Liudvikas Jakimavičius: VSD. Karpio nuotykiai

Akcija prie VSD (Karolio Kavolėlio nuotrauka)

Iš agentūrinės sekimo išklotinės.

2012 m. spalio 25 d. 12, 45 val. du subjektai buvo pastebėti Stiklių gatvėje. Jie susitiko prie Stiklių 18-tojo namo, kuriame gyvena vien per šį mėnesį du kartus teistas ir teismo nuosprendžiais pripažintas kaltu ekstremalių antitarybinių pažiūrų ir akcijų dalyvis Darius Kuolys. Kitas personažas – panašus į rašytoją Liudviką Jakimavičių, tasai kol kas dar neturi teistumo, tačiau viešai po pirmojo rinkimų turo žiniasklaidoje pareiškė, kad nuo šiol užsiima antitarybine veikla. Vyrai pasisveikina ir patraukia Trakų gatve. Iš pažiūros blaivūs, kalbasi tyliai, pokalbio neįmanoma girdėti. Gręžiojasi, žvalgosi į pašales, bet mūsų kol kas nepastebi. Kirto Pylimo gatvę per perėją, pasuko link buvusio „Lietuvos“ kino teatro ir laiptais ėmė lipti Mindaugo g –vės „Maximos“ link. Pametėm iš akių, nes operatyviniai stebėjimo veiksmai vyko iš automobilio. Praneškit „Alksniui“, kad pasitiktų ant kalno prie laiptų. Beržas.

Alksnis: Laukiu. Matau, atlipa. Įeina į „Maximą“, pasiima vežimėlį ir važiuoja į žuvies skyrių. Kažkodėl išsiskiria, vienas eina kairėn link fasuotos vištienos skyriaus, kitas dešinėn link daržovių ir vaisių. Kurį stebėti?..

Štai tiek mūsų nepriklausomiems visuomeniniams operatyvininkams – trumpabangininkams pavyko nuklausyti iš žvalgybininkų operacijos. Turiu pripažinti, VSD vyrai sekė tikrai profesionaliai, jokios uodegos nepastebėjome, o į skirtingus parduotuvės kampus patraukėme tik iš intuicijos ir senos antitarybinio darbo patirties bei senų CŽV instrukcijų, kurios pasakoja, kaip reikia elgtis, kai įtari, kad tave seka KGB žvalgybininkas. Nurodymai seni, bet nėra visai pasenę, kad negalėtum jais pasikliauti. Dabar tos instrukcijos didžia dalimi yra viešos ir prieinamos „Google“ visiems antitarybininkams.

Po penkių minučių susitinkame vėl žuvies skyriuje, sakom pardavėjai, kad norime iš jos akvariumo Konstitucijos dienos proga nusipirkti patį gyviausią karpį. Matom, kai kurie jau plaukioja šonais akvariumo paviršiuje, o patys gyviausi – tie mažesnieji nesiduoda su sieteliu pagaunami. Moteriškė krite kabina ir kabina akvariumą, bet tų mikliųjų niekaip negali pagauti. Sakau, duokit tinklelį man, aš senas žvejys, mano tarpupirščiai išgraužti jūros druskų, – pagausiu tą, kurio mums reikia. Brūkšt per akvariumo šoną ir turiu. Nedidelis, sidabrinis, labai gyvas ir labai šviesių, gerų akių. Žiūri į mane ir tikriausiai mintyse keikia – štai mano žudikas. Aš mėginu jam nusišypsoti tragikomiška šypsena, pardavėja jį įdeda į celofaninį maišelį, padeda ant svarstyklių ir užklijuoja kainos etiketę. Laiko dar turim gerą pusvalandį. Darius nuogąstauja, kad karpis be vandens gali nugaišti. Sakau, – neturėtų, jei nėra visiškai išsekęs ir tame „Maximos“ akvariume kankintas savaitę. Visai prieš VSD rūmus matome, kad laukia jau mūsų policijos ekipažas. Skubėti nėra kur, turime dar pusę valandos, o ir karpiui reikia kažkaip padėti, kad celofaniniame maiše neuždustų. Užsukam į boulingo klubą, išgeriam kavos, WC pripilu į celofaninę karpio buveinę tyro Vilniaus vandenų vandens, ir tasai visai gerai pasijunta bei pasitaško dėkodamas, kad supratome jo gyvybinį poreikį.

Užrašome tris vardines Konstitucijas VSD svarbiausiems žvalgybinės bendruomenės nariams Romualdui Vaišnorui, Aidžiui Meželiui ir Gediminui Grinai.

Didžiai atsakingam Pareigūnui,

žvalgybinės bendruomenės Nariui Romualdui Vaišnorui

Laisvųjų menininkų ir kitų laisvų piliečių bendrija

iškilmingąją Konstitucijos dieną

teikia šia vardinę labai giliai prasmingą bei vertingą Atmintinę.

Kad Tėvynei būtų geriau!

Vilnius, Vytenio gatvė, 2012 m. spalio 25 d.

Liudvikas Jakimavičius, Gitenis Umbrasas, Joana Noreikaitė, Darius Kuolys, Leonas Merkevičius …

Deja, trys nariai neišeina iš savo žvalgybinės slėptuvės vardinių regalijų atsiimti. Tačiau išeina VSD spaudos atstovas Vytautas Makauskas, kuris sako, – vardines Konstitucijas priimsiąs, o karpio – ne, nes mes, laisvieji menininkai, esą elgiamės neetiškai, kankindami nekaltą gyvūną. Mėginu paaiškinti, kad elgiamės priešingai – išgelbėjome karpį iš „Maximos“ akvariumo ir siūlome elgtis su gyvūnu, kaip atrodytų būtų tinkama. Marcelijus Martinaitis yra sakęs, kad pastebėjęs, jog žmonės, kurie labiausiai vaidina mylintys gyvūnus, dažniausiai būna labai žiaurūs su žmonėmis. Pareigūnas šypsosi kreiva šypsena, priima vardines Konstitucijas, bet karpio – ne.

Kai kurie iš laisvųjų menininkų brolijos sako: „Palikim tą gyvą dovaną jiems ant VSD slenksčio“, ir man šis pasiūlymas ne juokais suspaudžia širdį. Pamenu iš vaikystės, kartą tėvai prieš Kūčias pirko iš „Okeano“ parduotuvės net kelis karpius. Mes su broliu ir seserim prileidom pilną vonią vandens ir paleidom juos į vonią plaukioti. Paskabėm nuo palangės augalų lapų, nuskynėm slapčia net kelis fikuso lapus, sumetėm į vonios „akvariumą“ ir iki išnaktų žiūrėjom, kaip du dideliausi karpiai plaukioja ir džiaugiasi atgautu gyvenimu. Mums atrodė, kad ir mes turime dabar savo akvariumą su žalumynais ir žuvimis, ir kad esam šitų karpių išgelbėtojai. O tie atsidėkodami leidosi paliečiami ir paglostomi, visai kaip tikri mūsų draugai. Ryte atrandame tuščią vonią, o virtuvėje , siaube, mama mėsmale kažką mala, ir girdėti tik toks negarsus trakšt trakšt.

Prisiminimai sugrįžta netikėčiausiomis gyvenimo akimirkomis, ir aš staiga supratau, kad šis nešamas VSD pareigūnams dovanoti karpis, kurį aš pats ištraukiau iš „Maximos“ skerdyklos yra tapęs mano paties dalim, ir aš jo visai nenorėjau nei atiduoti VSD virtuvei, nei būčiau galėjęs palikti uždusti ant tos įstaigos laiptų. Tuomet staiga suvokiau, kad tą mielą karpį, kurį jau buvau pamilęs, minint Lietuvos Konstitucijos dvidešimtmetį, reikia paleisti į laisvę Šventaragio slėnyje Nėries ir Vilnelės santakoje. Simbolinis aktas: išgelbėti ir paleisti į laisvę. Ne vien paukščiai turi būti laisvi, bet ir žuvys, gal išlaisvinę kitus pagaliau suprasime, kad ir patys vertesni tos laisvės esame.

Trimis ekipažais lekiame link Vilnios ir Nėries santakos, išlipame iš automobilių, nešame į Vilnios patiltę karpį celofaniniame maiše – akvariume ir paleidžiame į upę, o tasai niekur nuo mūsų nenori plaukti, laikosi prieš srovę. Aš pastumiu jį skėčio galu tolėliau į srovę, o tasai vėl prie mūsų sugrįžta. Gal dėkoja, o gal paprasčiausiai išsigando laisvės?

Kirba mintis galvoje, kad kiekvienas mūsų Konstitucijos dieną turėtume nusipirkti po karpį ir paleisti į ežerą, tvenkinį kūdrą ar upę. Ir ne dėl žuvivaisos, o dėl savo sielų.

Su papildymais skelbiama iš Alfa.lt

2 komentarai

  1. Šauni akcija. Juokinga ir graudu, kai skaitau tokius dalykus. Tiesiog įdomu: ar iš tiesų VSD agendtai komentuodami naudojo žodį „antitarybinis“?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *