Algirdas Patackas. Kodėl disidentai ryžosi peržengti ribą

Neseniai (2012 08 20) įvyko įsidėmėtinas įvykis – grupė buvusių disidentų paskelbė pareiškimą „Dėl politinio N. Venckienės persekiojimo“. Kodėl šis įvykis įsidėmėtinas? Todėl, kad pirmą kartą šie žmonės kreipėsi ne į savo valstybės institucijas, bet į kitų valstybių vadovus, į tarptautinę visuomenę, smerkdami savo valstybės vykdomą neteisingumą ir prašydami pagalbos. To per dvidešimt du atgautos nepriklausomybės metus nėra buvę. Kadangi ten yra ir mano parašas, privalau paaiškinti savo ir bendražygių poelgį.

Niekada nemanėme, kad būsime priversti kreiptis į tarptautinę visuomenę ir ieškoti pagalbos prieš savo valstybę, kurią laikėme sava ir dėl kurios mano vyresnieji bičiuliai aukojo savo laisvę ir gyvybines jėgas. Pabrėžiu – savo valstybę, kurią aš laikau ir laikysiu sava. Ši valstybė yra visų Lietuvos žmonių, ir niekam neleista jos užgrobti, ją slapta niekinti ir ja naudotis egoistiniais tikslais. Nėra lengva peržengti šią ribą – stoti prieš savo valstybės institucijas, skųsti jas kitų valstybių diplomatinėms tarnyboms, tarptautinėms organizacijoms. Tačiau privalu, nors ir skaudu, vardan bendrojo gėrio šią ribą peržengti, nes visa, ką darėme savo valstybės viduje, stengdamiesi nenešti šiukšlių iš trobos, visos mūsų ir Lietuvos padoriųjų žmonių pastangos atsitrenkė į vis įžūlėjantį, peržengiantį visas ribas aržumą, pridengtą įstatymo skraiste. Institucijos, kurios turėtų saugoti teisę ir teisingumą, apsimeta nematančios, kad jų veiksmai atitinka tik banaliai ir savanaudiškai traktuojamą įstatymo lukštą, paneigia ir netgi išsityčioja iš įstatymo dvasios, jo esmiškumo, kuris vienintelis daro įstatymą gyvastingu ir paveikiu.

Tekste, kurį pasirašėme, akivaizdžiai atskleidžiama manipuliavimas sąvokomis globėja-teisėja; prokurorai veržiasi į ligoninę, reikalaujama atlyginti nuostolius už veiksmus, už kuriuos valstybė jau sumokėjo algos pavidalu, policija suiminėja vaikus, piešiančius kreidelėmis žodį TIESA. Ir visa tai, visa valstybės jėgos struktūrų galia nukreipiama prieš moterį, kuri tenorėjo globoti brolio mergaitę, apsaugoti jos vaikystę. Šitai galima paaiškinti tik tuo, kad toji moteris tapo pasipriešinimo simboliu, tapo politiškai labai pavojinga neteisėtai susikurtai sistemai.

Suprantame, kad užkietėjusių sielų mūsų skundai nepaveiks, iš jų netgi bus išsityčiota per pavaldžią spaudą. Bet vargas tai valstybei, vargas jos žmonėms, jei lieka neišgirstas sąžinės kvietimas. Pareiškimą rašė žmonės, kurių galia yra aukščiau žmonių įstatymų. Aš esu tik jų jaunesnysis sekėjas, besimokantis iš jų, o jie yra praėję tokius išbandymus, kurių nesusapnuosi. Jie neturi jokių realių, žemiškų galios svertų, bet jie turi tai, ko neturi ir net nenutuokia materialios galios galiūnai. Tai tokia sunkiai apčiuopiama, bet esmiška žmogui, Dievo duota dovana – sąžinė. Ir jei šitie žmonės, apdovanoti neklystančiu moraliniu kompasu, sukyla ir pasako – sustokite – tai reiškia, kad vyksta kažkas absoliučiai nepakenčiama ir baustina. Aišku, iš jų galima tyčiotis, vadinti nusenusiais ir nebeadekvačiai suvokiančiais tikrovę – tai netrukus rasime liokajiškos spaudos rašiniuose. Bet žmogus yra Dievo kūrinys ir jis niekada nepuola tiek žemai, kad neišgirstų tiesos aido, neatskirtų tiesos nuo melo. Juo labiau tai liečia tautas. Ir lietuvių tauta, Lietuvos žmonės anksčiau ar vėliau išgirs juos, ir, Maceinos žodžiais, niekšybės slėpinys neišvengiamai bus įspėtas ir atidengtas.

7 komentarai

  1. Kol dar yra Lietuvoje sitaip mastanciu zmoniu,galima tiketis,kad kazkas pasikeis i gera musu Tevyneje Lietuvoje.

  2. ačiū pilietiškai visuomenei. Jjei dar girdime, matome ir nesame abejingi, tai mes gyvi, gyva Lietuva. Aš tikiu lietuviais visame pasaulyje, tikiu, kad jie padės atkovoti laisvę, nuversti visą ligšiolinę etatinę valdžią, kuri kaip galėjo, taip sukompromitavo save. Valstybė esame mes, mes ir nuspręsime, kur tiesa, nes esame gyvi…

  3. Sitas straipsnis pacioje pabaigoje iskele viena svarbia minti- taigi lietuviai net i gyvulinius vagonus buvo grudami be jokio pasipriesinimo. Vietoj to, kad pasipriesinti ginklu ar bent pabegimu, jie kaip avys ejo i gyvulinius vagonus, net ir seniai, kurie del amziaus jau neisvengiamai turejo mirti, nesipriesino, ir mire pakeliui i Sibira, arba tik atvaziave nuo bado ir ligu. Prie dabartines situacijos, jei vel valdzia sugalvotu sukisti tauta i gyvulinius vagonus, dabar jau ju anukai ir proanukiai eitu i tuos meslinus vagonus lygiomis aveliu gretomis. Ar bus leista mergaitei eiti i mokykla? Geras retorinis klausimas. Si klausima galetu apsvarstyti pirma mokyklos diena visos Lietuvos mokytojai su mokiniais, kurie ateis ta diena i klases, bet mazoji Garliavos kankine- ne.

  4. Tautos maži poreikiai ir idealai. Kiekvienas rūpinasi tik savo kailiu. Nėra vienijimosi aspekto. Taip atsirado melas visose valstybės srityse.Dabar visiems blogai, nes iš melo valstybės visi bėga. N. Venckienė parodė netoleranciją blogiui.

  5. Dėkoju A. Patackui už jo mintis ir poziciją.
    Kol yra tokių žmonių kaip A. Patackas ir D. Kuolys tol Lietuvos žmonės nebus suvaryti į melo „gyvulinius vagonus“ nes ( A. Patacko str. citata) „žmogus yra Dievo kūrinys ir jis niekada nepuola tiek žemai, kad neišgirstų tiesos aido“
    Reikia tik tikėti ir dirbti ir žmonės pabus neteisybė miego.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *