Interviu, duotas Bernardinai.lt portalui. Kalbino Andrius Navickas.

Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama ją radikaliai pertvarkyti?

Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.

Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.

Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.

Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.

Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.

Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.

Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?

Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.

Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.

Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.

Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?

Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.

Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias“ akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, už kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?

Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.

Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.

Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.

Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.

Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos, Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.

Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.

Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis.

Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. Ką pats apie tai manote?

Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.

Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su George’u Sorosu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?

Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.

Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.

Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.

Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.

Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.

Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?

Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.

Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.

Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė

I dalis

– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?

– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.

Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.

Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui.

Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.

Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.

– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?

Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina.

Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.

Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga.

Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.

[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]

Penktadienį, liepos 27 dieną, Teisingumo ministerija patvirtino Lietuvos sąrašo partijos steigimo dokumentus. Apie tai pavakarę partijos steigėjams telefonu pranešė teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius.

Liepos 20-osios, penktadienio, rytą „Lietuvos sąrašo“ partijos nariai iš žiniasklaidos sužinojo, kad Teisingumo ministerija atsisakė patvirtinti liepos 5-ąją pateiktus partijos steigimo dokumentus.

Partijos sekretorei Saulei Matulevičienei paskambinus į Ministeriją ir paprašius atsiųsti žurnalistams suteiktą informaciją, atsisakyta tai padaryti. Tik nuvažiavus į Teisingumo ministeriją buvo gautas viceministro Tomo Vaitkevičiaus pasirašytas raštas „Dėl steigiamos politinės partijos ‘Lietuvos sąrašas’ dokumentų“. Rašte nurodyta, kad steigiamos partijos dokumentus atsisakyta patvirtinti. Mat, Ministerijos teigimu, Partijos įstatų nuostata, kad partijos pirmininkas be išankstinio Tarybos sutikimo negali sudaryti sandorių, kurių vertė didesnė nei tūkstantis litų, o priešingu atveju sandoris laikytinas niekiniu, prieštarauja atitinkamiems Civilinio kodekso straipsniams.

Susipažinusi su Ministerijos raštu ir aptarusi Ministerijos viešųjų ryšių žingsnius, partijos Tarybos narių grupė konstatavo:

• Ministerijos politinio pasitikėjimo pareigūnai atmetė „Lietuvos sąrašo“ siekį nusistatyti aukštesnius skaidrumo standartus už tuos, kurių laikosi dabartinės parlamente esančios partijos, leidžiančios savo vadovams vieniems, net be viešųjų konkursų disponuoti iš biudžeto gaunamomis milijoninėmis lėšomis;
• Ministerija, pranešusi apie savo atsisakymą patvirtinti partijos steigimo dokumentus per žiniasklaidą, o ne tiesiogiai pareiškėjui, sudarė įspūdį, kad „Lietuvos sąrašo“ registravimas yra ne teisinių procedūrų reikalas, o politinis, viešaisiais ryšiais grindžiamas, procesas;
• nors teisingumo viceministro Tomo Vaitkevičiaus pateikta Civilinio kodekso interpretacija kelia nemaža teisinių abejonių, dėl šios interpretacijos neverta diskutuoti.

Tą pačią penktadienio popietę Vilniuje buvo sušauktas partijos „Lietuvos sąrašas“ pakartotinis Steigiamasis susirinkimas. Jis patvirtino pagal Teisingumo ministerijos pastabas pataisytus Partijos įstatus. Darbo dienos pabaigoje visi partijos steigimo dokumentai buvo dar kartą pateikti Teisingumo ministerijai.

Tai – teksto autoriaus bandymas išskirti ir aptarti pagrindinius pasiūlymus, pateiktus UžTeisingumą.lt svetainės skiltyje Kurkime LT programą.

1. Sumažinti seimo narių iki 100.

Komentaras: Ši idėja, daugelyje, jaunos demokratijos valstybių yra pristatoma kaip inovatyvi ir siektina. Tačiau egzistuojant didžiulės sisteminės korupcijos mastui, o kai kada egzistuojant ir nusivylimui demokratine politinio valdymo sistema dažnai didesnis Parlamento narių skaičius lemia tai, kad užsiiminėjant neskaidriais korupciniais sandoriais ir nelegaliu lobizmu yra mažiau įmanoma paveikti teisėkūros procesą ir pakeisti nacionalinę teisę pagal kažkieno reikalavimus, taip pat svarbu pabrėžti ir tai, kad didesnis Seimo narių skaičius lemia ir didesnę idėjų, pasiūlymų ir kritikos apimtį leidžiant teisės aktus ir pastebint juose egzistuojančias spragas ar defektus. Vertinant teisėkūros proceso integralumo, kokybės ir nuoseklumo prasme didesnis Seimo narių skaičius yra sveikintinas reiškinys, su sąlyga, jog pačiame Seime, tautos atstovai savo pareigas atlieka tiksliai, ir kokybiškai, nepiktnaudžiauja jiems skiriamomis teisėmis ir gina viešąjį interesą. Be abejo didesnis Seimo narių skaičius lemia tai, kad pačios Parlamento institucijos išlaikymas, mokesčių mokėtojams kainuoja daugiau, štai Lietuvoje išlaikyti 141 vietos Seimo sudėtį kainuoja apie 6mln. LT daugiau nei išlaikyti 101 Seimo narių sudėties Parlamentą. Valstybės nacionalinio biudžeto mastu tai nėra dideli pinigai ypatingai suvokiant, jog sutvarkius Seimo darbą reglamentuojantį Seimo statutą ir nustačius pareigą kiekvienam Seimo nariui lankyti plenarinius Seimo posėdžius ir nustačius finansinę ir drausminę atsakomybę, o taip pat padidinus balsuojančių dėl teisės akto Seimo narių kvotą, šie pinigai galėtų padėti pasiekti teisėkūros proceso didesnės kokybės rezultatą, kas tokiai jaunai valstybei kaip Lietuva yra būtina, siekiant tobulinti nacionalinę teisinę sistemą. Tačiau iš esmės ši idėja yra verta tolesnių diskusijų ir analizės.

2. Referendumas organizuojamas surinkus 50 000 žmonių.

Komentaras: Ši idėja Lietuvoje yra keliama, jau kuris laikas. Ypatingai diskusijos visuomenėje dėl šio klausimo sustiprėjo kai Seimas nutarė „pataisyti“ Lietuvos Respublikos Konstituciją ir uždrausti dviejų tos pačios lyties asmenų santuoką. Visuomenė vis dažniau pradeda kelti klausimą dėl tiesioginio tautos suvereno teisės įgyvendinimo užtikrinimo. O pagrindinis įrankis tam pasiekti yra referendumo procedūra. Dažniausiai minima šios procedūros problema yra didelis piliečių parašų skaičiaus reikalavimas, kuris turėtų būti mažinamas, kokia apimtimi tai turėtų būti daroma yra diskusijų klausimas, tačiau pati idėja yra svari, turinti daugybę argumentų ir be abejo verta tolimesnės analizės ir diskusijų. Platesnis šios idėjos vertinimas yra pateikiamas VALSTYBĖS NACIONALINĖS TEISINĖS IR VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO (INSTITUCINĖS) SISTEMŲ REFORMOS PROJEKTINĖSE GAIRĖSE.

3. Tiesioginiai mero rinkimai.

Komentaras: Šis pasiūlymas tiesiogiai veikia daugelyje moderniosios vakarų demokratijomis tradicijomis ir principais besivadovaujančių valstybių, tokių Prancūzija, Belgija, Vokietijos Federacija. Pats pasiūlymas yra puikus, skatinantis ugdyti visuomenės teisinei kultūrai ir pilietiškumui ir be abejo būtinas pateikti visuomenei susipažinti. Platesnė šios idėjos analizė yra pateikiama VALSTYBĖS NACIONALINĖS TEISINĖS IR VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO (INSTITUCINĖS) SISTEMŲ REFORMOS PROJEKTINĖSE GAIRĖSE.

4. Profesinių sąjungų nariais turi tapti 80-90 proc. visų dirbančių žmonių.

Komentaras: Vertinant šią idėją būtina pabrėžti, kad demokratinių valstybių veiklos praktikoje, Profesinių sąjungų formavimas niekada nebūna imperatyviojo pobūdžio, veikiau priešingai yra taikomas dispozityvaus pobūdžio reguliavimo modelis kaip geriausiai užtikrinantis žmogaus teisių apsaugą ir savirealizacijos galimybę. Tačiau sudaryti palankesnes sąlygas Profesinių sąjungų formavimui užtikrinti ir šių sąjungų centralizavimui pasiekti, Lietuvoje yra būtina. Kokių juridinių priemonių ir kokia apimtimi reikėtų šiam tikslui pasiekti lieka diskusijų klausimas, tačiau pats pasiūlymas stiprinti ir plėsti profesinių sąjungų įtaką yra sveikintinas ir siektinas žmogaus teisių apsaugos stiprinimo būdas.

5. Būtina įteisinti kiekvieno valdininko ar valstybės tarnautojo asmeninę atsakomybę už atliktus darbus kas mėnesį. Panaikinti senaties terminus už nusikaltimus ar nusižengimus.

Komentaras: Ši idėja pati savaime apeliuoja į individualios atsakomybės instituto taikymo išplėtimą valstybės tarnybos sistemoje. Šioje srityje kai kas jau yra padaryta, tiek Valstybės tarnybos įstatyme tiek ir Baudžiamajame kodekse, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į valstybės pareigūnų atsakomybės apimtis, pvz. už korupcines veikas būtų logiška, kaip sankcijos dalį taikyti turto konfiskavimo procedūrą, tačiau šiai procedūrai taikyti dar nėra priima reikiamo įstatymo, taip pat tikslinga kalbėti valstybės tarnautojų veiklos deklaracijas, kurios visuomenei būtų prieinamos viešai, taip pat praverstų griežtinti Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą drausminės atsakomybės institutą. Kas kiek laiko ir kaip tos deklaracijos galėtų būti pateiktos išlieka diskusijų klausimas. Dėl senaties terminų panaikinimo verta pažymėti, kad pats senaties institutas egzistuoja siekiant suvokti galimos bausmės poveikį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir vertybei į kurią tas asmuo pasikėsino. Pasaulio valstybių Baudžiamosios teisės praktikoje senaties terminai yra netaikomi tik nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, kai kuriuose valstybėse senatis nėra taikoma už tyčinius nužudymus. Lietuvoje jau turime problemą, kad dėl atpildo teorijos formuojama Baudžiamosios teisės politika nustato tokias didžiules bausmes, o Teismai taip nenori taikyti parolio instituto, kad mūsų laisvės atėmimo įstaigų sistema jau dabar yra perpildyta ir bausmė nebepasiekia laukiamo rezultato, nustatyto Bausmių vykdymo kodekse. Senačių visiškas panaikinimas ne tik, kad prieštarautų Europos Sąjungos teisės pamatiniams principams ir teisiniam reguliavimui, bet ir dar labiau užaštrintų šią opią problemą.

6. Realiai skatinti verslumą Lietuvoje.

Komentaras: Šią sunkią problemą būtų galima spręsti išplečiant individualių įmonių, nedidelių akcinių bendrovių, o taip pat dar Lietuvoje neegzistuojančių mikro įmonių mokestinių prievolių sritį, o taip pat išplėsti mokestinių lengvatų apimtis, šiam sprendimui gerai tiktų Vokietijos Federacijoje taikomas modelis. Taip pat, tikslinga kalbėti apie Valstybės pagalbą naujo verslo kūrimui, suteikiant paskolas, arba laiduojant bankams valstybės vardu, dėl paskolos verslo pradėjimui suteikimo. Verta pažymėti, kad dalis priemonių Lietuvoje jau yra taikomos, tačiau nėra sisteminio problemos sprendimo suvokimo.

7. Mažinti biurokratinį aparatą Lietuvoje.

Komentaras: Pati idėja, be abejo, puiki, tačiau būtina suvokti, kad nei viena Valstybė nesugebės teikti viešųjų paslaugų ir vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų be biurokratinės sistemos, svarbu kalbėti ne apie patį mažinimą, o šios sistemos optimizavimą ir viešojo administravimo gerinimą, atliekant šiuos darbus. Biurokratinis aparatas žinoma trauksis, tačiau netikslinga ir demagogiška aiškinti ar tikėtis, kad atleidus 90 procentų valstybės tarnautojų pagerės viešųjų paslaugų kokybė arba padidės pasitikėjimas Valstybės institucijomis. Platesnė šios idėjos analizė yra pateikiama VALSTYBĖS NACIONALINĖS TEISINĖS IR VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO (INSTITUCINĖS) SISTEMŲ REFORMOS PROJEKTINĖSE GAIRĖSE.

8. Valstybinių įstaigų vadovai, turi būti kvalifikuoti ir be partinio bilieto.

Komentaras: Jeigu atkreiptume dėmesį į Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus reikalavimus valstybės tarnautojams, tai pamatytumėme, kad jie nėra maži, taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad konkursų metu, į institucijų vadovų pareigybes, reikalavimai yra didžiuliai. Tačiau sisteminės korupcijos reiškinys iškreipia įstatymo nustatytų reikalavimų taikymą, dažnai konkursai yra laimimi, ne tų asmenų kurie yra tinkamiausi, tačiau tų kurie iš anksto yra parinkti. Kovojant su šia problema, būtų tikslinga papildyti Kovos su korupcija įstatymą, STT statutą ir kitus teisės aktus, ir sudaryti sąlygas, kiekvieno konkurso vykdymą, vertinimą ir realizavimą atlikti STT. Draudimas valstybės tarnautojui, kuris nėra statutinis valstybės pareigūnas iš esmės pažeistų Europos sąjungos teisę, tačiau tikslinga yra kalbėti apie tai, kad nebeliktų politinio pasitikėjimo pareigūnų ministerijose, savivaldybėse ir kitose valstybės institucijose.

9. Būtinas deputato atsaukimo mechanizmas, kaip daugelyje šalių.

Komentaras: Šiame pasiūlyme minimas deputatų atšaukimo mechanizmas teisės moksle yra vadinamas apkalta, nerasime nei vienos modernios, demokratinės ar kai kada net ir autoritarinės valstybės, kurioje egzistuotų parlamentas ir nebūtų įtvirtintas šis mechanizmas. Svarbiausia, šiame pasiūlyme, yra atkreipti dėmesį į apkaltos procedūros turinį. Šiuo metu iš esmės šią procedūrą, vienoje ar kitoje jos stadijoje, gali atlikti tik keletas teisės subjektų tokių kaip Seimas, Konstitucinis teismas ir t.t. Tačiau tikslinga būtų pridėti ir dar vieną subjektą- tautą arba rinkėjus, kurie kreipdamiesi į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir surinkę nuo 25 iki 50 tūkstančių rinkėjų parašų galėtų atšaukti vieno ar kito Seimo nario mandatą. Gal būt šis sprendimas būtų tikslingesnis siekiant įgyti didesnę politinių partijų atsakomybę prieš savo rinkėjus.

10. Seimas renkamas 5 metams. Pirmi metai skiriami teisės, ekonomikos, istorijos, politikos, sociologijos, filosofijos, protokolo, Seimo darbo metodikos ir t.t. studijoms. Studijų metu atlyginimas pagal LT vidutinį darbo užmokestį. Pabaigoje -rimti egzaminai. Pagal surinktus balus – atlyginimo dydis visai kadencijai. Išlaidas mokymui atpirktų Seimo darbo kokybė.

Komentaras: Šis pasiūlymas tikrai neturi precedento niekur kitur pasaulyje. Vertinant Teisėkūros proceso turinį ir svarbą, Valstybė tiesiog negali egzistuoti, jeigu Parlamentas vienerius metus laiko išvis neužsiiminėja teisės aktų leidyba. Gal būt Seimo rinkimų įstatyme būtų tikslinga nustatyti kompetencijų sąrašą, sakykim nustatant pagrindą turėti aukštąjį išsilavinimą, tačiau jau šis pasiūlymas gali prasilenkti su Europos Sąjungos teise ir demokratinės Valstybės idėja. Tačiau Seimo narių mokymas tarp sesijų ypač pirmojoje kadencijoje išrinktiems Seimo nariams, kurie nėra baigę jokių socialinės krypties galėtų būti diskusijų klausimas. Nes dauguma valstybės tarnautojų nuolatos kelia kvalifikaciją dalyvaudami mokymuose.

11. Desovietizuoti teismus, prokuratūrą, VSD ir kitas spec. tarnybas , jėgos struktūras visus atleidžiant ir priimant iš naujo.

Komentaras: Šioje idėjoje minimas visiškas teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų demontavimas yra paimtas iš Gruzijoje atlikto administracinio projekto. Verta pažymėti, kad po šios reformos teisėsaugos institucijų efektyvumas ir kompetencija padidėjo, tačiau pereinamuoju laikotarpiu susikūrė itin stiprus organizuotas nusikalstamumas ir smuko viešojo saugumo lygis visoje šalyje. Siekiant atlikti tokio pobūdžio reformą Lietuvoje, pereinamuoju laikotarpiu reikėtų ir būtų tikslinga visoje Respublikoje skelbti Nepaprastąją padėtį ir didžiulę dalį teisėsauginių funkcijų perduoti Krašto apsaugos sistemos subjektams, kurie nėra pasirengę ar kompetentingi tokias funkcijas realizuoti. Tačiau galutinis rezultatas vis tiek lieka neaiškus, o galimi nuostoliai ir stabilumo praradimas beveik garantuoti. Tačiau ši idėja ne kartą buvo taikoma daugelyje Valstybių ir pasiteisino, dėl to šiuo klausimu būtų tikslinga padiskutuoti toliau.

12. Referendumus organizuoti e-erdvėje.

Komentaras: Šis pasiūlymas yra itin inovatyvi ir sveikintina idėja, apie kurią Lietuvoje jau yra diskutuojama nuo 2005 metų, tačiau kol kas, realių veiksmų, šios įdėjos įgyvendinime nebuvo pasiekta. Sociologiniais tyrimais yra nustatyta, kad sudarius sąlygas balsuoti elektroniniu būdu rinkėjų aktyvumas, rinkimų metu padidėja mažiausiai 20 procentų. O suvokiant dabartinę padėtį Lietuvoje, didinti dalyvaujančių rinkėjų skaičių yra tiesiog būtina, jeigu norime turėti kokybiškesnę valdžią. Tai puiki idėja, kuriai derėtų skirti daugiau laiko detaliau išanalizuoti ir įvertinti.

13. Konstitucijos koregavimas, paliekant teisę ją keisti tik REFERENDUMO būdu. Konstitucijoje išbraukti punktą apie Konstitucinį teismą. Referendumo įstatymas turi tapti kaip Konstitucijos nekeičiamu priedu.

Komentaras: Siūlymas Referendumų įstatymą paversti Konstituciniu įstatymu yra logiškas ir suprantamas, taip pat puikiai suvokiama ir tautos suvereno galios absoliutinimas kalbant apie svarbiausiojo šalies įstatymo keitimą ar papildymą ar pataisymą. Šios idėjos autorius iš esmės kalba apie Teisių bilio- JAV Konstitucijos sudedamosios dalies vieno iš segmentų taikymą Lietuvos nacionalinėje teisėje. Platesnė šios idėjos analizė yra pateikiama VALSTYBĖS NACIONALINĖS TEISINĖS IR VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO (INSTITUCINĖS) SISTEMŲ REFORMOS PROJEKTINĖSE GAIRĖSE.

14. Ženkliai padidinti mokesčius prekybinėm monopolijoms ,uždrausti prekybos centrams dirbti šeštadieni ,sekmadieni, švenčiu dienomis.

Komentaras: Mokesčių didinimas iš esmės tik vienam verslo segmentui Europos Sąjungos teisėje yra vertintinas kaip diskriminacija, tačiau egzistuojant monopolijai yra tikslinga nustatyti kainų ir pelno lubas, kurios suteiktų stabilumo vartotojams ir biudžeto planavimo prasme. Draudimas dirbti švenčių dienomis ir savaitgaliais Lietuvoje jau buvo svarstytas, tačiau buvo atmestas, kaip keliantis nepatogumų visuomenei, tikslingiau būtų tobulinti Darbo kodeksą ir nustatyti kad už darbą savaitgaliais ir šventinėmis dienomis turėtų būti mokamas dvigubas atlyginimas, nors tai ir sutaptų su slenkančiu darbo grafiku.

15. Koreguoti Viešųjų pirkimų įstatymą. Stambiems pirkimams kontrolę žymiai sustiprinti, o smulkiesiems (pvz. iki 50 ar 100 tūkst. Lt – supaprastinti. Motyvas: daugiausia korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo yra būtent stambiuosiuose pirkimuose.

Komentaras: Šis pasiūlymas yra pavojingas korupcijos prevencijos prasme, nes supaprastinus procedūras sandoriams iki 100 tūkstančių LT vertės pirkimams galėtumėme stebėti tendenciją, kuomet viešųjų pirkimų subjektai pradėtų naudotis tik smulkių pirkimų institutu, o siekdami aptarnauti savo poreikius jei skelbtų daugybę tokių mažos finansinės vertės pirkimų taip apkraudami Viešųjų pirkimų tarnybą. Būtina kalbėti apie procedūrų supaprastinimą visuose viešųjų pirkimų institutuose, nediferencijuojant pačių pirkimų sumų.

16. Įsteigti naują Valstybės ekonomikos mokslo institutą, telkti geriausius Lietuvos ekonomistus ir valstybės ekonomikos valdymą organizuoti pagal šio instituto mokslininkų rekomendacijas. Motyvas: vadinamasis Laisvosios rinkos institutas su savo „ekspertais“ tiek sujaukė valstybės ekonomiką, kad būtina jo veiklą ir įtaką kardinaliai riboti.

Komentaras: Šį puikų pasiūlymą būtų galima papildyti Suformuojant Strateginių tyrimų institutą prie Vyriausybės į kurį galėtų įeiti ne tik geriausi ekonomikos specialistai, tačiau taip pat ir teisės ekspertai. Tokiu būdu tiek finansinės sistemos, tiek ir nacionalinės teisės formavimas ir aptarnavimas galėtų būti nuoseklesnis ir kokybiškesnis.

17. Sunkiems ekonominiams nusikaltimams netaikyti senaties.
Motyvas: tokius nusikaltimus padarę asmenys negalėtų legalizuoti neteisėtu būdu įgyto turto.

Komentaras: Ši idėja jau yra įgyvendinta Bendrosios teisės tradicijos šalyje- Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje taip pat būtų galima tai atlikti, tačiau šios idėjos realizavimas tikrai nesudarys prielaidos sumažėti itin sunkių ekonominių nusikaltimų padarymui, nes kaip rodo kriminologiniai tyrimai, žmonės atliekantys šias nusikalstamas veikas yra motyvuojami galimo didžiulio pelno ir bausmės dydis dažniausiai neatbaido jų nuo nusikalstamų veikų planavimo ir įgyvendinimo. Būtina platesnė šios problemos analizė ir diskusijos.

Rimvydas Valatka

„Aikštės žinias“ vakar po lietaus pasiekė dar vienas Lietuvos sąrašas. Dočys jį akylai ištyrinėjo ir nustatė:

• sąrašas surašytas oficialiame laikraščio „15 minučių“ popieriuje;
• popieriuje persišviečia „Tėviškės draugijos“ vandens ženklai;
• popierius sulaistytas „Alitos“ brendžiu ir girtomis vyriškomis ašaromis;
• popieriaus dešiniajame apatiniame kampe – sunkiai įskaitomas parašas.

Principingai vadovaudamasis viešumo ir persitvarkymo principais, Dočys nutarė šį iškilių asmenybių dokumentą paskelbti visaliaudiniam svarstymui neredaguotą.

Tikrasis (ne Venckienės, ne Kuolio, ne Vasiliausko) Lietuvos sąrašas

1. Valatka Rimvydas, Pedagoginio instituto absolventas, geriausias Lietuvos žurnalistas,
2. Dabašinskas Dainius, saugumo veteranas, žurnalistų draugas,
3. Meželis Aidis, aktyvus saugumietis, Lietuvos ir Gruzijos jaunimo draugas,
4. Čaplikas Algis, saugumiečių draugas,
5. Siaurusevičius Audrius, žurnalistas, socialdemokratų ir liberalų draugas,
6. Matonis Audrius, Dabašinsko draugas,
7. Radzevičius Dainius, Siaurusevičiaus draugų atstovas spaudai,
8. Miliūtė Rita, draugė,
9. Čiuldė Edvardas, telefonu Edzka,
10. Kryževičius Gintaras, teisėjas propagandistas, patarėjos Cirtautienės draugas,
11. Žiobienė Edita, vaikučių draugė,
12. Černiauskas Gintaras, advokatas, mamyčių draugas,
13. Kondratjevas Vitalijus, šiaip teisėjas, o telefonu Vicka,
14. Laurinkus Mečys, saugumietis rašytojas, draugas,
15. Palaitis Raimundas, Šviniaus draugas,
16. Bielinis Lauras, Palaičio draugas,
17. Šedbaras Stasys, nuolat ieško stipresnių draugų,
18. Vaicekauskienė Sonata, antstolė, draugų neturi.

Žmogau, būk draugas, balsuok!

Mieli Bičiuliai,

gal aš „mažo protelio meškiukas“, kaip sakė Mikė Pūkuotukas, bet jaučiu pareigą išsakyti vieną mintį ir palinkėjimą Jums visiems.

Džiugu, kad dar turime palyginus daug intelektualų, kultūros, politikos ir vadinamųjų „paprastų“ geros valios žmonių, kurie nesusitaiko su nomenklatūriniu, represiniu valdymu ir netoleruoja konjunktūrinio neaiškių interesų sąlygoto nežmoniškumo Garliavoje.

Ir „Drąsos kelias“, ir „Lietuvos sąrašas“, ir Tautininkai, ir Centristai, ir nesisteminiai konservatoriai („maištininkai“), ir nesisteminiai socialdemokratai turi savo gretose kompetentingų, nesusikompromitavusių žmonių, turi tam tikrą potencialių rinkėjų ratą, taigi vilties laimėti būsimame seime bent tiek pajėgumų, kad galėtų daryti įtaką sprendimams.

Manau, tai tikėtina su viena sąlyga: jeigu Jūs, neturėdami tų „administracinių resursų“ ir žiniasklaidos palaikymo, kokį turi sisteminės partijos, laikysitės kiek įmanoma išvien ir nepradėsite vieni kitų „graužti ir ėsti“ („Mes vienas kitą graužėme ir ėdėm / Ir susilaukėm laisvės, kokios ir esame verti…“ – rašė Kęstutis Genys). Dabar turbūt nėra tiek svarbu tai, kas ką pirmas pradėjo ar kas ką iš ko perėmė, kiek svarbi tarpusavio vienybė ir veiksmų koordinavimas. Jei dėl objektyvių priežasčių nebūtų įmanoma eiti į rinkimus vienu bloku, niekas neturėtų sukliudyti laikytis bent jau taktinės ir idėjinės vienybės, viešai neeskaluoti – valdančiųjų džiaugsmui – tarpusavio nesutarimų. O tikriausiai dedama nemaža pastangų, ir tam tikrų tarnybų, jus sukiršinti, kad į rinkimus eitumėte kiekvienas su savo negausia simpatikų grupe, ir rezultatas būtų visų bendras pralaimėjimas. Kaip jau daug kartų mūsų istorijoje.

Visuomet man buvo gaila indėnų, tų komančų, sju ir apačų genčių, kurios narsiai kovėsi tarpusavy dėl bizonų ar kitų abipusių nuoskaudų, ir ateiviai europiečiai jas dar nusamdydavo pakariaut vieni prieš kitus tai anglų, tai prancūzų pusėje. Dabar jie išmiršta prasigėrę rezervacijose.

Prašau Jus, savąja geros valios žmonių vienybe padovanokit Lietuvai geresnę viltį.

Pagarbiai, kunigas Robertas Grigas

Partijos steigiamasis suvažiavimas įvyko ketvirtadienio popietę Simono Daukanto aikštėje, šalia Prezidentūros, Vilniuje. (K.Čachovskio nuotr.)

Liepos 5 dienos popietę Simono Daukanto aikštėje Vilniuje įsteigta partija „Lietuvos sąrašas“. Ji kilo iš siekio įveikti dabartinę jėgos grupuočių savivalę ir valdžios cinizmą, sutvirtinti demokratinius ir moralinius Lietuvos valstybės pamatus.

„Lietuvos sąrašo“ partija – tai savarankiška bendrija, siekianti padėti sudaryti tokį kandidatų į Seimą sąrašą, kuriame būtų sąžiningi, žmonių pasitikėjimą turintys piliečiai, savo sričių profesionalai, įsipareigoję atkurti demokratinę Lietuvos Respubliką ir sugrąžinti ją žmonėms.

„Lietuvos sąrašo“ partija, bendradarbiaudama su kitomis demokratinių permainų siekiančiomis jėgomis, telks plačią demokratinę bangą Seimo rinkimams.

Taigi ši partija neketina Seimo rinkimuose dalyvauti viena. Ji – būdas piliečiams ir demokratinėms politinėms jėgoms sutelkti.

„Lietuvos sąrašo“ partija įsteigta siekiant trijų tikslų:

• sutelkti rinkimams demokratines jėgas į vieningą bangą,
• paremti vienmandatėse apygardose tuos kandidatus, kurie turės visuomenės pasitikėjimą ir įsipareigos „Lietuvos sąrašo“ programinėms nuostatoms,
• po rinkimų padėti visuomenei organizuotis, prižiūrėti valdžią, stabdyti jos savivalę, kurti patikimą piliečių ir valdžios dialogą.

Pagrindiniai programiniai „Lietuvos sąrašo“ siekiai:

1. Sugrąžinti Lietuvos žmonėms pilietines galias ir atkurti tikrą savivaldą.
2. Įtvirtinti teisingumą kaip valstybės pamatą, užtikrinti žmogaus teises ir laisves.
3. Sudaryti sąlygas vidurinei klasei kurtis, rūpinantis smulkiuoju ir vidutiniu verslu, įveikiant socialinę atskirtį ir skurdą.
4. Paversti Lietuvą šalimi, kurioje jaunimas norėtų gyventi ir kurti.
5. Padėti pagrindus savarankiškai ir kūrybingai visuomenei.

Lietuvos sąrašo idėją remia žinomi kultūros, mokslo ir meno žmonės. Tarp partijos steigėjų daug mokytojų, studentų, ūkininkų, mokslininkų. Tarp jų – profesoriai Antanas Kulakauskas, Algis Mickūnas, Donatas Sauka, Sergėjus Temčinas, politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

Steigiamajame susirinkime buvo išrinkta tokios sudėties partijos Taryba:

• filosofas Arūnas Bingelis,
• VU Istorijos fakulteto dekanas profesorius Zenonas Butkus,
• Panevėžio visuomenininkas Kęstutis Ignatavičius,
• rašytojas ir politikos apžvalgininkas Liudvikas Jakimavičius,
• Vilniaus licėjaus direktorius, istorikas Saulius Jurkevičius,
• politologas, profesorius Antanas Kulakauskas,
• VU docentas, lituanistas Darius Kuolys,
• Klaipėdos visuomenininkė Konstancija Lina Lapėginienė,
• antropologė, VU dėstytoja Saulė Matulevičienė,
• mokytoja Narutė Mazurkevičienė,
• literatūros istorikas, muziejininkas Gediminas Mikelaitis,
• skulptorė Joana Noreikaitė,
• rašytojas Valdas Papievis,
• Mokyklų tobulinimo centro vadovė Eglė Pranckūnienė,
• verslininkė ir Vilniaus visuomenininkė Jolita Radčenkienė
• Vilniaus visuomenininkas Justas Subačius,
• lituanistas, ūkininkas Arvydas Vaičiūnas,
• žurnalistė, Šiaulių visuomenininkė Irena Vasinauskaitė,
• politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas,
• lituanistė, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė
• Kauno visuomenininkė Rūta Zabielienė.

Didelė dalis Tarybos narių yra aktyviai dalyvavę Lietuvos Sąjūdyje.

Partijos pirmininku išrinktas Darius Kuolys.

Taip pat skaityti: Koks ryšis tarp „Lietuvos sąrašo“ ir „Drąsos kelio“?

Vytautas Rubavičius

Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos Lietuvoje taip ir nepadėti vakarietiškos demokratijos pamatai – sukurtas procedūrinės, imitacinės demokratijos pavidalas, įtvirtinęs partinės nomenklatūros visavaldystę. Valstybės valdyme išliko ir buvo sustiprintas partinių valdymo principas. Senoji komunistinė nomenklatūra virto naująja partine nomenklatūra. Iš visuomenės buvo atimtos galimybės veiksmingai dalyvauti valstybės valdymo ir teisingumo vykdymo reikaluose. Realios savivaldos stokojanti ir valstybės valdymo reikaluose nedalyvaujanti visuomenė niekaip negali tapti pilietine visuomene. Todėl pagrindinis judėjimo tikslas – keisti Lietuvos politinę sistemą, išlaisvinant žmones iš partinės nomenklatūrinės valdžios pančių ir demokratinant valstybės valdymą bei visuomenės gyvenimą. Tam būtina dėti vakarietiškos demokratijos pamatus, įtvirtinant Lisabonos sutartyje iškeltą tiesioginio atstovavimo vertybę. Per savivaldą partijos dalijasi valdžia su visuomene, o visuomenė tampa įgaliu partinės valdžios partneriu. Kadangi savivaldos lygmenyje veikia didžioji dalis smulkaus ir vidutinio verslo, tad ir jis išlaisvinamas iš jam išsiskleist neleidžiančios partinės nomenklatūrinės valdžios. Stiprus smulkus ir vidutinis verslas lemia valstybės gebėjimą atsakyti į pasaulinius krizinius reiškinius, naujus iššūkius ir grėsmes. Valstybės politinės sistemos keitimo strategija grindžiama šiais esminiais vakarietiškos demokratijos principais:

1. Reali tiesioginio atstovavimo savivalda: tiesioginiai visų savivaldos organų ir atstovų – seniūnų, merų – rinkimai. Vietinės savivaldos organus formuoja žmonės savo gyvenamoje teritorijoje. Savivaldos teise gali naudotis bendruomenės, vienijančios 200 ir daugiau žmonių. Valstybė laiduoja lėšas savivaldos funkcijoms vykdyti. Savivaldos funkcijos apima ir ūkinę bei statybinę veiklą gyvenamojoje teritorijoje.
2. Prisiekusiųjų (arba tarėjų) teismai, prisiekusiesiems suteikiant sprendžiamojo balso teisę. Įgyvendinama vakarietiškos demokratijos nuostata – visuomenė per savo atstovus kartu su teisėjais vykdo teisingumą. Teisingumo vykdymui suteikiamas demokratijos turinys. Visuomenė išvaduojama iš teisėjų sluoksnio visagalybės ir korupcinės savivalės, išplečiamas tiesiogiai renkamų teismo pareigūnų ratas.
3. Visi piliečiai turi teisę susipažinti su specialiųjų tarnybų ir kitų įstaigų apie juos surinkta informacija. Galima atsisakyti piliečiui atskleisti tik dalį informacijos, susijusios su valstybės saugumu. Sukauptos informacijos teisingumą, taip pat slaptos informacijos apimtį bei įslaptinimo pagrįstumą piliečiai gali ginčyti teisme. Neteisinga bei nepagrįsta informacija turi būti sunaikinta.
4. Visuomenės dalyvavimas valstybės valdymo ir savivaldos reikaluose išplečiamas per vietinius, regioninius ir valstybinius referendumus. Valstybiniams referendumams rengti reikia surinkti 70 tūkst. rinkimų teisę turinčių žmonių parašų.

Demokratinant valstybę būtina ugdyti pilietišką, savivaldoje aktyviai dalyvaujančią ir valstybės reikalus išmanančią jaunuomenę. Esminis valstybės politikos tikslas – nacionalinio tapatumo stiprinimas bei sklaida ir pilietinės visuomenės ugdymas. Šiuo atžvilgiu svarbiausias yra mokytojų vaidmuo. Būtina pakelti jų socialinį statusą. Mažiausias mokytojo atlyginimas – dvigubo vidutinio atlyginimo dydžio.