Jaunas, sportiškas, pasiturintis, gyvenimu trykštantis vyrukas D.K. staiga užsidega tokia baisia neapykanta ir kerštu tokiam ponui A.Ū., kad apmoko savo mažametę dukrą duoti melagingus parodymus, kuriuos nufilmuoja ir išsiuntinėja po visas įmanomas valdžios ir žiniasklaidos įstaigas, o vėliau surezga labai gudrų planą ir nušauna… ne, ne tą poną A.Ū., o teisėją J.F. ir savo buvusios žmonos seserį V.N.

Tokia išvada peršasi po penktadienį paskelbto Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžio, išteisinančio poną A.Ū. nuo kaltinimų galima pedofilija, prie kurios, norėdami susidaryti visą tragedijos vaizdą, neišvengiamai turim pridėti ir prokuratūros kaltinimus D.K. dviejų žmonių nužudymu.

Iš kur tokia baisi neapykanta ir kodėl ji nukreipta ne tik į poną A.Ū., bet ir į kitus asmenis, teismas savo nutartyje nepaaiškina, nes tai išeina už jo svarstomų kaltinimų ribų. Tačiau tai neatitinka elementarios žmogiškos logikos, todėl šie klausimai bet kam, skaičiusiam teismo nutartį, negali nesukelti prieštaringų išvadų.

Kiekvienas nusikaltimas turi turėti savo motyvą, todėl Vilniaus apylinkės teismas labai atsargiai bando jį nurodyti – neapykanta ir kerštas. Todėl pabandykime ir mes suvokti tos baisios neapykantos logiką, sutikdami su teismo išvada, kad pedofilija ir vaiko tvirkinimas yra išgalvoti ir negali būti nusikaltimo motyvas.

Taigi mums belieka remtis logika, kad ambicingas tėvas nenori nė už ką prarasti savo dukters, todėl griebiasi ją žaloti, verčia meluoti, o nepasiekęs tikslo per teisėsaugos institucijas ima žudyti. Bet kodėl jis to nedarė anksčiau, kai jo žmona pasiėmė dukrą ir išijo iš namų – juk logiškiau būtų, kad netekus dukters ir įsipliekstų ta nežabojama neapykanta? Kodėl jis taip žiauriai elgiasi daug vėliau, tuomet, kai dukra jau teisėtai priklauso jam ir buvusi žmona pati savanoriškai tą sutartį pasirašo – juk ambicijos jau turėjo būti patenkintos? Ir kodėl ambicingasis tėvas tada nusprendžia nužudyti ne tik savo žmoną ir jai padedantį dukrą susigrąžinti A.Ū., bet dar ir teisėją J.F. bei savo žmonos seserį? Kodėl kerštas ir neapykanta pasireiškia ir tiems dar dviem, regis, nieko dėtiems žmonės? Kaip jie apskritai atsiranda šioje istorijoje, jei pedofilija tik išgalvota?

Nėra atsakymo, nes galai niekaip nesueina. Ir, matyt, nesueina ne tik mums, bet ir teisėjams, kurie nenurodo konkrečios neapykantos kilmės – suprask, tai ne jų kompetencija. Spėju, kad galai nesueina ir prokurorams, atkakliai neigiantiems pedofilijos galimybę, ir todėl   žiniasklaidoje (tiksliau, viename dienraštyje ir vienoje televizijoje) per kelerius metus pakeitę ne vieną galimą nusikaltimo motyvą.

Pradžioje buvo versija, neva tuo ambicingu tėvu pasinaudojo „daktarų“ grupuotė, keršydama už principingą teisėjo J.F. darbą, o pedofilija ir visa kita – tik priedanga supainioti teisėsaugą.

Šiam motyvui nesurinkus įrodymų, pasirodė versija, neva to ambicingo tėvo sesuo norėjo užimti teisėjo J.F. vietą ir todėl sukurstė brolį nužudyti teisėją, tačiau paaiškėjus, kad sesuo ir teisėjas yra skirtingos teisės – baudžiamosios ir civilinės – specialistai, atsirado dar viena nauja – pelenės versija: neva turtinga giminė K. negali nugalėt savo ambicijų atiduoti vargšei L.S. auginti savo giminės atžalos. Bet ir ši versija neatlaikė logikos – kam tuomet žudyti teisėją ir tos „pelenės“ seserį? Kad tik būtų kuo daugiau kraujo? Kad žmogžudystė išsitęstų laike ir taip sumažintų galimybę žudikui pasislėpti?

Tai gal tada reikėtų kelti versiją, kad tas ambicingasis tėvas yra koks maniakas, kurio veiksmų normalia logika neįmanoma suvokti? Bent jau panašią versiją po teismo nuosprendžio penktadienį viešai pateikė išteisintojo A.Ū. giminės. Tačiau ir čia nesueina galai dėl kelių aplinkybių: pirma, teismas nustatė, kad mergaitės parodymų prieš A.Ū. filmavime dalyvavo ne vien tėvas, bet ir daugiau asmenų. Antra, prokuratūra kelia kaltinimus bažnytinio choro giedotojui, kuris neva padėjo D.K. ruoštis žudynėms. Tad negi tiek daug žmonių aplinkui tą tėvą buvo taip pat „psichai“ – ir pagalbininkai, ir visa plati D.K. giminė, ir kaimynai, net po tėvo mirties fantastinių aktorinių sugebėjimų turintį mažametį vaiką ir toliau „maniakiškai“ gynę nuo nekaltos motinos, o tiksliau – vykdę žmogžudyste kaltinamo tėvo išgalvotą istorija? Panašu, kad Vilniaus apylinkės teismo teisėjai mano būtent taip.

Tiek to, pažvelkim į teismo nuosprendį iš kitos pusės – nepaneigtos beribės motinos meilės ir neįtikėtinai altruistiško A.Ū. rūpesčio pagalbos paprašiusiai moteriai. Ir čia nėra jokios ironijos – tą mums tvirtina trijų teisėjų kolegijos sukurtas raštas, paremtas patikimais liudininkais (teismas taip ir aiškina – vienos pusės – K. giminės liudijimai nepatikimi ir neobjektyvūs, nes paremti neapykanta, o kitos pusės – giminės S. liudijimai patikimi ir objektyvūs, nes jie nerodo keršto ir neapykantos jausmų).

Taigi žiūrėkime į objektyvius liudininkų parodymus: vedęs vyras A.Ū. 2006 lapkritį suranda jaunai mamai L.S. su vaiku trijų kambarių (!) butą,  nuomos mokestį moka L.S, o komunalinius mokesčius buto savininkas kažkodėl apmoka ne tiesiogiai ar per nuomininkę L.S, bet per tarpininką – poną A.Ū., kuris dėl to neišvengiamai turi lankytis nuomojamame bute užsirašyti skaitiklių duomenis bei pasiimti atsiųstas sąskaitas už paslaugas.

Ar lankėsi bute, kai L.S. buvo su dukra – ponas A.Ū. neatsimena, kaip nereikšmingos detalės, nors apklausa vyko praėjus tik metams nuo buto nuomos. Užtat ponas A.Ū. labai gerai ir detaliai atsimena, kad su L.S. neturėjo jokių intymių santykių, tik kelis kartus paskolino jai kelis šimtus, pervesdamas į sąskaitą, o jos dukrai yra dovanojęs suknelę, kitų smulkių dovanų, padėjo L.S. civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o jos dukros krikšto tėvu tapo visai atsitiktinai, nors tam ir prieštaravo būsima jo antroji sutuoktinė (nors tuo metu su pirmąja dar nebuvo išsiskyręs).

L.S. tvirtina, kad kurį laiką buvo išsikėlusi iš nuomojamo buto dėl didėjančios nuomos kainos (iki 400 Lt), o vėliau sugrįžo su bendranuomotoja, kurios vardo ir pavardės neprisimena. Tačiau puikiai atsimena, kad jos globėjas A.Ū. per dvejus buto nuomos metus jai esant bute lankėsi tik du (!) kartus – vieną kartą su vaiko teisių atstove, o antrą kartą trumpam sutvarkyti dokumentų.

Štai toks pasakojimas nekelia teismui jokių abejonių, nes teisėjams nekyla klausimų, kodėl liudininkai, atsimindami taip aiškiai vienas detales, visiškai nepamena to, ką žmogus su normalia atmintimi vargiai pamirštų. Teisėjams atrodo normalu, kad viešose vietose tokie itin draugiški  A.Ū. ir L.S. santykiai, pagal tos pačios L.S. pasakojimą, pasireiškę bendrais valgymais kavinėse, dovanomis ir net tapimu krikšto tėvais, staiga atšaldavo A.Ū. priartėjus prie jo surasto L.S. buto taip, kad net A.Ū. užsukus nurašyti skaitiklių duomenų, jis nė karto nebuvo pakviestas net puodeliui arbatos, taip savo dėkingumui pareikšti. O gal A.Ū. nurašyti skaitliklio duomenų apdairiai ateidavo į butą, kai nuomininkės nebuvo namie? Gal, bet tai reikštų, kad jis turėjo atsarginį raktą, o tai turėtų kelti papildomų klausimų teisėjams…. Bet nekelia.

Teismui, regis, taip pat nekilo ir klausimų, kodėl, esant tokioms finansinėms problemoms dėl didėjančios nuomos kainos, būtinai reikėjo nuomotis trijų kambarių butą, ir kodėl, kaip jau minėjome, jo komunaliniai mokesčiai buvo apmokami taip sudėtingai – per tarpininką.

Teismo nutartyje neatsakyta, kodėl Seimo pirmininko patarėjas ponas A.Ū. taip nesavanaudiškai globojo L.S.? Ar ponas A.Ū. taip elgėsi visą laiką, ar čia vienkartinis tokio altruizmo atvejis? Deja, iš A.Ū. sužadėtinės liudijimo, kad ji apie savo mylimojo  pagalbą L.S. sužinojo jau pačioje pažinties pradžioje, galime manyti, jog tokia A.Ū. parama poniai L.S. buvo jam išskirtinė. Tik neišskirtinė pačiai L.S., nes, kaip žinome, jai ir po globėjo A.Ū. mirties vėl nepaprastai sekėsi – atsirado kitas ypatingas, viešintis nenorintis globėjas, galintis samdyti brangius advokatus ir turintis nemažą įtaką aukštuose sluoksniuose.

Deja, teismas nesiaiškino, iš kur L.S. turėjo tiek pajamų, kad galėjo nuomotis trijų kambarių butą ir išlaikyti dukrą, kaip ir nesiaiškino, kodėl mylinti mama savo mažametę dukrelę atidavė į savaitinį darželį, kodėl laisva valia vėliau sutiko perduoti tokio baisaus tėvo globai (o vėliau, kaip matome iš 2012-05-17 filmuotos medžiagos, galimai labai skausmingu būdu lauždama dukters kojas kartu su advokatu ją klykiančią išsinešė iš jos gimtųjų namų).

Teismas taip pat nevertino ir tarptautiniu mastu pripažintos onkologės, profesorės, šešių vaikų mamos, visuomenėje turinčios labai gerą reputaciją Laimos Bloznelytės- Plėšnienės parodymų apie labai keistą galimai įtariamojo A.Ū. elgesį jos kabinete ir galimai ypatingą ryšį su kartu buvusiomis moterimis ir vaiku, nes tie parodymai „nepatvirtina ir nepaneigia jokių A.Ū. pateiktų kaltinimų“.

Tačiau tokie teismo atrankos metodai  vis dėlto negali nekelti kai kurių logiškų klausimų: kam teismas tuomet apskritai kvietėsi profesorę, kaip ir daugelį kitų liudininkų, jei labai aiškiai žinojo, kokios yra teismo kompetencijos ribos šioje byloje – jas nubrėžė Aukščiausiasis Teismas pirmąkart Lietuvos istorijoje leidęs teisti mirusį žmogų, bet paskyręs teisingumo galimybę tik  viena kryptimi: A.Ū. galima išteisinti, bet negalima nuteisti (tikrai taip – Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jei teismas mirusiam įtariamajam pripažins kaltinimų pagrįstumą, asmuo negali būti pripažintas kaltu, o teismui pripažinus, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis)?

Kodėl tiriant tik vieną šios fantasmagoriškos istorijos epizodą buvo bandoma visuomenei (kuri neskaito nuosprendžių tiesiogiai) sudaryti įspūdį, jog bus išpainioti visi šios bylos nežinomieji? Kodėl prokuratūra, prieš šešerius metus pradėjusi šią bylą  kaltinimais A.Ū., po kelerių metų apsisuko 180 laipsnių kampu ir iš kaltintojų virto teisintojais? Kokios naujos aplinkybės tai lėmė, apie tai teismas savo nuosprendyje taip pat nutyli, nors pats pripažįsta, kad didžiosios bylos dalies netyrė dėl pasikeitusio prokuratūros požiūrio?

Taigi trys teisėjai tiesiog „iškirpo“ ponui A.Ū. pateiktus kaltinimus iš visos labai sudėtingos ir net mistinės bylos konteksto ir savo sprendimu padarė ją dar painesnę. Bent jau tiems, kuriems neužtenka paviršutiniškai teisme „sukramtytų“ ar per žiniasklaidą „nuleidžiamų“ tokių keistų teisėsaugos išvadų, kad kerštaujantis neaišku už ką tėvas primoko savo vaiką meluoti ir demonstruoti neeilinius vaidybos talentus, bet nušauna ne tuos, kuriems kerštauja, o kažkodėl kitus asmenis; kad jaunas sportiškas vyras, sugebantis labai gudriai suręsti nusikaltimo scenarijų, o vėliau išmaningai ilgai slapstytis nuo itin uoliai jo ieškančios policijos, gyvenimą baigia sava mirtimi kažkodėl viešoje vietoje girtas griuvinėdamas, ženklindamas galvą kirstinėmis žaizdomis ir besilaužantis sau kojas, kol galiausiai užspringsta žolės lapu.

Nenuostabu, kad ir pono A.Ū. artimųjų, šventai tikinčių pono A.Ū. morale net ir tuomet, kai turėdamas oficialią žmoną padeda nuomotis butą kitai moteriai su vaiku, dvejus metus nurašinėja skaitiklių parodymus ir vietoj savininko moka komunalinius mokesčius bei rodo kitokius išskirtinius ženklus, visgi neįtikina pati A.Ū. mirtis – jaunas vyras, nepiktnaudžiaujantis svaigalais, staiga prisigeria tiek, kad virsta iš triračio ir skęsta seklame pakelės griovyje.

Deja, tik tokias keistas išvadas tegalime pasidaryti iš sutelkto mūsų teisėsaugos – prokuratūros ir teismų – šešerių metų labai intensyvaus darbo pačioje garsiausioje XXI amžiaus Lietuvos byloje.

Byloje, kuri vieniems yra įgrisusi iki gyvo kaulo, o kitiems – vis dar atviras, pulsuojantis nervas. Byla, kuri buvo galutinai uždusinta dar šių metų gegužės 17-ąją – kai 240 ginkluotų policininkų, dujomis purkšdami į akis ir šautuvų buožėmis daužydami beginklius besimeldžiančius piliečius, sudarė galimybę pagrindinę šios bylos liudininkę – mažametę mergaitę jėga perduoti mamai, prieš kurią ji ir liudijo. Nuo to momento bet koks šios bylos tyrimas tapo tik teisingumu viena – jėgos ir valdžios – kryptimi.

Norintiems patiems susipažinti su teismo nutarimi A. Ūso byloje – prašom.