Vakar prokuroro Egidijaus Motiejūno prašymu Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas paskelbė nuosprendį, išteisinusį Andrių Ūsą, kaltintą tvirkinus mažametę Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Cininas spaudos konferencijoje po nuosprendžio sakė: „Nėra nusikalstamos veikos požymių“. Ir pabrėžė – teismas įsitikinęs A. Ūso nekaltumu: „Tai yra absoliuti reabilitacija – išteisinamasis nuosprendis“.

Dar daugiau – teismas padarė išvadą, kad mažametė seksualinę patirtį įgijo savo tėvo namuose per neteisėtus ir nekvalifikuotus filmavimus 2008–2009 metais. Teisėjas A. Cininas taip pat pabrėžė, kad „vaiko atmintis ištrinta“ ir jo tolesni liudijimai nebeturi jokios reikšmės.

Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė pakalbino Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų grupės narę, ilgametę advokatę dr. Zitą Šličytę.

Kaip vertinate vakarykštį Vilniaus antrojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo konstatuota, kad daug įtampų visuomenėje sukėlusios „Kauno pedofilijos“ tiesiog nebuvo?

Tai, ką išgirdau, manęs, žinoma, neįtikino.

Aš suprantu, kad negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtu būdu surinktais įrodymais. Bet A. Ūso išteisinimas pagrįstas tik tuo, kad tėvas, darydamas mergaitės parodymų įrašus, pažeidė vaiko teises, ir dėl to tai nesąs seksualinio išnaudojimo įrodymas.

Žinoma, negaliu nuneigti: pagal įstatymą įrodymas, gautas neteisėtu būdu, nelaikomas įrodymu, net jei jame užfiksuota tiesa – formalumas nustelbia tiesą. Netinkamai įformintas įrodymas yra prarastas įrodymas… Teisėjo A. Cinino visi argumentai buvo suvesti vien į tai, kad įrodymai gauti neteisėtai. Bet kodėl tėvas ėmėsi juos rinkti? Iš bejėgiškumo, iš nusivylimo, kad niekas nefiksavo, kad niekas netikėjo. Tačiau kodėl prokuratūra nieko nedarė? Tai juk jų pareiga. Juk net Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2009 m. konstatavo, kad byla buvo tiriama nusikalstamai aplaidžiai.

Kas bus, kai mergaitei sueis aštuoniolika metų, jei tik ji liks gyva, ir ji kreipsis į prokuratūrą, pasakys, kad ją seksualiai išnaudojo, – ką šie mūsų vyrai pasakys tada?

Girdėjote, kas vyksta Amerikoje? Jie neturi senaties termino pedofilijos nusikaltimams ir todėl įvairaus amžiaus pedofilijos aukos kelia bylas savo išnaudotojams, reikalauja patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti, o jiems atlyginti žalą.

Reikia ir pas mus panaikinti senaties terminą – jeigu mes dabar nesugebame apginti savo vaikų, tai nors panaikinkime senaties terminą seksualinio smurto prieš mažamečius ir nepilnamečius nusikaltimams, kad užaugę ir įsidrąsinę jie galėtų patys apginti savo teises, atsiteisti už sugriautą vaikystę ar net gyvenimą. Kad ir iš tos pačios valstybės pareikalautų atlyginti neturtinę žalą. Kai tūkstančiai seksualinę prievartą patyrusių vaikų užaugę paduos savo smurtininkus į teismą – ką tada pasakys mūsų teisėjai? O gal jie ir iš valstybės pareikalaus atsakomybės už aplaidų pareigūnų darbą?

Ir nereikia mums pasakoti, kad pas mus nėra pedofilijos. Lietuvoje labai lengva „nurašyti“ vaikų seksualinį išnaudojimą: arba niekas netiki jų pasakojimais, arba motinos stoja ginti savo sugyventinių smurtininkų, ne vaikų.

O kaip Jūs vertinate tokį paradoksalų prokuratūros elgesį: ilgai, nors ir nenoromis rinkę įrodymus pedofilijos bylą vis dėlto parengė ir perdavė teismui, tačiau teisme galiausiai patys ėmė prašyti Ūsą išteisinti?

Apie mūsų prokuratūrą net nenoriu kalbėti.

Drįstu pasakyti – ją susargdino Artūras Paulauskas, kai būdamas Seimo pirmininku 2003 metais inicijavo 118 Konstitucijos straipsnio pakeitimą.

Dabartinė 118 Konstitucijos straipsnio redakcija sako: „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.“

Čia ir sustokime: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.“ Kaip matote, Konstitucija garantuoja prokurorams visišką kontrolės nebuvimą. Prokuroras yra pas mus mažiau kontroliuojamas negu teisėjas: teisėjas yra nepriklausomas, bet kai jis priima sprendimą ar nuosprendį, žino, kad jį gali apskųsti ir kad tada jo darbą nagrinės aukštesnės instancijos teismas. Galbūt ir Aukščiausias Teismas nagrinės – trys, o gal net septyni teisėjai. Ir jo sprendimą paliks arba atmes.

O prokuroras dabar daro ką nori – teismui teikia kokius nori parodymus. Gali neklausyti teismo. Aš jau nekalbu apie Seimą – prokuroras gali neiti net kviečiamas. Šiandien jis kaltina, rytoj gina. Ir nėra jokios institucijos, kuri galėtų veiksmingai prižiūrėti jų darbą. Prokurorai dabar už viską aukščiau – už Prezidentę, už Vyriausybę, už Seimą, už visų lygių teisėjus.

Kad ir šioje byloje – prisimenate, 2009 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria buvo panaikinta prokuratūros nutarimas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis atmesti D. Kedžio skundą dėl Laimutės Stankūnaitės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pedofilijos byloje. Tada Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje, kuri yra „galutinė ir neskundžiama“ – tik įsiklausykite… – nurodė: Laimutė Stankūnaitė baudžiamojon atsakomybėn nepatraukta nepagrįstai. Ir ką? Vilniaus apygardos prokuratūra, aišku, nusprendė, kad žino geriau, ir Laimutės Stankūnaitės baudžiamojon atsakomybėn nepatraukė.

Jokioje pasaulio valstybėje nėra tokių nepriklausomų prokurorų – tik teisingumą vykdančios institucijos yra nepriklausomos, ir tai jų veiksmus kontroliuoja aukštesnės instancijos teismai. Prokurorai yra arba prie vykdomosios valdžios, arba prie teismų, t. y. jie klauso arba teisingumo ministro, kuris būna ir vyriausias prokuroras, arba teismų. Tiesa, minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį ignoravo ir Kėdainių apylinkės teismo teisėjai Bronius Varsackis, ir Vitalijus Kondratjevas, priimdami sprendimą sugrąžinti mergaitę L. Stankūnaitei.

Tai matote, kas darosi Lietuvoje? Lyg Šekspyro pjesėje „Ričardas III“ – pacituosiu iš atminties, gal ir ne visai tiksliai: „Kai nėr valstybėj pamatų tvirtų, kiekvienas, lyg nepažabotas žirgas, kur jam į galvą šauna, lekia šuoliais…“

A. Paulauskas paleido prokuratūrą savivalei. Jei niekas nepažabos prokuratūros, nebus jokio teisingumo. Teisėjas nagrinėja tik tai, ką gauna iš prokuratūros. Pavyzdžiui, kad ir šioje byloje – A. Cininas atvirai pripažino: prokurorai mums padavė tik mažą dalį medžiagos – „trupinius“, o A. Ūsas jau miręs – teisme jokių paaiškinimų nepateiks. Man iškart tai krito į akis.

Taigi, jei prokuroras aukštos moralės, geba atsispirti spaudimui, tai jis klauso įstatymo, Konstitucijos, o jeigu ne?..

Bet juk teismas turi teisę pareikalauti iš prokuratūros pateikti visą medžiagą, atlikti papildomus tyrimus?

Būtent. Bet ko iš jų pareikalausi? Juk byla normaliai neištirta. Kaip žinote, ji kelis metus buvo vilkinama, visaip siekiama, kad ji išvis nepasiektų teismo.

Kitas klausimas: kodėl A. Cininas neapklausė mergaitės dabar? Jei tėvas netinkamai surinko įrodymus – kitaip jis to padaryti ir negalėjo, nes čia ne jo darbas – ją apklausti galėjo pats teismas.

Bet jei Jūs klausėtės A. Cinino spaudos konferencijos, turėjote girdėti, kaip jis, atsakydamas į klausimą, kodėl teismas neišdrįso apklausti mergaitės, atsakė, jog čia nereikėję jokios drąsos, nes pagal ekspertų išvadas, „vaiko tolimesnė apklausa yra beprasmė ir jo atmintis ištrinta“.

Ką jūs sakote? Viskas taip, kaip mes, Visuomeninės komisijos smurtui Garliavoje tirti nariai, savo preliminariosiose išvadose buvome parašę: „Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo“. Juk visiems buvo aišku: toks mergaitės paėmimas smurtu, prievarta, kol A. Ūso baudžiamojoje byloje nėra priimtas nuosprendis – apkaltinamasis ar išteisinamasis, yra sąmoningas pagrindinio įrodymo pedofilijos byloje sunaikinimas. Juk tokiose bylose būtent vaikai yra pagrindinis ir dažniausiai vienintelis įrodymas.

Dabar A. Cininas tai ir patvirtino. Jeigu mergaitės atmintis ištrinta, pagrindinis įrodymas sunaikintas.