Jonas Kareniauskas. Apie tiesos sakymą tada ir dabar

Norėčiau pasidalinti mintimis apie tiesos sakymą, griaunant blogio imperiją.
Esu 1987-ųjų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvis. Apie mitingo organizavimą sužinojau iš Petro Cidziko. Vėliau spaudoje padažnėję teiginiai apie suaktyvėjusius buržuazinius nacionalistus dar kartą atkreipė dėmesį. Sovietiniam žmogui tai reiškė: kažkas vyksta – klausykis “Laisvės radijo”. Todėl daugumai Lietuvos žmonių buvo iš anksto žinomi mitingo data, vieta ir laikas. Mano aplinkoje vyko diskusija: “eiti ar neiti?”. Daugelis nutarė neiti, nes “kažkam pakenks”.

Mes su Jovita Lesiene nuėjome. Truputį vėlavome, žmonės jau buvo susirinkę. Aš atkreipiau dėmesį į šviesius žmonių veidus. Arčiau paminklo stovinčiųjų akys žibėjo. Jose perskaičiau: “aš nepabūgau ir atėjau”. Prieigose stovinčių standartinių tipų veidai buvo rūškani – jie nieko negalėjo padaryti.

Oratorių kalbos pakraščiuose sunkiai girdėjosi, tad ėmiau stebėti detales. Dalis žmonių prieidavo prie mitinguojančių, sustodavo ir iš toli stebėdavo, o po to traukėsi. Atkreipiau dėmesį į ant palangių visu ūgiu užsilipusius ir fotografuojančius saugumiečius. Tai daryti pavojinga, tad supratau, kad jų pastangos turėjo tikslą – gąsdinti dalyvius. Dalis žmonių, pasijutę nejaukiai, traukėsi. Žinomas to meto žurnalistas ėmė interviu iš moters. Klausimai lėmė atsakymus – “ėjo pro šalį atsitiktinai, nežino kas vyksta, bet smerkia”. Tada supratau, kad laisvę kiekvienas įgyja asmeniškai.

Sunku nusakyti jausmus, kaip man tuomet buvo gera. Dabar aš tiksliai žinau, kad 1987 metų rugpjūčio 23 dieną aš tapau laisvu žmogumi.

Vėliau prasidėjo mitingo dalyvių persekiojimai. Aš buvau pasmerktas darbovietėje. Norėjo, kad gailėčiausi, bet pasisakiau priešingai. Apie mano pasmerkimą įdėjo žinutę “Vakarinės naujienos”. Gal jums bus įdomu išgirsti, kad Jovitą Lesienę smerkė prie jos buto durų surinkti laiptinės kaimynai. Turbūt anuomet buvo tikima komunistine dogma, kad darbo kolektyvai ir aplinka gali žmogų perauklėti. Bet nebuvo pagrindinio tokių priemonių elemento – mitingo dalyvių atgailos, todėl smerkimai liovėsi.

Lietuvos nepriklausomybę atkuriant iškovota laisvė atrodė nekintanti. Vėliau patirtis parodė, kad tai nėra tiesa. Laisvė nuolat kintantis dalykas – ji gali ir nepastebimai išslysti.
Jau nepriklausomybės metais po piketo prie Baltarusijos ambasados, kur protestavome prieš represijas Minske, mes su žmona trejetą mėnesių buvome tampomi po policijos komisariatus. Norėta mums sukurpti administracinę bylą. Susirinkimų įstatymo mes nepažeidėme, todėl pavyko apsiginti – trūko poįstatyminių aktų, kurie vėliau buvo priimti.
Po pusmečio už protestą prie Britanijos ambasados prieš lokių žudymą jaunos mergaitės jau buvo persekiojamos teismuose. Taip nepastebimai mes netekome dalies savo laisvės. Susirinkimų įstatymas pavirto būdu uždrausti taikias protesto akcijas pagal jėgos stuktūrų, politikų ar verslo struktūrų įgeidžius. Nusigyvenome iki to, kad asmenys, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentus, už dalyvavimą taikiuose susirinkimuose jau yra persekiojami teismuose. Taip palaipsniui teismai pakeitė sovietmečio darbo žmonių kolektyvų pasmerkimus.

Paaiškėjo neįtikėtinas faktas: aš netekau dalies savo laisvės. Priežastis man nebuvo aiški. Sovietiniai disidentai kunigas Robertas Grigas ir signataras Algirdas Patackas, priminę Viešpaties pasakytus žodžius “Tiesa padarys jus laisvus”, viską sustatė į vietas. Supratau, kad Laisvė neegzistuoja be Tiesos. Kuo mažiau tiesos, tuo mažiau laisvės. Sovietmetį pergyvenę žmonės puikiai gali atsiminti, kaip buvo nutylima ir nuo jų slepiama tiesa. Jie nebuvo laisvi. Paaiškėjo ir dar vienas įdomus dalykas: dalis mano aplinkoje esančių žmonių nenori girdėti tiesos ir savanoriškai renkasi suvaržytą laisvę.

Per Tiesą aš renkuosi Laisvę. Tiesos ir Teisingumo akcijose, kaip ir aną įsimintiną 1987-tųjų rugpjūtį, aš matau galimybę apginti Lietuvos žmonių orumą. Taikiuose Lietuvos piliečių susirinkimuose sutinku ano mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius ir jame pasisakiusius: seserį Nijolę Sadūnaitę, kunigą Robertą Grigą, disidentus Antaną Terlecką, Petrą Cidziką. Ten sutikau Lietuvos Laisvės Lygos ir Sąjūdžio mitingų draugus, kurių nemačiau jau 20 metų.

Trejetą mėnesių besitęsianti TIE-SOS akcija Simono Daukanto aikštėje jau virto laisvės salele, kur galima išvysti šviesius laisvų žmonių veidus, pasidalinti savo mintimis ir pasijusti laisvu Lietuvos piliečiu. Savo aplinkoje, priešingai, sutinku nemažai susigūžusių bendrapiliečių, kaip ir sovietiniais laikais sprunkančių šalin, “kad kažkam nepakenktų”. Tai asmeninė šių žmonių tragedija, nes jų protus užvaldė naujos dogmos, kaip “teismo sprendimai turi būti vykdomi” arba “ skirkime teisę nuo moralės”.

Turiu vilties, kad Laisvės sala iš Daukanto aikštės, kaip ir nuo Mickevičiaus paminklo, plėsis į mūsų širdis ir po dvejų – trejų metų atkursime savo teises į Laisvę. Už mano ir Jūsų Laisvę!

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *