Andrius Švarplys: Didžioji lietuviško konservatizmo dilema

Andrius Švarplys: Didžioji lietuviško konservatizmo dilema

Siūlome Tiesos.lt portalui skirtus VDU dr. Andriaus Švarplio pasvarstymus apie lietuviškojo konservatizmo vertybinius apsisprendimus, kuriuos dar labiau išryškino pastarųjų mėnesių diskusijos apie Vyriausybės paskelbtą konkursą skalūnų dujų žvalgybai ir gavybai pietvakarių Lietuvoje.

Šiame straipsnyje aptarsime, ką skalūnų dujos, tiksliau – tai, kaip apie jas kalba konservatoriai, sako apie lietuviškąjį konservatizmą? Tai leis ieškoti atsakymo į klausimus: kas yra lietuviškas konservatizmas? kokie vertybiniai-politiniai bruožai būdingi Lietuvos konservatizmui?

Toliau bus palyginti du straipsniai apie skalūnų dujų išgavimą Lietuvoje. Vieno jų autorius – ilgametis konservatorius Egidijus Vareikis, kito – aplinkotyrininkas prof. Romualdas Juknys. Abiejų tema – skalūnų dujos, jų žvalgyba ir gavybos perspektyvos Lietuvoje. Tačiau mus dominanti tema pirmiausia yra lietuviškojo konservatizmo vertybės ir metodai, skalūnų dujų klausimas čia tik antraeilis. Beje, abu yra buvę mano dėstytojai VDU – klausiau po vieną kursą pas abu.[1]

Prieš skaitant toliau siūlyčiau pasiskaityti abu straipsnius ir patiems susidaryti nuomonę:

E.Vareikis. Loch Nesso pabaisa, skalūnai ir kitos emocingos istorijos

R.Juknys. Skalūnų dujų karštinė: nuo fantastikos iki absurdo

Tikiuosi, dabar jau aišku, kodėl pirmiausia noriu kalbėti apie konservatorišką demagogiją.
Konservatoriško teksto mitologija

Paskaitykite dar kartą E. Vareikio tekstą ir raskite ten bent vieną argumentą, nuorodą į autoritetingus šaltinius ar faktinę situaciją, kurią būtų galima patikrinti. Aš neradau nė vieno rimto.

Priešingai, visas tekstas mirga visokiausiomis nuorodomis į Loch Nesso pabaisą, cunamius, undines, vienaragius, drakonus, kanibalus, monstrus, žemaičių numarinimą, „mobiliakus“ ir meningitą, varnų navigaciją, priešinimąsi krikščionybei, bulvėms, elektrai, Ignalinos monstrui ir Kruonio turbinoms. Fantazija liejasi taip laisvai, kad vietos randa net iš chemijos istorijos atėjęs flogistonas ir kosminis eteris. Ir šitoje margalynėje vienoje eilėje pastatoma, t. y. visiškai sukompromituojama bet kokia abejonė skalūnų dujų išgavimu: „raudonasis gyvsidabris, aukštos įtampos laidai, horoskopinės Marso ir Neptūno sąveikos, penktadienį trylikta diena ir skalūnų dujos“.

Štai taip. Nori suabejoti skalūnų dujomis Lietuvoje – būk malonus, stok į vieną gretą su tikinčiais pabaisomis, Marso ir Neptūno sąveika ar penktadienio trylikta diena!

Toliau tekste rasite „argumentą“, kad ne daugiau nei 1 procentas Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tos dujos naudojamos. Bet… ar toks žinojimas padėtų atsakyti į pagrindinius klausimus – verta ar neverta dabar išduoti licenciją skalūnų dujoms žvalgyti ir išgauti? O jeigu padėtų, kodėl tada autorius nesupažindina mūsų visų su tokia informacija, kuri leistų pritarti jo pozicijai?

Pakeliui pateikiamas dar vienas argumentas: „Šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų“. Bet juk apie „sėkmingą naudojimą“ reikėtų spręsti ne vien tik iš šalių, kuriose tai daroma, skaičiaus ar pavadinimų, bet ir iš kur kas išsamesnės informacijos ir ypač – iš probleminių situacijų, apie kurias konservatoriaus tekste apskritai net neužsimenama.

Na, o toliau tekste išlenda yla iš maišo. Žinoma, Rusija. Ir geras trečdalis teksto yra skiriamas tam, kad būtų parodyta, jog tie, kas abejoja skalūnais, tarnauja „Gazpromo“ ir Rusijos interesams.

Gal skaitytojas rado daugiau argumentų? Gal kažką praleidom?
Kitoks – aplinkosaugininko – požiūris į problemą

O dabar palyginkime konservatoriaus E. Vareikio požiūrį su VDU Aplinkotyros katedros vedėjo, prof. R. Juknio, skalūnų dujų oponento, argumentacija.

Pirmiausia skalūnų dujų oponentas ant stalo deda sunkiai paneigiamą argumentą: „Kadangi dar nė vienoje Europos šalyje pramoninė skalūnų dujų gavyba nevykdoma ir nėra nei teisinių šios gavybos reguliavimo mechanizmų, nei minimalios patirties, beatodairiškas šių dujų gavybos skubinimas yra nepateisinamas ir net pavojingas.“

Iš konservatoriško teksto girdime: „Lietuvio valstietiški įpročiai skatina priešintis viskam, kas nesuprantama ir nauja […] “. Iš oponentų matome: „[…] pastaraisiais metais Europos Komisija skyrė šiam klausimui išskirtinį dėmesį. Buvo parengtos dvi išsamios studijos, kuriose daug dėmesio skirta JAV kaip vienintelės šalies kurioje vyksta pramoninė skalūnų dujų gavyba, patirčiai išanalizuoti. […] Tik pastaraisiais metais, kai gavyba pradėjo sparčiai skverbtis į tankiai apgyvendintas teritorijas, pasipylė gyventojų skundai privertę kardinaliai pakeisti ir iki to laiko gana pasyvią Aplinkos apsaugos agentūros poziciją. Dabartiniu metu Agentūra baigia vykdyti detalią skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai studiją, kuri turėtų būti baigta šių metų pabaigoje.“

Kaip prisimenate, konservatoriaus tekste buvo kalbama apie „sėkmingą skalūnų naudojimą“, ir tai buvo pateikiama kone kaip stipriausias argumentas: „Šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų“.

Kitas skalūnų dujų oponentų argumentas: „Pagausėjo skundų apie žmonių ligas ir gyvūnų nugaišimo atvejus. Atlikto tyrimo (2009m.) išvadose patvirtinta, kad aplinkos ore ir gyvenamosiose teritorijose yra padidinta kancerogeninių ir neurotoksinių junginių koncentracija“. Kaip prisimenate, konservatoriaus E. Vareikio tekste teigiama (be jokios nuorodos į tokios informacijos šaltinius): „Žinių apie mirusius ir nusinuodijusius nėra. […] Nei chemikai, nei dietologai, nei žarnyno chirurgai pavojaus varpais neskambina.“

Dar vienas aplinkosaugininkų argumentas: „Hidraulinio plėšymo metu naudojamą skystį sudaro apie 98 proc. vandens (vienam gręžiniui sunaudojama iki 20 mln. litrų vandens) bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Saugant komercines paslaptis, cheminių priedų sudėtis visuomenei atskleidžiama tik iš dalies, tačiau Niujorko valstijai parengus 260 skalūnų dujų gavyboje naudojamų cheminių medžiagų sąrašą, net 58 klasifikuotos kaip turinčios toksinį, mutageninį ir kancerogeninių poveikį bei darančios neigiamą poveikį reprodukcijai.“

O konservatoriškos argumentacijos stipriausias argumentas mūsų jau minėtas: „Galiu autoritetingai patvirtinti, kad ne daugiau nei 1 procentas Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tas dujas (jei tiksliau, tai daugiau – skysčius) galima naudoti“.

Prof. R. Juknio tekste matome nuorodas į šaltinius: „Iš ES Aplinkos direktorato užsakymu žinomos Anglijos konsultacinės firmos AEA atliktos specialios studijos dėl galimos hidraulinio plėšymo metodu išgaunamų skalūninių dujų gavybos rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai pateikto apibendrinimo (71 psl.) matyti, kad didžiausia yra požeminio ir paviršinio vandens užteršimo rizika. Tačiau nelabai daug atsilieka ir rizika žmonių sveikatai dėl keliamo didelio triukšmo ir oro užterštumo.“

Konservatorių politiko tekste esama kaltinami, kad neva tikime Loch Neso pabaisa ir tarnaujame Rusijos interesams.

VDU prof. R. Juknio tekste, be konkrečių nuorodų į ES studiją, dar rasite itin iškalbingų nuorodų į Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus veiklą ir lietuviško naftos verslo atstovų argumentus.

Jums spręsti, kokia stovykla pasitikėti labiau… Man tik norisi trumpai pasidžiaugti, kad Vytauto Didžiojo universiteto akademinė bendruomenė, šįkart – profesoriaus R.Juknio asmenyje, dar sykį stoja visuomenės intereso pusėn ir demaskuoja valdžios, vietinių valdininkėlių ir jų šeimininkų verslininkų interesus.

Didžioji lietuviškojo konservatizmo dilema

Skaitytojas gali klausti: kuo čia dėti konservatoriai? Gal čia tėra privati Seimo nario Egidijaus Vareikio nuomonė, ir tiek?

Išties jeigu tai būtų tik vieno žmogaus asmeninė nuomonė, tai net nebūtų verta rašyti straipsnio apie tai. Tačiau šiame tekste aš įžiūriu tipišką, Lietuvos konservatoriams būdingą mąstyseną ir veikimo metodą.

Viskas remiasi į Rusijos grėsmės akcentavimą. Savaime tai yra visiškai teisinga ir … todėl itin apgaulinga. Lietuva iš tiesų gyvena nuolatinio pavojaus iš Rusijos pusės sąlygomis. Ir reikia dėti visas įmanomas pastangas išsivaduoti iš šitų imperinių gniaužtų. Jeigu konservatorių politiką būtų galima suvokti tik taip, tuomet aš būčiau šimtaprocentinis konservatorius, kaip, tikiu, ir absoliuti dauguma daugiau ar mažiau išsilavinusių žmonių.

Tačiau lietuviškojo konservatizmo vienas esminių bruožų yra tas, kad po Rusijos grėsme yra pakišama neskaidri politika, iš kurios pelnosi neaiškios kilmės grupelė žmonių, tiesiogiai sietinų su konservatorių partija. (Neeksploatuokim, bet tik prisiminkim „Williams’o“ istoriją). Turime pagrindo teigti, kad lietuviškasis konservatizmas tik naudojasi Rusijos grėsme kaip dūmų uždanga. Jie sako „pažabokime Rusijos grėsmę“, o realiai vykdo neskaidrią politiką. O tuos, kurie kelia korupcijos klausimus, apšaukia Rusijos interesų atstovais. Jie sako „neleiskime Ivano prie vamzdžio“, o realiai prileidžia prie to paties vamzdžio, t. y. Lietuvos valstybės resursų, savus.

Pagrindinė dilema, į kurią lietuviškas konservatizmas pastato lietuvių visuomenę, yra: arba sutinki su Rusijos keliama grėsme ir pritari konservatorių politikai, arba nepritari konservatorių politikai ir todėl automatiškai esi Rusijos tarnas. Arba Rusijos grėsmė, arba tėvynės išdavikas. Jie sąmoningai nepalieka trečios alternatyvos: korumpuota politika. Jie neleidžia užimti iš tikrųjų pilietinės pozicijos: egzistuoja neabejotina Rusijos grėsmė, tačiau jai spręsti negalima naudoti neskaidrios politikos. Nes per neskaidrią ir korumpuotą politiką neįmanoma išspręsti nė vienos rimtos problemos.

Saugumas nuo Rusijos gali ir privalo būti užtikrinamas per skaidrią politiką, informuojant ir įtraukiant visuomenę. Užuot sakę visuomenei visišką tiesą ir taip užsitarnavę jos pasitikėjimą, konservatoriai renkasi jau išbandytą elitizmo kelią: niekinti visuomenę, naudotis Rusijos korta ir tyliai prastūminėti korumpuotus projektus.

Todėl antrasis lietuviškojo konservatizmo bruožas yra miesčioniškas elitizmas, kuris pasireiškia tylia aksioma: nepasitikėti plačiąja (lygu „tamsiąja“) visuomene, nes ji nesupras nacionalinio saugumo klausimų. Be to, plačiosios visuomenės nuostatos pasiduoda didžiosios kaimynės įtakoms, todėl reikia tiesiog neleisti tautai spręsti, o vietoj to patiems vykdyti nacionalinio saugumo politiką. Taip apsisprendę jie nedaro nė vieno žingsnio skaidrumo link, nemezga jokio kontakto su žmonėmis.

Taip konservatoriai iš tiesų neleidžia formuotis pilietinei visuomenei, suardo jos pamatus, nes manipuliuodami Rusijos grėsme eliminuoja visuomenę iš politikos. Čia nesuteikime kozirio kitoms partijoms – visos partijos elgiasi šitaip, tyliai prastūminėja savus žmones ir rėmėjus. (Aukštesnių pajamų, išsilavinę, jaunesnės kartos, miesto žmonės, tampa vis didesne konservatorių partijos elektorato dalimi. Savo gyvenimo patirtimi – užsidirbo, užima geras pareigas, pasiekė tai, ką turi, – jie perima miesčioniško elitizmo ir dendizmo bruožus. Konservatorių partijoje jau susiformavęs šias nuotaikas jaučiantis sparnas, vadovaujamas Manto Adomėno. Kaip beviltiškai moraliai ir politiškai jis yra nutolęs nuo socialinį jautrumą dar norinčio išlaikyti Vytauto Landsbergio ir jo mažesnio rato! Jeigu M. Adomėno stovykla laimės, o tam yra visos prielaidos, tai lietuviškas konservatizmas visam laikui nutols nuo atvirumo visuomenei ir mes toliau matysime kaip po Rusijos grėsme yra pakišami neskaidrūs projektai).

Turime paradoksalią situaciją. Kaltindamas visuomenę neraštingumu ir mitiniu mąstymu, niekindama tautą, esą ji tikinti Loch Neso pabaisa, kosminiais eteriais, drakonais ir undinėmis, pats lietuviškas konservatizmas sąmoningai skleidžia absoliučiai mitinį vaizdą, kuris (sutapimas?!) itin sutampa su vietinės kilmės kapitalo veikėjų bei užsienio (amerikietiškų) kompanijų interesais. Iš vietinio fronto eina pasakojimas apie neraštingą liaudį ir tarnavimą Rusijos interesams, o iš tarptautinių korporacijų – pasakos apie antrąjį Kuveitą.

Iš esmės, kaip matome palyginę tekstus, būtent konservatoriškas tekstas yra absoliučiai mitologinis – žaidžiantis mitiniais vaizdiniais (undinėmis, drakonais) – ir kategoriškai atsisakantis pripažinti, vertinti ir diskutuoti apie skalūnų keliamas grėsmes. Mūsų piliečiai ragina parodyti politinę valią, išlaikyti valstybinį orumą (plg. Lino Balsio straipsnį„Skalūnų karštligė pagydoma“), o jie tanku važiuoja stumdami „Chevroną“. Europos Komisija dar tik vertina, profesoriai ir pilietinė visuomenė ragina diskutuoti, o mes iš konservatorių girdime tą pačią giesmę: jūs – Rusijos pakalikai, tiesiog neišmanėliai, tamsi liaudis, todėl turite tiesiog pasitikėti mūsų politika atiduoti „Chevronui“ skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą, o jeigu nepasitikite mumis ir mūsų pasakomis, tai esate veikiami Rusijos įtakos.

Visiškai tikra yra ir tai, kad konservatorių partijoje yra nuoširdžiai susirūpinusių Rusijos grėsme Lietuvai ir nuolat galvojančių, kaip realiai sumažinti šios Rytų imperijos įtaką. Manau, tai labiau būdinga senesnio sukirpimo konservatoriams, stovėjusiems dar po Sąjūdžio vėliava. Tačiau buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko ar LEO LT pavyzdžiai rodo, kad verslas randa priėjimą prie konservatorių partijos ir sugeba palenkti ją savo interesams. O nuolat didžiojoje politikoje kartojama konservatorių klaida – sistemingai atsisakyti atviro ir skaidraus dialogo su visuomene, viską suveriant ant Rusijos grėsmės – perša mintį apie tai, kad Rusijos korta tik naudojamasi pridengti korumpuotą politiką.

Juk jeigu iš tikrųjų rūpėtų nacionalinis saugumas, visos jėgos turėtų būti metamos kuo greičiau pabaigti dujų terminalą ir elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. O jeigu būtų tikras siekis gauti visuomenės pasitikėjimą, tuomet ar būtų taip sistemingai vengiama pripažinti problemines politinių projektų vietas, tokias kaip skalūnų dujų galimas grėsmes žmonių sveikatai ir Lietuvos gamtai?

Skalūnų gavybos toksiškumas akcentuojamas ES užsakytose studijose, tai kodėl taip demonstratyviai atsisakoma apie tai diskutuoti su visuomene? Iš kur tokia skuba atverti kelią chevronams, kai pati Europos Komisija dar tik vertina grėsmes ir ruošia rekomendacijas? Koks tikslas suteikti licenciją žvalgybai ir kartu gavybai vienai kompanijai, kai galima samdyti tiktai žvalgytuvėms, o gavyba galėtų ir palaukti, kol ES parengs sunormuotas rekomendacijas? O gal svarstytini ir kiti variantai – steigti valstybinę įmonę, kad bent dalis pajamų patektų į valstybinį biudžetą, kaip kad yra Norvegijoje? Kuo čia dėta Rusijos grėsmė, kai šitaip skubama? Gal čia realesnė visai kita versija – kad visiškai parsidavus tarptautinei kompanijai kažkiek nubyra ir vietiniams veikėjams? Paklausius, ką šneka valstybės interesus turintis ginti Geologijos tarnybos viršininkas, vietiniai naftos verslininkai ir galiausiai „Chevrono“ atstovai, ši versija tik dar labiau sustiprėja. Ką ir kaip gali įtikinti pasaka apie antrąjį Kuveitą ar antrąją Norvegiją, kai visiškai ignoruojama visuomenė ir absoliučiai atsisakoma diskutuoti apie skalūnų dujų gavybos technologijų keliamą grėsmę žmonių sveikatai???

Esmė ta, kad lietuviškas konservatizmas net nesistengia atsukti veido į realias problemas. Atrodo, kad tokie dalykai, kaip visuomenės gerovė, žmonių sveikata, Lietuvos požeminiai vandenys, iš kurių gauname geriamąjį vandenį, apskritai neegzistuoja lietuviškajame konservatoriškame mąstyme. Vietoj visiškai pagrįstai visuomenės keliamų problemų konservatoriai eilinį kartą tvoja Rusijos vėzdu per galvą ir deda tašką. Štai kodėl visa tai verčia mus nepasitikėti konservatoriška nacionalinio saugumo politika ir į pirmą vietą kelti korumpuotumo problemą. Jei lietuviškasis konservatizmas neišspręs korupcijos klausimo, neįves skaidrios politikos (darbais, o ne žodžiais!) ir neatsisuks veidu į visuomenę, mes nuolat būsime priversti klausti, ar neturime reikalo su „patriotiniu turiniu korupcinėje formoje“ (plg. R. Janutienės straipsnį „Kubilius: patriotinis turinys korupcinėje formoje“).

Deja, bet tokie tekstai, kaip mūsų aptartasis tik patvirtina liūdnąjį lietuviškojo konservatizmo vertinimą – jie eilinį kartą renkasi demagogijos kelią, nes bijo (ar verta klausti, kodėl?) atvirai diskutuoti apie kylančias problemas dėl skalūnų dujų, vėl niekina visuomenę, vėl slapta tariasi (jau sutarė) su didžiuoju kapitalu, vėl naudoja Rusijos kortą, vėl pumpuoja viešąją erdvę grėsmėmis, kaltinimais ir niekinimais. Vidiniai procesai konservatorių partijoje praktiškai nesuteikia vilčių, kad kas nors gali keistis į gerąją pusę (bet apie tai – jau kituose rašiniuose).

Jauniesiems konservatoriams ir visiems konservatorių palaikytojams būtų galima palinkėti nukreipti energiją ne į aklą lojalumą partijai, bet siūlyti savo partijos vadams su visuomene kalbėtis atvirai pirmiausia apie visas problemines mega politinių projektų vietas – tik tai atitiktų pilietinį visuomenės interesą. Be šito jūs ginsite tiktai partinį, bet ne pilietinį interesą. Pradėkite ne nuo Rusijos grėsmės, bet nuo savo vidinio kiemo. O tada mes patikėsime, kad jūsų siūloma politika padės kovoti su Rusijos grėsme.
[1] Kadangi Lietuvoje nėra sveikos kritikų draugijos kultūros, nėra skiriama dalyko kritika nuo asmens kritikos, manau, verta paaiškinti požiūrį į asmenį. Nors čia gerb. E. Vareikio straipsnis pasitarnauja lietuviškajam konservatizmui apnuoginti, tačiau aš asmeniškai E. Vareikį laikau vienu blaiviausių ir įdomiausių konservatorių. Manau, jis nepriklauso partijos elitiniam žiedui ir nėra tiesiogiai susijęs su buvusiomis ar esamomis šios partijos aferomis. Priešingai, jis yra daug gero nuveikęs Lietuvai rengiantis stoti į ES – jis buvo tos didelį darbą atlikusios derybų grupės narys (vadovas – Gediminas Šeršknys), nors ir apie tai viešumo būta mažai. Mano akyse, jis daugiau akademinio profilio žmogus, su kuriuo itin įdomu pasišnekėti prie kavos puodelio. Turbūt dėl to ir dėl jo domėjimosi užsienio politika jam galima prikišti tai, jog pasigendame jo pozicijos vidaus politikoje ir, ypač, jautriais ar skandalingais klausimais.
Summa summarum noriu pasakyti, kad E. Vareikį laikau (pagal tai, kiek man žinoma) vienu padoriausių konservatorių, o toliau dėstomos mintys yra daugiau apie tai, kas jo straipsnyje yra simptomiška ir būdinga lietuviškajam konservatizmui apskritai. Ir manau, jog tai yra tik nelemtas atsitiktinumas, kad būtent gerb. E. Vareikis parašė tobulą konservatoriškos demagogijos pavyzdį.

* * *
Tiesos.lt primena ir daugiau konservatorių publikacijų šia tema:

D.Kreivys. Skalūnai: „Gazpromas“ nervinasi
S.Šedbaras. Žygaičių pavojai skalūnų dujų beieškant
Paulius Saudargas: Kuo kvepia skalūnų dujos?
A. Bilotaitė. Skalūnų dujos: pasaulinė revoliucija baimės ir mitų nelaisvėje

Advokatas Kęstutis Stungys: „VSD ir prokurorai perėjo į Rusijos pusę“

Vadinamosios „terorizmo“ bylos šiandieninis, kovo 7-osios, posėdis Vilniaus apygardos teisme buvo skirtas baigiamosioms gynybos kalboms.

Primename: vasario 8-ąją sakydamas kaltintojo kalbą prokuroras Mindaugas Dūda tvirtino, kad Eglė Kusaitė ketino „kovoti prieš agresorius“ ir „susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijos teritorijoje“. Už tokį ketinimą prokuroras paragino teismą skirti Eglei Kusaitei 10 metų įkalinimo bausmę.

Kaltintojo kalba vasarį buvo skaitoma pačioje didžiausioje, gerai įgarsintoje teismo salėje. Gynybos kalboms išklausyti teismas skyrė vieną mažiausių salių. Kovo 7-osios rytą koridorius prie šios salytės buvo pilnas žmonių: Eglės Kusaitės teismo stebėti susirinko buvę sovietmečio disidentai, Seimo nariai, menininkai, mokslininkai. Kun. Robertas Grigas pastebėjo: „Ir prie sovietų disidentų teismai vykdavo ankštose patalpose, kad visi atėję netilptų“. Teismo posėdžiui vėluojant, susirinkę piliečiai išsiaiškino, kad bylai nagrinėti paskutinę minutę paskirta didesnė salė. Pykčio neslepianti teismo informacijos skyriaus darbuotoja, paklausta, teikėsi informuoti: „Posėdis perkeltas į kitą vietą, nes priėjo žmonių kaip į teatrą“. Deja, nauja salė pasirodė esanti be įgarsinimo, o teisėjų kolegijos pirmininkė kalbėjo pabrėžtinai tyliai.

23 metų kaltinamosios Eglės Kusaitės advokatas Kęstutis Stungys savo baigiamąją kalbą pradėjo stipriu balsu primindamas prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, pasakytus tuoj po to, kai buvo išrinkta į šį postą: „Teisėsaugos sistema yra supuvusi“. Ir pridūrė: „Ši byla yra tos sistemos veiklos rezultatas. Iš netiesos tiesa negimsta“.

Pareiškęs, jog E. Kusaitės pozicijos jis nevertinsiąs, savo kalbą advokatas skyrė aptarti VSD ir prokuratūros vaidmeniui. Jis priminė, kad byloje yra buvusio VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko žodžiai: „mums Kusaitė žinoma nuo 13 metų“. Būtent VSD agentas E. Kusaitei padėjo išvykti į Vokietiją ir apsigyventi musulmonų šeimoje. Ikiteisminį tyrimą ir operatyvinę veiklą prieš E. Kusaitę VSD pradėjo praėjus vos kelioms dienoms po to, kai jos motina raštu kreipėsi į saugumiečius prašydama gelbėti dukrą. Šiais faktais remdamasis advokatas K. Stungys klausė: „Ar VSD yra vien represinė struktūra, kurios tikslas išprovokuoti žmogų, ar tai laisvos Lietuvos padalinys, kurio tikslas saugoti Lietuvos piliečius?“

Į bylos tyrimą įsijungusi Lietuvos generalinė prokuratūra, advokato teigimu, į pagalbą pasikvietė Rusijos FSB: prokuroras Justas Laucius davė nurodymą perduoti E. Kusaitės bylos duomenis Rusijos saugumui. Net keletą E. Kusaitės bylos tomų sudaro FSB medžiaga, tačiau su E. Kusaite siejamų čečėnų bylą nagrinėjęs Rusijos teismas atsisakė Lietuvos teisėtvarkai duoti liudininkų apklausos protokolus.

VSD ir Lietuvos prokurorai perėjo į Rusijos pusę“,- konstatavo advokatas K. Stungys. Ir paaiškino, kad terorizmą šios Lietuvos institucijos suvokia ne kaip Europos Sąjunga ir kitos Vakarų demokratijos, bet kaip Rusijos FSB ir prokurorai. Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją Dėl kovos su terorizmu. Pagal šią konvenciją terorizmas aiškiai skiriamas nuo ginkluotų susirėmimų: terorizmu nelaikomi kovos veiksmai ir sprogdinimai karo objektuose. O būtent tokiais ketinimais kaltina Lietuvos prokurorai E. Kusaitę. Rusijos-Čečėnijos kariniame konflikteLietuva nekovoja Rusijos pusėje. „Prokurorai teigia, kad E. Kusaitė telkė grupę ir norėjo susisprogdinti ten, kur vyko konfliktas tarp Rusijos ir Čečėnijos. Jei ji siekė dalyvauti kariniame konflikte, ji nėra teroristė, o viso labo tik kombatantė. Ginkluotų susirėmimų dalyviai nėra teroristai“, – akcentavo advokatas. „Negi mūsų prokurorai jau laikosi Rusijos požiūrio, kad ir pokario kovotojai už Lietuvos laisvę yra banditai?“- klausė salėje sėdinčio prokuroro Mindaugo Dūdos K. Stungys.

Advokatas taip pat pastebėjo, kad VSD ir prokurorai remiasi klaidingai iš anglų kalbos išverstu tarptautinės konvencijos tekstu. Konvencijos autentiškas tekstas terorizmu vadina išpuolius prieš „civilinės infrastruktūros objektus“. Lietuvos prokurorai konvencijos tekstą iš esmės iškreipė, „civilinius objektus“ pavadinę „valstybės objektais“ ir jiems priskyrę Rusijos Federacijos karinius dalinius. Beje, lieka nesuprantama, kodėl Rusijos kariniai daliniai prokurorų yra suvokiami kaip Lietuvos saugomi „strateginiai objektai“.

Advokatas pabrėžė: joks asmuo, tiesiogiai ir teisėtai dalyvaujantis karo veiksmuose, nėra Baudžiamojo kodekso 250 straipsnio subjektas, juolab, kad E. Kusaitė, kaip patys prokurorai pripažįsta, apie tai tik svajojusi ir byloje nėra duomenų, paneigiančių jos, kaip galimos kovotojos, kombatantės, vaidmenį. Net ir pagrindiniame prokurorų „įrodyme“ – knygoje apie sprogmenų gamybą – nėra instrukcijų, kaip pasigaminti sprogmenis: „Knygoje rusų kalba, jos autorius perspėja skaitytoją, kad sprogmenų gamybos metodų knygoje nėra“.

K. Stungio teigimu, VSD akivaizdžiai imitavo ikiteisminį tyrimą, o prokuratūra tikslingai siekė kriminalizuoti buitinį asmenų bendravimą, jų draugystės ryšius. „Kaip reikėtų vertinti VSD bendradarbiavimą su Rusijos Federacija, kai ši nepripažįsta konflikto tarp Rusijos ir Čečėnijos, o visus, kas dalyvauja gindami Čečėniją, vadina teroristais?“ – baigiamojoje kalboje klausė advokatas.

Belieka tik pakartoti Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio ne vienerius metus keliamą klausimą: „Kas įgaliojo Lietuvos Respublikos VSD ir Generalinę prokuratūrą įsitraukti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?

Daugiau apie šią bylą skaitykite:

Ar Lietuvos saugumas saugo Lietuvos valstybę?

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ar-lietuvos-saugumas-saugo-lietuvos-valstybe

Ką saugo VSD: Aikštės televizijoje Arvydas Anušauskas 

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ka-saugo-vsd-aikstes-televizijoje-arvydas-anusauskas 

Kodėl Prezidentė ir Seimas tyli?

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kodel-prezidente-ir-seimas-tyli

Dr. Letas Palmaitis: Valstybė, kuri veikia prieš savo piliečius, yra svetima valstybė

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/valstybe-kuri-veikia-pries-savo-piliecius-yra-svetima-valstybe

Kastytis Stalioraitis. Musulmoniškieji ir katalikiškieji štrichai Eglės Kusaitės istorijoje 

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kastytis-stalioraitis.-musulmoniskieji-ir-katalikiskieji-strichai-egles-kus 

Leonas Merkevičius: Įspūdžiai iš spektaklio „Baigiamoji prokuroro M.Dūdos kalba“

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ispudziai-is-spektaklio-baigiamoji-prokuroro-m.dudos-kalba

Ar policija pasibels paryčiais ir į kardinolo namus?

Policininkai K.Lančinskas ir R.Požėla Katalikų Bažnyčią priskiria sektai?

Tiesos.lt redakcija

Policininkai K.Lančinskas ir R.Požėla Katalikų Bažnyčią priskiria sektai?

Vakar, kovo 5-ąją, Policijos departamente sukviestoje spaudos konferencijoje Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas tvirtino: teisėsauga nesikėsina į jokius meno kūrinius, jos tyrimo objektu tapo gimdymo būdai.

Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Renatas Požėla pasidalijo paskutiniųjų dienų policijos atradimais, kad gimdymo būdai ne namie turi sektos požymių: „Mes pastebime ir tam tikrų sektos požymių. Moterys verbuojamos į kursus, įtiki tuo, kas joms sakoma jų metu, dar daugiau – laiko tuos žmones šventais, atlieka tam tikrus ritualus.“ Joms išduodami neegzistuojančių organizacijų sertifikatai.

Tiesos.lt nori padėti tyrimui ir praneša policijai, jog gimdymus namuose remiančiai sektai priklauso ir Katalikų Bažnyčia su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu priekyje. O štai čia – priklausomybės pavojingai sektai įrodymas: kardinolo kvietimas stabdyti patyčias iš šeimų, „rūpestingai pagal savo supratimą ir įsitikinimus ieškančių geriausių sąlygų gimdymui“, mat toks tyrimas „tampa vis labiau panašus į kitamanių persekiojimo recidyvą“. Akivaizdu – tai jo paties nuoširdus prisipažinimas.

Įdomu, ar kardinolas taip pat sulauks ankstyvų svečių?

Nuotraukos – Tomo Vinicko, Andriaus Ufarto.

Ar Lietuvos saugumas saugo Lietuvos valstybę?

Ar Lietuvos saugumas saugo Lietuvos valstybę?

Tokia tema vasario 28-osios vakarą diskutavo M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje susirinkęs Tiesos.lt klubas kartu su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Artūru Paulausku ir buvusiu VSD kontržvalgybos pareigūnu Kastyčiu Braziuliu, atleistu iš pareigų po liudijimo parlamentui, tyrusiam VSD veiklą.

Klubo svečių buvo klausiama, ar Valstybės saugumo departamentas pajėgus ginti Lietuvos valstybę ir užtikrinti mūsų, piliečių, saugumą? Ką šiandien būtina keisti, kad labai slaptai nuo piliečių dirbančios specialiosios tarnybos nepažeidinėtų mūsų teisių, nesikėsintų į valstybės konstitucinę santvarką? Aiškintasi, ar veiksminga parlamentinė specialiųjų tarnybų kontrolė, kas jai trukdo ir kaip ją derėtų užtikrinti.

A. Paulauskas: Specialiųjų tarnybų kontrolei esamų įstatymų nepakanka

Pirmuosius mėnesius Nacionalinio saugumo komitetui vadovaujantis Artūras Paulauskas prisipažino dar tik pradėjęs gilintis į nacionalinį saugumą turinčių užtikrinti institucijų veiklą ir atkreipė dėmesį, jog Nacionalinio saugumo pagrindų strategijoje kalbama apie platų įvairių institucijų veiklos koordinavimą.

Praėjusios kadencijos Seimas, baigdamas veiklą, priėmė du svarbius įstatymus: Žvalgybos įstatymą, pagal kurį dirba VSD ir Krašto apsaugos ministerijos 2-asis departamentas, bei Kriminalinės žvalgybos įstatymą, pagal kurį veikia policija, FNTT, STT. Svarbus ne tik šių įstatymų sėkmingas įgyvendinimas, bet ir parlamentinė kontrolė, kurią užtikrinti nėra lengva, teigė A. Paulauskas. Vienas Žvalgybos įstatymo sakinys parlamentinę kontrolę akivaizdžiai riboja: įstatyme teigiama, jog įstaigos vadovas pats nusprendžia, kokią informaciją teikti priežiūros institucijoms, tad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas gaus tik tokią informaciją, kokią suteiks VSD vadovas. Kitaip esą Vakarų šalyse: Olandijoje, Anglijoje specialiosios komisijos, galinčios susipažinti su itin slapta informacija, sudaromos iš patyrusių parlamentarų.

Kokios išeitys? Reikia keisti įstatyminę bazę – tobulinti Žvalgybos įstatymą arba keisti Seimo statutą, nes esami įstatymai – nepakankami.

K. Braziulis: Būtinas žvalgybos ir kontržvalgybos atskyrimas

K. Braziulis, jau ne kartą rūpimomis temomis rašęs naujienų portale Alfa.lt, pastebėjo, jog nuo sausio 1 d. įsigaliojęs Žvalgybos įstatymas turi keletą rimtų trūkumų. Visų pirma, lieka neatskirtos žvalgyba ir kontržvalgyba. O tai būtina padaryti. Kontržvalgyba gina mus, mūsų visuomenę, nuo svetimų šalių žvalgybų, tyrinėja konkrečias veikas: šnipinėjimą, svetimų paslapčių atskleidimą, remdamasi baudžiamuoju kodeksu. Tačiau žvalgyba ypatingąsias priemones pasitelkia nebe gynybai, o puolimui – informacijai rinkti, žmonėms verbuoti, svarbiems sprendimams įtakoti kitose šalyse. Bet turėti savo žvalgybos tinklą, stiprų analitinį centrą kitoje šalyje – labai brangi veikla, kuriai, deja, mes nesame pajėgūs. Tad atsiranda realus pavojus, jog žvalgai ypatingąsias priemones gali pradėti naudoti savoje valstybėje, prieš savo piliečius. Kad taip neatsitiktų, visose demokratinėse šalyse žvalgyba ir kontržvalgyba yra atskirtos, šios institucijos buvo atskirtos net sovietiniais laikais.

Kita problema – Žvalgybos įstatyme neapibrėžtos konkrečios nusikalstamos veikos, t. y. kas konkrečiai yra tiriama. Įstatyme turi būti numatyta, kad VSD tiria konkrečias veikas, nukreiptas prieš valstybės interesus, o šiuo metu įstatyme kalbama tik apie tiriamas grėsmes. „Kas yra grėsmė? Imigracija, skurdas – argi tai nėra grėsmės?“, – klausė K. Braziulis. Įstatyme negali būti neaiškių formuluočių, kurios leistų institucijai vykdyti neteisėtas veikas: sekti žmogų, klausyti jo pokalbių, daryti jam spaudimą.

Kita problema – specialiosioms tarnyboms formuojamos užduotys. Jos yra Valstybės gynimo tarybos, kurią sudaro Respublikos Prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas, kompetencijoje. Bet ši Taryba pagal įstatymą nustato tik veiklos kryptis, o kas konkrečiai bus tiriama, numato įstaigos vadovas – tad faktiškai Valstybės saugumo departamento vadovui atiduota teisė pačiam numatyti veiklas.

Dar vienas dalykas – kontrolės mechanizmas. Kai teisė įslaptinti informaciją suteikiama struktūrinio padalinio vadovui, ne visada įslaptinama tai, ką privalu slėpti. Galima net sukurti kokią nors dirbtinę paslaptį: nors visi apie ją žino, galima uždėti žymą – „slapta“.

Įvairiose šalyse vyksta diskusijos apie tai, kad specialiųjų tarnybų kontrolės struktūrose turi būti ir visuomeninių organizacijų paskirtų žmonių. Labai svarbu, kad kontrolierius turėtų teisę susipažinti su visa žvalgybos institucijos informacija, net ir susitikti su jos agentais, nes nutinka ir taip, kad agentai būna išgalvoti, arba jie – tiesiog giminaičiai, kuriems galima nurašyti 1000–2000 litų. Kita vertus, jei agentas specialiai parengtas, per jį galima dezinformuoti bet ką – galima sugriauti žmogaus likimą.

K. Braziulis: Kas sugalvojo KGB agentus padaryti valstybės paslaptimi?

K. Braziulis pastebėjo, jog VSD dirba daug sąžiningų pareigūnų, bet yra ypatingai įtakinga asmenų grupė, kartais veikianti ne valstybės, o asmeninių interesų vardan. Tuomet visos įstatymų spragos tampa pavojingu poveikio visuomenei įrankiu.

Tarkim, turime Valstybės tarnybos paslapčių įstatymą, kuriame yra aiškus sąrašas to, kas turėtų būti laikoma valstybės paslaptimi. Šis sąrašas baigtinis. Bet kažkas sugalvojo kitą – Liustracijos įstatymą, pagal kurį turi būti įslaptinta ir visa VSD saugoma KGB medžiaga. Šią medžiagą VSD gali panaudoti kaip įrankį, tarkim, kai ten minimas asmuo skiriamas į atsakingą postą.

„Mes netiriame, ką turėtume tirti, nes visas pajėgas išnaudojame kovodami prieš savo piliečius“, –apgailestavo K. Braziulis.

Ar VSD paklūsta FSB įtakai: Eglės Kusaitės byla

Klube svarstyta, ar mūsų specialiosios tarnybos nėra per didelėje FSB įtakoje: „Grozno angelais“ vadintų Gatajevų byla, Baltarusijos žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio istorija, kai Baltarusijai net neiškėlus bylos, mūsų valstybinės struktūros atiduoda Nobelio taikos premijai pristatytą asmenį į režimo rankas, Eglės Kusaitės byla – mergaitė kaltinama ketinusi surengti teroro aktą Čečėnijos teritorijoje prieš Rusijos karinę bazę, ją, Lietuvos pilietę, tardo į Lietuvą atvykę FSB pareigūnai. Nuo kada Lietuva yra Rusijos sąjungininkė jos kovoje prieš Čečėniją?

A. Paulauskas pastebėjo, jog visos žvalgybos bendradarbiauja, tačiau E. Kusaitės byla tikrai nėra vienareikšmė: reikėjo ją pabaigti daug anksčiau, galbūt reikėjo elgtis kitaip. Šiuo klausimu VSD buvo atliktas vidinis veiklos patikrinimas ir pripažinta, jog buvo padaryta klaidų.

Diskusijoje buvo pastebėta, jog pagal tarptautines konvencijas piliečiai gali dalyvauti kariniuose veiksmuose kitose šalyse. Iškalbingas Lietuvos istorijos faktas – prieškary daug Lietuvos jaunuolių vyko gelbėti Ispanijos respublikos nuo generolo Franko pučistų. Dabartiniai Lietuvos prokurorai būtų reikalavę juos visus įkalinti dešimčiai metų. Juk prokuroras E. Kusaitę kaltina už tai, jog ji, siekdama kovoti su agresoriumi, norėjusi susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje, ir visa mūsų žiniasklaida šį kaltinimą skelbia kaip gerbtiną Lietuvos poziciją. Bet juk taip Lietuvos prokuratūra perima ir vartoja FSB žodyną. Ar mūsų Seimas ir teisėtvarka neprarado moralinės klausos? Ar E. Kusaitės byla neliudija Lietuvos resovietizacijos?

K. Braziulio teigimu, terorizmo grėsmė yra labai aktuali kiekvienai šaliai, šioje srityje iš tiesų vyksta intensyvus įvairių žvalgybų bendradarbiavimas. Bet E. Kusaitės situacija kita – reikėjo tiesiog gelbėti vaiką, buvo galima prevenciškai ją stebėti, bet neleisti jos apkvailinti. Tokius metodus, kurių buvo imtasi prieš E. Kusaitę, žvalgyba taiko dirbdama Rusijoje. Pagaliau E. Kusaitės svajonė atlikti nusikaltimą – dar nėra nusikaltimas. Baudžiamas nusikaltimas būtų, tarkim, sprogmenų pirkimas. Tad šiuo atveju padaryta klaida, o užsitęsęs tyrimas suskaldė visuomenę.

A. Paulauskas: jeigu visuomenė netylės, situacija keisis

Kaip būtų galima sustabdyti dabartinį saugumo struktūrų karą prieš Lietuvos visuomenę? Ar Seimas ketina stabdyti šiandien vykstantį Lietuvos kreipimą policinės valstybės link?

A. Paulauskas nuomone, pirmas žingsnis yra neabejinga visuomenė – jei žmonės tyli, viskas taip ir vyksta. Kol neišjudinsime žmonių, kol jie tylės, neprotestuos, nerašys – situacija nesikeis. Visuomenė visą laiką turi kelti klausimus, neduoti politikams ramybės. Kita vertus, Seimo narys pripažino, jog esama pastangų visuomenę įbauginti. Tačiau, jo teigimu, kildamas į kovą už savo teises turi būti pasiruošęs ir nukentėti. Demokratinė valstybė sukuriama tik stiprios pilietinės visuomenės. O dabar – dauguma tyli, apgailestavo A. Paulauskas.

Pakviestas asmeniškai prisidėti prie viešų protesto akcijų, ilgametis prokuroras prisipažino nemėgstantis dalyvauti masiniuose renginiuose, bet atidžiai sekantis visus įvykius.

Tiesos.lt klube susirinkusius piliečius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas kvietė pasikeisti nuomonėmis ir jo vadovaujamame komitete: „Komitetas atviras – ateikite ir kalbėkite. Dialogas yra reikalingas.“

Eglės Kusaitės „terorizmo“ byloje gynyba sakys baigiamąsias kalbas

Kovo 7, ketvirtadienį, 9 val. Vilniaus Apygardos Teismas, Gedimino pr. 40/1, toliau nagrinės Eglės Kusaitės  vadinamojo „terorizmo“ bylą. Teismo posėdyje bus sakomos baigiamosios gynybos kalbos.

Prieš mėnesį – vasario 8-ąją – sakydamas kaltintojo kalbą prokuroras Mindaugas Dūda tvirtino, kad Eglė Kusaitė ketino „kovoti prieš agresorius“ ir „susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijos teritorijoje“. Už tokį ketinimą prokuroras paragino teismą skirti Eglei Kusaitei 10 metų įkalinimo bausmę.

Tuo metu Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas šių metų sausio 13-ąją iš Seimo tribūnos sakė: „Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. <…> Kartoju dar kartą – Eglę Kusaitę palikite ramybėje!“.

Dalyvaudami teismuose stebėtojais, prisidedame prie teisingumo pergalės. Būkime solidarūs!

Dr. Letas Palmaitis praneša:

pradėjo veikti Eglės Kusaitės procesui skirta interneto svetainė: http://kusaite.marsho.net.

 

Iš propagandos frontų. Susidorojimas su FNTT vadovais po metų: ko vertos DELFI „interpretuojamos“ sociologų įžvalgos?

Iš propagandos frontų. FNTT skandalas po metų: ko vertos DELFI pateiktos sociologų įžvalgos?

Prieš metus VSD, prezidentūrai ir liberalcentristų partijai susidorojus su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, DELFI portalas ir jo apžvalgininkas Vladimiras Laučius propagandai pasitelkė net sociologinius tyrimus. Labai savitai interpretuodamas gyventojų apklausas, DELFI savo skaitytojus mėgino įtikinti, kad liberalcentristams Raimundui Palaičiui ir Algiui Čaplikui apšmeižus FNTT vadovus, šios partijos reitingai išaugs ir ji laimės artėjančius Seimo rinkimus.

Įdomu, ar DELFI apgauti ir rinkimuose tautos nušluoti liberalcentristai pateikė V. Laučiui ir portalui sąskaitas už nevykusią ir nepavykusią propagandą?

* * *

Sociologai: kam naudingas FNTT skandalas?

Vladimiras Laučius | DELFI.lt 2012 m. kovo 16 d.

Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas © DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Jau kelias savaites trunkanti kova tarp Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) dėl sprendimų vadinamajame FNTT skandale padidino LiCS žinomumą, beveik nepaveikė prezidentės populiarumo ir nedavė apčiuopiamos naudos konservatoriams. Taip mano DELFI kalbinti sociologai – visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys ir bendrovės „Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas.

Konservatorių dovana liberalcentristams

Konservatoriams, pasak I. Zoko, ir be skandalo užteko visuomenės dėmesio. Šios partijos rinkėjus sociologas vaizdingai skirsto į „bazę“ ir „antstatą“. „Bazė“ – tai tie, kurie nuolat balsuoja už TS-LKD ir garantuoja solidžią frakcija Seime, o antstatas – tai neapsisprendę rinkėjai, balsuojantys už TS-LKD iš keršto socialdemokratams. Per artėjančius Seimo rinkimus, I. Zoko nuomone, už konservatorius ketina balsuoti tik „bazė“, o „antstato“ balsų FNTT skandalas nepritrauks.

Ignas Zokas © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tuo metu LiCS, „pasitraukus iš partijos Artūrui Zuokui, prarado nemažą dalį savo išskirtinumo“ ir yra neretai painiojama su kitomis liberaliomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu (LS) ir A. Zuoko naujadaru. „LiCS reitingai jau kurį laiką atrodė prastai, todėl šis skandalas – puiki proga atkreipti rinkėjų dėmesį i save ir galbūt pritraukti naujų simpatikų. Jokiu būdu nesakau, kad jie jį sąmoningai sukėlė – tiesiog jiems jis gali būti naudingesnis. Šita istorija padidins LiCS žinomumą“, – DELFI tvirtino I. Zokas.

Savo ruožtu „Vilmorus“ vadovas V. Gaidys, kaip ir I. Zokas, mano, jog LiCS per FNTT skandalą pavyko atkreipti į save dėmesį, o tai jiems gali išeiti į naudą, nes partija iki skandalo buvo „nelabai matoma“. „Vilmorus“ duomenimis, prieš mėnesį LiCS galėjo tikėtis apie 3 proc. atėjusiųjų balsuoti palaikymo. „LiCS reikia visai nedaug, kad dalis žmonių juos pastebėtų ir pridėtų trūkstamų balsų, kurie leistų įveikti 5 proc. rinkimų barjerą“, – DELFI sakė V. Gaidys.

Tuo metu konservatoriams, anot V. Gaidžio, FNTT skandalas galėtų pridėti pliusų nebent tuo atveju, jei visuomenė teigiamai vertintų atleistus FNTT pareigūnus. Dabar gali atrodyti, kad tie pareigūnai sulaukia visuomenės paramos. Kaip tokios paramos pavyzdžius V. Gaidys minėjo žiniasklaidos publikacijas ir mitingus.

Vladas Gaidys © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tačiau, kaip svarstė sociologas, tokio pobūdžio skandalai yra greitai pamirštami, vienas istorijas užgožia kitos istorijos, ir galiausiai jos nebepadaro apčiuopiamos įtakos rinkimų rezultatams. „Tokių skandalų buvo ir bus, mes juos greit pamirštame. Rudenį buvo atliktos kratos aukštų pareigūnų namuose – ir kas dabar visa tai atsimena?“ – svarstė V. Gaidys. „Vilmorus“ vadovo žodžiais, „tik skandalų dalyviams atrodo, kad vyksta kažin kas ypatinga, o žmonėms, kurie rečiau žiūri žinias per TV, neatrodo, kad tai – lemtingi dalykai“.

D. Grybauskaitės reitingams smūgio nebus

Anot I. Zoko, net jei FNTT skandalas kažkiek sumažintų prezidentės reitingus, tie pokyčiai būtų arba menki, arba neilgalaikiai. „Žmonių akimis tai, kas vyksta, tėra politinių rietenų epizodas. D. Grybauskaite daugeliu žmonėms opių klausimų gerai jaučia visuomenės nuotaikas ir savo pareiškimais jas taikliai atspindi. Jos pareiškimas, kad ji nesivels į partijų priešrinkimines rietenas, irgi atitinka žmonių nuotaikas, nes, jų vertinimu, visa tai tėra politikų rietenos“, – sakė sociologas.

Kaip ir dėl LiCS žinomumo, D. Grybauskaitės reitingų kausimu I. Zoko nuomonė sutapo su V. Gaidžio. Politikų reitingams, pasak V. Gaidžio, gali kenkti skandalai, susiję su konkrečių asmenų finansiniais sukčiavimais ar egoizmu, „o tai su D. Grybauskaite tikrai nesiejama“. Todėl jos reitingų smukimas, jei apskritai viršys paklaidos skaičių, turėtų būti arba nedidelis, arba neilgalaikis.

TS-LKD populiarumą lemia aštuoniasdešimtmečiai?

TS-LKD politikai ir šios partijos simpatikai mėgsta paabejoti visuomenės apklausų rezultatais, kurie neva rodo per mažą jų partijos populiarumą. Savo nepasitikėjimą apklausomis jie aiškina tuo, kad tyrimų bendrovės paprastai neapklausia vyresnių nei 74 m. amžiaus žmonių, o šie esą sudaro nemažą TS-LKD elektorato dalį.

„Spinter“ vadovas I. Zokas linkęs iš dalies sutikti su konservatorių nuogąstavimais. „Absoliuti dauguma tyrimų kompanijų naudoja 75 metų viršutinę amžiaus ribą, nes partijų populiarumo reitingai paprastai įtraukiami į jungtinį „Omnibus“ tyrimą, kurio kaštus dengia verslo užsakovai, o verslui vyresni žmonės, deja, dėl mažų pajamų nėra įdomūs“, – teigė I. Zokas.

Tuo metu politinės partijos profesionalius tyrimus užsako labai retai, o tie tyrimai, kuriuos jos pasidaro savo pajėgomis, paprastai rodo tai, kas tenkina užsakovus: kad jos laimės rinkimus ar bent jau bus vienos iš lyderių.

V. Gaidys, savo ruožtu, pateikė kiek kitokį apklausų vaizdą. Jo žodžiais, „Vilmorus“ tyrėjai tik 2010 metais partijų populiarumo apklausoms buvo nustatę 74 metų viršutinę amžiaus ribą, ir tai truko neilgai. Iš tiesų TS-LKD reitingai tada smuko apie 2 proc., tačiau, sociologo teigimu, tam didesnės įtakos galėjo turėti konservatorių sprendimas dėl privalomojo sveikatos draudimo, papiktinęs daugybę žmonių.

/Delfi.lt/

Ministro Pirmininko tarnyba prašo išnagrinėti valdžios smurtavimo Garliavoje aplinkybes

Visuomeninė komisija gegužės 17-osios smurto aktui Garliavoje ištirti šių metų vasario 20 dieną viešu laišku kreipėsi į  Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.

Komisija valdžios institucijoms tarp kitų dalykų rašė: „raginame nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi. […] Kadangi nuo 2012 metų gegužės 17 dienos prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisiais, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą“.

Vasario 28-ąją Komisija gavo ministerijoms adresuoto Ministro Pirmininko kanclerio pirmojo pavaduotojo Remigijaus Motuzo pasirašyto rašto kopiją:

„Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Teisingumo ministerijai
Vidaus reikalų ministerijai

Ministro Pirmininko pavedimu prašyčiau pagal kompetenciją išnagrinėti ir atsakyti pareiškėjams. Atsakymo kopiją prašau pateikti Ministro Pirmininko tarnybai“.

Atsakymų iš Respublikos Prezidentės ir Seimo Komisija dar laukia.

Visuomeninė komisija: Ar Seimas priešinsis policinės valstybės kūrimui?

Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratinė

Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratinėBernardinai.lt

Praėjusią savaitę Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui Garliavoje ištirti paskelbė kreipimąsi į valdžios institucijas ir pareiškė, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mastą, o Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio. Bernardinai.lt pateikia Komisijos narių mintis ta proga surengtoje spaudos konferencijoje Seime.

Saulius Arlauskas, Mykolo Romerio universiteto profesorius

Garliavos istorijos gal nebūtų, jei vaiko paėmimo operacija būtų tinkamai sureaguliuota Civilinio proceso kodekse, jei žmonės būtų žinoję, kad perduodant vaiką viskas bus padaryta laikantis padorumo, neperžengiant vaiko orumo ribų. Tačiau šiandien Lietuvos teisinėje sistemoje teisiniai prioritetai yra sudėlioti ne taip, kaip turėtų būti, tarkim, pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, arba jie iki galo nesureguliuoti, arba mes tiesiog ne taip interpretuojame teisinius tekstus.

Reikia skubiai lopyti teisines spragas, todėl Visuomeninė komisija neatsitiktinai savo kreipimąsi adresuoja Seimo nariams, Prezidentei, Vyriausybei. Įsiminė Seimo nario Vytenio Andriukaičio pareiškimas, kad tegul Neringos Venckienės bylą aiškinasi teisėsauga, o ne Seimo nariai. Nusikaltimo konstatavimas yra teisėsaugos reikalas, bet mes kalbame apie teisės klausimą: ar tikrai Lietuvos Respublikoje vykdant teismo sprendimą gali būti panaudojama jėga prieš vaiką?

Prokuratūros atliktas tyrimas, mano galva, rodo, kad valstybinių institucijų atstovai ir Neringa Venckienė veikė skirtingose teisinėse koordinačių sistemose. Iš prokuroro atlikto tyrimo galima spręsti, kad valstybės institucijų atstovai turėjo teisę, vaikui priešinantis, jį jėga atplėšti nuo N. Venckienės. Liudininkai pabrėžia, kad vaikas buvo įsikibęs į N. Venckienės rūbus tarp kaklo ir krūtinės. Prokuroras mano, kad vaiko atplėšimas, nors šis ir priešinosi, buvo teisėta prievarta. N. Venckienė, priešingai, buvo įsitikinusi, kad vaiko atplėšimas nuo jos buvo nepateisinama prievarta.

Todėl kyla klausimas: kas konkrečiai gali nuspręsti, kada ir kiek panaudoti prievartos? Ar gali teisėsaugos institucija žinoti, kaip elgtis, jei įstatymų leidėjas aiškiai neįvardina savo prioritetų? Į šitą istoriją įvelta daug institucijų darbuotojų ir, manau, ne vienas jų ir šiandien nėra įsitikinę, kad tai, kas vyko Garliavoje, yra normalu bent jau moraliniu požiūriu. Klaipėdos apygardos prokuratūra konstatavo, kad prieš vaiką naudota tiek jėgos, kiek reikėjo atitraukti nuo globėjos.

Civilinio proceso kodekso 764 str. 4 dalis kalba apie priverstinį vaiko perdavimą. Vis dėlto manytina, kad Civilinio proceso kodekse turima omenyje tik prievartos panaudojimą prieš asmenį, kuris nevykdo teismo sprendimo, bet ne apie prievartą prieš vaiką, kuris atsisako paklusti sprendimo vykdymo subjektų parėdymams ir priešinasi. Manau, kad Seimo nariai, spręsdami N. Venckienės teisinės neliečiamybės klausimą, susidurs su svarbiausia užduotimi: atsakyti į klausimą, kas pagal Lietuvos teisės aktus yra teisėta ir kas yra neteisėta prievarta prieš vaiką sprendimo vykdymo metu. Būtent nuo šio atsakymo ir priklauso, ar N. Venckienė „trukdė vykdyti teismo sprendimą“, ar priešingai, savo galimybių ribose „priešinosi neteisėtos prievartos panaudojimui prieš vaiką“, t. y. elgėsi teisėtai.

Prokuratūrai prievarta prieš vaiką atrodo teisėta. Ji nekelia sau klausimo: o kaip šiuo atveju su vaiko orumu ir apsauga, ką ypač akcentuoja Vaiko teisių konvencija? Nes Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatytos procedūros, kaip tas vaiko orumas turėtų būti apsaugotas tokiose situacijose. Labai konkretus pavyzdys – vyksta vaiko paėmimo operacija. Pagal Civilinio proceso kodeksą operacijoje gali dalyvauti psichologas. Antstolė pakviečia psichologą. Kokia psichologo funkcija? Pasirodo, kad šios operacijos metu psichologo funkciją apibrėžia antstolė. Iš kur antstolei žinoti, ką vaiko paėmimo metu turi veikti psichologas, ką jis gali daryti ir ko ne? Teisiškai apibrėžtos šitos procedūros nėra. Jos nėra gal ir todėl, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio vertime į lietuvių kalbą yra padarytos kelios esminės klaidos – prapuola būtinumas išklausyti vaiką, privalomai gerbti jo nuomonę.

Mes matome, kad teisėja Neringa Venckienė kaltinama tuo, kad privedė vaiką prie stiklo pareikšti savo nuomonės, nors ji, galbūt instinktyviai, vadovavosi Konvencija – suteikė galimybę vaikui pareikšti savo nuomonę. Šis N. Venckienės elgesys rodo, kad greičiausiai būtinas veiksmas vykdant teismo sprendimą – vaiko išklausymas, pvz., vietos parinkimas ir dalyvių išvardijimas, – iš anksto nebuvo apmąstytas. Tai patvirtina ir prokuratūros tyrimas: ne antstolė nurodė, o vaikas išsireikalavo, kad kalbantis su mergaite nebūtų policijos pareigūnų.

Kitas svarbus dalykas, kurį Komisija akcentuoja savo kreipimesi, – žmonių teisė veikti pagal savo įsitikinimus. ES pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnyje aiškiai pasakyta, kad žmonės gali veikti pagal savo sąžiningus įsitikinimus, ir valstybė turi užtikrinti jiems tą galimybę. Dabar, kaip matome iš Garliavos įvykių, žmonėms už veikimą pagal sąžinę inkriminuojama atsakomybė už neva organizuotą bandymą pasipriešinti antstolės veiksmams. Pasakykit man, ar tai ne legitimus, teisėtas tikslas – ginti vaiką nuo galimos prievartos? Protu nesuvokiama, kodėl tai vertinama kaip nusikaltimo padarymas.

Dar vienas Komisijos akcentas yra dėl teisės į žodžio laisvę. Kieme susirinkę žmonės instinktyviai reiškė savo kritišką nuomonę apie antstolės veiksmus. Galbūt jie tai darė emociškai, bet nemanau, kad nesąžiningai. Tačiau dabar jiems už tai pareikšti įtarimai. Taip pat ir Neringa Venckienė kaltinama už viešą kritiką Lietuvos teismų sistemai.

Noriu priminti Europos Žmogaus teisių teisme nagrinėtą bylą, kurią savo pareiškime mini ir Komisija – Otegi Mondragon prieš Ispaniją. Otegi Mondragon viešai pareiškė, kad Ispanijos karalius vadovauja kankintojams. Akivaizdu, kad tai neatitinka tikrovės, Ispanijos karalius jokiais būdais negali vadovauti kankintojams, nes jis neturi jokių vykdomųjų galių. Ispanijos teismas už tokį karaliaus įžeidimą Otegi nuteisė kalėti vieniems metams, bet Europos Žmogaus teisių teismas jį išteisino teigdamas, kad Otegi tai pasakė sąžiningai išgyvendamas dėl svarbių dalykų.

Europos Žmogaus teisių teismas konstatavo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankamai pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas. Tad jeigu mes norime užtikrinti žodžio laisvę, negalime reikalauti, kad kiekvienas viešas žodis būtų paremtas konkrečiais tiksliais faktais. Tuo tarpu N.Venckienės atveju netgi yra ne vienas faktas, leidžiantis teigti, kad teismų sistemoje yra rimtų problemų.

Mano supratimu, Garliavos istorija baigsis tik tuomet, kai Seimo nariai teisės lygmeniu sudėlios prioritetus bei apibrėš juos ginančias procedūras, o teisėsaugos institucijos bus tikros, kad jų sprendimai atitinka Lietuvoje galiojančią teisę.

Zita Šličytė, Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Mane labai stebina tas faktas, kad nė vienoje teismo instancijoje, svarstant su vaiko likimu susijusias bylas, pats vaikas nebuvo išklausytas. Nei Kėdainių rajono teisme priimant sprendimą vaiką perduoti biologinei motinai, nei nagrinėjant seksualiniu smurtu kaltinamo A.Ūso bylą. Todėl pasirašydami sprendimus šiose bylose mūsų teisėjai pažeidė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad vaikas, galintis išsakyti savo nuomonę, privalo būti išklausytas bet kuriuo jį liečiančiu klausimu.

Mane stebina teisėjų sąžinė: ar jie tikrai ramiai miega naktį, kai šitaip sprendžia mergaitės likimą, „įkalina“ ją kartu su motina kažkokioje valstybės saugomoje patalpoje, pačios mergaitės net nepaklausus, ko ji nori, kaip jai būtų geriau, ar jos neskriaudžia? Aš nežinau, ką mergaitė papasakotų teisėjui, bet pats faktas, kad vaiko nuomonė nesvarbi, yra gėdingas teismų darbo sistemoje. Mergaitė turi teisę išsakyti savo nuomonę, ji gali išsakyti savo nuomonę – jai aštuoneri, ir ją pažįstantys žmonės sako, kad ji gabi, protinga, pakankamai subrendusi mergaitė. Kodėl jos nenori klausytis? Kodėl už ją kažkas kalba per žiniasklaidą, neva mergaitė keičia savo parodymus ir rašinėja kažkokius raštelius? Kodėl nė vienas teisėjas nenori išgirsti jos pačios, niekieno neveikiamos?

Kęstutis Milkeraitis, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas

Man neteko būti Garliavoje minimos dramos metu, bet dirbdamas Visuomeninėje komisijoje supratau, kad vykdant Kėdainių rajono teismo sprendimą antstolė S. Vaicekauskienė į mergaitės perdavimo procedūrą turėjo ateiti nešdamasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos konvenciją ir Lietuvos Respublikos Konstituciją bei lydima pedagogo, psichologo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų. Jokios policijos ten, be abejo, nereikėjo.

Manau, ne tik man, bet ir daugeliui Lietuvos piliečių kyla klausimas: kas atsitiko mūsų valstybėje per 22 nepriklausomybės metus, jei prieš valstybės himną giedančią ir besimeldžiančią, taikią ir aktyvią Lietuvos visuomenę reikėjo panaudoti bauginančią jėgą su spec. instruktažu, spec. priemonėmis, spec. dujomis ir visuomenės dezinformavimo specialistais? Kas konkrečiai davė nurodymą tokiam sunkiai sveiku protu suvokiam veiksmui?

Atidžiai stebiu visą šios bylos eigą, ypač naujai paaiškėjusias detales, susijusias su keistomis šios bylos mirtimis, ir mane labai nustebino prokuroro A.Vereniaus pareiškimas, kad prokuratūra netirs žurnalisto V.Gaivenio ir slapto liudininko M.Žalimo atskleistų kai kurių šios bylos užkulisių. Tai reikštų, kad prokuratūra neieškos nusikaltimų užsakovų, nes, mano nuomone, tie paaiškėję užkulisiniai žaidimai yra labai svarbūs tiriant tuos su Garliava susijusius rimtus nusikaltimus.

Spaudoje jau buvo pareikšta mintis, kuriai aš pritarčiau – šiandien jau reikia tirti tyrėjų veiksmus. Ir ne tik Garliavos tragedijos, bet ir kitų rezonansinių nusikaltimų – Sausio 13-osios, Medininkų, Vytauto Pociūno ir kitų. Nes tokiais šių bylų tyrimais kompromituojama Lietuvos valstybė – ES ir NATO narė.

Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas

Komisija atkreipė Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės dėmesį į labai grėsmingą tendenciją – Lietuvos ritimąsi policinės valstybės link, remiantis formaliąja teise ir formaliu teisės prioritetu. Teisė gali tarnauti žmogui, bet teisė gali žmogų ir žlugdyti – svarbu, kokie yra įstatymai ir kaip jie yra taikomi. Grėsminga situacija yra ta, kad visos teisėsaugos grandys veikia pernelyg suderintai tuomet, kai to nereikia, jos neatsveria ir nekontroliuoja viena kitos. Panašus atvejis buvo Garliavoje, kur į vaiką buvo žiūrima kaip į daiktą, kažkieno nuosavybę. Į žmones, kurie jautrūs vaiko likimui ir rodė pilietinį aktyvumą, buvo žiūrima kaip į kliūtis, kurias reikia šalinti visokiais įmanomais būdais.

Demagogijos srautas, kuris lydi visą šitą procesą taip pat yra labai kenksmingas visuomenei, nes juo stengiamasi pateisinti panaudotą neadekvačią ir nebūtiną jėgą. Visi šitie nehumaniški ir nedemokratiški būdai labai primena situaciją kai kuriuose kaimyninėse Rytų valstybėse ir padėtį mūsų šalyje iki nepriklausomybės. Kyla rimtas klausimas: ar per 20 metų pasikeitė mūsų mentalitetas, įpročiai, mąstymas, elgesys? Komisija tikisi, kad Prezidentė, Seimo nariai, Vyriausybė – tie, kurie atsako už padėtį valstybėje, išgirs Komisijos pareikštą nerimą ir įsiklausys į pateiktus argumentus.

Narcizas Rasimas, Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Turbūt atkreipėt dėmesį, kad kai Seimo nariai, premjerai, teisingumo ministrai ar policijos atstovai nori nusiplauti kaip Poncijus Pilotas rankas, tuoj sako: Lietuva yra teisinė valstybė.

Savo pareiškimu Visuomeninė komisija nori jiems priminti, kad teisinė valstybė nėra jokia vertybė, jei ji yra nedemokratinė. Nes kiekviena demokratinė valstybė yra teisinė, bet ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratinė. Ir tiesiog keista, kad net teisingumo ministrai pamiršta šitą aksiomą.

Savo pareiškimu mes taip pat norėjome parodyti, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau policinės valstybės požymių. Vieną iš jų R. Povilaitis jau minėjo – justicijos grandinės susiliejimą. Visi žinome, kad prokuroro pareiga yra surinkti įkalčius, juos pateikti teismui ant stalo, advokato pareiga – sukelt abejonę bet kuriuo įkalčiu, o teisėjo pareiga išklausyti abi puses ir tuomet spręsti. O ką matome dabar Lietuvoje – advokatai paremia prokurorus, prokurorai – advokatus, o tos abi pusės susitarę paremia teisėjus.

Kitas policinės valstybės požymis – jėgos struktūrų nekontroliuoja civilinė valdžia. Bent jau tai akivaizdu Garliavos įvykyje. Policija Visuomeninei komisijai ir piliečiams nesiteikė atsakyti (piliečiai taip pat yra civilinė valdžia), kam Garliavoje reikėjo stabdyti eismą ištisose gatvėse, kam reikėjo 240 policininkų, spec. priemonių? Jie atsako: o koks jūsų reikalas?

Kai kuriems Seimo nariams esu sakęs: jei jūs neįvertinsite Garliavos įvykių, nebūkite garantuoti, kad Jūsų neišvaikys ta pati policija, kuri šiandien už nieką neatsako.

Kitas pavyzdys: prokuratūra, reikalaudama vienai Seimo narei atimti neliečiamybę, atsisako Seimui pateikti savo surinktų įrodymų pagrįstumą – filmuotą medžiagą. Nors formaliai prokuratūra atskaitinga Seimui, bet realiai tos atskaitomybės nesilaiko, sako – ne jūsų reikalas.

Suraskite Baudžiamajame kodekse prokuroro atsakomybę už neteisėtą bylos iškėlimą. Nėra. Nors visai neseniai dar buvo. Suraskite kitoje valstybėje prokuratūrą, kuri noriu – darau, nenoriu – nedarau. Prokuratūra demokratinėje sistemoje yra arba vykdomosios valdžios dalis arba teismų dalis. Bet tik ne Lietuvoje.

Trečias policinės valstybės požymis yra tas, kad policinėj valstybėj įstatymus sau paruošia pačios institucijos: prokuratūra – sau, policija – sau, advokatūra – sau, teismų reformą vykdo patys teisėjai. Ar Lietuvoje ne taip? Kam atiduota prokuratūros reforma? Prokurorams. Kas paruošė advokatams įstatymą? Patys advokatai.

Per du dešimtmečius Lietuvoje susikūrė ne teisininkų, o teisės amatininkų bendrija. Teisininkas, kaip ir gydytojas, turi įvertinti situaciją ir sąžiningai pasakyti: šiuo atveju aš operacijos nedarysiu, nes galiu pakenkt. O dabar pas teisės amatininką jautiesi kaip pas burtininkę – dėk pinigus ant stalo ir bus padaryta viskas, ko tik reikia.

Kai tokioje situacijoje aukščiausias teismų hierarchijoje žmogus viešai (tegu ir nepamąstęs) pasako apie vieną moterį, kad ji yra ne tik teisinis, bet ir politinis pūlinys, tai teisės amatininkų brolija tai iškart supranta kaip ženklą, kad reikia tą moterį pašalinti iš teisinės ir politinės sistemos. Ar teisėjas, atiduodamas motinai mergaitę, kuri davė prieš tą motiną parodymus, nesuvokė, kad taip jis sunaikina įrodymą? Bet kodėl jam to nedaryti, jei už tai jam nėra baudžiamosios atsakomybės?

Todėl dabar Seimo nariams reikės spręsti: ar jie politiniais tikslais atiduos tai teisės amatininkų brolijai „suvalgyti“ savo narį, ar ne?

Įvykiai Garliavoje apnuogino mūsų teisinę sistemą, ji šiuo metu yra be kelnių. Ir reikia skubiai ją aprengti, nes tai ne tik Lietuvos gėda, bet ir prapultis. Justicija, kuria nepasitiki dauguma piliečių, gali labai pavojingai pasukti visos valstybės raidą.

Juozo Valiušaičio nuotraukos

/Bernardinai.lt/

Vasario tezės

Vasario tezės

Vasario mėnesio tezės

„Etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos.“

Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, vasario 19-ąją komentuodamas laikinojo „Ūkio banko“ bankroto administratoriaus paskyrimo etiškumo klausimą taip paaiškino savo pasirinkimo motyvus.

Daugiau skaitykite čia.

* * *

„Aš galvojau, kad po Garliavos istorijos mūsų žmonės pasimokė. Bet pasirodo, ne.“

Kęstutis Lančinskas, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, buvęs Lietuvos konsulinis sekretorius Izraelyje ir Latvijoje, vasario 25-ąją vienoje televizijos laidoje, kurioje buvo kritikuojama policijos veikla, nesugebėjo nuslėpti savo, atrodo, nuoširdžios nuostabos.

„Šaaa!“

Tai buvo vienas stipriausių Kęstučio Lančinsko argumentų, kodėl jis mano, jog piliečiai galėtų jaustis tikrai saugūs, kai jų saugumu rūpinasi jo vadovaujama policija.

Visą laidą žiūrėkite čia.