Krescencijus Stoškus: Nepasiduokime aštuonkojui

Krescencijus Stoškus

Kalba pasakyta piliečių sueigoje Simono Daukanto aikštėje, 2012 metų gegužės 26 dieną.

Brangūs bičiuliai, bendraminčiai ir bendražygiai! Aš šiandien esu čia, kad nusilenkčiau jums ir padėkočiau už pilietiškumą ir solidarumą su tais žmonėmis, kurie iš paskutiniųjų mėgino pasipriešinti valstybės represinių jėgų vykdomai savivalei prieš mažą mergaitę ir jos globėjus.

Sakydamas „valstybės represinės jėgos“, aš galvoju ne tik ir ne tiek apie tuos policininkus ir kaukėtus vyrus, kurie užtikrino operacijos „saugumą“, o apie visus nusikalstamai brutalios prievartos iniciatorius ir pagrindinius organizatorius. Juos nelengva įvardinti. Internetiniame tinklapyje buvo paskelbtas 15 asmenų sąrašas. Sunku pasakyti, ar jis tikslus. Ir neabejotinai – nepilnas. Dauguma jų žinomi asmenys. Apie juos nesyk rašyta spaudoje. Vieni juos vadina oligarchais, kiti klanu arba klika, treti saisto su pedofilais, turinčiais ypatingai dideles pajėgas teisinėje sistemoje, ketvirti visa tai vadina tiesiog prievartos sistema. Visi šie pavadinimai apytiksliai. Bet personažas gana ryškus. Nesunku jį atpažinti. Jis gana panašus į tą aštuonkojį, apie kurį mes kadaise žinojome tik iš itališkų filmų. Ten jis buvo vadinamas mafija. Gal ir tas žodis čia tiktų. Netikiu, kad čia esama lietuviškos specifikos. Juk ir čia viskas labai elementaru. Prasideda nuo lavonų: viešai buvo suskaičiuoti keturi, bet kalbama, kad jų yra ir daugiau. Ir čia, Lietuvoje, žudikų neįmanoma išaiškinti. Vadinasi, organizatoriai turi aukštas pareigas. Kitaip sakant, čia taip pat lavonų daug, o „bylų nėra“, kaip neseniai su keistu pasimėgavimu akcentavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas. Čia pat buvo paaiškinta, kad mirusiems bylos nekeliamos. Tarytum duodama suprasti: jau baigiami likviduoti ir nenagrinėtų bylų liudininkai. Mergaitė su motina, matyt, bus paskutiniai. Juk jie jau JŲ rankose.

Demonstruojamas keistas palengvėjimas, atsipalaidavimas. Akmuo nusirito: visų televizijų kanalais buvo paskelbta: „Mergaitė ramiai žaidžia su triušiukais“. Dabar jau galima atsikvėpti ir pagal gerai žinomą scenarijų suvesti sąskaitas su oponentais. Pirmiausia – su buvusia mergaitės globėja Neringa Venckiene. Už mergaitės globą kelios bylos iš eilės… O paskui ir su kitais.

Ir šita niekinga, vien tik aštuonkojui naudinga, paskutinius įkalčius nusinešanti akcija visais varpais buvo išskambinta kaip teisingumo įvykdymas. Net ilgametis pagrindinio šalies universiteto teisės fakulteto dekanas galingą karinę 240 policininkų operaciją su šunimis, dujiniais pistoletais, elektrinio šoko sukėlimo prietaisais prieš aštuonmetę mergaitę viešai pripažino teisingu teismo sprendimo įvykdymu. Tik kokio teisingumo, Pone Dekane? Jeigu teisingumui užtektų tik teismo sprendimų vykdymo, tai sovietinė sistema būtų buvusi pati teisingiausia sistema pasaulyje. Jeigu čia teisingumas, tai kas tada yra nusikaltimas prieš žmoniškumą, kuris mus visus ir sukvietė į šitą aikštę?

Šiurpulingas prievarta išnešamos mergaitės klyksmas iki šiol tebeskamba mūsų ausyse ir tebeslegia mūsų sąžines kaip tik dėl to, kad toks nusikaltimas galėjo įvykti mūsų šalyje. Manau, kad šioje aikštėje yra tie, kurie šį klyksmą vis dar girdi. Tik tokie žmonės gali aiškiai ir ryžtingai pasakyta: „Trauktis jau neturime kur.“ Ir tai panašu į priesaiką… Pasitraukimas reikštų išdavystę ir tada nebūtų prasmės gyventi. Privalu gintis iš paskutiniųjų. Pilietinės kantrybės taurė seniai perpildyta.

Ačiū, kad jūs čia susirinkote. Ir kad jūsų tiek daug. Bet toli gražu ne tiek, kad galėtume pasakyti „Tauta su mumis“, ir prasidėtų radikalus persilaužimas. Iki jo dar toli. Todėl dar gali šį guodžiantį susitelkimą ignoruoti politikai, vadinamoji teisėtvarka ir ištikimai jai tebetarnaujanti žiniasklaida. Aš jau nekalbu centrinę grandį – AŠTUONKOJĮ. O kai nėra informacijos, galima ir begėdiškai meluoti. Net minėtas teisės fakulteto dekanas gali skelbti, kad praėjusią savaitę čia buvo susirinkę vos 300 žmonių, Kaune buvęs NULIS, o Klaipėdoje viso labo – trys. Iš tokio skaičiavimo aiškiai matyti, kad skaičių ir jis bijo.

Neabejoju, kad šiandien čia susirinko geriausiai šalies moralinę būklę jaučiantys žmonės. Ta savo nuovoka privalome pasidalinti su kitais, kurie dar nėra supratę viso padėties rimtumo, pernelyg užimti savais reikalais ir be galo dezinformuoti. O kiek jaunimo, kuris nerūpestingai tebežaidžia televizijos ir kompiuterių žaidimėlius… Mes privalome jiems padėti: parodyti tuos nuogus faktus, kurių internete jau visai pakanka ir atkreipti dėmesį į priežastis, kurių jie nėra pastebėję. Kartu turime susitvarkyti su daugumos televizijos kanalų skleidžiamu melu bei fiziologine panieka visuomeniniams judėjimams. Privalome telkti doriausius žmones teisingumui apginti. Į kiekvieną tokį susitikimą kiekvienam būtina pasikviesti bent po vieną naują asmenį. Jeigu praėjusiame mitinge tikrai mūsų buvo apie 1500 žmonių, tai šiandien jų galėjo būti apie 3000. Trečią savaitę jau būtų 6000, ketvirtą – 12000… Mums reikalinga kritinė masė, o paskui reikalai pajudės savaime.

Sėkmės ir ištvermės mums visiems!

2 komentarai

  1. Mes su jumis provincijoje.Ir mes daug diskutuojame savo aplinkoje.Jaučiamės kaip sąjūdžio laikais.Provincija dar labiau kaip miestas pergyveno dėl šios tragedijos ir Lietuvos būklės.

  2. Prie lietuviu garbinamo azuolo kunigo nurodymu prikalamas kryzius. Kiek daug suklaidintu zmoniu… Kai bus atgaivintas senasis lietuviu tikejimas, visa bjaurastis pasitrauks is Lietuvos.
    Kur padejo ta zmogeli, kuris vaiksciojo po Lietuvos gatves pasikabines uzrasa “Lietuva- senojo lietuviu tikejimo krastas“. Nuo cia ir turetume pradeti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *