Antanas Terleckas: „Pradėjome kovoti su vaikais?“

Terleckas

Šarūno Mažeikos / BFL nuotrauka

Laisvės premijos laureato Antano Terlecko kalba, pasakyta Sausio 13-ąją Lietuvos Respublikos Seime

[…] Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena. Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio, daugelio kitų.

Iš savo tėvo, Pirmojo pasaulinio karo invalido, 1945 metų gegužės 9 dieną, tai yra karui jau pasibaigus, išgirdau tokius žodžius (cituoju aukštaitiškai): „Aik, sūnau, balševikų mušti. Aičiau aš, bet esu invalidas ir negaliu“. Mūsų apylinkėse 1941 metų birželio 14 dieną buvo masiškai tremiami patys neturtingiausi valstiečiai, jų maži vaikai. Taip buvo sėjama baimė, kad tokio likimo sulauks bet kuris, reikalauta visiško paklusnumo. Tėvuko paragintas nutariau tapti partizanu, tačiau manęs miško broliai nepriėmė, buvau per jaunas. Jų vadas per mano draugo brolį, partizaną Bronių Avižienį patarė man 17-mečiui rinktis ne šautuvą, bet knygas ir pasakė: „jeigu vaikai žus, neliks ir mūsų tautos“. Krivasalio vyrai išėjo į mišką 1944 metų rudenį kartu su Šiškinių ir kitų apylinkių kaimų vyrais. Krivasaliečiai kovėsi su reguliariąja NKVD divizija garsiajame 1945 metų kovo 11–12 dienų Kiauneliškių mūšyje Labanoro girioje. Mūšis baigėsi, kai apsupti NKVD kareivių paskutiniai likę septyni gyvi partizanai susisprogdino bunkeryje. Žuvo apie 100 vyrų. Tarp jų keli mano draugai, kai kurie jaunesni už mane. Tame mūšyje į čekistų rankas pateko sunkiai sužeistas mokyklos draugas Liudas Malakauskas. Mano klasės draugas Algirdas Paznėkas išmesdavo iš bunkerio čekistų įmestas granatas. Daug tų granatų išmetė, bet viena sprogo jo rankose. Tai buvo vienas didžiausių mūšių tuometinio Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Krivasalyje po karo neliko šaukiamojo amžiaus vyrų. Apie 1953 metus partizaninis karas buvo nuslopintas.

Sovietinė valdžia veikė mūsų tautos protus ir dvasią, siekė pavergti ne tik kūną, bet ir sielą, pratino prie vergovės mūsų vaikus. Priešinausi tam, todėl daugiau kaip 11 metų praleidau sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Prisimenu paskutinį atsisveikinimą su motina 1979 metų spalio viduryje. Ji prašė irgi aukštaitiškai: „Untaniuk, nelįsk tu kalėjiman, palauk kol aš numirsiu“. Mane areštavo spalio 30 dieną, o motiną amžinybė pasikvietė kitų metų vasario 19 dieną.

Sovietmečiu dažnas klausdavo manęs: kam to reikia? Gyventum sau ramiai, kaip dauguma, reikia tik prisitaikyti. Net atgimimo metu spaudoje teko skaityti: „kas bus su mūsų Lietuva, jeigu raudonoji armija išsinešdins iš Lietuvos“. Kartais išgirstu klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojome? Ir sau, ir kitiems atsakau: pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes svarbu įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn.

Prisimenu sovietmetį, kai 1985 metų liepos 30 dieną buvau laikinai išleistas iš tremties į tėviškę palaidoti mirusio brolio Jono. Į pačias laidotuves nespėjau, nes kelionėje buvau tyčia užlaikytas. Pasimeldžiau tik prie jo kapo. Netrukus atėjo laikas grįžti į saulėtą Magadaną. Laukė dvi baisios šaltos žiemos. Norėdamas nusipirkti bilietus ne kartą stovėdavau pusdienį kasose ir kiekvieną kartą sužinodavau, kad bilietų į Magadaną vis nėra ir nėra. Tuo pačiu metu buvau spaudžiamas milicijos, kodėl negrįžtu į tremtį. Už tai buvo grasinama nauja byla. Čekistų užsakytą beprotybės karuselę baigė pati KGB, jos kapitonas Antanas Bimbiris, kuris taip kalbėjo: „Nevaidink, Antanai, didvyrio. Galėtum pasilikti Lietuvoje. Už tai tau tereikėtų skleisti nuomonę, kad beprasmiška kovoti su tokia galinga valstybe, kaip Sovietų Sąjunga. Mes nereikalaujame iš tavęs nei formalaus prašymo, nei slapyvardžio“. Atsisakiau tokio pasiūlymo ir greitai vėl atsidūriau tremtyje. Manau, kad ne vienas tuo metu susilaukė panašių siūlymų. Ar visi jie atsisakė, nežinau. Manau, kad su daugeliu mes šiandien prasilenkiame gatvėje ar Seimo rūmuose. Prieš keletą metų buvo atvirai kalbama, kad svetimos valstybės žvalgybos agentai dažnai vaikščioja po šiuos rūmus. Vadinasi, nieko aš neperdėjau.

Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų tikrai daug. Ar tai ne jų veiklos rezultatas, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu? Nedrįstame ištarti žodžio Tėvynė. Sovietmetyje pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“. Vis sakome: „brangūs Lietuvos žmonės“. Tie, kurie šiandien dažnai mini tuos žodžius „Lietuvos žmonės“, žinokite, kad 1949 metais šie žodžiai buvo privalomi sakyti CK nutarimu. Tad galvokite kalbėdami. Žinokite, kad aš, išgirdęs tuos žodžius, išjungiu televiziją. Tikiuosi, ateis laikas ir eteryje dažnai girdėsime žodžius tėvynė, Lietuva, valstybė, tautiečiai, Lietuvos piliečiai. Juk sinoptikų pranašaujama saulė gali nušvisti ir čia, ne tik respublikoje, šalyje ar krašte. Saulei šviečiant lengviau prisiminsime, kad turime valstybę, o ne šalį.

Dar 1926 metais profesorius Stasys Šalkauskis straipsnyje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“ kalbėdamas apie gerąsias lietuvio valstiečio savybes sielojosi dėl blogųjų. Išmintį lietuvis kartais supranta kaip atsargumą, atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir ateities perspektyvų. Buvęs baudžiauninkas linkęs lenktis prieš jėgą, turtą ir grasinti silpnesniam, kai yra pats gavęs galios ir pralobęs. Filosofas kalbėjo ir apie inteligentijos, išsilavinimą gavusios Rusijos valdžioje, ištižimą. Tokie inteligentai užaugo nuolatinėje opozicijoje valdžiai. Jie užsikrėtė nihilizmu, savo kultūros ir tradicijos neigimu. Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas, analizuodamas pasaulio diktatūrų priežastis, teigė, kad didžiausias demokratijos priešas – žmonių noras paklusti. Daugumai tai patogiausia. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės. Ypač atsakomybės už savo valstybę.

Šiandien Imama dusinti bet kokią teigiamą iniciatyvą. Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį „Tiesos!“. Nejau taip bijome to žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar nesenai guodėmės, kad mūsų inteligentai neaktyvūs. Lyg tyčia atsirado tokių, turinčių ką tautai pasakyti ir norinčių tai pasakyti, tik kalbėti nebuvo kur. Televizijos kanaluose neatsirado vietos. Užtenka vietos gąsdinimams, šokiams, netikroms nuotakoms, greitųjų kreditų reklamoms, kurios kvailina piliečius ir net priverčia bėgti iš Lietuvos. Televizijų ekranai užteršti visokiais senais ir naujais rusiško imperializmo kalambūrais. Po ilgos pertraukos vėl mums peršamas „naftalinis“ Štirlicas ar panašūs į šį dabartiniai supermenai, ginantys Maskvos interesus. Taigi norintys prabilti garbūs piliečiai pasirinko gatvę, bet ir ten, pasirodo, negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Kas žino, gal buvę signatarai su buvusiais ministrais pradės valstybę griauti? O juk visiems aišku, jei įstatymas varžo teigiamas pilietines iniciatyvas, vadinasi, toks įstatymas paseno ir jį reikia keisti, o ne tampyti po teismus.

1957 metais buvau teisiamas už tai, kad neva dalyvavau kuriant pogrindinę organizaciją „Nacionalinis liaudies frontas“. Iš tiesų buvo tik užsiminta apie jos kūrimą. Aš atsisakiau dalyvauti. Tai nesutrukdė nuteisti mane ketveriems metams. Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu. Deja, savo absurdiškumu į manąją labai panaši Eglės Kusaitės byla. Rusijos propaganda tvirtina, kad būtent Baltijos ir Lenkijos valstybėse netrukdomai rengiami teroristai. Tokius mitus kurdami Maskvos ideologai rado draugų Lietuvoje ir dar kokio rango. Už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos. Išprovokuojama jauna, menką gyvenimo patirtį turinti mergina. Toliau įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog paaiškės sumanytojo spektaklio absurdas. Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios struktūros savo vaidmenis atlieka kartu su pasaulyje susikompromitavusia ne vieno teroristinio akto organizatore, garsiąja Rusijos FSB. Absurdiškiausia, kad spektaklis vyksta Lietuvos – Europos Sąjungos ir NATO narės – teritorijoje. Užsienio žvalgybos agentai tardo Lietuvos pilietę. Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. Jei kam nors labai patinka bendradarbiavimas su FSB, tegul ir renkasi tokį darbą – tik ne Lietuvoje. O čia leiskime dirbti savo valstybei nuoširdžiai atsidavusiems darbuotojams. Bet tokie kažkodėl atleidžiami ir tampomi po teismus. Dėl to gėda mums visiems. Kartoju dar kartą – Eglę Kusaitę palikite ramybėje. Rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės, gerove yra pati svarbiausia valstybės funkcija.

Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times“ sumanė Vakarams atskleisti okupuotų Baltijos valstybių padėtį. Tokių drąsių ir sąžiningų žurnalistų kaip Davidas Sateris tais laikais buvo reta arba jų neišleisdavo į Pabaltijį. 1977 metų vasario 16 dieną jis atvyko į Vilnių susitikti su vietiniais rezistentais. KGB nutarė šį susitikimą sutrukdyti. Pirmiausia, milicija  Lenino prospekte prie KGB rūmų sulaikė į pasimatymą su manimi skubantį Kęstutį Jokubyną, apkaltino jį taupomosios kasos apiplėšimu. Šį rezistentą, praleidusį 17 metų lageriuose ir 4 metus tremtyje, iškratė, atėmė Sateriui skirtą tekstą. Akistatoje KGB „liudininkai“ (patys čekistai) patvirtino, kad jis tikrai dalyvavo plėšiant kasą ir nužudant apsaugos milicininką. Sutartu laiku nesulaukęs Jokubyno, Sateris iškvietė taksi ir paprašė vairuotojo nuvežti į Nemenčinės plentą, kur tuomet gyvenau. Išlipęs iš automobilio, žurnalistas desperatiškai bandė surasti mano namą, kol pagaliau sužinojo atsidūręs prie Vilniaus–Kauno autostrados. Supratęs apgaulę Sateris tik 22 valandą su jau su paleistu Kęstučiu mane pasiekė. Virš mano buto KGB buvo susukęs savo agentų lizdą su visa pasiklausymo ir įrašymo aparatūra. Tai gerai žinojome, bet laiko susirasti saugią vietą pokalbiams neliko. Mes vasarą išeidavome slapta pasikalbėti į mišką, o tada buvo žiema. Nusprendėme, kad tegul įrašinėja. Mintis apie Lietuvą dėsčiau kartu su Kęstučiu Jokubynu, Juliaus Sasnausko draugais moksleiviais, kurie buvo 30 metų jaunesni už mane, garsiai, aiškiai, be dviprasmybių, o Davidas jas užrašinėjo. Taigi diktavom žurnalistui ir KGB mikrofonams.

Nesuprantu, kodėl visokių pasiklausymų taip bijoma dabar, kodėl aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai, pajutę, kad yra sekami, nutyla ar kalba puse lūpų. Visuomenininkas, paviešinęs patį pasiklausymo faktą, yra kaltinamas vos ne valstybės išdavimu, neva viešinti dabar ne laikas. Bet juk terorizuojami mūsų tautos išrinktieji atstovai.

Aš su draugais, žuvusių partizanų giminės, kiti rezistentai rašėme ir reikalavome, o vėliau Seime buvo priimtas nutarimas, kad būtina surasti žuvusių laisvės kovotojų palaikus. Bet iki šiol nieko nedaroma. Net Seime buvo priimtas nutarimas, bet nieko nedaroma, elgiamasi kaip caro laikais. Caro laikais nušautus arba pakartus sukilėlius irgi slėpdavo nuo visuomenės. Buvusiuose KGB rūmuose kalėjau tris kartus. Kartu kalėję draugai klausė, ką darysime su KGB kalėjimu Vilniuje, kai Lietuva taps laisva? Tikėjome, kad tai bus Kovų muziejus, tačiau dabar tik keliose tardytojų kabinetuose yra Genocido muziejus. Didžiąją pastato dalį užima teismai. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų valdžiai to per maža. Prašau valdžią, kad rūmai būtų išsaugoti pagal savo paskirtį.

Labai gaila, kad valdžios atstovai daug ką stengiasi kurti Lietuvoje, kad būtų taip, kaip Sovietų Sąjungoje. Kas sugalvojo mūsų VSD paversti panašų į KGB? Kas jiems prisiuvo antpečius, o vadovams net generolo laipsnius davė? Kas baigusį Maskvoje karinę politinę akademiją Liną Petronį paskyrė Lietuvos valstybės saugumo valdybos viršininku, o paskui pasiuntė kandidatu į Lietuvos Seimo narius? Kas? Ogi generolas Jurgis Jurgelis. Susipažinkite su juo.

Kiek žinau, atominės jėgainės projektavimui, senosios uždarymui skirtos milijardinės lėšos. Panašu, kad kai kurie  rankas jomis jau pasišildė. Dabar ateina kiti atsiimti savo dalies. Aš norėčiau tikėti, kad šie nauji žmonės bus tikri Lietuvos patriotai ir neveiks kaip buvę.

Vidaus reikalų ministro Dailiaus Barakausko įspėtas, kad kalba per ilgai, Antanas Terleckas savo kalbos nebaigė.

 

13 komentarų

  1. N.P.: kai sulyginu A.Terlecką su kai kuriais drebančiais iš baimės prarasti šiltą politiko vietą pseudelitininkais iš Seimo, tai suprantu, kad tokio žmogaus kaip jis labai reikėjo Aukščiausioje taryboje ir kituose Seimuose – būtų nors kiek savo pavyzdžiu įkvėpęs bent jau dalį politikų būti drąsiems. Deja, kažkokio įtikinėjimo pritrūko gal jam, o gal rinkėjams atrodė, kad reikia rinkti bespalvius mėmes?
    Užtat šiandien A.Terleckas pasirodė kaip puikus pavyzdys visiems politikams ir visuosmenininkams – kaip doras, teisingas, drąsus, kokiu jis visada nuo jaunystės ir buvo:
    „Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį „Tiesos“.
    Nejau taip bijome to žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar nesenai guodėmės, kad mūsų inteligentai neaktyvūs. Lyg tyčia tokių atsirado turinčių ką tautai pasakyti ir norinčių tai pasakyti, tik kalbėti nebuvo kur. Televizijos kanaluose neatsirado vietos.“

  2. Malačius Antoškė! Jie su Mindaugu Gervaldu daug nuveiktų Lietuvos labui. O tai ir vėl seni grobuonys sėdi per tuos vištpročius pensininkus

  3. Tegul užsuka tiesos.lt korespondentai pas Antaną Terlecką ir atspausdina visą Jo numatytą pasakyti kalbą, tegul žino tauta TIESĄ.

  4. Gal kiek ne į temą. Vakar stebėjau Maskvoje „Maršą prieš niekšus“, pavydžiu maskviečių pilietiškumu ir nebijojimu valdžios. Vilniečiai savos valdžios bijo daugiau ir yra labiau apatiški dėl mūsų niekšų priiminėjamų įstatymų. Ar įšeitų į panašų maršą, nesutinkant su seimūnais, bent 3 tūkstančiai vilniečių, labai abejoju.
    Štai sausio 17 d. minėsime 8 mėnesius Klonio smurto aktą ir, mano požiūriu, nekaltos N.Veckienės ketinimo pasodinti belangėn pradžią. Manyčiau, kad dėl to reikėtų suorganizuoti ką nors panašaus į maskviečių maršą prieš niekšus. Tačiau ar ateitų į jį bent tūkstantis piliečių?
    Pabaigai pateikiu savo komentarą paskelbtą delfyje:
    Kas nesusivokia situacijoje ir smerkia Venckienę, siūlau tinklapyje laisvas laikraštis pasiskaityti ir pamatyti foto kito Vladimiro, buvusio Lietuvos socialistų partijos nario, straipsnį „Nekaltas kraujas“. Sėkmės susiorentuojant.

    • Nežinau,ko reiktų,kad lietuviai masiškai išeitų į gatves.Bet susirinkti į suvažiavimą ir civilizuotai aptarti esamą situaciją jie dar galėtų.

        • Nereikia siūlyt pratęsti „pliurškučių laikus“. Laikas pustyti dalgius ir galąsti šakes. Kitaip su dabartiniais bam-bukais nesusišnekėsim.

    • O tu, Vytautai, ar jų nebijai? Po mano komentarais yra ne tik vardas, bet ir pavardė…

  5. ekspertuose E.Marcinkevičiūtės-Wittig straipsnis apie apsivalymą.Mums bent simbolinį.Laikas pagalvoti,nes padėtis negerėja.Jau persekiojami vaikai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *