Darius Kuolys: Atlikau pilietinę pareigą ir neketinu gintis

Vilniaus universiteto dėstytojo, kultūros istoriko, buvusio pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio kalba, pasakyta 2012 metų rugsėjo 24 dieną Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, teisėjai Aušrai Valinskienei nagrinėjant Administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-3132-843/2012

Gerbiamasis Teisme, neketinu gintis. Tik norėčiau paaiškinti savo poelgio priežastis ir aplinkybes: kodėl šių metų birželio 1-ąją prisidėjau rengiant Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjimą prie Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jame dalyvavau, kodėl ir vėl būtent taip pasielgčiau.

Tą dieną kartu su laisvais piliečiais ir žinomu lietuvių dailininku Giteniu Umbrasu greta VSD pastato atlikome šio dailininko sukurtą meninę akciją „Tie-SOS!“. Meno kūriniu mes gynėme ne tik vaiko teises, bet ir konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką, mums brangius laisvos Respublikos idealus ir vertybes. Kodėl tai darėme? Nes šių metų gegužės 17-ąją į mūsų šalies konstitucinę santvarką buvo pasikėsinta, vaiko teisės pamintos, Respublikos vertybės išniekintos.

Priminsiu, kad gegužės 17-osios ankstų rytą 240 policininkų ir specialiųjų dalinių pareigūnų, ginkluotų elektra, dujomis ir kitomis ypatingomis smurto priemonėmis, šturmavo Garliavos gyvenvietę, smurtavo prieš taikius piliečius, jėga įsiveržė į privačius namus, iš kurių, pasitelkę advokato Gintaro Černiausko fizinę jėgą, prievarta išnešė ir išsivežė klykiantį vaiką. Tai buvo jau antrasis, šįkart pavykęs, Garliavos mergaitės poėmis. Priminsiu, kad valdžios nurodymu abu kartus smurtauta prieš vaiką, kuris prokuratūros iškeltoje ir teismo nagrinėjamoje byloje minimas kaip seksualinės prievartos auka.

Pirmąjį, kovo 23 dieną vykusį, smurtinį vaiko poėmį pasmerkė Lietuvos pediatrų draugija. Jos valdybos pirmininkas profesorius Arūnas Valiulis kovo 24-ąją raštu kreipėsi į valdžios institucijas ir įspėjo, kad „teisingumas negali būti vykdomas naudojant fizinį ar psichologinį smurtą prieš auką“. Jis reikalavo ir prašė „valstybės institucijų neleisti jų vardu naudoti smurto prieš vaikus“. Pirmuoju mergaitės poėmiu pasibaisėjo užsienio šalių vaiko teisių ekspertai. Po patirto smurto vaikui prireikė medikų pagalbos. Garliavos mergaitę apžiūrėję Kauno centro poliklinikos specialistai raštu konstatavo, kad vaiką yra ištikęs potrauminio streso sutrikimas. Šios poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė Vida Matulionienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Vitalija Kaminskienė ir medicinos psichologė Daina Taparauskienė gegužės 7-ąją pasirašė dokumentą, kuriuo rekomendavo už vaiko sveikatą atsakingiems žmonėms: „Griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“. Deja, nei medikų išvados, nei visuomenės nuomonė nesustabdė antrosios smurto bangos.

Priminsiu: Garliavoje gegužės 17-ąją valdžios surengtą smurto aktą išsamiai ištyrė Visuomeninė komisija, kurioje su kitais teisininkais dirbo ir trys Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, valstybę atstačiusios Aukščiausiosios Tarybos nariai: Kazimieras Motieka, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimas. Komisija sutartinai priėjo prie išvados, kad smurtu Garliavoje buvo pasikėsinta į šalies konstitucinę santvarką, pamintas ne vienas Konstitucijos straipsnis [su Visuomeninės komisijos išvadomis galima susipažinti: http://archyvas.lietuvossarasas.lt/visuomenines-komisijos-2012-m-geguzes-17-d-smurto-aktui-garliavoje-istirti-principines-isvados/ ].

Valdžios smurtavimą Garliavoje kaip brutalų išpuolį prieš šalies santvarką, prieš civilizuotą bendrabūvį suvokėme ir mes – gegužės 17-ąją į Simono Daukanto aikštę išėję piliečiai, mokslo, kultūros, meno žmonės. Mes jautėme pilietinę pareigą ginti Lietuvos Respubliką ir jos santvarką nuo valdžios savivalės. Mes rėmėmės trečiuoju Konstitucijos straipsniu: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės […] konstitucinę santvarką“. Mes grindėme savo veiksmus ir trisdešimt šeštuoju Konstitucijos straipsniu, skelbiančiu: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“, ir numatančiu, kad susirinkimų teisė gali būti ribojama tik tuomet, kai reikia apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę. Mūsų veiksmų atrama taip pat buvo ir šeštasis Konstitucijos straipsnis: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Taigi žinojome turintys teisę ir suvokėme pilietinę priedermę ginti savo Respubliką, pamatines jos vertybes – teisingumą, žmoniškumą, pagarbą asmeniui, jo teisėms ir laisvėms. Svarstėme, kaip suderinti šią Konstitucijoje įtvirtintą mūsų teisę ir savo pilietinę pareigą su Susirinkimų įstatymu, kad ydingas įstatymas nebūtų pažeistas. Radome išeitį – pilietinei pozicijai išreikšti pasirinkome ne susirinkimą (ne piketą, ne mitingą), bet žinomo lietuvių dailininko meno akciją, kurią drauge su dailininku prie VSD pastato ir atlikome.

Kodėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną minėjome prie VSD? Todėl, kad pastaruoju metu būtent VSD, įstatymu įpareigotas saugoti konstitucinius valstybės pagrindus, šiuos pagrindus griauna. Jis šiurkščiai pamina piliečių teises, nuolat kėsinasi į Lietuvos Respublikos santvarką, išduoda jos vertybes. VSD vis dažniau veikia kaip kriminalinė struktūra.

Pirmąsyk toks VSD elgesys visuomenei tapo akivaizdus, kai 2006 metais žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui šio departamento vadovai, pasitelkę Rusijos dujų perpardavinėtojus, organizavo jo šmeižto kampaniją. Valstybės saugumo tarnyba po mirties šmeižė vaikų tėvą, taip žemindama ir žuvusio karininko šeimą, jo vaikus. Šį gėdingą faktą atskleidė parlamentinis VSD veiklos tyrimas. Tačiau už karininko šmeižtą VSD iki šiol net neatsiprašė.

2008-aisiais VSD ėmėsi Grozno angelų – Chadižat ir Maliko Gatajevų bei jų globotų vaikų persekiojimo. Buitiniam šeimos konfliktui tirti Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis tų metų spalio 10 dieną sudarė ikiteisminio tyrimo grupę, į kurią paskyrė septynis saugumo pareigūnus: L. Raguckienę, D. Pravdzinską, J. Seniutą, E. Šukį, M. Baikštį, G. Surgėlą ir V. Urbonavičių. Žurnalistai nustatė, kad saugumiečiai darė neleistiną poveikį teismo procesui – grasinimais vertė vaikus skųsti savo globėjus. Lietuvoje prieglobsčio ieškojusi čečėnų šeima mūsų saugumo buvo brutaliai sugriauta: mažamečiai vaikai prievarta atimti ir atiduoti svetimų globai, o VSD persekiotais Gatajevais šiandien rūpinasi Suomijos valstybė.

VSD aktyviai dalyvavo ir Garliavos istorijoje. Žinoma, kad VSD generalinis direktorius Gediminas Grina apie Garliavos įvykius teikė informaciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Saugumo agentai ėmėsi provokacijų net šių metų gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje. Pagaliau, iš gimtųjų namų išvežtos Garliavos mergaitės ir jos motinos likimus valdžios struktūros oficialiai yra patikėjusios VSD bei Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Tai vienintelis Lietuvos vaikas, kurio gyvenimas valdžios yra paverstas valstybės paslaptimi.

Priminsiu: Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas teisėjas Vitalijus Kondratjevas 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimu skyrė rūpintis Garliavos mergaitės likimu ne motinai, bet Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Teismo sprendime aiškiai rašoma, kad Kauno Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės negalėjo įvertinti būsimų mergaitės gyvenimo sąlygų, nes tai – „valstybės paslaptis“. Būtent todėl vaiko teisių ekspertai nepateikė teismui ir išvados dėl motinos galimybių auginti mergaitę.

Taigi vaikas gegužės 17-ąją prievarta buvo išvežtas į vietą, kuri yra valstybės paslaptis. Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 7 skirsnis nustato, kad būtent Valstybės saugumo departamentas teikia privalomą išvadą, kam galima leisti su valstybės paslaptimi susipažinti. Taip mažo vaiko, galimai patyrusio seksualinę prievartą, gyvenimas šiandienos Lietuvoje tapo priklausomas nuo VSD valios, nuo jo teikiamų privalomų išvadų. Tokia padėtis tikrai nėra civilizuota. Tokiam valdžios elgesiui save gerbiantys piliečiai tikrai negali pritarti.

Štai todėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną šiemet minėjome prie VSD pastato. Dalyvaudamas ten surengtoje meno akcijoje tik atlikau savo pilietinę pareigą. Ir dėl to neketinu nei teisintis, nei gintis.

P. S.: 2012 metų spalio 3 dieną teisėja Aušra Valinskienė Lietuvos Respublikos vardu paskelbė nutarimą, kuriuo pripažino Darių Kuolį pažeidusį Susirinkimų įstatymo 9 straipsnį ir padariusį administracinį teisės pažeidimą. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo nutarimas pabrėžtinai grindžiamas ne Konstitucija, bet vien Susirinkimų įstatymu.

9 komentarai

  1. Tauta pastatyta į labai nepatogią padėtį.Pritarti ir pateisinti šį gegužės 17-osios smurtą neįmanoma.Tai reiškia išsigimti.Eiti prieš savo sąžinę.Kai kas ją parduoda,tačiau padorioji tautos dalis to nesugebėtų padaryti.Kaip sakydavo mano tėvukas:“mane, vaikai,galite tik parstumti,bet neapgauti“….Parstumta tauta.Bet neapgauta.Tauta keliasi.

  2. Aciu musu sauniajam eruditui uz tvirta pilietine pozicija,kuri yra pavyzdys visai Lietuvos tautai.Tokiu drasiu,ryztingu,neabejingu kitu skausmui Lietuvoje labai nedaug.Mes didziuojames Jumis !

  3. O štai mano atvejas, į kurį kažkodėl neatsiliepė šios svetainės rengėjai.

    ATVIRAS LAIŠKAS LIETUVOS VALDŽIAI
    „Teisėtvarka” lietuviškai

    Tai, ką likimas iškrėtė su manimi, nesutelpa į jokius rėmus. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-10-04 gauta žinia, kad aš esu nubaustas 2000 litų bauda ir man atimta teisė 2 metus vairuoti transporto priemones!!! Štai iki ko priveda dabartinė tvarka, kuomet teismo pranešimas gali būti įteiktas kad ir į kiemą išmaldos prašyti atėjusiam valkatai. Svarbu, kad tik kokį krindelį vardu „parašas” suraitytų! Ši esama tvarka be jokių kalbų yra keistina, ir aš dėsiu visas pastangas per įvairiausias pasaulio organizacijas, kad ji būtų keičiama nedelsiant. Juolab tam jau yra sudarytas beprecedentinis faktas. Esu nuteistas už nusižengimą, kurį įvykdė man žinomas asmuo. Tačiau nesiruošiu taip greit jo perduoti policijai – tegul dabar palaksto tie, kurie „įpiršo” man tiek rūpesčių ir smarkiai pakirto mano sveikatą. O su kelių policija dėl padarytos žalos teks susitikti teisme. Nes aš su traumuota koja vietoj rimties lovoje dabar privalau lakstyti įrodinėdamas, kad nesu koks kupranugaris. Viso to pasekoje itin pablogėjo mano savijauta. Dabar apie viską iš eilės.
    Spalio 4 dieną mane pasiekė paprastu paštu (!) išsiųstas ir į pašto dėžutę (!!), kurią lengvai bet kas gali lengvai atrakinti (juk tai ne seifas, kad sudėtingus užraktus dėtum), įmestas laiškas, pranešęs aukščiau aprašytą naujieną. Sakykite, apie kokią teisėsaugą ar teisėtvarką galima kalbėti, kai Lietuvoje vyksta tokie dalykai?! Pranešimai švaistomi kaip kokios šiukšlės, ir teismams visiškai nusispjauti, buvo informuotas asmuo apie teismą, ar ne. Taigi, voke pranešama apie man skirtas „premijas”. Keisčiausia, kad būtent šis laiškas mane pasiekė, o pranešimas apie patį teismą – ne. Kyla įtarimas, ar jis išvis buvo siųstas, juolab tokie faktai man žinomi dešimtimis, jei ne šimtais. Norint, kad mūsų visuomenė gerbtų teismus, ir patys teismai turi gerbti žmones, juolab tarp ieškovų ne visi būna nusižengę įstatymams. Kad ir mano konkrečiu atveju.
    Nutarime, kurį perskaičiau, esu nubaustas už tai, ko nepadariau. Pirmiausia priverstas pareikšti, kad nuo rugsėjo 11 dienos iki tol langetėje buvusi kairė koja sutvirtinta gipsu, ką patvirtinu medicininės kortelės išrašų kopijomis. Tad automobilio vairuoti aš niekaip negalėjau. Antra. Mano visi dokumentai kartu su pinigine dar 2008 metais buvo pavogti per spūstį turguje, tad atimtas vairuotojo pažymėjimas buvo nebegaliojantis! Negi tai reiškia visišką policijos duomenų bazės klaidingumą? O gal policininkai nė nesiteikė pažymėjimo patikrinti? Jei anas vairuotojas buvo apsiblaususiomis akimis, tai kokiomis akimis turėjo būti pareigūnai, nesugebantys atskirti žmonių iš nuotraukos?! Dabartinio naujojo pažymėjimo kopiją pridedu, tačiau dabar man baisu už vairo sėsti, kad nereiktų iš naujo įrodinėti nesant kupranugariu. Teks kurį laiką laukti atomazgos net ir po to, jei koja vėl sugytų.
    Po visų išvardintų naujienų paskambinau į Šiaulių miesto apylinkės teismą. Man itin griežtu tonu buvo pareikšta, jog turiu samdytis advokatą, ką padaryti aš kaip neįgalusis finansiškai niekaip neįstengsiu. Gal man jį nusamdys mūsų valdžia? Juolab tuo pačiu kelių policiją paduočiau į teismą keliems šimtams tūkstančių žalai pareikalauti, iš ko galėčiau savo gynėjui po nuosprendžio skirti solidžią premiją. Ir prašau nepamiršti, jog skundui paduoti turiu tik 20 dienų nuo spalio pirmosios antraip nuosprendis įsiteisins!
    Taigi, paskubėkite, garbūs ponai.

    Voldemaras Zacharka

  4. D. Kuolys privalo rengtis kandidatavimui į RL prezidentus. Iškilesnės ar tinkamesnės kandidatūros nematyti, negirdėti, nejusti. Kliūtis rasi vienintelė – neaukšta rinkėjų kontingento kokybė, kurią, tikėtina, pavyks kilstelėti aukšto lygio kandidato veiksena.

Komentuoti: Almantas Stankunas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *