Kunigas Robertas Grigas: Tampame valstybės paslaptimi

Kunigas Robertas Grigas (Eriko Ovčarenko nuotrauka)

1983 m. sovietinės armijos darbo batalione Kazachijos užkampyje su likimo kolegomis iš okupuotos Baltijos, Vidurio Azijos ir Kaukazo kepėme plytas prieštvaninėje, daugiausia rankų darbu varomoje gamykloje. Eilinį kartą sulūžus pasenusiai technikai, sėdėjau ant suodinų vagonečių ir rašiau laišką į namus, kur dėl įdomumo paminėjau mūsų plytų pagaminimo dienos planą – bene 40.000 vienetų. Lietuviškame tekste įrašytą skaičių pamatė sovietų šnipomanijos paranojoje išugdytas kareivėlis ir puolė mane mušti: „-Tu ką, Amerikos žvalgybai ataskaitas siunti?!“

Neabejotinai egzistuoja dėsnis: kuo valstybėje daugiau totalitarizmo, kuo nelaisvesnė visuomenė, kuo labiau engiamas žmogus ir niekinamas jo orumas, tuo daugiau Valstybės Paslapčių. Tuo daugiau slaptumo, įslaptintų sričių ir reiškinių. Daugiau valdžios dokumentų ir nutarimų su grifu „visiškai slaptai“. Ir nuolat gausėja dalykų, vykstančių už sandarių durų, prieinamų tik išrinktųjų asmenų įslaptintajam ratui ir nežinotinų plačiajai visuomenei.

Sovietų sąjungos gyvenimas ir jo dalyviai, tiksliau pasakius, jo aukos, apskritai buvo tapę viena ištisine valstybine paslaptimi. Todėl reikėjo Berlyno sienos ir kalašnikovais saugomos spygliuotos vielos palei visą planetos šeštadalio perimetrą.

Ir atvirkščiai – kuo skaidresnis visuomenės ir valdžios santykis, kuo labiau tauta iš tikrųjų tvarko savo valstybę, tuo mažiau lieka visokių slaptų reikalų, draudimų filmuoti, fotografuoti, daryti audio įrašus ir juos viešinti.

„Tiesa padarys jus laisvus“

Būtį kuriančių Kristaus žodžių (Evangelija pagal Joną, 8,32) praktiniu pritaikomumu lietuviai galėjo įsitikinti 1988-1991 m. taikaus išsivadavimo patirtyje. Tuomet daugiausia ir būtent viešas tiesos liudijimas – apie Molotovo-Ribentropo paktą, okupaciją, masinius trėmimus (iš Sibiro sugrįžę karstai tikrovės potyriui atgaivinti), apie tragišką partizanų kovą – galingai įžiebė istorinę atmintį, sugrąžino grobikų draustą savastį ir didelę dalį jau priespaudoje gimusios kartos nesulaikoma cunamio banga nukreipė siekti Nepriklausomybės.

Atvirai ir viešai tariama tiesa vaikuose ir anūkuose iš naujo pagimdė bunkeriuose užtroškintą ir Arktyje palaidotą tėvų svajonę apie Laisvą Lietuvą. Ir svajonė, šį kartą netgi neparemta ginklo jėga, tapo Kovo 11-ąja, Sausio 13-ąja, pasaulio pripažinta Lietuvos valstybe.

Nenuvertinant visų reikšmingų geopolitinių sanklodų, ekonominių, diplomatinių ir kt. veiksnių, tai buvo su egzistenciniais žmogaus ir jo dvasios pagrindais giliai susijęs, labai sakralus vyksmas. Visi jo dalyviai, tiek Sąjūdžio vadovybė, tiek eiliniai rėmėjai, tiek „savęs pačių pakviesti“ budėtojai prie parlamento ir Sitkūnuose, tą neužtemdomai visam gyvenimui suprato.

Mus išlaisvino tiesa. Smurtautojai, tankistai ir desantininkai, jos neturėjo.

Todėl ypač sunerimti verčia jau kelinti metai stiprėjančios atvirkštinės tendencijos dabar jau savoje, tarsi pačių tvarkomoje valstybėje. Visuomenę vėl norima padaryti įslaptintos tikrovės įkaite.

Mes vėl turime tolydžio besidauginančių Valstybės Paslapčių. Ne karinio šalies pajėgumo. Ne žvalgybos/kontržvalgybos. Turime totaliai įslaptinamų lietuviškosios dabarties sudedamųjų dalių, kurios vadinamos realių mūsų tautiečių asmenvardžiais. Valstybės paslaptis, vardu Eglė Kusaitė. Valstybės paslaptis Drąsius Kedys. Valstybės paslaptis Deimantė Kedytė. Jos mama Laimutė Stankūnaitė. Ir teta Neringa Venckienė. Pagaliau – Valstybės Paslaptis eilė ankstyvo ryto valandų Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d.

Eglė Kusaitė: pirštu nepalietusi anei vieno Lietuvos ar užsienio piliečio, o kaltinama tarptautiniu terorizmu. Saugumo agentai, lydintys ją kone nuo vaikystės, įslaptinti liudytojai jos byloje, uždari teismų posėdžiai.

Drąsius Kedys: ilgalaikės nesėkmingos jo pastangos sudominti teisėsaugą mažametės dukters seksualinio išnaudojimo liudijimais, desperatiškas kreipimasis liudijimų vaizdo įrašais į visuomenę ir politikus, dviejų Kedžio įtariamų nusikaltimais prieš jo vaiką žmonių smurtinės mirtys Kaune; Kedžio, be įrodymų viešai apkaltinto dėl šių mirčių, dingimas ir pagaliau jo paties galimai smurtinė mirtis. Neilgai trukus – dar vieno įtariamojo Garliavos mergaitės tvirkinimu / prievartavimu, jos motinos Laimutės Stankūnaitės artimo draugo Andriaus Ūso keistų aplinkybių gaubiama mirtis pakelės balutėje. Nei teismų, nei nutarčių, nei atsakymų visuomenei į lavonų vėrinio, suverto ant to paties įtariamo nusikaltimo gijos, natūraliai keliamus klausimus. Slapta.

Deimantė Kedytė: daugybei ją klausinėjusių ekspertų pakartotinai liudijusi apie ankstyvoje vaikystėje patirtą seksualinę prievartą. (Beje, tai irgi barbariškas vaiko kankinimas, už kurį atsakingos teisėsaugos ir visų pirma vaiko teisių apsaugos institucijos: civilizuotose šalyse praktikuotojama viena tokio tipo apklausa su ekspertais, kurių kompetencijos niekam nekelia abejonių, kad vaikas nebūtų verčiamas vis iš naujo išgyventi patirtas fizines ir moralines skriaudas ir kad jo psichika nebūtų vėl ir vėl traumuojama. Toliau teismų nagrinėjimuose dalyvauja jau ekspertų patvirtintos pažymos, o ne pats vaikas) . Egzistuoja šių liudijimų video, audio ir raštiški įrašai. Tarsi nepaneigti, neatmesti kaip nepatikimi ar suaugusiųjų globėjų „įteigti“, kaip bando gintis viena bylos pusė. Tačiau – ir be jokių teisinių pasekmių. „Mažas esi ir pakeisti nieko negali“, anot senos liūdnos dainelės. Ir mergaitė brutaliausia prievarta, kokios visuomenė per visą nepriklausomybės laikotarpį nematė, grąžinama motinai. Tai pačiai, kuri, tikint mergaitės liudijimais, figūruoja šio vaiko seksualinio išnaudojimo aplinkoje. Ir pas kurią Deimantė Kedytė savo valia aiškiai nenori eiti. Dabar šios mergaitės gyvenimas tampa visiškai įslaptintas.

Kaip, beje, ir jos motinos Laimutės Stankūnaitės: dar viena valstybės paslaptis.

Tas pats ištinka Deimantės tetą ir iki kovinės operacijos gegužės 17-ąją teisėtą globėją Neringą Venckienę. Antstolės turima filmuota medžiaga, iš kurios bešališkiems vertintojams paaiškėtų, kas meluoja, o kas sako tiesą – ar buvo smurtauta prieš D. Kedytę, ar prikūlė teisėja Neringa policininką sambo čempioną, o gal jisai naudojo vyrišką jėgą prieš šią moterį, dar tebeturinčią teisėjos neliečiamybės statusą – nuo visuomenės ir netgi nuo specialiai sudarytos seimo komisijos iki šiol slepiama. Teisėja Venckienė siūlo komisijai susipažinti su įvykių dalyvių padarytais video ir audio įrašais, bet komisija atsisako juos peržiūrėti, remdamasi pirmininko Evaldo Jurkevičiaus įvardyta nepriekaištingai teisine priežastimi – medžiaga nebuvo nustatyta tvarka įregistruota (…) Visa tai nesutrukdo komisijai padaryti sprendimą dėl teisėjos neliečiamybės statuso – N. Venckienės nenaudai, žinoma.

Taip atsiranda dar vienas valdžios slepiamas Garliavos bylos epizodas – gegužės 17-osios rytas Klonio gatvėje su nusuktomis filmavimo kameromis. Laisvoji ir atviroji Lietuvos visuomene, tau nebūtina viską žinoti. Yra Organai, kurie žino. Ar mes kartą to jau neišgyvenome?

Bet valdžiai ir teisėsaugai, sprendžiant iš jų laikysenos, čia „viskas gerai, žavingoji markize“. Ir nereikia vargintis pateikti atsakymus. Tai mus su jumis, įsijausminę žmonės, slegia „violetinė paranoja“, visur matanti įtakingas struktūras apraizgiusį pedofilijos slėpėjų tinklą. Anot dalies žiniasklaidos, nuolat įgarsinančios oficialias versijas, pedofilijos Lietuvoje apskritai turbūt nėra, tai liguistos fantazijos padarinys. Visur pasaulyje yra, internete pilna „dėdžių“ įkeltų filmukų su kankinamais vaikais, Interpolas skundžiasi neįstengiantis suardyti tarptautinio pedofilų tinklo, o Lietuvoje – nėra, tokia idilija! O garbūs psichoterapeutai ir psichiatrai garbiuose žurnaluose, pasitelkdami savo sričių neginčijamus autoritetus, rašo apie mūsų kolektyvinės pasąmonės archetipus Garliavoje, apie priešpriešos pirmavaizdžius, apie mus valdančius sapnus ir kliedesius… Atsipeikėkime, viskas čia – mūsų nelaimingų vaikysčių, neišspręstų šeimos konfliktų ar nepatenkintų ambicijų sukelti vaizdiniai. Tiktai lavonų krūva – tikra.

Kas slepiama

Ką totalitarinės, savo piliečiams neatskaitingos – arba šia kryptimi judančios – valdžios dažniausiai slepia nuo savo žmonių? Kaip patvirtina per trumpą Gorbačiovo-Jelcino viešumo bumą kiek praskleisti rusų slaptieji archyvai, o pastaruoju metu „Wikileakso“ dienos švieson išvilkta Vakarų diplomatija – nebūtinai ir ne tiek svarbias gynybinės galios paslaptis, kurias saugoti būtų normalios valstybės pareiga. Sovietija beveik iki kvapą išleisdama slėpė ir neigė Molotovo-Ribentropo paktą. Katynės žudynes, klastingai suverstas vokiečiams. Masines represijas, ištisų tautų „perkeldinimus“, streikuojančių Novočerkasko darbininkų sušaudymą. Dabar daugeliui norinčiųjų tyrinėti II–ojo pasaulinio karo dokumentus Rusijoje vėl oficialiai pasakoma – į kai kuriuos stalčiukus smalsius istorikus įleisime, na, po kokių 70 metų… Kas tenai slypi – tai juk ne naujausiųjų ginkluotės technologijų duomenys?

O slypi tenai štai kas – dar nesunaikinti dokumentai, iš kurių paaiškėtų išsigimusios valdžios ciniškas, savanaudiškas ir negailestingas elgesys su žmonėmis. Galbūt tikra statistika apie dirbtinai sukeltą Ukrainos „golodomorą“. Galbūt – apie etninį valymą ir masinius prievartavimas bei civilių žudynes okupuotuose Rytprūsiuose. Galbūt – apie nuslėptas Černobylio tipo avarijas.

Slepiama tiesa, kuri galėtų išlaisvinti iš klaidinančių iliuzijų bei valstybiškai remiamų mitologijų apie gerus carus, nepakeičiamas teisines sistemas bei vien tik visuomenės labui smurtaujančias slaptąsias tarnybas. Slepiami dokumentai, liudijantys valdančiųjų pavojingo masto korupciją – kur valdžios būna smarkiai „prisidirbusios“ piliečių sąskaita. Visą informaciją turėdami, susipratę ir atsibudę piliečiai gali juk telktis, pareikalauti ženklių permainų. Kažkieno svarbūs pelningi postai gali prarasti stabilumą. Todėl ir sakoma, kad įslaptintųjų archyvų atidarymas, „Wikileakso“ pobūdžio išpuoliai gali sutrikdyti valstybių stabilumą. Įsidėmėkime – ne pasaulio galingųjų elgesys trikdo, kai jie sakosi vieni kitų akyse įžvelgę demokratijos angelus, o jų diplomatai apibūdina partnerių lyderius „kaip alfa patinus“. Veidmainystės atskleidimas pavojingas ramybei ir taikai!

Kai JAV sulaikytam Tarptautinio valiutos fondo vadovui buvo uždėti antrankiai, apkaltinus jį viešbučio kambarinės užpuolimu, pamaniau – palaukite, šioje tikrovėje taip nebūna, kad kambarinė laimėtų prieš pasaulio finansų magnatą. Visai nepriklausomai nuo to, kuris iš jų ir kiek kaltas ar nekaltas. Neilgai trukus viskas stojo į savo vietas, p. Straussas-Kahnas už milijoninį užstatą buvo paleistas, grįžo į gimtąją Prancūziją ir reikalas, berods, krypsta ton pusėn, kad kambarinė gali būti apkaltinta užpuolusi nelaimingą bankininką, garsėjantį priekabiavimu prie moterų. Panašu, kad „Wikileaks“ iššūkio autorius Julianas Assange taip lengvai neišsisuks, nebent Ekvadoras drįstų suteikti jo prašomą politinį prieglobstį. Čia tau ne Niujorko viešbučio kambarinė – atskleisti pasaulio lyderiams ir supervalstybėms garbės nedarančius užkulisius. Nors Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19-ojo straipsnio lyg ir niekas neatšaukė: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir į laisvą jų reiškimą; ši teisė apima laisvę /…/ ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas visomis priemonėmis nepriklausomai nuo valstybių sienų“.

Iš tironijų pusės visuotinis įslaptinimas, be abejo, racionalus. Jeigu valdžia laikosi prievartaudama, apvaginėdama ir apgaudinėdama piliečius, ji visada turi ką slėpti. Neriboti žodžio laisvės, spaudos, laisvų susirinkimų, kur žmonės reikštų „nesuderintas“ nuomones bei vertinimus, tokiai valdžiai būtų tas pats, kas kirsti šaką, ant kurios sėdi. Bet ar mes Lietuvoje iki to jau nusmukome?

Susirinkimų ir žodžio laisvės praktiniai ribojimai visuomet signalizuoja – slystama į totalitarizmą. Realybė, kai kiekvienam viešam visuomenės nuomonės pareiškimui reikalingi begaliniai leidimai, kurių įsitvirtinusieji valdžioje visuomet gali „teisėtai“ neduoti arba nugrūsti opozicionierius į atokią užmiesčio pelkę – tai šiandieninės Maskvos realybė. Kovo 11-osios akto signatarų Bronislovo Genzelio, Romualdo Ozolo teisimas dėl mitingo organizavimo, smurtas Garliavoje, mano aukščiau minėti visuomenę jaudinančių kontroversiškų reiškinių įslaptinimo bandymai įspėja apie tam tikrose valdžios sistemos vietose glūdinčias nepagrįstos žmonių kontrolės pagundas. Jeigu, kaip įsitikinome, veikia Mokytojo žodžiai „tiesa padarys jus laisvus“, matyt, galioja ir atvirkštinė tezė – melas padarys jus nelaisvus. Jeigu laisvas žodis, laisva spauda ir laisvi vieši susibūrimai mus išlaisvino, tai varžymai, teismai už visa tai mus grąžina į dvasinę baudžiavą, kurioje jau buvome. Jei viešumas mus išvadavo, tai slaptumas – pavergs. Ar jau pavergė? Todėl norintys išsaugoti 1988-1991 m. Sąjūdžio Lietuvą sąžiningi nonkonformistai politikai, visuomenininkai, piliečiai turėtų visomis doromis priemonėmis atmesti augančio Lietuvos įslaptinimo tendencijas.

„Alaus, alaus, porą bobų, ir…“

Tokią artimiausių gyvenimo planų programą, išrėktą su itin veržliu entuziazmu, girdėjau Kaune, jaunų vyrų būryje, per Napoleono žygio minėjimų šurmulį. Kaip malonu, kaip lengva valdyti tiek siekiamybių teturinčią liaudį. Kadangi taip mąsto didelė visuomenės dalis – kuri neina į jokius protestus, nesijungia į „violetines minias“, nerašo ant Nemuno šlaitų „TIE-SOS“, ir apskritai, matyt, nekelia teisėsaugai jokių didelių rūpesčių – todėl ir valdžioje yra tiek moralinės kokybės, kiek yra, ir elgiasi jinai taip, kaip šiandien elgiasi.

„Inicijuojama naujoji Pasaulio tvarka, kurioje dominuotų ne demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, o tvirta ranka, policinė tvarka ir valdžios poreikiams pajungta visuomenės sąmonė“ (Egidijus Vareikis, „Anoniminis protestuotojas“, bernardinai.lt , 2012 04 27).

Bet gal tai – ne amžinai? Dėmesio vertų nekonjunktūrinių straipsnių viešumai pateikiantis Tomas Viluckas neseniai pamėgino įvertinti mus, nesusitaikiusius su Garliavos „Endloesung“ (vok. „galutinis sprendimas“) ir mūsų oponentus kaip ir klasiniu požiūriu: „Jei atidžiau įsižiūrėtume į tas dvi stovyklas, pamatytume, kad vieną jų (vadinamuosius kedininkus) sudaro žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susidūrę su neteisybe savo atžvilgiu , neturintys ko prarasti, socialiai pažeidžiami, neretai negalintys pasigirti didelėmis pajamomis, vyresnio amžiaus piliečiai. Bet čia ir tie, kurių jaunystė praėjo Atgimimo metais, kurie per kovas už tautos laisvę stovėjo pirmose gretose, kurie nusivylė išduotais idealais. Tarp Garliavos budėtojų yra stebėtinai daug meniškos prigimties, skausmui jautrių žmonių, įsiklausančių į patirtį, klausančių ir abejojančių. Nenuostabu, kad prie tokių stichiškų sąjūdžių šliejasi ir baimių valdomi žmonės, savo poziciją reiškiantys kategoriškai ir rėksmingai.
Niekinamas etiketes „apsėstieji“, „violetiniai isterikai“, „patvoriniai“, „gauja“ jiems kabinantieji dažniausiai yra gerai visuomenėje įsitvirtinę, stabilias ir nemažas pajamas turintys 25-45 metų asmenys. Šie žmonės bijo bet kokių visuomenės sukrėtimų, kurie reikštų nesaugumą, statuso išjudinimą, neaiškią ateitį. Jie neabejoja savaime suprantama socialine sankloda, galios institucijų stabilumu, įprastomis bendrabūvio schemomis.
Suprantama, šios charakteristikos gana apibendrinančios. Juk ir vienoje, ir kitoje pusėje rasime žmonių iš abiejų stovyklų“ („(Ne)kalbėkime apie Garliavą“, „Lietuvos žinios“, 2012 05 26).

Turbūt nederėtų ginčytis, kad šiame ramios analizės bandyme glūdi tam tikra tiesos dalis. Tačiau manyčiau, kad svarbesnis už visas minėtąsias socialines, charakterių ir patirčių priklausomybes yra kitas visuomeninės laikysenos pasirinkimus nulemiantis bruožas. Tiesiog visais laikais, ramybės ir lūžių perioduose būna žmonių, kuriems rūpi paprasčiausias teisingumas. Konkretus teisingumas konkretaus asmens ar asmenų atžvilgiu. Dėl to jie būna pasirengę rizikuoti savo statusu, reputacija, kartais laisve. Kartais – gyvybe. Kaip Kovaliovui ir jo bičiuliams rūpėjo dėl sąžinės įsitikinimų SSSR persekiojamų lietuvių, armėnų, rusų, katalikų, baptistų, indiferentų teisės. Mūsų kalbamu atveju – tai žmonės, kuriems rūpi vieno mažo vaiko teisės.

Žurnalas „Veidas“ š.m. 22-ojo numerio (2012 05 28-06 03) viršelyje įsidėjo dailius spalvotus Dariaus Kuolio, Neringos Venckienės, Sauliaus Stomos ir „mano malonybės“ paveikslėlius, taip iliustratyviai paaiškindamas, „kas kuria Garliavos respubliką“. Gudruoliai žurnalistai, moka reikiamai dozuoti vaizdinę informaciją – nei Garliavos mergaitės teisę apsispręsti, su kuo ji nori gyventi, ryžtingai gynusio europarlamentaro Vytauto Landsbergio, nei jo sūnaus, pasirašiusio Nominaciją už pilietiškumą Klonio gatvės bendruomenei, nei sesers Nijolės Sadūnaitės, nei nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų režisieriaus Arūno Matelio ir poeto Roberto Keturakio, nei seimo nario Ryto Kupčinsko, nei signataro Algirdo Patacko, aktyviai gynusių mergaitę nuo valdiško smurto, nuotraukų viršelyje nepaviešino. Kad Garliava perdaug nesusireikšmintų. Mėginta pasakyti, kad tie nesusipratėliai, esą kuriantys Garliavos respubliką, nesutinkantys su beatodairišku teismų nutarčių vykdymu, iš esmės ardo Lietuvos, kaip teisinės valstybės, pagrindus. Ar tikrai? O galbūt bando išsaugoti tai, kas dar liko iš Sąjūdžio Lietuvos?

Nesinorėtų sulaukti laikų, kai galėsime pasveikinti vieni kitus su dar vienos liūdnos ribos į „atgal“ peržengimu: kai vėl turėsime politinių kalinių. Eglė Kusaitė… Neringa Venckienė… Kas laukia eilėje?

Kaunas, 2012 06 30

6 komentarai

  1. Dėkui autoriui už straipsnį, už motinišką, neabejingą jo puoselėjamą Bažnyčios veidą.

  2. esu netikintis,ir vargu ar kada tapsiu tikinčiu,tačiau Robertu tikiu,teko susidurti Sąjūdžio laikais,teko sausio įvykių metu kartu būti Aukščiausioje Taryboje,manau kad toks žmogus turėtu būti Lietuvos prezidentas,jeigu nutartume,kad Lietuvai aplamai reikalingas prezidentas.

  3. labai geras straipsnis. Ačiū. Pritariu, labai liūdna, kai pažvelgi giliau į žmones ir, deja, pamatai tik paviršių.

Komentuoti: Laima Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *