Birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, kauniečiai dalyvavo Nemuno krantinėje (greta Vytauto bažnyčios, ties užrašu „LIETUVA“) vykusioje akcijoje „Tegul TIESA šviečia“.
Susirinkę visuomeninės akcijos dalyviai buvo kviečiami atsinešti po žvakę, iš kurių sudarė ir užžiebė didžiulį šviečiantį žodį „TIESOS“.
Akcija įvyko simbolinę dieną, Birželio 14 d., kada dauguma lietuvių šeimų yra bent truputį susiję su tremties į Sibirą pradžia.
Tai – didžiausių neteisingumų prieš Lietuvos žmones pradžia. Tada buvo siekiama pašalinti ir Sibiro šaltyje amžinai užčiaupti geriausius Lietuvos sūnus ir dukras.
Minėdami šią dieną ir užžiebdami žvakes žmonės siekė parodyti, kad esame pasiryžę neleisti, jog TIESA dar kartą taptų Lietuvos tremtine, kad prieš Lietuvos žmones vėl būtų naudojama prievarta, smurtas ir melas, kad žiauriausiais būdais būtų šalinami ir užčiaupinėjami tie, kurie išdrįsta siekti tiesos.
Daugiau nuotraukų iš akcijos Kaune
Sužinoję apie kauniečių akciją, prie jos prisijungti nusprendė ir kitų miestų gyventojai.
Simono Daukanto aikštė Vilniuje
Atgimimo aikštė Klaipėdoje
Klaipėdiečiai taip pat prisijungs prie šios akcijos ir uždegs 22.00 val. žvakutėmis žodį TIE – SOS Atgimimo aikštėje. Klaipėdiečiai prisijunkite ir jūs…
Atkurus Nepriklausomybe , ankstesnei partinei sistemai pakeitus tik pavadinima, finansiskai remiamos „demokratijos“ deka i valdzia iskilo Lietuvos „naujojo“ rezimo kurejai. Tarybine partine sistema buvo tokia, kad Auksciausiosios Tarybos nariais gali buti renkami tik partiniai. Lygiai tas pats isliko ir siais laikais. Seimo nariu gali buti renkamas tik partijos (nesvarbu kokios) narys, nesvarbu kokia jo kvalifikacija. Anksciau vadovaujancius postus galejo uzimti tik LKP nariai. Dabar irgi tas pats isliko, ministeriju vadovai, savivaldybes admimistracijos vadovais gali buti tik partijos nariai. Anksciau vyko balsavimas pagal sarasus. dabar irgi tas pats. Anksciau negalejai atsaukti Taybos nario, dabar irgi tas pats isliko. Is esmes dabartine sistema, kaip ir senoji nepriima nepartiniu. – demokratija.eu
Kiek dar klausysimės tų judošiaus pasakų apie deRmokratiją?! Jos nėra – yra tik akių mulkinimas. Kiek dar visokie kumpiai nustatinės, kas yra gerai, o kas blogai?! Kada pagaliau nebeleisim žemėlapio piktšašiui vadovauti visam pasauliui? Negi lauksime, kada pagal savo išsigimimą pas mus visokie „teisinguoliai“ prigrūs pilną Lietuvėlę visokių pede-pedo-palmo filų?!
Tą supuvėlių santvarką laikas griaut, kaip tą padarėm su sovietais. Šitaip meluoti išvertus savo šlykštų snukį nesugebėjo net komunistai!.
kokia cia demokratija,ir kas is viso zino ,kas ji yra,jei tai,ka mes matome,tai tokips demokratijos nera ir man jos nereikia
Demokratija = vergovė?
Trumpas atsakymas – taip. Tik neskubėkite to neigti. Nes ilgas atsakymas privers jus susimąstyti. Iš istorijos žinome, kad vergovė egzistuoja tiek, kiek egzistuoja civilizacija. Senovėje – Egiptas, Roma.
Viduramžiuose – Ispanija, Anglija, Ankstyvajame moderne – Amerika ir kt. Tolimesniam pasakojimui reikėtų patikslinti, kas yra vergovė. Dažniausiai priimtina tai vadinti žmogaus asmens laisvės ir nuosavybės suvaržymą. Kitaip sakant, yra kažkokia valdžia, kuriai tu priklausai kaip daiktas, privati
nuosavybė, su kuriuo galima elgtis kaip tik tinkama (apkrauti mokesčiais, siusti į kąra, išnaudoti ). Tu neturi teisės daryti nieko, kas tau neleidžiama. Tokios vergovės pavyzdžių pilna per visą istoriją. Taigi, daugmaž apibrėžus,
kas yra vergovė, norėčiau papasakoti tokį pasakojimą, kuris leis mums atsakyti į tą taip rūpimą klausimą, ar demokratija yra vergovė.
Įsivaizduokite dvi karalystes. Jas valdo du karaliai. Abu jie turi daugybę akmens kasyklų, kuriose dirba darbininkai. Pas pirmąjį, tai vergai. Jie yra verčiami kasti žemės išteklius. Tam, kad darbas būtų atliekamas yra sustatyti prižiūrėtojai. Jie reguliuoja darbo valandas (kurios yra nepakeliamos), maisto davinius. Vergams, taip pat, suteikiamos tik minimalios gyvenimo sąlygos. Jų darbo efektyvumas yra itin
mažas. Jiems nuolat trūksta maisto, anti-sanitarinės sąlygos skatina ligų plitimą. Daugybę vergų kasdien miršta. Tačiau tai ne bėda, kadangi naujų galima gauti bet kada. Tokia aplinka veikia labai neigiamai, o darbas atliekamas itin nenoriai. O kas svarbiausia, jie daro tai, kas jiems liepiama, o ne tai ką jie galbūt norėtų. Taigi, paprastai kalbant, esminiai tokio metodo trūkumai yra:
Žemas darbo efektyvumas
Nuolatiniai sukilimai
Papildomos išteklinės išlaidos prižiūrėtojams
Žmonių psichologinis nusiteikimas
Kitas karalius, pamatęs, kad toks darbo metodas nėra itin efektyvus, ėmė galvoti naują. Jis mąstė, kad reikia sugalvoti tokį, kuris žmones skatintų dirbti, o ne priešintis ir sukilinėti. Kitaip sakant, sugalvoti motyvavimo sistemą. Ir tada jam kilo nuostabi mintis. Jis susikvietė visus savo vergus ir pasakė jiems, kad nuo šiol, nė vienas jų nebėra jo vergas, o už kiekvieną atneštą akmenį, gaus po 1 monetą. O už tas monetas, jie galės sau įsigyti maisto, drabužių, ar net savo namą. Tai suvokę, (buvę)vergai tapo mokesčiu mokėtojais ir puolė nešti akmenis su dideliu užsidegimu. Jie suprato, kad kuo daugiau monetų turės, tuo daugiau daiktų jie galės
įsigyti. Karaliui nebereikėjo prižiūrėtojų, darbo našumas padidėjo kelioliką kartų, o žmonės tiesiog veržėsi dirbti. Jam nebereikėjo kontroliuoti ir nurodinėti, ką daryti. Viską jis galėjo kontroliuoti nauja mainų
sistema, kurios pagrindas – pinigai ir milžiniški mokesčiai žmogui, o privalumai akivaizdūs:
Aukštas darbo efektyvumas
Žmonių noras dirbti
Išlaidų sumažėjimas
Jokių sukilimų
Ir taip gimė demokratija… Vergai įgavo teisę į asmeninį turtą kuris bus apmokestintas. O kartu ir į įsivaizduojama laisvę. Taigi, kur čia tada tas lygybės ženklas tarp vergovės ir demokratijos? O jis visai čia, šalia. Gerai pagalvokite ir pasakykite, kokį bendrą bruožą turi abu pasakojimai? Pagalvojote? Ogi šis bruožas yra akivaizdus kaip du kart du. Nesvarbu, kuriam karaliui žmonės dirbo – jie dirbo tą patį. Žinoma, sąlygos buvo žymiai geresnės pas antrąjį. Kurių dėka, atsirado nemažai privalumų pačiam karaliui. Bet esmė išliko ta pati – žmonės darė ne tai ką norėtų daryti, o tai ką valdžia norėjo, kad jie darytų. Štai čia ir atsiranda lygybė tarp
vergovės ir demokratijos. Sukūrus demokratiją, žmonėms buvo suteikta iliuzija, kad jie gali gauti tai ko nori. Tačiau iliuzinė demokratiją tuo ir yra pavojinga, jog nukreipia žmonių tikslus visai kita linkme. Ir kas visų svarbiausia, NUMALŠINA TIKROSIOS LAISVĖS TROŠKIMĄ. Šiuo klausimu, visiškai kitokia situacija pirmoje karalystėje. Kur vergai vis bando ištrūkti į laisvę. Į tikrą laisvę, kur niekas nenurodinės, ką reikia daryti, nėra mokesčiu ir prievolių. Taigi, dabar demokratiją galime perfrazuoti taip:
Iliuzinė demokratija – tai būdas padidinti vergų darbo efektyvumą iki maksimumo ir sumažinti jų pasipriešinimą iki minimumo. Pavadinti vergą mokesčiu mokėtoju
Žinoma, daugybę oponentų pateiks argumentų, kad štai su demokratija, žmogus įgavo teisę rinkti savo valdžią (pasirinkti kitą karalių), dirbti kitą darbą (anglių kasimas). O taip pat, kad žmogus gali pasiekti
tam tikrų aukštumų. įsigyti turto už kuri reikia mokėti mokesčius. Bet vėlgi, žmogus tai daro ne dėl to, kad to iš tikro norėtų, o dėl to, kad iliuzinė demokratija jam “suteikė” galimybę tai daryti. Žmogus nustojo gilintis į kitus dalykus. Jo pagrindinė prievole tapo – mokesčiu mokėjimas ir maksimalus valdžios gerovės padidinimas. Jis nebesipriešina, arba vangiai priešinasi primetamai sistemai, gyvenimo būdui. Jis mokesčiu mokėjimą priima, kaip savaime suprantama ir neišvengiama. Bet ar tikrai taip turi būti?