Vasario 17-ąją, sekmadienį, Vilniuje buvo paminėtas prieš devynis mėnesius valdžios įvykdytas Garliavos antpuolis. Jo metu, pasak Lietuvos Konstitucijos kūrėjų teisininkų Kazimiero Motiekos, Zitos Šličytės ir Liudviko Narcizo Rasimo, buvo šiurkščiai pasikėsinta į konstitucinę šalies santvarką, kai 240 policininkų ir specialiųjų dalinių kovotojų puolė Garliavos gyvenvietę: pasitelkę dujas ir elektrą smurtavo prieš taikius piliečius, pasirėmę advokato Gintaro Černiausko fizine jėga iš privačių namų prievarta išsivežė klykiantį vaiką ir pavertė jį „valstybės paslaptimi“.
Advokatas G. Černiauskas plėšia į save kairę mergaitės koją, o L. Stankūnaitė – dešinę mergaitės koją. Tai specialus labai skausmingas kovinis būdas priversti nesipriešinti.
Minėjimas prasidėjo 17 valandą šv. Mišiomis už Tėvynę ir Laisvę, kurias Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje aukojo kunigas Juozapas Minderis. Sakytame pamoksle tėvas Juozapas pabrėžė kovos už tiesą ir laisvę svarbą šiandienos Lietuvoje, laimino tiesos siekiančius žmones.
18 val. Simono Daukanto aikštėje įvyko pilietinė meninė akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“. Jos metu per šimtą susirinkusių piliečių paleido į dangų 49 žibintus: 40 baltų su užrašu „Tie-SOS!“ ir 9 raudonus – tiek pat metų, kiek netrukus sukaks Garliavos mergaitei.
Šia menine pilietine akcija priminta valdžios smurtą patyrusios mergaitės bei pažemintos Lietuvos nedalia. Sykiu taip žadinta viltis iš tautą ištikusios nedalios išsivaduoti.
Praėjusių metų gegužės 17-ąją, Garliavos antpuolio dieną, Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į jai atskaitingas institucijas ir pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių“ metu „nebuvo naudota prievarta“. Ji taip pat teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“ ir viešai įsipareigojo: „turi būti imtasi visų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynimui“.
Nuo prisiimto, bet neįvykdyto Prezidentės įsipareigojimo jau prabėgo 277 dienos.
Mes nepamiršime ir nesitrauksime!
Nuotraukos – Ginto Beržinsko, Svetlanos Martyniuk.
Kada pasibaigs smegenų plovimas žmonėms? Randasi vis naujų melagingų versijų apie 2012-05-17 įvykdytą teismo sprendimą perduoti mergaitę mamai. Tos melo versijos netgi nesutampa, paneigia viena kitą. Kad ir šita apie plėšomas mergaitės kojas – skausmingą būdą, priverčiantį nesipriešinti. Tai visiškai nedera su Kedžių, Venckų ir jų rėmėjų plačiai pagarsėjusia psichotropinės kaldrytės versija), pagal kurią antstolė dar Kedžių namuose užmetė mergaitei ant galvos kaldrytę ir taip ją apsvaigino. Tuomet kyla klausimas, kodėl į lauką nešama mergaitė rėkė, kam reikėjo laužyti jai kojas, jeigu ji ir taip buvo apsvaiginta, vadinasi, nešama ji turėjo visiškai nesipriešinti ir ramiai miegoti. Kaip čia nutiko – nesuveikė psichotropinė kaldrytė? Ar kas nors matė tą kaldrytę, jeigu ji iš viso buvo, o jei ir buvo, tai greičiausiai paprasta kaldrytė, nes gegužės rytas buvo šaltas, o mergaitė buvo aprengta tik plonu kostiumėliu, net be striukytės. Kam mamai ir jos advokatui laužyti mergaitei kojas? Tai, ką matau nuotraukoje, man nepanašu į jokį kojų laužymą, tiesiog mergaitę iš vienos pusės nešė Černiauskas, iš kitos – mama, ir niekas ten tų kojų neplėšė. Jei mama su advokatu būtų vaiką skriaudę, abejoju, ar mergaitė apskritai būtų su jais ką nors šnekėjusi autobusiuke (pagal psichotropinės kaldrytės versiją ji apskritai turėjo miegoti), tuo labiau šnekėjusi protingai ir greitai reagavusi, pvz jai Černiauskas parodė laikrodį ir ji iškart, po kelių sekundžių pastebėjo, kad ten daug rodyklių, Jeigu būtų buvusi apsvaiginta, jos reakcija būtų lėtesnė. Taip pat juokingas kedofilų mitas apie „aštuonias rankas“, kai kiekvienam, normalią klausą turinčiam žmogui aiškiai girdisi, kad mergaitė sako: „Atrodo kaip aštuonios vakaro“, o mama iškart jai atsako: „Todėl, kad tamsu ir lyja“, normalus dialogas, o o jei mergaitė būtų pasakiusi apie rankas, o mama iškart apie orus būtų pradėjusi šnekėti, manau, net apsvaiginta mergaitė būtų jos paklaususi :„Apie ką čia šneki?“, be to, norint pameluoti, reikia kiek pagalvoti, ir iš kur ta Laimutė būtų tokia protinga, kad suprastų, jog mergaitės žodį „rankos“ būtina interpretuoti kaip „vakaro“, nes kitaip kažkam kils įtarimas, šitos pasakos tiesiog apbsurdiškos. Apmaudu, kad žmonės patiki tokiomis pasakėlėmis, dar apmaudžiau, kad atsiranda politikų, kitų žinomų žmonių, kurie tas pasakas skleidžia. Kaip sakoma, šunys loja, karavanas eina – šiandien Stankūnaitės dukrelei 9-eri metukai, kuriuos ji pirmąkart po ilgos pertraukos švenčia su mylinčia mama. Tad ir gegužės 17-ąją verta prisiminti kaip dieną, kurią mergaitė buvo išlaisvinta iš kelis metus Kedžių ir Venckų namuose trukusio psichologinio teroro, iš kurio išsilaisvinti pati ji buvo bejėgė.
Pasirodo tėvo namai jai buvo kalėjimas,jug ji ten užaugo,mamai ją lankyt niekas nedraudė.O kur dabar mergaitė,gal gimtadienio proga aplankys senukus.
Valdžia ieško lengvų kelių.Jų nėra.Tiesa vis tiek išaiškės.