Makabriškas spektaklis tęsiamas: prabėgus dešimčiai mėnesių po Garliavos antpuolio

Ramutė Bingelienė   2013 kovo 16

Tiesos.lt

Makabriškas spektaklis tęsiamas
Mirčių ir smurto lydimos Garliavos istorijos per ketverius metus nepajėgė išnarplioti nei Valstybės saugumo departamento padedama Lietuvos teisėtvarka, nei tiriamoji žurnalistika. Priešingai – teisėtvarka ir jai talkinanti žiniasklaida galutinai pavertė šią istoriją makabrišku spektakliu.

Šio penktadienio, kovo 15-osios, rytą Lietuvą apskriejo Garliavos istorijos dalyvės Laimutės Stankūnaitės žodžiai: „Daugiau nebegaliu…“. Kaip visada, L. Stankūnaitės žodžiai buvo paskelbti per „Lietuvos rytą“: iš jo šį pranešimą išplatino ir kitos žiniasklaidos priemonės. Visi, perskaitę antraštę, pritilo – žiniasklaidininkai L. Stankūnaitės kreipimąsi pavadino „desperatišku“.

Pateiksime tik keletą jo ištraukų (visą tekstą rasite čia): „Esame iškankintos ir išvargintos… Mano sveikata kiekvieną dieną vis blogėja. Man alergija pradėjo vėl ūmėti, kiekvieną dieną tris mėnesius vaikštau užtinusiomis akimis, kankina baisus galvos skausmas, širdį skauda, jaučiuosi labai pavargusi… Mane labai kankina nemiga. Matau, kaip kenčia mano dukrelė, jai nuolat skauda galvą, pilvą. … Gyvename nepelnytą gyvenimą. Esame nukentėjusios, o gyvename įkalintos… Šio įrašo tikslas – išsakyti baimę, nes nepasitikiu Lietuvos kriminalinės policijos biuru. Bijau, kiekvieną kartą bijau, nes esu ne kartą prašiusi atsisakyti apsaugos, bet jie man to neleidžia. … Bijau dėl savo gyvybės, nepasitikiu Kriminalinės policijos biuru, nes nežinau kaip, kas gali nutikti. Yra žinių, kad policijos departamento darbuotojai žinojo apie spalio 4 išvakares, apie mano sesers nužudymą bei teisėją Furmanavičių, bet nieko nepadarė, kad sustabdytų. Todėl aš turiu viduje nepasitikėjimo tiek policija, tiek pareigūnais kai kuriais. Todėl labai bijau dėl savo gyvybės ir susidorojimo su manimi. Todėl prašau pagalbos padėti mums…“

Tačiau atidžiau įsižiūrėjus ir įsiklausius, kyla abejonių: vargu ar tai, ką matome ir girdime, galėtume laikyti desperacija.

Pirmiausia glumina pats faktas, kad šį įrašą desperacijon puolusi L. Stankūnaitė paliko „Facebook‘e“ – vienoje moderniausių ir greičiausių bendravimo priemonių – sausio 20 dieną, tačiau iki mūsų jis keliavo kone du mėnesius. Ir atkeliavo kaip tik tada, kai savo darbą pradėjo Seimo laikinoji komisija, sprendžianti kitos Garliavos istorijos dalyvės, Seimo narės Neringos Venckienės neliečiamybės klausimą, kai nuo Garliavos šturmo prabėgo 10 mėnesių ir piliečiai rengiasi šią datą paminėti, kai Vilniaus apygardos teismas ruošiasi skelbti nuosprendį Andriaus Ūso byloje.

Vos pasirodžius L. Stankūnaitės pareiškimui, tą pačią dieną spaudos konferenciją surengė Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis ir Vilniaus vaiko teisių apsaugos inspektorė Lina Juškevičienė. A. Matonis pareiškė: L. Stankūnaitė pasisakė „veikiama pašalinių asmenų“ – mat jai „neuždrausta bendrauti nei telefonu, nei internetu“. Tad jei išties yra taip, jei išties jai nedraudžiama naudotis tuo, kas ją daro lengvai susekamą, darytina dvi išvados – jei esama realios grėsmės, saugantys Laimutę Stankūnaitę visai nenori jos išsaugoti ir todėl ji teisi nepasitikėdama Liudytojų ir nukentėjusių asmenų valdybos pareigūnais ir bijodama dėl savo gyvybės (tai jau kita tema – visam „desperatiškame“ kreipimesi ji nesijaudina dėl dukters gyvybės…), arba jai niekas realiai negresia ir ją saugantys tai gerai žino.

Įsidėmėtina, kad A. Matonis spaudos konferencijoje pabrėžia, kad L. Stankūnaitė ir jos dukra nėra saugios, kad joms gresia pavojus. Jis taip pat pripažįsta, kad saugomų asmenų gyvenimo sąlygos nėra lengvos. Kaip stipriai A. Matonio žodžiai skiriasi nuo Kėdainių teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo nutarties, kurioje Lietuvos Respublikos vardu buvo garantuota, kad Garliavos mergaitei tinkamas gyvenimo sąlygas sugebės užtikrinti policija.

Ne mažiau prieštaringas yra ir spaudos konferencijoje išsakytas Vilniaus vaiko teisių apsaugos inspektorės Linos Juškevičienės pareiškimas. Sustingusia ir graudžia veido išraiška ji sako, kad mergaitė yra „linksma, jinai džiaugiasi, kad dabar yra su motina, kad ji lanko mokyklą, kad ji gali bendrauti su vaikais“. Tačiau dar visai neseniai ta pati pareigūnė Lina Juškevičienė savo tarnybiniuose pranešimuose (2012-12-04 ir 2012-12-31) yra rašiusi, kaip liudija buvusi mergaitės globėja Neringa Venckienė, visiškai kitaip, t. y., kad „mergaitė liūdna, prislėgta“. Kada ši valstybės tarnautoja sako tiesą, o kada meluoja?

Bet grįžkime dar kartą prie paties įrašo. Moteris sakosi jau pusketvirtų metų gyvenanti „[…] apsaugoje, tiek aš, tiek mano dukra. Esame iškankintos ir išvargintos, esame nukentėjusios ir netekusios savo artimųjų. Esame labai pavargę su dukrele ir mano šeima taip pat, mano tėvai.“ Nors čia nieko nesakoma, nuo kada ji jaučiasi tokia iškankinta ir išvarginta, bet leidžiama suprasti – nuo pat pradžių, t. y. nuo 2009 metų spalio 5 dienos, kai Kaune buvo nužudyti teisėjas Jonas Furmanavičius ir jos sesuo Violeta Naruševičienė. Ir kelis kartus pabrėžia, jog išgyvenanti baimę dėl savo gyvybės, mat ji nepasitikinti ja saugančiais pareigūnais.

Po šio pareiškimo pasidaro visiškai nesuvokiami 2012 metų pradžios įvykiai, baigęsi smurtu prieš vaiką gegužės 17-ją: kokia motina, pati būdama tokia „iškankinta ir išvarginta“, taip beatodairiškai veržtųsi išplėšti mylimą dukrą iš vienintelių jai gimtųjų namų, kur ji nebuvo nei „iškankinta“, nei „išvarginta“, atvirkščiai, buvo sveika, gyvybinga, laiką leido su seneliais ir tetos šeima, turėjo draugų, lankė mokyklą, mokėsi muzikos ir gyveno visavertį gyvenimą. Kokia vaiką mylinti motina ryžtųsi uždaryti savo vaiką į, anot jos, nesaugią, gyvybei pavojingą, kankinamai slegiančią, nuo įprastinio pasaulio, artimųjų bei draugų izoliuotą, vaiko psichologinę ir socialinę raidą pažeidžiančią terpę? Dar daugiau – kur žiūrėjo socialinės tarnybos, pačios dalyvavusios per jėgą grobiant vaiką, kad ši gyventų uždaryta su jau „iškankinta ir išvarginta“ motina ir kad ilgainiui ir pati mergaitė taptų tokia pat „iškankinta ir išvarginta“?

Dar daugiau – kokia teisingumo ir teisės samprata vadovavosi teismai: ir Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas, teisėjas Vitalijus Kondratjevas 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimu nutaręs patikėti vaiką Liudininkų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai ir Valstybės saugumo departamentui, skyręs mergaitei gyventi ten, kur, pasirodo, nėra jokių vaikui augti tinkamų sąlygų, taip gražiai aprašomų Vaiko teisių konvencijose? Galų gale kur žiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek daug gražbyliavęs apie vaiko teisę gyventi su motina, o motinos – su vaiku, bet kažkodėl ignoravęs tą faktą, jog ši motina pati gyvena tokiomis sąlygomis, kad net ir savimi negali pasirūpinti, jau nekalbant apie tokias „gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo [vaiko] fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi“?

Taigi L. Stankūnaitės kalbos įrašas ir valstybės pareigūnų išsakyti to įrašo komentarai yra skandalingas ir makabriškas dalykas. Atsakomybė už jį tenka ir visiems teismams, leidusiems įtvirtinti tokią neteisybę mergaitės atžvilgiu, ir aukščiausioms valdžios institucijomstyliai stebinčioms šį kraupų spektaklį.

Pastebėtina, kad iki šiol spektaklio režisieriai Laimutei Stankūnaitei buvo skyrę laimingos, mylimą vaiką susigrąžinusios moters vaidmenį. Nuo pat pirmos iš skausmo ir baimės klykiančio vaiko „susigrąžinimo“ dienos ji prieš kameras demonstravo laimę – ir kasdienybėje, ir per šventes: Motinos dieną, Kalėdas. Šia laime ji nuolat dalijosi su advokatu Gintaru Černiausku ir „Lietuvos ryto“ žurnalistais. Laimingai motinai „Lietuvos rytas“ net sudarė galimybes pasveikinti visą Lietuvą su Naujaisiais Metais. Kodėl šis vaidmuo staiga pasikeitė? Kodėl laimingiausia Lietuvos mama po kelių savaičių (įrašas, pačios Laimutės teigimu, darytas sausio 20 dieną) staiga tampa nelaiminga kankine, virpančia dėl savo gyvybės? O gal spektaklis seniai vyksta aktoriams nedalyvaujant? Gal laimingosios L. Stankūnaitės kalėdiniai interviu su Laima Lavaste ar Nerijumi Povilaičiu buvo surašyti be pačios aktorės?

Ne mažiau mįslinga, kodėl L. Stankūnaitė šiuo metu baiminasi tik dėl savo gyvybės ir nė žodžio – apie mergaitės?

Kai Garliavoje budėję žmonės sakė: „Laimutė Stankūnaitė yra vienintelė, be mergaitės, liudytoja byloje, kurioje įklimpę išties galingi žmonės, tad atiduoti jai mergaitę yra pernelyg pavojinga joms abiem, ypač jei jos bus išvežtos į užsienį…“, jie būdavo pašiepiami. Kai tai po kelių metų sako Laimutė Stankūnaitė, jautiesi suglumęs: déjà vu… Tik veikėjai kiti.

Dar keisčiau atrodo žurnalistės Astos Kuznecovaitės lūpomis „Lietuvos ryte“ pagarsinta žinia: mergaitė, kuri negali liudyti Andriaus Ūso teisme dėl prievartos prieš ją, nes jos „atmintis ištrinta“, neseniai davusi parodymus Kauno apylinkės teismo teisėjui kitoje baudžiamojoje byloje. Kokioje, nėra aišku, bet vienas žurnalistės pašnekovas jai pasakęs nei daug, nei mažai: „Einama žmogžudysčių organizavimo link.“

Įdomu, ką apie šios apklausos korektiškumą ir staiga atgijusią vaiko „ištrintą atmintį“ pasakys Audrius Cininas, Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos pirmininkas, kartu su kolegomis nagrinėjęs Andriaus Ūso bylą ir paskelbęs jį išteisinantį nuosprendį remdamasis vien spekuliacijomis apie tai, jog mergaitės liudijimai nepatikimi, nes tėvas savo klausimais „ištrynęs“ jai autentišką atmintį (daugiau apie šios bylos nelogiškumus skaityti ilgametės advokatės dr. Zitos Šličytės komentarą; rekomenduojame prisiminti ir Dainiaus Pūro interviu svarstymus apie tai, kokių ekspertai turi galimybių nustatyti atminties ištrynimo šnekomis faktą).

Paskutinė „Lietuvos ryto“ publikacija, pasirodžiusi kovo 15 dienos paskutinę valandą, atrodo išties makabriška: „Lietuvos rytas“, ilgą laiką skelbęsis žinąs visas mūsų mintis, šiąnakt, 23.27, paskelbė: „Žudikai kartais pergudrauja net itin svarbių liudininkų sergėtojus“ ir savo pastebėjimus apie tai, kaip kartais būna, iliustravo ne tokių įvykių pavyzdžiais, o saugomo vieno žmogaus – Laimutės Stankūnaitės nuotrauka. Manau sutiksite: akivaizdus grasinimas fiziniu susidorojimu.

Kada iššaus paslaugių žurnalistų į sceną jau įneštas šautuvas?



Sort by best rating
Sort by newest first
Sort by oldest first

8 komentarai

  1. As jau rasiau kad tai tikrai rezisura ir kuryba, nes Stanke netikiu, o dabar jei ir tikrai reiktu tokiam zmogui pagalbos turbur nusigrezciau, juk ji istisai meluoja ir gyvena taip kaip nusipelne. Juk del jos iszudyta sitiek zmoniu tiek sugadintu gyvenimu, visaI nekaltu zmoniu. Vienintelio ko gailiuosi mergytes kuri nespejo pradet gyvent ,o jau uzdaryta kalejiman.Asaros byra pagalvojus kodel budama ,,gera motina“ nusitempe i kaliuze ir mergyte ,kokia turi but neapykanta savo vaikui kad pedofilai brangiau uz vaiko gyivybe ir sioje jos kalboje apie vaika visai nekalba tik bijo del savo givybes.

  2. Norėčiau pamatyti, kaip Bingelienė gyventų su savo dukra saugoma apsauginių, kaip kalėjime, ar ji jaustųsi laiminga, patenkinta ir sveika.

    • Taigi dar per Kalėdas Stankūnaitė Lavastei pasakojo kaip nuostabiai jos gyvena, kiek mergaitė turi draugių ir t.t. Tai kas pasikeitė?

  3. Žinoma, TIESOS organizatoriams, pradėjus makabrišką valdžios siekimą, pasinaudojant ir mergaitės istorija, nebėra kaip sustoti, reikia ir toliau savo makabriškus žaidimėlius prezidentūros patvoriais žaisti.

    • Brangioji Emilija, mano supratimu, Bingelienė apie Stankūnaitę čia rašo su užuojauta kaip apie auką, kuri buvo kažkieno priversta į jai nesaugią ir slogią vietą pervežti savo vaiką.

      Jūsų pyktis tikrai neturi pagrindo.

  4. Malonu, kad Ramutė Bingelienė kaip filologė palietė ir fiziologinę vaiko temą, ypač, genialiausiame interviu su Dainiumi Pūru. Taigi ir aš tą pačią temą Čia iš kart po teismo per Jonavos TELEVIZIJĄ teisiamojo Andriaus Lobovo pasisakymas ir po to MANO PASISAKYMAS apie požiūrį į vaiką, į Autoritarinės ir Humanistinės pedagogikų skirtumus bei „atminties trynimo“ konstatavimo absurdą garsioje Pedofilijos byloje.

    P.S.: Žiūrint pradžioje prašome neišsigąsti, kai dangus griuva :), nes filmuoti nuo televizoriaus; saulės apšviesto – buvo problemų, kol miegmaišį užmečiau ant televizoriaus. Po to galima bus žiūrėti. — vieta – Jonavos apylinkės teismo rūmai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *