Tiesos.lt redakcija

Kaip jau skelbta, Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė, perėmusi generalinio prokuroro D. Valio įgaliojimus, pranešė, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija, sprendžianti parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo klausimą, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuoti „parlamentarės nusikaltimai“, negali pamatyti, nes BPK 177 str. 1 dalis draudžia skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis „apie nepilnamečius įtariamuosius ar nukentėjusiuosius“.

Kaip minėjome, prokurorė Nina ir prokuroras D. Valys nutylėjo, kad jų minimas BPK straipsnis kalba tik apie ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimą masinės informacijos priemonėse, o Seimas nėra tokia priemonė.

Kita vertus, mergaitė, kurios privatumas taip saugomas, byloje, iškeltoje Neringai Venckienei, nėra nei įtariamoji, nei nukentėjusioji – šiame ikiteisminiame tyrime įtariamąja laikoma pilnametė N.Venckienė, o nukentėjusiais – taip pat nemažamečiai Laimutė Stankūnaitė ir policijos pareigūnas, pats taikęs prievartą prieš teisinį imunitetą turėjusią tuomet teisėją N.Venckienę.

Dar daugiau – Klaipėdos apygardos teismas, pasirėmęs Seimui nerodoma vaizdo medžiaga, priėmė neskundžiamą nutartį: „Garliavoje vaiko atžvilgiu buvo naudojama jėga, bet psichologinės ir fizinės prievartos jo atžvilgiu nebuvo“. Kaip galima naudoti prieš žmogų jėgą nenaudojant prievartos, matyt, dar ilgai aiškinsis teisininkai ir kalbininkai.

Tad ką dar, jei Klaipėdos teismai sako tiesą ir prievartos prieš vaiką nebuvo, bijo parodyti prokuratūra? Kad būta prievartos prieš teisinį imunitetą turinčią teisėją? Ar kad jai inkriminuojami kaltinimai laužti iš piršto?

Ar Lietuvos teisėtvarka galima pasitikėti, spręskite patys pasiklausę garso įrašą, užfiksavusį tai, ko Seimo nariams neleidžiama pamatyti (daugiau smurto įrodymų čia).

Ta proga siūlome prisiminti ir praėjusių metų kovo 23 dienos įvykius Kedžių namuose, kai prieš mergaitę ir jos artimuosius pirmą kartą panaudota jėga – šį smurtą sustabdė tik principinga Kauno rajono savivaldybės vaiko teisių apsaugos specialistė Andželika Vežbavičiūtė (žiūrėkite TV3 išsamų reportažą).

Primename, kad prokurorai, teismai ir čia neįžvelgė jokios valstybės tarnautojų – antstolės, apsauginių – ar motinos prievartos prieš vaiką, byla dėl prievartos prieš tą pačią Laimutę Stankūnaitę buvo iškelta seneliui Kedžiui.

Stebėjusiems kovo 27-osios LTV laidą „Teisė žinoti“ tapo aišku – ir antrąją Audriaus Siaurusevičiaus direktoriavimo kadenciją LRT griežtai laikysis prezidentūros direktyvos: „Apie prezidentės paskirtus pareigūnus – tik gerai arba labai gerai“.

Siūlome pasižiūrėti (visos laidos ieškokite čia, ištrauka paskelbta ir čia), kaip LTV laidų vedėja Rita Miliūtė ir du generaliniai Lietuvos Respublikos prokurorai – dabartinis Darius Valys ir pirmasis Artūras Paulauskas – primygtinai įkalbinėja visuomenę pasitikėti liūdnai pagarsėjusio Šiaulių apygardos prokuroro Anatolij Mirnyj sukomplektuota komanda – prokurore Nina ir jos kolegomis. Nežinia, kodėl, bet ne tik Šiaulių gyventojams Ritos Miliūtės vadovaujamu trio šį kartą patikėti sunku.

Atminties nepraradusiems piliečiams belieka tik atsidūsėti: kaip stipriai laikas keičia net ir plienines moteris. Malonūs LTV žiūrovai dar gerai prisimena Ritos Miliūtės laidas, rengtas per Rolando Pakso apkaltą: kaip tada, žavios jaunystės metais, Rita Miliūtė su neslepiamu pasimėgavimu skelbė visą slapčiausią informaciją, kurią ne tik Aloyzo Sakalo vadovautai Seimo tyrimo komisijai, bet ir LTV pluoštais teikė VSD. Kas per keletą metų taip radikalai pakeitė Lietuvą, LTV ir „kiečiausią Lietuvos žurnalistę“?

Kaip žemai krito ne tik prokurorų, bet ir LRT žurnalistų profesionalumas. Propagandinėje laidoje atvirai manipuliuota įstatymais.

Visi trys prokurorų atsisakymą pateikti „Garliavos operacijos“ video medžiagą Seimo laikinajai tyrimo komisijai mėgino pateisinti draudimu informaciją viešinti, numatytu Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 177 straipsnio 1 dalyje:

„177 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas

1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.“

Ir prokurorai, ir „kiečiausioji Lietuvos žurnalistė“ sutartinai nutylėjo, kad šis BPK straipsnis galioja duomenų skelbimui masinės informacijos priemonėse, o Seimas nėra tokia priemonė.

Vienbalsiame propagandiniame šou nebuvo kam paminėti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme apibrėžtų parlamentinių komisijų teisių:

„susipažinti su informacija, susijusia su tiriamu klausimu, ir gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfiksuoti“;

„suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais“;

„tais atvejais, kai atsisakoma pateikti komisijos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą…“

Kam dar įstatymai, išsami informacija ir profesinė savigarba, kai gautos direktyvos banaliai vienareikšmės?

Naujuoju telefonu atsiliepė pati Lina Juškevičienė. Į visus klausimus apie mergaitės savijautą, savivaldybės tarnautoja atsakinėjo vienodai: „Tai nėra vieša informacija.“

Pokalbis užsimezgė tik tada, kai buvo užduotas, tuo metu atrodė, paskutinis klausimas:

Ar galėtų su mergaite susitikti su ja Garliavoje bendravę garsūs Lietuvos disidentai Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas? Gal galėtų ją pamatyti pediatras profesorius Arūnas Valiulis?

Turbūt Jums yra žinoma, kas yra mergaitės įstatyminė atstovė, ir visi šie klausimai yra įstatyminiam vaiko atstovui, ne Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Bet juk žiniasklaidoje Jūs buvote pristatoma kaip jos atstovė?

Mes šios mergaitės atstovai esame tik baudžiamojoje byloje ir tik šios bylos rėmuose.

Bet būtent šios „baudžiamosios bylos rėmuose“ ji buvo paimta iš gimtųjų namų ir uždaryta saugomoje teritorijoje ir būtent dėl to šie žmonės – disidentai Nijolė Sadūnaitė ir kunigas Robertas Grigas – norėtų pamatyti vaiką, įsitikinti, ar jam viskas gerai.

Ne dėl šios bylos ji buvo paimta iš jos namų. Jūs kalbate ne apie baudžiamąją bylą, o apie civilinę bylą.

Ir kokią turime iš to pasidaryti išvadą?

Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius šios mergaitės įstatyminis atstovas yra tik baudžiamojoje byloje. Šiaip mergaitės įstatyminė atstovė yra motina Laimutė Stankūnaitė.

O Jūs galėtumėte pasakyti, kodėl Jūs, kaip įstatyminiai jos atstovai baudžiamojoje byloje, nekovojote už tai, kad mergaitė pati galėtų duoti parodymus savo baudžiamojoje byloje, užuot davusi parodymus kitų baudžiamojoje byloje?

Nekomentuosiu visų šitų dalykų.

Nekomentuojate todėl, kad neturite argumentų?

Ne, nekomentuoju todėl, kad yra šeimos reikalas.

Šeimos reikalas, kad ji duotų parodymus ne savo baudžiamojoje byloje, o kitų?

Tai yra šeimos reikalas. Ir kompetentingų institucijų.

O tai Jūs nebe kompetentinga institucija?

Ne, mes esame būtent šita institucija. Bet nemanau, kad Jūs esate tokia institucija, kad galėtumėte gauti tokią informaciją, kurios prašote iš manęs.

Bet mums nebūtina būti kompetentinga institucija, mums pakanka paklausti kompetentingų institucijų to, kas rūpi, kas yra aktualu visuomenei. Mes norime išgirsti įtikinamą atsakymą, nes to vaiko likimas ir yra tos baudžiamosios bylos, kurioje Jūs ir atstovaujate jo teisėms, esmė. Juk toje byloje ji yra galimai nukentėjusioji ir kodėl ji yra neapklausiama?

Jos teisės ir teisėti interesai dabar yra užtikrinami. Tai mums, kaip institucijai, yra svarbiausia.

O kaip Jūs suformuluotumėte, kokios jos teisės ir kokie teisėti interesai šiuo metu yra svarbiausi?

Tokie kaip ir kiekvieno vaiko. Tikrai daugiau negaliu Jums skirti laiko.

Ne kiekvienas vaikas yra nukentėjęs tokioje byloje.

Pasidomėkite tada, kiek tokių vaikų yra Lietuvoje. O jų tikrai yra ne vienas.

O gal Jūs galite suteikti informaciją?

Ne, negaliu.

Kodėl? Nejaugi ir ji yra slapta?

Mmm. Nematau, kad Jums tai būtų įdomu. Jums rūpi tik viena byla ir Jūs turite kažkokį savo nusistatymą.

Gerbiamoji ponia, aš Jūsų dabar klausiu, gal Jūs galite suteikti visuomenei rūpimą informaciją?

Aš Jums tiesiog pasakiau, aš dabar negaliu komentuoti to, kas yra susiję su šitu vaiku, su šia šeima ir su bylom.

Gerai kalbamės apie tai, apie ką Jūs galite kalbėtis: kiek Lietuvoje yra tokių nukentėjusių vaikų?

Tokios statistikos neturiu.

Tai ir Jums nerūpi tie vaikai?

[labai ilga pauzė] Koks kitas klausimas bus?

Ne, grįžkime prie to, kuris, Jūsų manymu, yra svarbiausias. Jūs teigėte, kad mums nerūpi kiti vaikai. O Jums ar rūpi kiti vaikai?

Mmm. [dar ilgesnė pauzė] Iš tiesų klausimas yra toks labai abstraktus.

Labai konkrečiai klausiu: prašau konkretaus skaičiaus, kiek yra vaikų, nukentėjusių tokiose bylose?

Aš Jums pasakiau, kad tokios statistikos aš neturiu. Iš tiesų nebeturiu laiko su Jumis kalbėti.

Kada galėčiau su Jumis pakalbėti tais klausimais, kurie mums abiem rūpi?

Pateikite elektroniniu paštu klausimus, kurie Jums yra aktualūs, ir palikite savo kontaktus.

Būtinai. Ačiū.

Kalbino Ramutė Bingelienė

Ramutė Bingelienė   2013 kovo 16

Tiesos.lt

Šio penktadienio, kovo 15-osios, rytą Lietuvą apskriejo Garliavos istorijos dalyvės Laimutės Stankūnaitės žodžiai: „Daugiau nebegaliu…“. Kaip visada, L. Stankūnaitės žodžiai buvo paskelbti per „Lietuvos rytą“: iš jo šį pranešimą išplatino ir kitos žiniasklaidos priemonės. Visi, perskaitę antraštę, pritilo – žiniasklaidininkai L. Stankūnaitės kreipimąsi pavadino „desperatišku“.

Pateiksime tik keletą jo ištraukų (visą tekstą rasite čia): „Esame iškankintos ir išvargintos… Mano sveikata kiekvieną dieną vis blogėja. Man alergija pradėjo vėl ūmėti, kiekvieną dieną tris mėnesius vaikštau užtinusiomis akimis, kankina baisus galvos skausmas, širdį skauda, jaučiuosi labai pavargusi… Mane labai kankina nemiga. Matau, kaip kenčia mano dukrelė, jai nuolat skauda galvą, pilvą. … Gyvename nepelnytą gyvenimą. Esame nukentėjusios, o gyvename įkalintos… Šio įrašo tikslas – išsakyti baimę, nes nepasitikiu Lietuvos kriminalinės policijos biuru. Bijau, kiekvieną kartą bijau, nes esu ne kartą prašiusi atsisakyti apsaugos, bet jie man to neleidžia. … Bijau dėl savo gyvybės, nepasitikiu Kriminalinės policijos biuru, nes nežinau kaip, kas gali nutikti. Yra žinių, kad policijos departamento darbuotojai žinojo apie spalio 4 išvakares, apie mano sesers nužudymą bei teisėją Furmanavičių, bet nieko nepadarė, kad sustabdytų. Todėl aš turiu viduje nepasitikėjimo tiek policija, tiek pareigūnais kai kuriais. Todėl labai bijau dėl savo gyvybės ir susidorojimo su manimi. Todėl prašau pagalbos padėti mums…“

Tačiau atidžiau įsižiūrėjus ir įsiklausius, kyla abejonių: vargu ar tai, ką matome ir girdime, galėtume laikyti desperacija.

Pirmiausia glumina pats faktas, kad šį įrašą desperacijon puolusi L. Stankūnaitė paliko „Facebook‘e“ – vienoje moderniausių ir greičiausių bendravimo priemonių – sausio 20 dieną, tačiau iki mūsų jis keliavo kone du mėnesius. Ir atkeliavo kaip tik tada, kai savo darbą pradėjo Seimo laikinoji komisija, sprendžianti kitos Garliavos istorijos dalyvės, Seimo narės Neringos Venckienės neliečiamybės klausimą, kai nuo Garliavos šturmo prabėgo 10 mėnesių ir piliečiai rengiasi šią datą paminėti, kai Vilniaus apygardos teismas ruošiasi skelbti nuosprendį Andriaus Ūso byloje.

Vos pasirodžius L. Stankūnaitės pareiškimui, tą pačią dieną spaudos konferenciją surengė Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis ir Vilniaus vaiko teisių apsaugos inspektorė Lina Juškevičienė. A. Matonis pareiškė: L. Stankūnaitė pasisakė „veikiama pašalinių asmenų“ – mat jai „neuždrausta bendrauti nei telefonu, nei internetu“. Tad jei išties yra taip, jei išties jai nedraudžiama naudotis tuo, kas ją daro lengvai susekamą, darytina dvi išvados – jei esama realios grėsmės, saugantys Laimutę Stankūnaitę visai nenori jos išsaugoti ir todėl ji teisi nepasitikėdama Liudytojų ir nukentėjusių asmenų valdybos pareigūnais ir bijodama dėl savo gyvybės (tai jau kita tema – visam „desperatiškame“ kreipimesi ji nesijaudina dėl dukters gyvybės…), arba jai niekas realiai negresia ir ją saugantys tai gerai žino.

Įsidėmėtina, kad A. Matonis spaudos konferencijoje pabrėžia, kad L. Stankūnaitė ir jos dukra nėra saugios, kad joms gresia pavojus. Jis taip pat pripažįsta, kad saugomų asmenų gyvenimo sąlygos nėra lengvos. Kaip stipriai A. Matonio žodžiai skiriasi nuo Kėdainių teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo nutarties, kurioje Lietuvos Respublikos vardu buvo garantuota, kad Garliavos mergaitei tinkamas gyvenimo sąlygas sugebės užtikrinti policija.

Ne mažiau prieštaringas yra ir spaudos konferencijoje išsakytas Vilniaus vaiko teisių apsaugos inspektorės Linos Juškevičienės pareiškimas. Sustingusia ir graudžia veido išraiška ji sako, kad mergaitė yra „linksma, jinai džiaugiasi, kad dabar yra su motina, kad ji lanko mokyklą, kad ji gali bendrauti su vaikais“. Tačiau dar visai neseniai ta pati pareigūnė Lina Juškevičienė savo tarnybiniuose pranešimuose (2012-12-04 ir 2012-12-31) yra rašiusi, kaip liudija buvusi mergaitės globėja Neringa Venckienė, visiškai kitaip, t. y., kad „mergaitė liūdna, prislėgta“. Kada ši valstybės tarnautoja sako tiesą, o kada meluoja?

Bet grįžkime dar kartą prie paties įrašo. Moteris sakosi jau pusketvirtų metų gyvenanti „[…] apsaugoje, tiek aš, tiek mano dukra. Esame iškankintos ir išvargintos, esame nukentėjusios ir netekusios savo artimųjų. Esame labai pavargę su dukrele ir mano šeima taip pat, mano tėvai.“ Nors čia nieko nesakoma, nuo kada ji jaučiasi tokia iškankinta ir išvarginta, bet leidžiama suprasti – nuo pat pradžių, t. y. nuo 2009 metų spalio 5 dienos, kai Kaune buvo nužudyti teisėjas Jonas Furmanavičius ir jos sesuo Violeta Naruševičienė. Ir kelis kartus pabrėžia, jog išgyvenanti baimę dėl savo gyvybės, mat ji nepasitikinti ja saugančiais pareigūnais.

Po šio pareiškimo pasidaro visiškai nesuvokiami 2012 metų pradžios įvykiai, baigęsi smurtu prieš vaiką gegužės 17-ją: kokia motina, pati būdama tokia „iškankinta ir išvarginta“, taip beatodairiškai veržtųsi išplėšti mylimą dukrą iš vienintelių jai gimtųjų namų, kur ji nebuvo nei „iškankinta“, nei „išvarginta“, atvirkščiai, buvo sveika, gyvybinga, laiką leido su seneliais ir tetos šeima, turėjo draugų, lankė mokyklą, mokėsi muzikos ir gyveno visavertį gyvenimą. Kokia vaiką mylinti motina ryžtųsi uždaryti savo vaiką į, anot jos, nesaugią, gyvybei pavojingą, kankinamai slegiančią, nuo įprastinio pasaulio, artimųjų bei draugų izoliuotą, vaiko psichologinę ir socialinę raidą pažeidžiančią terpę? Dar daugiau – kur žiūrėjo socialinės tarnybos, pačios dalyvavusios per jėgą grobiant vaiką, kad ši gyventų uždaryta su jau „iškankinta ir išvarginta“ motina ir kad ilgainiui ir pati mergaitė taptų tokia pat „iškankinta ir išvarginta“?

Dar daugiau – kokia teisingumo ir teisės samprata vadovavosi teismai: ir Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas, teisėjas Vitalijus Kondratjevas 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimu nutaręs patikėti vaiką Liudininkų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai ir Valstybės saugumo departamentui, skyręs mergaitei gyventi ten, kur, pasirodo, nėra jokių vaikui augti tinkamų sąlygų, taip gražiai aprašomų Vaiko teisių konvencijose? Galų gale kur žiūrėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek daug gražbyliavęs apie vaiko teisę gyventi su motina, o motinos – su vaiku, bet kažkodėl ignoravęs tą faktą, jog ši motina pati gyvena tokiomis sąlygomis, kad net ir savimi negali pasirūpinti, jau nekalbant apie tokias „gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo [vaiko] fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi“?

Taigi L. Stankūnaitės kalbos įrašas ir valstybės pareigūnų išsakyti to įrašo komentarai yra skandalingas ir makabriškas dalykas. Atsakomybė už jį tenka ir visiems teismams, leidusiems įtvirtinti tokią neteisybę mergaitės atžvilgiu, ir aukščiausioms valdžios institucijoms, tyliai stebinčioms šį kraupų spektaklį.

Pastebėtina, kad iki šiol spektaklio režisieriai Laimutei Stankūnaitei buvo skyrę laimingos, mylimą vaiką susigrąžinusios moters vaidmenį. Nuo pat pirmos iš skausmo ir baimės klykiančio vaiko „susigrąžinimo“ dienos ji prieš kameras demonstravo laimę – ir kasdienybėje, ir per šventes: Motinos dieną, Kalėdas. Šia laime ji nuolat dalijosi su advokatu Gintaru Černiausku ir „Lietuvos ryto“ žurnalistais. Laimingai motinai „Lietuvos rytas“ net sudarė galimybes pasveikinti visą Lietuvą su Naujaisiais Metais. Kodėl šis vaidmuo staiga pasikeitė? Kodėl laimingiausia Lietuvos mama po kelių savaičių (įrašas, pačios Laimutės teigimu, darytas sausio 20 dieną) staiga tampa nelaiminga kankine, virpančia dėl savo gyvybės? O gal spektaklis seniai vyksta aktoriams nedalyvaujant? Gal laimingosios L. Stankūnaitės kalėdiniai interviu su Laima Lavaste ar Nerijumi Povilaičiu buvo surašyti be pačios aktorės?

Ne mažiau mįslinga, kodėl L. Stankūnaitė šiuo metu baiminasi tik dėl savo gyvybės ir nė žodžio – apie mergaitės?

Kai Garliavoje budėję žmonės sakė: „Laimutė Stankūnaitė yra vienintelė, be mergaitės, liudytoja byloje, kurioje įklimpę išties galingi žmonės, tad atiduoti jai mergaitę yra pernelyg pavojinga joms abiem, ypač jei jos bus išvežtos į užsienį…“, jie būdavo pašiepiami. Kai tai po kelių metų sako Laimutė Stankūnaitė, jautiesi suglumęs: déjà vu… Tik veikėjai kiti.

Dar keisčiau atrodo žurnalistės Astos Kuznecovaitės lūpomis „Lietuvos ryte“ pagarsinta žinia: mergaitė, kuri negali liudyti Andriaus Ūso teisme dėl prievartos prieš ją, nes jos „atmintis ištrinta“, neseniai davusi parodymus Kauno apylinkės teismo teisėjui kitoje baudžiamojoje byloje. Kokioje, nėra aišku, bet vienas žurnalistės pašnekovas jai pasakęs nei daug, nei mažai: „Einama žmogžudysčių organizavimo link.“

Įdomu, ką apie šios apklausos korektiškumą ir staiga atgijusią vaiko „ištrintą atmintį“ pasakys Audrius Cininas, Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjų kolegijos pirmininkas, kartu su kolegomis nagrinėjęs Andriaus Ūso bylą ir paskelbęs jį išteisinantį nuosprendį remdamasis vien spekuliacijomis apie tai, jog mergaitės liudijimai nepatikimi, nes tėvas savo klausimais „ištrynęs“ jai autentišką atmintį (daugiau apie šios bylos nelogiškumus skaityti ilgametės advokatės dr. Zitos Šličytės komentarą; rekomenduojame prisiminti ir Dainiaus Pūro interviu svarstymus apie tai, kokių ekspertai turi galimybių nustatyti atminties ištrynimo šnekomis faktą).

Paskutinė „Lietuvos ryto“ publikacija, pasirodžiusi kovo 15 dienos paskutinę valandą, atrodo išties makabriška: „Lietuvos rytas“, ilgą laiką skelbęsis žinąs visas mūsų mintis, šiąnakt, 23.27, paskelbė: „Žudikai kartais pergudrauja net itin svarbių liudininkų sergėtojus“ ir savo pastebėjimus apie tai, kaip kartais būna, iliustravo ne tokių įvykių pavyzdžiais, o saugomo vieno žmogaus – Laimutės Stankūnaitės nuotrauka. Manau sutiksite: akivaizdus grasinimas fiziniu susidorojimu.

Kada iššaus paslaugių žurnalistų į sceną jau įneštas šautuvas?