Įvertinusi 2014 metų liepos 11-ąją, prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos išvakarėse, priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Referendumo įstatymo atitikties Konstitucijai, Lietuvos Sąrašo Taryba tvirtina:

Pirma, Konstitucinis Teismas, liepos 11-osios nutarimu priskirdamas Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Seimui teisę suvaržyti Tautos suverenitetą bei savintis visai Tautai priklausančias suverenias galias, pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką ir paneigė pačią Lietuvos Respublikos – laisvos politinės bendruomenės – idėją. Ši idėja, kaip pamatinis bendro gyvenimo principas, buvo įtvirtinta 1991 metų vasario 9 dieną visuotinėje apklausoje, kurioje daugiau nei trys ketvirtadaliai valstybės piliečių pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“. Suverenios tautos, laisvos Respublikos idėja sudaro Lietuvos Konstitucijos šerdį: ji išdėstyta ir įteisinta trijuose pirmuosiuose pagrindinio įstatymo straipsniuose.

Antra, Konstitucinis Teismas, pasikėsindamas į Tautos sutartį ir Konstituciją, peržengė jam piliečių suteiktus įgaliojimus ir, kaip daugumoje kitų pokomunistinių šalių, tapo nomenklatūros savivalės įrankiu.

Trečia, Konstitucinis Teismas, neigdamas Konstituciją ir Lietuvos Respubliką, pats atsidūrė už Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos ribų.

Ketvirta, Konstitucinio Teismo savivalės akivaizdoje Lietuvos Respublikai ištikimiems piliečiams dera remtis trečiuoju Konstitucijos straipsniu ir priešintis visomis demokratinėmis priemonėmis tam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką.

Vilnius, 2014 m. rugpjūčio 11 d.

Prieš dvejus metus – 2012-ųjų liepos 5-ąją – susibūrė politinis Lietuvos Sąrašo judėjimas. Nuoširdžiai sveikiname visus šio judėjimo steigėjus, dalyvius ir rėmėjus.

Tiesos.lt primena svarbiausias Lietuvos Sąrašo partijos gintas ir ginamas pozicijas:

Apie Lietuvos Sąrašą

Lietuvos sąrašo partijos siūloma Respublikos atkūrimo programa: Lietuvos darbų sąrašas

Šiauliuose įkurtas Lietuvos Sąrašo skyrius atgaivino Sąjūdžio tradiciją

Lietuvos Sąrašo siūlomas pilietinio veikimo trikampis: tautos galių, savivaldos ir teisėtvarkos atkūrimas

D. Kuolys: „Kad Respublika mūsų nebaustų“

A. Švarplys: „Mūsų valstybės dabartinės tendencijos: kas kelia nerimą?“

N. Puteikis. Grupuočių savivalei – ne, tautos savivaldai – taip

Darius Kuolys. Ką pasakė N. Puteikis ir neišgirdo D. Grybauskaitė?

Lietuvos Sąrašo taryba remia Tautos referendumą kaip pastangą kurti savivaldžią visuomenę

Siūlome prancūzų filosofo ir rašytojo Albert Camus (Albero Kamiu) tekstą, parašytą prancūzams prieš 70 metų, pirmaisiais Prancūzijos išvadavimo iš nacių okupacijos mėnesiais. Regis, šis tekstas lieka aktualus ir senokai iš Sovietų Sąjungos prievartos išsiveržusiems lietuviams, minintiems Valstybės dieną.

Užvakar informacijos ministras (Pierre Henri Teitgenas (1908–1997) – Tiesos.lt) pasakė kalbą, kuriai mes visiškai pritariame. Tačiau prie vieno punkto reikia sugrįžti, nes ne taip jau dažnai ministras vyriškai prabyla savo šaliai apie moralę ir primena būtinas priedermes.

Ponas Teitgenas išmontavo tą nuolaidžiavimo mechanizmą, kuris tiek daug prancūzų nuo silpnybės atvedė prie išdavystės. Po kiekvienos priešui ir sukalbamumo dvasiai padarytos nuolaidos eidavo kita nuolaida. Pastaroji nebūdavo rimtesnė už pirmąją, tačiau abi kartu jos jau tapdavo niekšybe. Dvi draugėn sudėtos niekšybės jau būdavo negarbė.

Tai iš tikrųjų šitos šalies drama. Ir ją sunku įveikti, nes ji įtraukia savin visą žmogaus sąmonę ir kelia problemą, kurios ašmenys – „taip“ arba „ne“.

Prancūzija gyveno pasenusia išmintimi, kuri jaunoms kartoms aiškino, jog gyvenimas sutvarkytas taip, kad reikia mokėti daryti nuolaidas, jog entuziazmas yra trumpalaikis ir pasaulyje, kur sukčiai neišvengiamai būna teisūs, reikia pasistengti neklysti.

Mes nusiritome iki šito. Ir kai mūsų kartos žmonės pašokdavo prieš neteisybę, jie būdavo įtikinėjami, kad jiems tai praeis. Taip pamažu pasklido sukalbamumo ir sveiko proto moralė. Apie tai galima spęsti iš efekto, kurį tokiomis aplinkybėmis sugebėjo padaryti tas vangus drebantis balsas (turimas galvoje su naciais kolaboravęs prancūzų maršalas Philippe Pétainas (1856–1951) – Tiesos.lt), kviečiąs Prancūziją užsisklęsti savyje. Visuomet laimima apeliuojant į tai, kas žmogui lengviausia ir kas susiję su ramybės siekiu. O garbės siekis neįmanomas be didžiulio reiklumo sau ir kitiems. Tai, be abejonės, vargina. Ir tam tikra prancūzų dalis 1940 metais jau buvo prieš laiką pavargusi.

Pavargę buvo ne visi. Buvo stebimasi, kad daugelis į Pasipriešinimo judėjimą įsitraukusių žmonių nėra patriotai iš profesijos. Visų pirma patriotizmas – ne profesija. Be to, yra tokia tėvynės meilės forma, kai nenorima matyti jos neteisingos ir jai tatai pasakoma. Ir dar: patriotizmo ne visuomet pakakdavo pakelti tiems žmonėms į keistą jų kovą. Tam reikėjo ir širdies delikatumo, kuris priešinasi įpročiams, ir galiausiai gebėjimo pasakyti „ne“.

Šitos, kita vertus, tokios niekingos epochos didingumą lemia tai, kad pasirinkimas joje buvo išgrynintas. Nesitaikstymas tapo įsakmiausia iš priedermių, o nuolaidžiavimo moralė pagaliau buvo nubausta. Jei sukčiai buvo teisūs, reikėjo sutikti klysti. Ir jeigu gėda, melas bei tironija tapo gyvenimo sąlygomis, reikėjo sutikti mirti.

Būtent šitą gebėjimą nesitaikstyti ir būti oriems šiandien turime atkurti visoje Prancūzijoje ir visuose lygmenyse. Reikia žinoti, kad kiekvienas pritarimas vidutinybei, kiekviena nuolankumo ir sukalbamumo apraiška kenkia mums taip pat kaip ir priešo šautuvai. Po ketverių siaubingų išbandymų metų išsekinta Prancūzija suvokia, kokia gili jos drama, nes ji neturi teisės pavargti. Tai pirmoji mūsų atsikūrimo sąlyga, ir šalis viliasi, kad tie patys žmonės, kurie mokėjo ištarti „ne“, rytoj taip pat tvirtai ir nešališkai pasakys „taip“ ir pagaliau sugebės pareikalauti iš garbės jos pozityviųjų vertybių, kaip mokėjo pasiimti iš jos atsisakymo įgaliojimus.

(Combat, 1944 m. spalio 29 d.)

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, publikuojama iš knygos: Albert Camus, Esė rinktinė. III dalis, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 19–21.

Aptarusi grupės piliečių iniciatyvą surengti Tautos referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo, Lietuvos Sąrašo taryba nusprendė šią iniciatyvą remti.

Taryba pasisako už Tautos referendumo iniciatyvą kaip už svarbią piliečių pastangą pasipriešinti esamai valdžios savivalei ir susigrąžinti Konstitucijos tautai laiduotas suverenias galias.

Piliečių iškeltas siekis sumažinti referendumui skelbti reikalingą parašų kiekį nuo dabartinio 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių leistų Lietuvos visuomenei išties naudotis kol kas tik deklaratyvia referendumų iniciatyvos teise. Toks siekis tarp kitų yra išsakytas ir Lietuvos Sąrašo siūlomoje Respublikos atkūrimo, demokratinės valstybės susigrąžinimo programoje.

Lietuvos Sąrašo nuomone, ir kiti Tautos referendumo iniciatorių siūlymai – atstatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje iki 2003 metų buvusį sakinį „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei“ bei įtvirtinti nuostatą, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu – yra visuomenei egzistenciškai svarbūs ir dėl jų turėtų apsispręsti pati tauta.

Dabartinis visuomenės nepasitikėjimas valdžia, valdžios nutrauktas sąžiningas dialogas su visuomene ir pasirinktas slapukavimo, primityvios propagandos, melo bei smurto kelias daro referendumo idėją dar aktualesnę. Juk šiandien visuomenė net negali sužinoti, kiek Lietuvos žemės yra įsigiję juridiniai užsienio asmenys.

Todėl remdamas Tautos referendumo iniciatyvą Lietuvos Sąrašas kviečia piliečius ją palaikyti savo parašais: nesileiskime valdžios „veršinami“ – mums svarbius valstybės klausimus svarstykime ir spręskime patys.

Lietuvos Sąrašo taryba

2013 m. spalio 13 d.

2014-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimai greičiausiai įsirėš visuomenės atmintin dėl kietos, Rytų valstybėms būdingos išankstinės jų režisūros. Dalis lietuvių, matyt, prisimins ir šiuose rinkimuose dalyvavusį kampuotą Naglio Puteikio personažą, atsisakiusį paklusti režisierių valiai ir išsiveržusį iš primesto scenarijaus. Gal rasis piliečių, kurie po rinkimų gaudesio liks įsiminę ir šio politiko viešai išsakytą poziciją, jo gintą Lietuvos projektą?

Ką gi rinkimų metu pasakė Naglis Puteikis? Nieko nauja. Tik tai, ką senovės graikams kalbėjo Aristotelis. Tai, ką prieš 1940-ųjų tragediją privačiuose laiškuose prezidentui Antanui Smetonai ir viešuose straipsniuose lietuviams tvirtino filosofas Stasys Šalkauskis, o vėliau pokario bunkeriuose kartojo Lietuvos partizanai. Tai, ką 2012-ųjų vasarą savo programoje išdėstė Simono Daukanto aikštėje susibūręs Lietuvos Sąrašo pilietinis sambūris.

Naglis Puteikis siuntė žinią bendrapiliečiams: Lietuvos valstybės neišsaugosime laisvos be stiprios ir solidarios laisvų žmonių visuomenės, be savivaldžios tautos. Jis kvietė lietuvius atsitiesti – pasipriešinti stiprėjančiai nomenklatūros savivalei ir propagandai, susigrąžinti Konstitucijos piliečiams laiduotas politines teises ir pačią viešąją politiką, atkurti demokratinę Respubliką.

Dar Aristotelis aiškino: valstybę, politėją, gali sukurti ir išsaugoti tik laisvi žmonės, tik teisingumo siekiantys piliečiai verti teisingos valstybės. Šią senųjų graikų ištarmę lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis priminė prezidentui Antanui Smetonai: 1935 metais rašytame laiške įspėjo dėl didėjančios „pavojingos prarajos tarp vyriausybės ir visuomenės“, dėl režimo skatinamos „visuomenės dekonsolidacijos“. Teigė, kad įtvirtinta autoritarinė politinė sistema „stumia visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą“, demoralizuoja jaunimą. Ragino: norint išvengti valstybės „tragiškos padėties“, būtina nedelsiant keisti esamą režimą. 1939-aisiais atsakinėdamas į „Naujosios Romuvos“ klausimus, S. Šalkauskis buvo dar rūstesnis: tvirtino, kad lietuviams reikia skubios „priešvergovinės apsaugos“, be kurios „tautinė katastrofa neišvengiama“. Pranašiškai perspėjo: „Dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui – ir nuo visiško žlugimo.“

Į partizanus išėjęs kunigas Justinas Lelešius 1946-ųjų žiemą dienoraštyje rašė: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? […] Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? […] Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. […] Reikėjo duoti sąlygas, kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. […] Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. Gi mūsų valdininkija išbardavo, iškoliodavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.“ Taigi, žvelgiant iš partizanų bunkerio, socialinio teisingumo stygius, niekinantis valdžios požiūris į tautą, politinę galią praradusios visuomenės nusivylimas atkurta valstybe buvę svarbiausios nepriklausomybės praradimo priežastys.

Apie pragaištingą, Konstituciją laužančią valdžios savivalę, nutrauktą moralinę valdžios ir visuomenės sutartį, apie būtinybę šią sutartį ir laisvą Respubliką atkurti prieš porą metų prakalbo Lietuvos Sąrašo sambūris. Jis pasiūlė visuomenei konkrečių sprendimų programą– kaip būtų galima atgaivinti lietuvių politines galias, sugrąžinti nomenklatūros pasisavintą valdžią piliečiams. Su išplėtota Lietuvos Sąrašo politine programa ir ėjo į Prezidento rinkimus Naglis Puteikis. Jis vienintelis siūlė atsisakyti pačios sistemos – nomenklatūrinio Lietuvos valdymo. Kvietė pereiti prie piliečių ir tautos savivaldos – keičiant Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų taisykles, pertvarkant teisėtvarką ir prezidento instituciją, atkuriant žemutinę savivaldos grandį – renkamas seniūnijų tarybas.

Tik N. Puteikis šiuose rinkimuose ragino grįžti prie tikros politikos – išties imti rūpintis tautos likimu ir išlikimu. Jis siūlė keisti Lietuvos politinę darbotvarkę – susitelkti ties tautinės bendruomenės nykimo, emigracijos, žmogaus orumo, teisingumo, skurdo ir socialinės atskirties, švietimo ir tautos kūrybinių galių stiprinimo klausimais. Būtent N. Puteikis „Tūkstantmečio vaikų“ viktorinas imituojančiuose LRT debatuose pasipriešino valdžios propagandai, pasikėsino į jos kuriamą „pirmaujančios šalies“ vaizdinį. Jis priminė kitą, nomenklatūros ir didelės dalies žiniasklaidos nutylimą Lietuvos gyvenimo pusę: skaičiais kalbėjo apie išaugusią korupciją, neveiksmingą antimonopolinę politiką, padidėjusią socialinę nelygybę ir dirbančių šeimų skurdą, neteisingai perskirstomą bendrąjį vidaus produktą, visuomenės nykimą (vien per pastaruosius penkerius metus kraštas neteko tiek žmonių, kiek jų gyvena Klaipėdoje ir Tauragės apskrityje), žlugdomą šalies kariuomenę ir saugumą, piliečių nusivylimą teismais. Toks N. Puteikio kalbėjimas privertė dar kartą apsinuoginti nomenklatūrą ir jai paslaugas teikiančią žiniasklaidą: prieš jo pateiktus faktus Dalia Grybauskaitė ir Rasa Juknevičienė stvėrėsi įprastos propagandos, o LRT laidų vedėjas – sąmoningo melo. Iškelti klausimai dėl pačios prezidentės savivalės – susidorojimo su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, neteisėtu atsisakymu suteikti pilietybę Lietuvoje gimusiai ir užaugusiai merginai Žygimantei Lukoševičiūtei – taip ir liko be rišlių atsakymų. Debatuose taip ir nepaaiškėjo, kodėl apie Rusijos grėsmę nuolat šnekantys aukštieji valstybės pareigūnai tiek metų nesirūpino krašto gynyba ir saugumu, kodėl net Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje vyriausioji ginkluotojų pajėgų vadė, tarsi atkartodama 1940-ųjų scenarijų, atsisako supažindinti piliečius su valstybės gynimo planais.

Ir vis dėlto dalis piliečių Naglį Puteikį išgirdo ir jo antinomenklatūrinę programą parėmė. Tarp 124 333 už jį pirmajame rinkimų ture balsavusių piliečių buvo ne tik įprastas „protesto elektoratas“, bet ir nemaža Lietuvos likimu susirūpinusių žmonių. Net trijuose miestuose – Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje – N. Puteikis, savo rinkimų kampaniją grindęs vien savanoriška piliečių talka, liko antras, po D. Grybauskaitės.

Ar savo oponentą išgirdo perrinkimo siekianti esama prezidentė? Regis, ne. Kitą dieną po pirmojo turo, gegužės 12-ąją, surengtoje spaudos konferencijoje D. Grybauskaitė paskelbė: „O dėl pono Puteikio ir protesto balsų, tai matėme šias tendencijas, kai „Drąsos kelias“ pateko į mūsų parlamentą, ir ta tendencija išlieka. Tikrai yra daug nusivylusių, galbūt ir nuskriaustų žmonių, ir toks atviras populizmas: pažadų dalinimas, visos sistemos, Konstitucijos ir valstybės pamatų griovimas ir vietoj to nieko nesiūlymas – jiems skamba galbūt karingai, gražiai. Daugelis žmonių galbūt mano, kad įmanoma kažką padaryti, nors iš visų kalbų buvo aišku, kad nei tas žmogus įstatymus žino, nei prezidentas turi galių tokius pažadus įvykdyti. Tai tik signalas, kad vadinamos tradicinės partijos ir prezidentas turime girdėti protesto balsus, turime galvoti, kaip padėti žmonėms, kurie yra nepatenkinti. Visada buvo ir bus nepatenkintų, bet jų turi būti mažiau.“

Taigi suformuotą uždarą nomenklatūrinę sistemą ponia D. Grybauskaitė be išlygų tapatina su „valstybės pamatais“, o piliečių pastangas susigrąžinti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas politines teises vadina „Konstitucijos ir valstybės pamatų griovimu“. Ji taip pat aiškina, kad pakeisti esamą sistemą prezidentas neturįs nei galios, nei noro. Už N. Puteikį balsavusius piliečius D. Grybauskaitė laiko nesavarankiškais, suklaidintais, „nusivylusiais“, „nuskriaustais“, „nepatenkintais“ žmonėmis, kuriais ji ir „tradicinės partijos“ turėtų papildomai „užsiimti“ ir paversti „patenkintais“. S. Šalkauskio žodžiais tariant, dabartinė prezidentė demonstruoja ryžtą toliau „stumti visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą“. Ar tokį jos ryžtą sveikina tik laisvos visuomenės idėjos išsižadėję konservatoriai bei liberalai? Ar jam pritaria ir didesnė dalis Lietuvos gyventojų? Nėra lengva nuspėti, kai nežinome, prieš ką „protestuoja“ beveik pusė į Prezidento rinkimus neinančių piliečių.

 

Prieš porą savaičių Dalios Grybauskaitės komanda pranešė visuomenei apie dar vieną naują prezidentės iniciatyvą – remontuojamame prezidentūros ansamblio pastate bus įrengtas Pilietinės edukacijos centras.

Pasak prezidentės patarėjos, toks D. Grybauskaitės steigiamas centras išsamiai supažindins visuomenę, „kas yra valstybė, kaip ji veikia, kas yra demokratinė valstybė, kokios yra jos institucijos, kaip pilietis gali aktyviai dalyvauti valstybės valdyme“. Pilietinės edukacijos centras, patarėjos teigimu, „bus skirtas ypač moksleiviams, jaunimui, paaugliams, bet, žinoma, ir visiems Lietuvos žmonėms bei užsienio svečiams“, jame „bus irgi ieškoma atsakymų į klausimus: „Kas yra dabartinis pilietis, ką reiškia būti lietuviu, ką reiškia sąvoka „suverenitetas priklauso tautai“ ir t. t.?“

Laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai nutarė prisidėti prie pilietinės prezidentės iniciatyvos – rinkti ir dovanoti eksponatus „D. Grybauskaitės pilietinės edukacijos centrui“.
Tokiam žygiui juos įkvėpė ir prezidentės globojamas projektas „Neužmirštuolė“. „Kol prisimename, niekas negali atimti Lietuvos laisvės ir iškreipti mūsų istorijos“, – sakė D. Grybauskaitė, kviesdama visus mielus Lietuvos žmones į projektą įsitraukti.

Taigi, siekdami prisiminti neiškraipytą Lietuvos istoriją, laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai jau 21-ąjį kartą rinksis į Simono Daukanto aikštę priminti: Lietuvos valdžia, dar visai neseniai vieningai smerkusi sovietų agresiją prieš taikius, laisvę ir tiesos žodį gynusius žmones sausio 13-ąją ar nedemokratinius susidorojimus su taikiais protestuotojais Maidane, jau antri metai, kaip vengia įvertinti besaikį smurto naudojimą prieš taikius piliečius Kauno priemiestyje, atsisako atskleisti, kas ir kam įsakius 2012-ųjų gegužės 17-ąją surengė Garliavos antpuolį.

„Žmonės negali būti saugūs, nežinodami, kas vyksta valstybėje“, – teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime. O vėliau pareiškė, kad jai pačiai nėra aišku, kas įvyko Garliavoje, kad „variacijų, kaip reaguoti į šį skandalą dar liko“.

Kartu su prezidente pasigesdami aiškumo, bet nieko gera nesitikintys iš valdžiai dar likusių „variacijų“, laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai jau 21 mėnuo ragina Dalią Grybauskaitę daugiau nesislapstyti, „nevarijuoti“, bet tiesiai pasakyti, kam įsakius ir kam pritarus 2012 metų gegužės 17 dieną 240 policininkų ir specialiųjų pajėgų kovotojų, pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, šturmavo Garliavą: smurtavo prieš piliečius, pasirėmę advokato Gintaro Černiausko fizine jėga iš privačių namų prievarta išsivežė klykiantį vaiką ir pavertė jį „valstybės paslaptimi“.

Tai buvo pirmas nepriklausomybės metais valdžios surengtas masinio smurto aktas prieš taikius, tik tiesos ir teisingumo reikalavusius Lietuvos piliečius. Respublikos Konstitucijos kūrėjai teisininkai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas bei žinomi žmogaus teisių gynėjai įvertino Garliavos antpuolį kaip šiurkštų pasikėsinimą į konstitucinę šalies santvarką. Įsidėmėtina, kad per 21 mėnesį nė vienas teisininkas, nė vienas valdžios pareigūnas net nemėgino šios Konstitucijos kūrėjų išvados paneigti, su ja ginčytis.

Pernai gegužės 17-ąją – Garliavos smurto dieną – Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paragino ištirti visas smurtavimo aplinkybes. Nuo tos dienos praėjo jau pusantrų metų. Deja, prezidentei atsakingos institucijos per tiek laiko nieko neištyrė. Prezidentei atkakliai tylint, prokurorai ir teisėjai oficialiai neigia net patį smurto faktą, o nuo valdžios smurto nukentėjusiems piliečiams teismuose keliamos politinės bylos.

Atsakydami į valdžios savivalę ir smurtą piliečiai Simono Daukanto aikštėje pradėjo nuolatinę „Tie-SOS!“ akciją. Penkis mėnesius – nuo 2012 metų gegužės 17-osios iki spalio 17-osios – ji vyko kasdien, šiuo metu tęsiama ketvirtadieniais.

„Mes visi privalome liudyti tiesą, net jeigu ji kažkam atrodo nepatogi ir nebereikalinga. Tik tiesa ir atvirumas sustiprins mūsų pasitikėjimą vieni kitais ir tikėjimą savo valstybe“, – kalbėjo prezidentė šiemet Gedulo ir vilties dieną prie buvusių KGB rūmų.

Siekdami, kad prezidentės darbai nesiskirtų nuo žodžių, laisvieji menininkai ir pilietinis Tiesos judėjimas vasario 17-ąją, pirmadienį, 12 valandą Vilniaus Simono Daukanto aikštėje meno akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“ paminės valdžios smurtą Garliavoje: bus pasisakoma prieš valdžios savivalę ir melą, ginamas žmogaus orumas, Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, piliečių teisės ir laisvės, tiesa ir teisingumas.

Kviečiami visi neabejingi, Lietuvos Konstituciją ir laisvę branginantys piliečiai.

 

Istorinėje vietoje – Vileišių rūmuose Vilniaus Antakalnyje, kuriuose galėjo būti slepiamas 1918-ųjų Vasario 16-osios Akto originalas, – vasario 14-ąją Lietuvos Sąrašas paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijos 65-ąsias metines.

Partizanų istorijos tyrinėtojai Darius Juodis ir Vykintas Vaitkevičius atskleidė intriguojančią 1949-ųjų vasario 16-ąją priimtos partizanų vadų Deklaracijos genezę. Istorikų nuomone, pamatinės Deklaracijos nuostatos jau buvo surašytos pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio (1901–1946) prieš žūtį parengtame tekste. Vėliau teksto tarptautinį ir teisinį pobūdį galėjo sustiprinti vienas intelektualiausių partizanų – teisės doktoratą Sorbonoje apsigynęs Alfonsas Vabalas-Gediminas (1909–1948). Taigi demokratinės, socialiai teisingos, moraliai stiprios būsimos Lietuvos projektą partizanų vadai brandino ne vienerius kovos metus.

Istorikas, Vilniaus Licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius aptarė partizanų Deklaracijos turinį. Pasak jo, šio teksto „turinys yra toks sodrus ir toks stiprus, nubrėžiantis tokias aiškias gaires, kad ir šiandien stebina“. Partizanai mini ir remiasi JAV prezidentų F.Ruzvelto ir H.Trumeno tekstais, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija, kitais tarptautiniais aktais. S. Jurkevičiaus teigimu, Kovo 11-osios Aktas turinio aspektu nublanksta. „Tai yra dokumentas, kuriuo visa lietuvių tauta gali didžiuotis – tokiomis sąlygomis mes galėjome tokį brandų dokumentą sukurti“, – sakė pranešėjas ir stebėjosi, kodėl toks svarbus tekstas nebuvo paminėtas Kovo 11-osios Akte.

Filosofo Vytauto Rubavičiaus nuomone, partizanų vadų Deklaracijos nutylėjimą 1990 metais nulėmusios tos pačios tendencijos, kurios veikia ir šiandien. „Kodėl Deklaracija nepaminėta? O kodėl šiandien netiriamas pokaris? Formuojama sąmonės, kultūrinė atmintis, kuri pateisintų sovietmečio žmogaus, tarnavusio svetimam režimui, buvimą. Jei jis pripažįsta praeities tikrovę, turi kvestionuoti visą savo nomenklatūrinę praeitį. Kokiems teisininkams 1990 metais buvo atiduota visų aktų ir Konstitucijos kūryba? Ir dabar net Narcizas Rasimas prisipažįsta, kad jie, Konstitucijos kūrėjai, sąmoningai įdėjo visus saugiklius, kad tik Tauta, kurią pripažįsta kaip suvereną, niekaip nepasinaudotų suvereno teise. Ta partizanų atmintis, jeigu ją prikeli ir aktualizuoji kaip kultūrinę atmintį, įpareigoja valstybingumui. Ne tokiam, koks yra dabar, – išdraskytam, bet ganėtinai kryptingam. Iš tokio valstybingumo kiltų pavojus nomenklatūrai, kiltų tautos galios. Juk visas pogrindis buvo buržuaziniai nacionalistai. Ir teisingai juos įvardijo sovietinė propaganda. Jie tokie buvo. Bet tai ir yra tas gyvybingumas. Dėl to ir valstybė buvo, kad jie buvo taip išauklėti“, – kalbėjo V. Rubavičius.

Šių metų spalio 17-osios vakarą Tiesos.lt klube buvo aptartos tolesnės Lietuvos Sąrašo veiklos gairės. Skelbiame pagrindines diskusijoje išsakytas mintis. Tekstą spaudai parengė Laura Molytė.

Darius Kuolys:

Projektuojant tolesnę Lietuvos Sąrašo veiklą, dera prisiminti jo ištakas. Į Sąrašą susibūrėme 2012 metų vasarą išprovokuoti tuometinės valdžios cinizmo ir savivalės: jei Lietuvos gyvenimas būtų tekėjęs normalia vaga, vargu ar būtume susiėję į tokią savitą partiją. Labai įvairių pažiūrų žmonės buvome sutelkti bendro protesto prieš valdžios smurtą, melą ir bendro siekio išsaugoti demokratinę Lietuvos Respubliką, konstitucinę atkurtos valstybės santvarką.

Iš pradžių galvojome apie platų demokratiją branginančių pilietinių jėgų frontą. Dar 2012-ųjų pavasarį piliečių sueigoje Vilniaus Simono Daukanto aikštėje iškėlėme Lietuvos Sąrašo idėją. Kodėl? Būtent tuo metu po populiariausios Darbo partijos vėliava stoję socialdemokratai ir Rolando Pakso „tvarkiečiai“ pareiškė, kad po Seimo rinkimų jie kartu valdysią Lietuvą. Taigi, visuomenei buvo pasiūlytas Viktoro Uspaskicho sąrašas. Tėvynės sąjunga ir liberalai tylėjo. Ir tada kaip alternatyvą iškeltam, o dabar ir į valdžią atėjusiam Uspaskicho sąrašui nutarėme burti platų pilietinį Lietuvos Sąrašą.

Tiesa, platesnio visuomeninių jėgų rato sutelkti nepavyko. Tačiau Valstybės dienos išvakarėse susibūręs Lietuvos Sąrašas savitu būdu dalyvavo rinkimuose į Seimą: kad nesudarytų konkurencijos kitoms naujoms politinėms jėgoms, savo kandidatų sąrašo mūsų partija nekėlė, tačiau parengė demokratinei Respublikai atkurti būtinų Lietuvos darbų sąrašą ir vienmandatėse apygardose rėmė sąžiningus skirtingų partijų kandidatus, pritariančius šiems darbams. Rinkimuose aktyviai rėmėme konservatorių Naglį Puteikį, kai kuriuos kitus Tėvynės sąjungos kandidatus, su liberalais ėjusį Vitalijų Gailių, „Drąsos kelio“ sąraše buvusį Algirdą Patacką ir nemaža kitų to sąrašo žmonių. Be to, simboliškai vienmandatėje Žirmūnų apygardoje, kurioje balotiravosi Dainiaus Dabašinsko vadovautas Liberalų ir centro partijos pirmininkas Algis Čaplikas, Lietuvos Sąrašas iškėlė ir savo kandidatą – rašytoją Liudviką Jakimavičių. Šiandien Seime turime keturis rinkimuose remtus parlamentarus, taip pat stengiamės bendradarbiauti ir su kitais Seimo nariais. Mūsų partijos narių skaičius po visų propagandinių atakų ne sumažėjo, bet išaugo.

Taigi, kai šį rudenį apsisprendėme tęsti diskusijas dėl savo tapatybės ir tolesnės veiklos, nepradėjome tuščioje vietoje – rėmėmės praėjusią vasarą parengtu Lietuvos darbų sąrašu. Išlieka esminė ir tuomet išsikelta idėja – susigrąžinkime demokratinę valstybę, atkurkime tarp piliečių ir valdžios moralinę sutartį, kurią susidorodama su FNTT vadovais, smurtaudama Garliavoje valdžia nutraukė. Suprantame, kad tokia idėja reikalauja ir kito politinio elgesio – ne brutalios kovos dėl valdžios, bet pasitikėjimo ryšių kūrimo, tikrai bendro rūpesčio tautos likimu.

Iš Lietuvos darbų sąrašo kyla trys pagrindinės mūsų veiklos kryptys. Jos sudarytų trikampį, nes visos yra vienodai svarbios, viena su kita tiesiogiai susijusios. Viena jų – tautos galių stiprinimas. Šiandien matome, kad lietuviai kaip visuomenė, kaip tauta praranda gyvybinę ir kūrybinę energiją, jų bendruomenės galios silpnėja, vis dažniau pasiduodama nuotaikoms, kad nuo mūsų niekas nepriklauso, kad mes per silpni. Taigi sąmoningas, kryptingas tautos galių stiprinimas turėtų būti esminis Sąrašo uždavinys. Jis apimtų ir kultūrines, kūrybines ir politines tautos galias.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius yra labai taikliai pastebėjęs, kad švietimas turėtų tvirtinti mus kaip tautą. Iš tiesų, brandžios tautos suvokia švietimą kaip savikūros būdą, kaip tautai egzistenciškai svarbią kultūrinės veiklos sritį. Deja, Lietuvoje vadinamosios valstybinės partijos, socialdemokratai ir konservatoriai, kai tik laimi rinkimus, švietimą ir kultūrą atiduoda savo partneriams kaip nereikšmingas, per mažus pinigų srautus generuojančias sritis: konservatoriai jas permetė liberalams, o socdemai – Lenkų rinkimų akcijai ir darbiečiams. Lietuvos Sąrašo pareiga būtų gręžtis ir kviesti visuomenę gręžtis į švietimą, į kultūros ir informacinę politiką kaip į patikimus būdus tautos likimui kurti. Šiandien Lietuva yra valstybė, neturinti savo informacinės politikos. Visos politinės tautos vienaip ar kitaip kuria savo viešąją erdvę, joje gindamos joms svarbius idealus, vertybes, idėjas. Mes savo viešąją erdvę tiesiog atiduodame tiems, kas turi galios ir pinigų. Todėl joje vis labiau įsigali cinizmas ir patyčios, manipuliacijos visuomenės nuomone.

Antroji, greta tautos galių stiprinimo, Lietuvos Sąrašo veiklos kryptis – tikros savivaldos sukūrimas. Savivalda – tai tautos galių įgyvendinimas. Šiandien lietuviai realios savivaldos neturi. Be jos neįmanoma ir politinė tauta kaip krašto šeimininkė. Savarankiškai, savivaldžiai tautai būtinas laisvas, tautai atskaitingas, o ne jėgos grupuočių ir specialiųjų tarnybų valdomas Seimas. Seimas – kaip tikra tautos atstovybė, įgyvendinanti ir laiduojanti tautos politines laisves. Taip pat reikalinga išplėtota visų grandžių savivalda. Lietuvos darbų sąraše šia linkme darytinus žingsnius esame aptarę.

Trečioji galima veiklos kryptis, trečioji Lietuvos Sąrašo siūlomo trikampio kraštinė – teisėtvarkos atkūrimas ir teisingumo valstybėje užtikrinimas. Teisingumo, žmogaus teisių ir laisvių, tautos teisių ir laisvių įtvirtinimas įmanomas tik pertvarkius teisėtvarką, pažabojus jėgos grupuočių savivalę. Šios krypties darbai taip pat yra išsamiau išdėstyti mūsų programoje.

Štai tokios galėtų būti trys pagrindinės Lietuvos Sąrašo veiklos kryptys. Jas reikėtų kritiškai apsvarstyti, pagalvoti, gal savo darbus galėtume apibrėžti geriau. Idėjų gryninimo reikia, nes Lietuvos Sąrašo steigėjai neišsivaikšto, bet mėgina telktis. Šiauliuose ir kituose regionuose buriasi Lietuvos Sąrašo skyriai. Tad turėtume rimtai tartis, kaip veiksime toliau. Viena išmintinga vadybininkė pasiūlė mums remtis pasidalyta lyderyste. Mums ji tikrai tiktų.

Marius Matulevičius:

Kalbėdami apie tautos galių mažėjimą, turime omeny du dalykus: intelektualinių galių mažėjimą ir politinių galių mažėjimą. Lietuvos situacija sudėtinga, labai daug žmonių išvykę ir toliau išvyksta, gimstamumo ir mirštamumo santykis Lietuvoje smarkiai neigiamas. Tai savaime nesusitvarkys.

Vakar Seime pasiteiravau buvusio socialinių reikalų ministro, kaip jis tai vertina. Sako: „Viskas turėtų susitvarkyti, viskas praeis“. Bet juk nepraeis. Po dešimties metų situacija gali būti žymiai blogesnė, bus tikrai didelių iššūkių. Geri pokyčiai savaime neįvyks, bet dedant labai daug pastangų, palaipsniui galima situaciją keisti. Taip pat akivaizdu, kad ši situacija nesusiklostė savaime, kaip neišvengiamybė, tai yra realus ekonominės politikos rezultatas, blogas bendros politikos rezultatas.

Saulius Jurkevičius:

Trumpai pasisakysiu apie tautiškumą, nes ir man jis rūpi. Kaip istorikas, galiu pasakyti: mes išties iki 1940 metų turėjome laisvę, turėjome nepriklausomybę, bet ja nepasinaudojome. Daugelis iš mūsų turime susiformavę tautiškumo stereotipą, todėl nedrįstame vertinti 1926 metų perversmo, ir Antanas Smetona mums kelia labai sudėtingas asociacijas.

O paskui – 1990 metais – remdamiesi savo prigimtinėmis galiomis mes atkūrėme valstybę, ir nuėjome į kitą kraštutinumą – į laisvių deklaravimą, pamiršdami tautiškumą.

Tai tarsi du kraštutinumai, o iš tiesų turėtų būti gražus junginys: kad galėtume sėkmingai veikti, mes turime turėti ir tautą, ir laisvę vienu metu.

O švietimą aš matau kaip vieną rimčiausių problemų. Visa švietimo sistema, kaip visuma, nuo pradinės mokyklos iki aukštosios, iš tiesų silpsta. Ir silpsta kūrybinės galios. Bendro lygio kritimas kai kuriais atvejais yra pakankamai grėsmingas, tai sakau ne todėl, kad norėčiau išgąsdinti. Jei pasižiūrėtume į Egzaminų centro duomenis, sužinotume, kokie tikrieji mūsų abiturientų pasiekimai. Jei pamatytume, už ką išduodami bakalauro arba magistro diplomai, mes iš tiesų sutriktume, nes sistema silpnina mus pačius, mes iš tiesų prarandame galimybę ateityje turėti kompetentingus, kvalifikuotus žmones. Kitas dalykas, jeigu nesugebėsime sutvarkyti švietimo arba užtikrinti geros švietimo kokybės, į bet kurias struktūras ateis daug labai nekvalifikuotų žmonių, ir dėl to vėl gali kilti pakankamai didelių problemų. Tai kertinis momentas, o viešojoje erdvėje vis girdime dejavimą apie nepakeliamus mokinių krūvius, sunkius vadovėlius, kurių vaikai nebegali panešti, kaip jie negali to, ano, trečio. Ir tai yra silpnėjimas, jis juntamas visame kame.

Vytautas Rubavičius:

Jeigu pakeltume jau istorines „Aikštės žinias“, pamatytume, kad ten mano pasiūlymai jau buvo suformuluoti. Kai kurios mintys į tą triadą ir sugulė. Aš manau, kad tokio sambūrio veikloje svarbu nusistatyti kelias esmines veiklos sritis, kurios iš tiesų siejasi tarpusavyje. Pirma – tai nacionalinio tapatumo, lietuvybės arba tautos galių stiprinimas. Tiksliau – tautos ir visuomenės, nes toje tautoje, jeigu mes ją jau laikome ir politine tauta, kai sakome „lietuvybė“, turime omeny, kad svarbus ir tautinių bendruomenių kultūros tvirtinimas. Mes veikiame bendroje gimtinėje, ir jei tautinės bendruomenės Lietuvą laiko savo gimtine, tai puoselėtinas ir gerbtinas dalykas. Mes ir patys rutuliojamės per savo santykius su kitų tautinių bendruomenių žmonėmis, šie santykiai yra mūsų turtas, tad ir lietuvybę derėtų suvokti kaip kultūriškai platesnį dalyką. Pasakyčiau ir taip: kuo mes daugiau į lietuvybę įimame tautinių kultūrinių bendruomenių paveldo, tuo labiau turtėjame kaip lietuviai, stipriname savo kultūrinės kūrybos gebas. Yra jaunimo, kuriam tautiškumas yra tapęs tarsi kažkokiu stereotipu, kurį reikia laužyti.

Svarbus ir pilietiškumo sandas. Mes nuolatos pradedame klaidžioti tarp trijų pušų. Mano galva, pilietiškumas kaip tik yra įgali laisvė. Pilietiškumas kyla iš savivaldos, ir jeigu nėra savivaldos, tai apskritai nėra jokių piliečių. Tuomet „piliečiai“ tėra žodis, juridinė kategorija. Visose valstybėse, kokios jos bebūtų totalitarinės, piliečiai egzistuoja, bet ar jų pilietiškumas turi turinį? Akivaizdu, kad neturi. Nes jeigu visuomenė neturi realios savivaldos, ji neturi ir pilietiškumo sando, pilietiškumo galios. Jeigu pilietiškumas kyla iš savivaldos, jis yra laivės ir individualios laisvės pamatas. Nėra pilietiškumo, nėra realios savivaldos, nėra ir individualios laisvės.

Kaip pas mus suvokiama laisvė? Laisvė važiuoti kur nori. Kitaip tariant, tai darbo jėgos judėjimo laisvė, laisvė kurtis privačią sritį. Ir konclageryje tarsi galima susikurti tam tikrą privačią sritį, bet ar konclagery žmogus gali laikyti save laisvu? Tad nelaisvoj visuomenėj nėra ir individo laisvės, jos ir negali būti, ji ribota, galima tik tam tikra iliuzinė laisvė ir akivaizdu, kad tą iliuziją iš esmės palaiko tam tikra politinės sistemos struktūra, kai valdantieji, paėmę visą politinę valdžią tik į savo rankas, ta valdžia naudodamiesi laiko save laisvais. Bet tokia laisvė pražūtinga ir politiniam elitui, ji kelią didžiausią valstybės eroziją, ji pražūtinga valstybingumui. Darius sako, kad FNTT skandalas panaikino piliečių ir valdžios sutartį… Man atrodo, kad tos sutarties nebuvo ir negalėjo būti, nes ir anksčiau nebuvo tos pilietinės galios. Jos reliktai buvo labai greitai panaikinti po devyniasdešimt kelintųjų metų, dabar tai akivaizdžiai matosi. Juk buvo tiesioginių rinkimų reliktai, buvo svarstymai. Iki 1995 metų ir teisėsaugoje veikė liaudies tarėjai – tarsi sovietinis reliktas, kuris iš esmės yra demokratinis dalykas, tik neturėjo reikalingo turinio. Bet jis buvo panaikintas.

Visa tai priklausytų tam trikampiui. Tik prie teisėsaugos pertvarkos reikia įrašyti: visuomenė dalyvauja vykdant teisingumą. Tai labai svarbus dalykas, esminis principas demokratinėje ir pilietinėje visuomenėje. Visos reformos apima tiktai struktūrinius pakeitimus, bet juk jeigu visuomenė nedalyvauja vykdant teisingumą, ji ir išlieka atskirta nuo teisingumo. Reikia prisiekusiųjų tarėjų arba renkamų prokurorų – kaip tas dalyvavimas užtikrinamas, tai jau sistemos reikalas, į tai dabar nenoriu gilintis.

Dar vienas labai svarbus dalykas – tai parlamentinių galių stiprinimas. Paradoksalūs pastarieji konservatorių partijos žingsniai: kreipimasis į Konstitucinį teismą, tarsi ir į VSD, ir taip toliau. Taip silpninamos parlamentinės galios. Partija pati imasi jas silpninti. Kokia čia logika? Aš dabar net nebandysiu jos įžvelgti, bet tai paradoksali veikla, ji net sunkiai įsivaizduojama netotalitarinėje valstybėje. Mes gi matėme, kaip, sakykime, į Lukašenkos parlamentą susirinkusios partijos naikina savo galias ir viską atiduoda į prezidento rankas taip, tarsi vyktų demokratinė procedūra.

Čia tai tarsi būtų neįmanoma, bet tai yra įmanoma. Kreipiamasi, kad, pavyzdžiui, aukšti pareigūnai neprisiimtų atsakomybės, net neteiktų ataskaitų, kad parlamentas net negalėtų į juos kreiptis. Manau, nedaugelis atkreipė dėmesį į neseniai pasirodžiusį profesoriaus Egidijaus Kūrio komentarą. Reikia pripažinti, kad profesorius Kūris yra labai protingas žmogus, labai geras, išmanus juristas. Bet kalbėdamas apie Seimą, jis iš tikrųjų apsidraudžia: „Aš atskiriu politinę ir juridinę Seimo veikimo pusę.“ Palieka Seimą be politinės galios, bet Seimo be politinio veikimo apskritai nėra.

Kas tokiu atskyrimu padaroma? Kur perkeliama politinė valdžia? Ji perkeliama teisininkų grupėms, Konstituciniam teismui. Mes galime įsivaizduoti pasekmes: bet koks parlamentarų priimtas Konstitucijos pakeitimas turi būti tvirtinimas, Konstitucinis teismas gali imtis analizuoti, ar jis atitinka Konstituciją, ir taip nepripažinti apskritai jokių pokyčių, kitaip tariant, nepripažinti tokių Seimo galių. Nes jeigu Seimas veikia tik juridinėje plotmėje, tai už jį, už bet kokius seimus ir parlamentus yra aukštesnis Konstitucinis teismas, O Konstitucija yra tarsi jo nuosavybė. O dabar kas aiškina Konstituciją? Ne rinkti, o paskirti žmonės. Kitaip tariant, iš parlamento atimama visa tautos politinė galia, politinės valios galia. Ir tada jau nebeaišku, kas iš ko kyla – ar teisė iš politinės galios, ar politinė galia yra reguliuojama teisininkų grupės pagal tam tikrus teisminius normatyvus, pagal teisinį įsivaizdavimą, kaip turėtų veikti valstybė, ir kaip toje valstybėje turi jaustis ir tauta, ir visuomenė.

Mes juk matėme, kad Konstitucinis teismas jau nustatinėja ir atlyginimų proporcijas, kas nelabai įsivaizduojama, ir tai, deja, tampa konstitucine, vadinasi, dieviškąja norma. Tai nesusipratimas, bet turėsiantis ir jau turintis didelių pasekmių ir ekonomikai, ir mūsų socialinių struktūrų sąveikai. Pavyzdžiui, nutarimu dėl atlyginimų proporcijų Konstitucinis teismas nustatė, kad esamos baisios socialinės atskirties negalima mažinti, nes negalima suartinti atlyginimų, negali Vyriausybė ir valdžia kooperuotis. Iš to kyla baisios socialinės pasekmės. Iš esmės negalima kelti nei kultūrininkų atlyginimų, nei jūsų, nes gali sumažėti proporcijos, kurios skiria tuos atlyginimus nuo nustatytųjų.

Bet tai dar, sakykime, dar nieko prieš faktą, kad Seimas apskritai tampa tokiu, sakykime, politiniu teatru, kuris tiktai pridengia tikrąją politinę galią, kurią įgauną teisininkai ir Konstitucinis teismas. Apie tai reikia kalbėti, kad Seimas ir seimūnai imtų suvokti, kad jie yra politinė galia ir kad tam tikri jų sprendimai arba jų reikalavimas, nesvarbu, kokia būtų juridika, yra tautos išrinktųjų reikalavimas, į kurį privalu atsižvelgti, aišku, derinant tas valdžių atskyrimo… Bet valdžios atsiskiria susieidamos, jos visą laiką turi susieiti, šito nederėtų užmiršti.

O švietimas yra kultūros stuburas. Jeigu mes suvokiame kultūrą kaip esminį visuomenės ir tautos tapatumą formuojantį, palaikantį veiksnį ir susiejantį tą tapatumą su gimtine, su gimtąja žeme, tai švietimo sistemos svarba yra akivaizdi. Ji tiesiog yra stuburas, kultūros sistemos stuburas, susiejantis ir kartas, mus visus su gyvenamąja vieta, kuri yra likimo dovanota, Dievo dovanota tai bendruomenei, tautai ir visiems, kurie laiko ją gimtine. Iš čia ir supratimas, kad jos negalima parceliuoti. Ne gimtinė laikosi ant prekinių santykių, bet prekiniai santykiai kyla, išnyksta… O žemė ne žmogaus kurta, ne žmogus pasidaro sau tą žemę kaip prekę.

Marius Matulevičius:

Diskutuodami supratome, kad formuluotė „tautos galių stiprinimas“ gali skambėti militaristiškai, bet šiuo atveju kalbame apie tautos gyvybinių galių stiprinimą. Jei turime tokį tikslą, galime lengvai apsispręsti ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, jeigu kažkam neaišku, ar pasirašyti už referendumą, paklauskime: ar žmonių teisė patiems apsispręsti dėl svarbių dalykų yra tautos galių stiprinimas, ar ne, ir atsakymas aiškus. Arba diskutuojant dėl santykių su Europos Sąjunga, mes už konstruktyvius santykius, bet norime priimti tik tas normas, tuos įstatymus, kurie nesilpnina tautos galių. O jei prarandamas savarankiškumas, tautos galios silpsta arba siūlomi destruktyvūs dalykai, tada pozicija, takoskyra tampa aiški.

Arūnas Bingelis:

Norėčiau tik atkreipti dėmesį į paplitusį, bet klaidingą požiūrį, kad etninis tautiškumas ar prigimtinis dorovės įstatymas yra atgyvenę dalykai, kliuviniai globaliam emancipacijos vyksmui. Nuo Naujųjų laikų bet kokią, ypač išorinę, priklausomybę imta suvokti tik kaip suvaržymą ar net vergystę. Geras pavyzdys čia būtų I. Kanto klaida, dėl kurios jis atmetė būtent Dievo autoritetu grindžiamą moralinę tvarką kaip prieštaraujančią žmogaus laisvei, jo autonomijai. I. Kantas steigė, jo manymu, vienintelę žmogaus, jo orumo vertą autonominę etiką, kylančią iš individo praktinio proto.

Kalbant apie priklausomybės ir laisvės santykį verta prisiminti ir J. G. Herderio posakį: tautos – tai Dievo mintys (o ne socialiniai konstruktai, kaip suinteresuotai ir gana dažnai šiandien įteiginėjama). Kaip Dievo norėtas gėris žmogui, tautos yra natūrali, bet atvira dvasinė bendrystės tikrovė. Tuomet ir sąmoninga priklausomybė, atsakomybė tautai ne pavergia, bet, atvirkščiai, asmenį išlaisvina. Juk tai atitinka jo pašaukimą bendrystei. Toliau dar reiktų kalbėti ir apie pačių tautų bendriją, kaip natūralų tautų bendrabūvio klausimo sprendimą.

Dar viena ne būtinai pavergiančios, bet kaip tik išlaisvinančios priklausomybės iliustracija: pagarbus kitų santykis su mumis, arba, dar geriau, krikščioniškas artimo meilės įsakymo vykdymas mūsų atžvilgiu kaip tik kuria pasitikėjimo santykį tarp asmenų. Pasitikėjimas drąsina reikštis autentiškai, laisvai, būti savimi. Tad esame radikaliai priklausomi nuo išorinių pagarbaus santykio ar artimo meilės įsakymo vykdymo, tačiau tokio pobūdžio priklausomybė nuo kitų ne varžo ir supančioja, bet kaip tik išlaisvina. Kitaip ir būti negali, jei tik žmogų suvokiame ne kaip abstraktų individą, bet kaip asmenį, t. y. aš-tu-mes santykių tikrovę.

Marius Matulevičius:

Galbūt reiktų pagalvoti, o kodėl ta tautininkiška ideologija dažnai yra atmetama, kodėl nepatraukli.

Vytautas Rubavičius:

Atsakymas labai paprastas – tai viešoji ir Europos sąjungos politinė nuostata dėl nacionalizmo kilmės. Šiaip jau yra nacionalinė jausena, taip vadinkime, ir yra bet kokių tautiškumų, gentiškumų „klijai“, kurie klijuoja tas jausenas. Tų jausenų įžiebimas arba eskalavimas politinėmis priemonėmis virsta agresyviu nacionalizmu, šovinizmu ir taip toliau. Kadangi Europa išgyveno tuos 20 amžiaus karus, buvo labai aiškiai suvokta, kad pagrindinė jų priežastis yra nacionalizmas, todėl jį reikia išgyvendinti. O kaip jį galima išgyvendinti? Marginalizuojant politinėmis nuostatomis, vadinasi, su juo kartu reikia vyti iš viešumos ir visokių tautiškumų apraiškas. Politinio elito nuostata tokia, kad net kalbos apie tokius dalykus tampa politiškai nekorektiškos, ir staiga po kokių 1992–1993 metų mūsų politinis elitas pakeitė kalbėjimo būdą – labai aiškiai tai matėsi – iš akademinio elito kalbos išnyko tautiškumo dalykai. Tarsi taip greičiau sueuropėsime.

Marius Matulevičius:

Kita vertus, nors Vakarų valstybėse ta tautinė ideologija viešai ir neskelbiama, bet vyriausybės puikiai žino savo valstybių nacionalinius interesus.

Vytautas Rubavičius:

Žinoma, jos yra fiksuotos konstitucijose.

Darius Kuolys:

Iš tikrųjų, nacionalizmai mėginami vaizduoti kaip tam tikros grėsmės. Kita vertus, akivaizdu, kad jie ir gali kelti grėsmes. Europos patirtis šiuo atveju yra visiškai natūrali, autentiška. Mes kartais atsainiai žvelgiame į lietuviškojo nacionalizmo agresyvią raišką. Tačiau kai lenkų nacionalistai nusiaubia Punską, toji destruktyvi jėga tampa akivaizdi ir lietuvių nacionalistams. Kitas klausimas: kodėl tautininkų šiandien ginamos tautinės idėjos nėra patrauklios Lietuvos visuomenei? Kodėl jas ginantys tautininkai nepatenka į Seimą? Kodėl neranda kelio į visuomenę? Ar nederėtų mums klausti, kaip kurti lietuvybę, kuri būtų gyva ir patraukli lietuviams, kuri juos šiandien telktų į draugišką bendruomenę, o ne agresyviai priešintų ir skaldytų.

Vytautas Rubavičius:

Neužmirškime ir žiniasklaidos nuostatos tautiškumą marginalizuoti ir padaryti keistą, nepriimtiną, stereotipišką ir taip toliau.

Darius Kuolys:

Bet tam labai dažnai duodamas ir pretekstas. Rinkimuose – antisemitiniai šūkiai ir kitokia agresija. Matyt, galvojama, kad demonstruojama neapykanta kitiems sutelks tautiečius, bet, atvirkščiai, tai atstumia. Ar nebūtų vienas iš Lietuvos Sąrašo uždavinių – kurti patrauklią, empatišką lietuvybę, kuri būtų sava visoms lietuvių kartoms, ypač jaunimui?

Eglė Mirončikienė:

Tautiškumas atrodo tarsi agresyvus, bet iš tiesų ta agresija atsiranda ne dėl to, kad jis yra toksai. Iš tiesų, bet koks nacionalizmas atsiranda iš tautinio nevisavertiškumo, kaip ir bet kokia agresija atsiranda iš nevisavertiškumo. Kad nesusidurtume su tokiu reiškiniu, turime ugdyti, būtent ugdyti tautiškumą, pasitikėjimą savimi, meilę savo tautai, pagarbą savo tautai. Kiekvienas turi didžiuotis, kad jis gimė, sakykim, lietuviu ar kažkokios kitos tautos atstovu. Ir tai yra garantas, kad su nacionalizmu blogąja prasme mes nesusidursime. O bet kokio tautiškumo slopinimas, niveliavimas, iš esmės yra problemos stūmimas kažkur gilyn, todėl ji bet kada gali prasiveržti būtent pačia blogiausia forma. Taip matosi iš psichologinės pusės.

Algirdas Šukys:

Aš galėčiau į šitą klausimą pažvelgti iš sistemų teorijos pusės, iš matematinės pusės. Yra elementai, individai, ir iš jų galima kurti sistemą. Svarbu, koks yra dominuojantis principas. Jeigu kiekvieno kova su kiekvienu – tai viena. Jeigu bendradarbiavimas, jėgų sujungimas, bendrų problemų sprendimas – kita. Kai kurias problemas galiu išspręsti vienas, bet yra problemų, kurių vienas išspręsti negaliu. Tada aš jungiuosi, ir sprendžiu jas kartu. Bendradarbiaujant, kuriant tautiškumo ar bet kokie kitokie skirtumai vienas kitą papildo, sistema kaip tik darosi įvairesnė, atsparesnė, stabilesnė ir galingesnė. Bet jeigu mes kovojame vienas su kitu, tai šitie skirtumai tampa priežastimi vienas kito pjovimo ir šitoj vietoj atsiranda nacionalizmas. Štai koks skirtumas tarp tautiškumo ir nacionalizmo. Tautiškumas remiasi bendradarbiavimo principu, mes apsijungę kaip tauta, bet kaip tauta jungiamės ir su kitomis tautomis, mes vieni kitus papildome. Tada tautiškumas padeda, skirtumai padeda, individai vienas kitą papildo. Bet jeigu konkurencija yra pagrindinis principas, ne bendradarbiavimas – tai būtinai susipjausim, anksčiau ar vėliau.

Darius Kuolys:

Šiandien liberalus galvojimas dažnai brėžia takoskyrą tarp tautos ir asmens laisvės. Klausiama: kas svarbiau – tauta ar individo laisvė? Klausimas keliamas radikaliai. Tačiau jeigu mąstome kaip Respublikos piliečiai, tos takoskyros ir tos alternatyvos nelieka. Mat Respublikos žmogui nepakanka tik liberaliosios, negatyviosios laisvės – laisvės nuo kitų kišimosi į jo privačią erdvę. Ši laisvė labai svarbi, bet jos per maža, kad būtum laisvas laisvoje Respublikoje. Čia būtina ir pozityvioji laisvė – laisvė dalyvauti bendruomenės politiniame gyvenime, dalyvauti priimant bendrus sprendimus. Taigi respublikoniška asmens laisvė galima tik laisvoje tautoje: ji įgyvendinama rūpinantis tautos likimu. Taip žvelgiant neįmanoma individo laisvės atskirti nuo tautos, supriešinti su ištikimybe tautinei bendruomenei.

 

Pastaruoju metu prasiveržęs valdžios smurtas prieš žinių agentūros BNS žurnalistes tėra nuosekli valdžios smurtavimo prieš piliečius tąsa, – teigia laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai, jau pusantrų metų reikalaujantys atskleisti, kas ir kam įsakius 2012-ųjų gegužės 17-ąją surengė Garliavos antpuolį.

„Žmonės negali būti saugūs, nežinodami, kas vyksta valstybėje“, – teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime. O vėliau pareiškė, kad jai pačiai nėra aišku, kas įvyko Garliavoje, kad „variacijų, kaip reaguoti į šį skandalą dar liko“.

Kartu su prezidente pasigesdami aiškumo, bet nieko gera nesitikintys iš valdžiai dar likusių „variacijų“, laisvieji menininkai ir laisvi piliečiai jau 18 mėnesių ragina Dalią Grybauskaitę daugiau nesislapstyti, „nevarijuoti“, bet tiesiai pasakyti, kam įsakius ir kam pritarus 2012 metų gegužės 17 dieną 240 policininkų ir specialiųjų pajėgų kovotojų, pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, šturmavo Garliavą: smurtavo prieš piliečius, pasirėmę advokato Gintaro Černiausko fizine jėga iš privačių namų prievarta išsivežė klykiantį vaiką ir pavertė jį „valstybės paslaptimi“.

Tai buvo pirmas nepriklausomybės metais valdžios surengtas masinio smurto aktas prieš taikius, tik tiesos ir teisingumo reikalavusius Lietuvos piliečius. Respublikos Konstitucijos kūrėjai teisininkai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas bei žinomi žmogaus teisių gynėjai įvertino Garliavos antpuolį kaip šiurkštų pasikėsinimą į konstitucinę šalies santvarką. Įsidėmėtina, kad per 18 mėnesių nė vienas teisininkas, nė vienas valdžios pareigūnas net nemėgino šios Konstitucijos kūrėjų išvados paneigti, su ja ginčytis.

Pernai gegužės 17-ąją – Garliavos smurto dieną – Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paragino ištirti visas smurtavimo aplinkybes. Nuo tos dienos praėjo jau pusantrų metų. Deja, prezidentei atsakingos institucijos per tiek laiko nieko neištyrė. Prezidentei atkakliai tylint, prokurorai ir teisėjai oficialiai neigia net patį smurto faktą, o nuo valdžios smurto nukentėjusiems piliečiams teismuose keliamos politinės bylos.

Atsakydami į valdžios savivalę ir smurtą piliečiai Simono Daukanto aikštėje pradėjo nuolatinę „Tie-SOS!“ akciją. Penkis mėnesius – nuo 2012 metų gegužės 17-osios iki spalio 17-osios – ji vyko kasdien, šiuo metu tęsiama ketvirtadieniais.

„Mes visi privalome liudyti tiesą, net jeigu ji kažkam atrodo nepatogi ir nebereikalinga. Tik tiesa ir atvirumas sustiprins mūsų pasitikėjimą vieni kitais ir tikėjimą savo valstybe“, – kalbėjo prezidentė šiemet Gedulo ir vilties dieną prie buvusių KGB rūmų.

Siekdami, kad prezidentės darbai nesiskirtų nuo žodžių, laisvieji menininkai ir pilietinis Tiesos judėjimas lapkričio 17-ąją, sekmadienį, 17 valandą Vilniaus Simono Daukanto aikštėje meno akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“ paminės valdžios smurtą Garliavoje: bus pasisakoma prieš valdžios savivalę ir melą, ginamas žmogaus orumas, Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, piliečių teisės ir laisvės, tiesa ir teisingumas.

Kviečiami visi neabejingi, Lietuvos Konstituciją ir laisvę branginantys piliečiai.