Liudvikas Jakimavičius: Kodėl einu, arba kam Seimui humanitarai?

Lietuvos Sąrašo iškeltas kandidatas į Seimą Vilniaus Žirmūnų apygardoje rašytojas Liudvikas Jakimavičius naujienų portale Alfa.lt išdėstė savo apsisprendimo motyvus. 

Taip jau nutiko, kad šį rudenį sutikau būti Lietuvos Sąrašo iškeltas kandidatu į Lietuvos Seimą. Kaip ir kiekvienam žmogui, imantis naujo vaidmens, nėra labai lengva save suvokti. Aš nežinau, kokias įsijautimo technologijas naudoja aktoriai prieš spektaklį, vieną vakarą vaidindami Hamletą, o kitą, tarkim, Smerdiakovą iš „Brolių Karamazovų“ ar Ostapą Benderį iš „Dvylikos kėdžių“. Mano bičiulis, plačiausio diapazono aktorius Rolandas Kazlas, galėtų man šiuo vaidmenų klausimu labai prasmingai kažką patarti ir pamokyti, kaip į vaidmenį įsijausti ir iš jo išeiti, kai rampa nusileidžia. Kad ir kaip būtų, nors gyvenime yra daug teatro, o teatre turėtų būti daug gyvenimo, tai nėra tapatūs dalykai – greičiau tik persipinančios ir susiglaudžiančios gyvenimo tikrovės zonos.

Jei prieš trisdešimt metų, kai buvau jaunas literatas, Marcelijaus Martinaičio literatų būrelio geltonsnapis, man kas nors būtų pasakęs, kad štai ateis diena ir tu kandidatuosi į Seimą, tokį „aiškiaregį“ būčiau pasiuntęs pasitikrinti sveikatos pas psichiatrą. Man visai kitaip regėjosi mano gyvenimo trajektorijos. Dingojosi, kad perkopęs penkiasdešimt, sėdėsiu ramus kokioje nors voratinkliais apėjusioje palėpėje prie seno rašomojo stalo ir rašysiu nesibaigiantį gyvenimo eilėraštį apie savo jaunystės meiles ir patirtis, apie sutiktus žmones, matytus vaizdus ir sapnuotus sapnus.

Gyvenimas tokios graudžiai jaukios ir ramios prabangos nesuteikė. Skersvėjis bloškė į visai kitą tikrovės tirštumą. Aišku, joje atsidūriau ne staiga ir netikėtai. Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie „Rigondos“ radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti „Amerikos balso“ žinių laidų nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą. Todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje.

Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip dėl iškalbingos detalės. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį. Apie ką ši keistoka scena byloja? Paskelbėme Nepriklausomybę prieš 22 metus, įstojome į Europos Sąjungos demokratinių šalių broliją, mus saugo NATO naikintuvai, o mes ta pačia pagalve užspaudžiame savo telefono aparatus. Laiko ciklas apsisuko – ir vėl suvokiame, kad esame kur buvę.

Tikrosios tiesioginės demokratijos ragavom nedaug – kol būrėmės į gyvą ir platų pilietinį Sąjūdį, keletą pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės metų. Patyrę anų laikų strategai buvo sutrikę neilgam. Jie suglaudė pečius ir pradėjo skaldyti bei priešinti visuomenę, savo ruožtu atsirėždami vis daugiau teritorijos ir galių sau, siaurindami laisvą visuomenės raiškos lauką. Pakaktų patyrinėti vieną iškalbingą trajektoriją: kaip tolydžio slopintas laisvas žodis mūsų lėšomis išlaikomame Lietuvos radijuje ir televizijoje – nuo „Sąjūdžio bangos“ laikų iki dabartinės „Teisės žinoti“. Diena ir naktis. Esame kažkur pusiaukelėje į „Kasperviziją“ ir į tą pusę gravituojame.

Mano galva, tikras rašytojas visados turėtų būti tikrovės tyrinėtojas ir už ją „šiek tiek“ atsakingas. Kai ta tikrovė darosi ciniška, kai valdžia uzurpuoja piliečių teises ir laisves, sąžiningas rašytojas privalo apie tai žmonėms kalbėti – nesvarbu, kokią formą pasirinktų: kūriniais ar gyvu žodžiu miestų aikštėse. Kuo mažiau valstybėje demokratijos, tuo neparankesnis valdžioms sąžiningas rašytojas, kalbantis tiesą. Totalitarinėse ar autokratinėse valstybėse tokio rašytojo vieta yra kalėjimas, neišvengiama jo patirtis – bauginimai, persekiojimai, nesibaigiantys kafkiški teismų procesai. Mano bičiuliui ir bendražygiui Dariui Kuoliui iškeltos trys administracinės bylos ir vyksta dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl prieš vaiką smurtavusio advokato Gintaro Černiausko garbės įžeidimo. Siuvama baudžiamoji byla.

Savo atkurtoje valstybėje prie Nepriklausomybės ištakų stovėję dori Lietuvos piliečiai tampa disidentais. Žiūrėk, tuoj taps ir politiniais kaliniais, tiesos ir teisingumo ieškotojai – viešosios tvarkos pažeidėjais ir nusikaltėliais. Su pareigūnu bendrauti įstatymas leidžia tik per 25 metrų atstumą, su Prezidente ir jos patarėjais – per 75 metrus. Vadinas, reikia turėti labai stiprią gerklę ir labai garsiai rėkti, kad būtum išgirstas. Tačiau tavo riksmo niekas išgirsti nenori.

Valdžia nuo žmonių užsirakino savo Olimpe ir su pasimėgavimu žaidžia ciniškus galios žaidimus. Slaptom kamerom iš Alma Mater Vilnensis Filosofijos fakulteto pareigūnai filmuoja ir retransliuoja tiesiai į VSD kabinetus laisvus menininkus, Simono Daukanto aikštėje kreidelėmis rašančius žodį TIE–SOS, o tuose kabinetuose susėdę cinikai šaiposi: „Kokios jie ten tiesos užsigeidė ? Jiems reikia lazdos“. Ir visos šios pavojingos slinktys vyksta dabartiniam Seimui tylint ir laiminant demokratijos pamatų griovimą. Visuomenei mėginama įkalti galvon, kad Seime turėtų dirbti tik ekonomistai, teisininkai, dabar dar – ir energetikai. Tai baisus blūdas. Ekonomistų, teisininkų ir energetikų dauguma turi dirbti Vyriausybėje, o į Parlamentą žmogus turėtų būti renkamas pagal sąžinės, padorumo ir nepaperkamumo kriterijus.

Kad Seimas atgautų žlugusį piliečių pasitikėjimą, turi iš esmės pasikeisti Seimo narių prekeiviškas diskursas ir elgesys. Kol mūsų Aukščiausioje Taryboje, Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose Seimuose dirbo sąžiningi rašto žmonės Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Algirdas Patackas, Jonas Avyžius, buvo ramiau, nes žinojai, kad šie vyrai netylės ir neleis tyčiotis iš žmonių, iš valstybės. Kol Seimuose būdavo humanitarų ir rašytojų, ten nesiautėjo cinikai: jie bent šiek tiek susilaikydavo, nes bet kada viešai galėjo būti sugėdinti. Jei į Seimą šį rudenį būtų išrinkta humanitarų: filosofų, filologų, istorikų, atsirastų toje belangėje daugiau moralinio jautrumo, o visuomenė gal imtų pagarbiau žiūrėti į pagrindinę mūsų valstybės instituciją, kuri ir yra Lietuvos veidas.

Man šiandien skauda – dėl žeminamų žmonių, dėl niekinamos ir apvaginėjamos valstybės. Todėl ir apsisprendžiau paaukoti viešiems reikalams keturis dar visai kūrybingo savo gyvenimo metus. Man rūpi padėti žmonėms susigrąžinti laisvą valstybę, atgauti orumą. Lietuva – per daug brangus kraštas, kad leistume cinikams iš jos toliau tyčiotis. Pamėginkime tai nykumai pasipriešinti, pamėginkime padėtį keisti. Kaip Sąjūdžio laikais, turiu vilties – mums pasiseks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *