Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių paskelbė, kad steigia parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“.

Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Vytautas Juozapaitis, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis ir Paulius Saudargas, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, Partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys. Kiti Seimo nariai į grupę jungtis galės tik grupės steigėjų kvietimu.

Vienas iš grupės steigėjų, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Algirdas Patackas sakė, kad į šią grupę renkasi tie Seimo nariai kurie pasisako už vertybes, kurių „šiame Seime reikia su žiburiu ieškoti.“

Siūlome pasižiūrėti spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos, vykusios gruodžio 18 d. Seime, vaizdo įrašą (lrs.lt video).

Seimo rinkimų dienos, 2012 m. spalio 14-osios, vakarą vadinamojo visuomeninio transliuotojo atstovai – LTV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius – ir didžiausio internetinio žinių portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė atvyko į Darbo partijos būstinę pagerbti partijos vadovo Viktoro Uspaskicho, buvusio EBSW darbuotojo ir vidaus reikalų ministro Gintaro Jono Furmanavičiaus bei kitų pirmąjį rinkimų turą laimėjusios Darbo partijos narių.

Svetainėje Balsas.lt fotografo Ruslano Kondratjevo skelbtos nuotraukos.

Spalio 15 d., pirmadienį, 13 val., Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme įvykusiame Vilniaus universiteto dėstytojo dr. Dariaus Kuolio teismo posėdyje toliau buvo nagrinėjama byla, iškelta už žodžio laisvės gynimą pilietinėmis vaikštynėmis, surengtomis Simono Daukanto aikštėje šių metų gegužės 31-ąją. Tai jau trečioji D. Kuoliui iškelta administracinė byla.

Šį kartą teisme liudijo trys policijos pareigūnai, Vilniaus apskrities policijos vadovo Kęstučio Lančinsko pavaldiniai: meninę-politinę akciją stebėję pareigūnai Artūras Zabulėnas bei Giedrius Levulis ir administracinės teisės pažeidimo protokolą surašiusi vyresnioji tyrėja Dovilė Švabauskienė.

Bylą nagrinėjo teisėja Aldona Tumelionytė. Išsami liudytojų apklausa ir pareigūnų fiksuota vaizdinė medžiaga atskleidė keletą įdomių bylos iškėlimo aplinkybių.

Visų pirma, paaiškėjo, kad pareigūnus į Daukanto aikštę atsiuntę tiesioginiai jų viršininkai buvo iš anksto davę jiems užduotį surinkti vaizdinės medžiagos, įrodančios D. Kuolio „kaltę“ – vaizdo įraše, pagrindiniame bylos įkaltyje, buvo girdėti policiniko G. Levulio telefoninis pokalbis, kuriame jis atsiskaito jam paskambinusiam viršininkui, „ką šiuo metu veikia Kuolys“, ir džiaugiasi jau turįs „gerų kadrų“. Antra, iš byloje prisegtų dokumentų teisėja A. Tumelionytė išsiaiškino, kad administracinės teisės pažeidimo protokolą surašiusi vyresnioji tyrėja Dovilė Švabauskienė tai padaryti tiesiog privalėjusi. Pasirodo, ji gavo minėtų pareigūnų tarnybinius pranešimus jau su savo viršininko rezoliucija „pradėti teiseną“ ir, būdama statutinė pareigūnė, nebeturėjo kitos išeities, kaip tik surašyti tokį protokolą, pagal kurį būtų keliama administracinio teisės pažeidimo byla. Taigi vyresnioji tyrėja neturėjo teisės nieko tirti.

Visi liudiję pareigūnai didžiausia D. Kuolio kalte laikė tą faktą, kad jis neturėjo Savivaldybės išduoto leidimo. Tada D. Kuoliui teko jiems priminti Susirinkimo įstatymą, pagal kurį jokio leidimo ir nereikalaujama: įstatyme kalbama tik apie suderinimą. Beje, jame nėra reglamentuojama, kaip turi būti organizuojamos meninės-pilietinės akcijos, o visokie bandymai kriminalizuoti pilietinį meną, kuriuo valdžia gina savo teisę slopinti laisvą žodį, pažeidžia Lietuvos Konstitucijos 6 straipsnį, skelbiantį „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Aiškindamasi įvykio aplinkybes teisėja A. Tumelionytė minėtų pareigūnų veiksmuose įžvelgė galimų Policijos įstatymo pažeidimų – manydami, kad vyksta Susirinkimo įstatymo pažeidimas, jie nesiėmė jokių veiksmų, kuriais šis įstatymo pažeidimas būtų užkardytas, t. y. susirinkusiųjų žmonių jie neperspėję, nepasiūlę jiems išsiskirstyti ir pan. Visi trys teismui liudiję pareigūnai negalėjo paaiškinti, ir kodėl dėl tokios pat meninės-pilietinės raiškos vieni pareigūnai rašo tarnybinius pareiškimus, o kiti jų nerašo: pavyzdžiui, nei kovo 28 -29 dienomis, kai prie valstybės institucijų durų buvo rišami žali kaspinėliai, nei gegužės 17 dieną, kai buvo degamos žvakutės ant Prezidentūros laiptų, nebuvo surašytas nė vienas Administracinės teisės kodekso pažeidimo protokolas. Pareigūnas G. Levulis negalėjo paaiškinti ir to fakto, kodėl būtent jam vis tenka užduotis fiksuoti tuos pažeidimus, už kuriuos vėliau keliamos bylos D. Kuoliui.

D. Kuolys pastebėjo: tai, kad vienų ir tų pačių veiksmų traktavimas ar to paties įstatymo taikymas priklauso nuo pareigūnų subjektyvaus vertinimo, ar buvo pažeistas kuris nors įstatymas ar ne, rodo, jog tokia teisėsauga veikia jau nebe kaip demokratinės šalies teisėsauga, kurios pagrindinis tikslas – saugoti ir ginti piliečių teises, tarp jų – ir teisę į laisvą žodį, teisę susirinkti. D. Kuolys pabrėžė esantis įsitikinęs, kad ši byla turi ir politinį atspalvį – gegužės 31 dieną piliečiai vaikštynėmis tik gynė laisvą žodį, niekinamą, trypiamą valdžios pareigūnų, pareikalavusių atleisti „Lietuvos žinių“ redaktorius. Lietuvos Konstitucijos 3-iame straipsnyje minima piliečių teisė yra ne tik teisė, bet ir pareiga: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Būtent šios pareigos vedini pilietinės akcijos „Tie-SOS!“ dalyviai ir toliau gins savo konstitucines teises ir laisvą Respubliką, jos santvarką.

„Esama akivaizdžių tendencijų: demokratija liaujasi veikusi ir vis daugėja valdžios savivalės. Apie tokį valstybės užvaldymą, aukščiausių valstybės pareigūnų sekimą ir kuriamą baimės atmosferą kalbėjo ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, šį pavasarį susitikusi su grupe visuomenininkų, Kovo 11-osios Akto signatarų iškart po FNTT vadovybės atleidimo skandalo. Šiuos antrojo valstybės asmens vertinimus praėjusią savaitę paskelbė portalas ir laikraštis ekspertai.eu. Šiuo atveju teismui reikės apsispręsti: ar jis už Konstituciją ir už piliečius, kurie gina konstitucinę santvarką ir priešinasi valdžios savivalei, ar šis teismas pritars valdžios savivalei ir dabartinės sistemos daromiems Konstitucijos pažeidimams“, – baigiamajame žodį teigė D. Kuolys.

Sprendimas šioje byloje bus skelbiamas spalio 24 dieną, 16 valandą, iškart po to bus paskelbtas ir sprendimas dar vienoje byloje – joje D. Kuolys teisiamas dėl gegužės 3-iąją prie Vidaus reikalų ministerijos surengtų ministro Artūro Meliano drąsinimo apeigų ir raginimo sugrąžinti į pareigas ministro Raimondo Palaičio atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.

Primename, kad teisėja Aušra Valinskienė spalio 2 dieną paskelbė nutarimą, kuriuo D. Kuolį pripažino kaltu dėl meninės akcijos, surengtos prie Valstybės saugumo departamento birželio 1 dieną. Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas nusprendė, kad dalyvaudamas Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjime ir dailininko Gitenio Umbraso meno projekte D. Kuolys pažeidęs Susirinkimų įstatymą.

Spalio 15 d., pirmadienį, 13 val., Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme, Laisvės pr. 79A, Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys toliau bus teisiamas už žodžio laisvės gynimą pilietinėmis vaikštynėmis, surengtomis Simono Daukanto aikštėje šių metų gegužės 31-ąją. Šį kartą teisme liudys vaikštynes stebėję policijos pareigūnai.

Tai trečioji D. Kuoliui iškelta administracinė byla.

Teisėja Aušra Valinskienė spalio 2 dieną paskelbė nutarimą, kuriuo D. Kuolį pripažino kaltu dėl meninės akcijos, surengtos prie Valstybės saugumo departamento birželio 1 dieną.
Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas nusprendė, kad dalyvaudamas Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjime ir dailininko Gitenio Umbraso meno projekte D. Kuolys pažeidęs Susirinkimų įstatymą.

D. Kuolys taip pat yra teisiamas dėl gegužės 3-iąją prie Vidaus reikalų ministerijos surengtų ministro Artūro Meliano drąsinimo apeigų ir raginimo sugrąžinti į pareigas ministro Raimondo Palaičio atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.

Vilniaus universiteto dėstytojo, kultūros istoriko, buvusio pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio kalba, pasakyta 2012 metų rugsėjo 24 dieną Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, teisėjai Aušrai Valinskienei nagrinėjant Administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-3132-843/2012

Gerbiamasis Teisme, neketinu gintis. Tik norėčiau paaiškinti savo poelgio priežastis ir aplinkybes: kodėl šių metų birželio 1-ąją prisidėjau rengiant Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjimą prie Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jame dalyvavau, kodėl ir vėl būtent taip pasielgčiau.

Tą dieną kartu su laisvais piliečiais ir žinomu lietuvių dailininku Giteniu Umbrasu greta VSD pastato atlikome šio dailininko sukurtą meninę akciją „Tie-SOS!“. Meno kūriniu mes gynėme ne tik vaiko teises, bet ir konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką, mums brangius laisvos Respublikos idealus ir vertybes. Kodėl tai darėme? Nes šių metų gegužės 17-ąją į mūsų šalies konstitucinę santvarką buvo pasikėsinta, vaiko teisės pamintos, Respublikos vertybės išniekintos.

Priminsiu, kad gegužės 17-osios ankstų rytą 240 policininkų ir specialiųjų dalinių pareigūnų, ginkluotų elektra, dujomis ir kitomis ypatingomis smurto priemonėmis, šturmavo Garliavos gyvenvietę, smurtavo prieš taikius piliečius, jėga įsiveržė į privačius namus, iš kurių, pasitelkę advokato Gintaro Černiausko fizinę jėgą, prievarta išnešė ir išsivežė klykiantį vaiką. Tai buvo jau antrasis, šįkart pavykęs, Garliavos mergaitės poėmis. Priminsiu, kad valdžios nurodymu abu kartus smurtauta prieš vaiką, kuris prokuratūros iškeltoje ir teismo nagrinėjamoje byloje minimas kaip seksualinės prievartos auka.

Pirmąjį, kovo 23 dieną vykusį, smurtinį vaiko poėmį pasmerkė Lietuvos pediatrų draugija. Jos valdybos pirmininkas profesorius Arūnas Valiulis kovo 24-ąją raštu kreipėsi į valdžios institucijas ir įspėjo, kad „teisingumas negali būti vykdomas naudojant fizinį ar psichologinį smurtą prieš auką“. Jis reikalavo ir prašė „valstybės institucijų neleisti jų vardu naudoti smurto prieš vaikus“. Pirmuoju mergaitės poėmiu pasibaisėjo užsienio šalių vaiko teisių ekspertai. Po patirto smurto vaikui prireikė medikų pagalbos. Garliavos mergaitę apžiūrėję Kauno centro poliklinikos specialistai raštu konstatavo, kad vaiką yra ištikęs potrauminio streso sutrikimas. Šios poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė Vida Matulionienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Vitalija Kaminskienė ir medicinos psichologė Daina Taparauskienė gegužės 7-ąją pasirašė dokumentą, kuriuo rekomendavo už vaiko sveikatą atsakingiems žmonėms: „Griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“. Deja, nei medikų išvados, nei visuomenės nuomonė nesustabdė antrosios smurto bangos.

Priminsiu: Garliavoje gegužės 17-ąją valdžios surengtą smurto aktą išsamiai ištyrė Visuomeninė komisija, kurioje su kitais teisininkais dirbo ir trys Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, valstybę atstačiusios Aukščiausiosios Tarybos nariai: Kazimieras Motieka, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimas. Komisija sutartinai priėjo prie išvados, kad smurtu Garliavoje buvo pasikėsinta į šalies konstitucinę santvarką, pamintas ne vienas Konstitucijos straipsnis [su Visuomeninės komisijos išvadomis galima susipažinti: http://archyvas.lietuvossarasas.lt/visuomenines-komisijos-2012-m-geguzes-17-d-smurto-aktui-garliavoje-istirti-principines-isvados/ ].

Valdžios smurtavimą Garliavoje kaip brutalų išpuolį prieš šalies santvarką, prieš civilizuotą bendrabūvį suvokėme ir mes – gegužės 17-ąją į Simono Daukanto aikštę išėję piliečiai, mokslo, kultūros, meno žmonės. Mes jautėme pilietinę pareigą ginti Lietuvos Respubliką ir jos santvarką nuo valdžios savivalės. Mes rėmėmės trečiuoju Konstitucijos straipsniu: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės […] konstitucinę santvarką“. Mes grindėme savo veiksmus ir trisdešimt šeštuoju Konstitucijos straipsniu, skelbiančiu: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“, ir numatančiu, kad susirinkimų teisė gali būti ribojama tik tuomet, kai reikia apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę. Mūsų veiksmų atrama taip pat buvo ir šeštasis Konstitucijos straipsnis: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Taigi žinojome turintys teisę ir suvokėme pilietinę priedermę ginti savo Respubliką, pamatines jos vertybes – teisingumą, žmoniškumą, pagarbą asmeniui, jo teisėms ir laisvėms. Svarstėme, kaip suderinti šią Konstitucijoje įtvirtintą mūsų teisę ir savo pilietinę pareigą su Susirinkimų įstatymu, kad ydingas įstatymas nebūtų pažeistas. Radome išeitį – pilietinei pozicijai išreikšti pasirinkome ne susirinkimą (ne piketą, ne mitingą), bet žinomo lietuvių dailininko meno akciją, kurią drauge su dailininku prie VSD pastato ir atlikome.

Kodėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną minėjome prie VSD? Todėl, kad pastaruoju metu būtent VSD, įstatymu įpareigotas saugoti konstitucinius valstybės pagrindus, šiuos pagrindus griauna. Jis šiurkščiai pamina piliečių teises, nuolat kėsinasi į Lietuvos Respublikos santvarką, išduoda jos vertybes. VSD vis dažniau veikia kaip kriminalinė struktūra.

Pirmąsyk toks VSD elgesys visuomenei tapo akivaizdus, kai 2006 metais žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui šio departamento vadovai, pasitelkę Rusijos dujų perpardavinėtojus, organizavo jo šmeižto kampaniją. Valstybės saugumo tarnyba po mirties šmeižė vaikų tėvą, taip žemindama ir žuvusio karininko šeimą, jo vaikus. Šį gėdingą faktą atskleidė parlamentinis VSD veiklos tyrimas. Tačiau už karininko šmeižtą VSD iki šiol net neatsiprašė.

2008-aisiais VSD ėmėsi Grozno angelų – Chadižat ir Maliko Gatajevų bei jų globotų vaikų persekiojimo. Buitiniam šeimos konfliktui tirti Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis tų metų spalio 10 dieną sudarė ikiteisminio tyrimo grupę, į kurią paskyrė septynis saugumo pareigūnus: L. Raguckienę, D. Pravdzinską, J. Seniutą, E. Šukį, M. Baikštį, G. Surgėlą ir V. Urbonavičių. Žurnalistai nustatė, kad saugumiečiai darė neleistiną poveikį teismo procesui – grasinimais vertė vaikus skųsti savo globėjus. Lietuvoje prieglobsčio ieškojusi čečėnų šeima mūsų saugumo buvo brutaliai sugriauta: mažamečiai vaikai prievarta atimti ir atiduoti svetimų globai, o VSD persekiotais Gatajevais šiandien rūpinasi Suomijos valstybė.

VSD aktyviai dalyvavo ir Garliavos istorijoje. Žinoma, kad VSD generalinis direktorius Gediminas Grina apie Garliavos įvykius teikė informaciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Saugumo agentai ėmėsi provokacijų net šių metų gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje. Pagaliau, iš gimtųjų namų išvežtos Garliavos mergaitės ir jos motinos likimus valdžios struktūros oficialiai yra patikėjusios VSD bei Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Tai vienintelis Lietuvos vaikas, kurio gyvenimas valdžios yra paverstas valstybės paslaptimi.

Priminsiu: Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas teisėjas Vitalijus Kondratjevas 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimu skyrė rūpintis Garliavos mergaitės likimu ne motinai, bet Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Teismo sprendime aiškiai rašoma, kad Kauno Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės negalėjo įvertinti būsimų mergaitės gyvenimo sąlygų, nes tai – „valstybės paslaptis“. Būtent todėl vaiko teisių ekspertai nepateikė teismui ir išvados dėl motinos galimybių auginti mergaitę.

Taigi vaikas gegužės 17-ąją prievarta buvo išvežtas į vietą, kuri yra valstybės paslaptis. Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 7 skirsnis nustato, kad būtent Valstybės saugumo departamentas teikia privalomą išvadą, kam galima leisti su valstybės paslaptimi susipažinti. Taip mažo vaiko, galimai patyrusio seksualinę prievartą, gyvenimas šiandienos Lietuvoje tapo priklausomas nuo VSD valios, nuo jo teikiamų privalomų išvadų. Tokia padėtis tikrai nėra civilizuota. Tokiam valdžios elgesiui save gerbiantys piliečiai tikrai negali pritarti.

Štai todėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną šiemet minėjome prie VSD pastato. Dalyvaudamas ten surengtoje meno akcijoje tik atlikau savo pilietinę pareigą. Ir dėl to neketinu nei teisintis, nei gintis.

P. S.: 2012 metų spalio 3 dieną teisėja Aušra Valinskienė Lietuvos Respublikos vardu paskelbė nutarimą, kuriuo pripažino Darių Kuolį pažeidusį Susirinkimų įstatymo 9 straipsnį ir padariusį administracinį teisės pažeidimą. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo nutarimas pabrėžtinai grindžiamas ne Konstitucija, bet vien Susirinkimų įstatymu.