Regimantas Tamošaitis: Kas nutiko Lietuvoje?

Paskelbta 2013-02-28 by Lietuvos Sąrašas

„Literatūra ir menas“

Tirdami bylą dėl savo namuose gimdžiusių moterų, kurios dalyvių nusikaltimo sudėtis, mūsų požiūriu, sunkiai paaiškinama, prokurorai atliko kratas piliečių, taigi ir kai kurių menininkų, namuose. Buvo paimti pagrindiniai darbo įrankiai – kompiuteriai, skaitmeninės laikmenos su tekstais ir vaizdine medžiaga – be kurių jie negali tęsti savo darbų, užsidirbti pragyvenimui. Mūsų žiniomis, tai buvo atlikta labai keistu būdu: užuot pasikvietus reikalingus asmenis ir uždavus jiems norimus klausimus, buvo įsiveržta į jų būstus ir atliktos kratos. Įvairios menininkų organizacijos kreipėsi į valstybės vadovus reikšdamos susirūpinimą dėl šių įvykių. „Literatūra ir menas“ nutarė užduoti šiuos klausimus keliems menininkams.

Kas nutiko Lietuvoje? Kodėl valstybėje, kuri turėtų būti didžiausias savo piliečių saugumo garantas, pasidarė lyg ir nebe saugu gyventi eiliniam piliečiui, mokesčių mokėtojui, pagrindiniam valstybės ramsčiui?

Gal mūsų valstybė jau nebėra valstybė, o keistas darinys, kuriame nusikalstamos grupuotės, susijungusios su teisėsaugos ir kitomis valdžios institucijomis, siekia savo tikslų. Piliečių saugumas jau nebėra tokios valstybės rūpestis, nes piliečiai tokioje sistemoje yra tik įbauginta manipuliuojama masė. Nenormalu, kai žmogus paverčiamas anoniminių galios struktūrų įsitvirtinimo priemone. Moters pasirinkimas gimdyti namuose – sąmoningo žmogaus apsisprendimas, rodantis asmenybės jėgą, bet juk tokios asmenybės sistemai nereikalingos.

Mano draugas iš JAV Tomas Rekys šią problemą komentuoja taip: „Stiprus žmogus – silpna valstybė. O valstybė juk nori būti stipri. Štai naciai neva buvo stiprūs. Iš tikrųjų jie buvo silpni – tai masių ideologija, tai stiprumo pojūtis masėje, bet ne individe (šio vieta – konclageryje). Iš tų silpnųjų, paklusniųjų masės ir susidarė „stipri“ valstybė. Tai, aišku, istorija, bet juk niekas nėra pražuvę – nei naciai, nei masių iliuzijos. Dabar individai „stiprinami“ valstybės – civilizacijos sukurtų institucijų atributais: oficialiai aprobuotu išsilavinimu, gydymu antibiotikais, maitinimu genetiškai modifikuotais produktais ir pan. Kapitalistinėje sistemoje žmonės kuo toliau, tuo labiau užguiti.“

Štai ir visa tiesa. Lietuvoje visi valstybiniai interesai susiję ne su asmens gerove, bet su kapitalo judėjimu, ir visa valdžia priklauso kapitalą kontroliuojančiomis galios struktūromis. O laisvoms ir principingoms asmenybėms vieta jei ne konclageryje, tai bent kalėjime. Kartais jie tiesiog išmetami per langą.

Kaip būtų galima vertinti visus šiuos įvykius? Kas jus labiausiai šokiravo? Ar galima kratas, atliktas žinomų Lietuvos menininkų namuose susieti su Pociūno, Beresnevičiaus ir daugeliu kitų panašių bylų? Ir kodėl priešingai – nuoseklūs valstybės žalotojai, grobstytojai ir niekintojai – „žymūs“ politikai ir kitokie veikėjai – vis dar vaikšto nenubausti ir mėgaujasi neliečiamųjų statusu? Kodėl per 20 metų nenuteistas nė vienas įtakingas pareigūnas, nors žiniasklaida vis paviešina faktus apie korupcijos atvejus?

Šie klausimai retoriški. Kaip valdžios žmonės gali demaskuoti ir nuteisti patys save? Juk jie net prieš visuomenę nėra linkę atsiskaityti už savo veiksmus. Visur tvyro neaiškumas ir miglos, visi Lietuvos vandenys sudrumsti. Mes, Lietuvos piliečiai, sužinome tik savo šalies praradimus, tačiau kas iš jų užsidirba, kas yra užsakovai, vykdytojai, suinteresuotieji asmenys – visa tai užtemdyta. Valstybe ir valstybingumu tiesiog naudojamasi. Tokios nusikalstamos veiklos sąlygos – anonimiškumas aukščiausiose galios struktūrose. Taip pat jokios pilietinės kontrolės mechanizmo, valdančiųjų atsakomybės nebuvimas. Galima sakyti, kad mūsų šalyje viešpatauja valstybinio lygmens cinizmas. Sovietinę ideologiją pakeitė tautiškumo ideologija, viešai demonstruojamas patriotizmas, bet valdžia kaip buvo ciniška, taip ir liko. Sovietinis režimas buvo ganėtinai racionalus, hierarchiškas, sistemiškas, todėl prognozuojamas, suvokiamas protu, o dabartinė sistema yra kaip aštuonkojis su daugybe čiuptuvų: jis neturi nei galvos, nei stuburo. Todėl tas gaivalas yra iracionalus, nesuvokiamas, nenuspėjamas ir, be abejo, nesunaikinamas. Kaip galima sunaikinti valstybės kūne lyg metastazėmis plintantį parazitą? Jis suyra į gabaliukus ir dauginasi iš naujo. Jo nepamatai, kol jis neprisikasa prie tavęs, kol nesuvoki, kad jau ir tau atėjo galas, nors tu, kaip ir tas Franzo Kafkos personažas, esi visai nekaltas, esi paprastas ir doras pilietis. Kur svarbiausias yra valstybės ir valdžios interesas, ten visada bus kaltas žmogus. Kai matau tokią situaciją, apima bejėgiškumo jausmas. Juk mes dirbame savo darbą, neturime laiko knaisiotis spaudoje, ieškoti tiesos. Nuo mūsų slepiama informacija. Kartu jaučiu ir nuostabą, kad aš ir daugelis panašių į mane vis tiek liekame Lietuvos patriotai. Bet gal tik jos prižiūrimi idiotai? Kurie be valstybės priežiūros net vaikų pasigimdyti negalėtų?

Ar šis precedentas neliudija, kad prisidengus kokia nors byla ir pareiškus, kad meno kūrinys ar jo sukūrimo aplinkybės bei medžiaga yra ikiteisminio ar kokio kito tyrimo įkalčiai, ateityje galima tikėtis pareigūnų vizitų pas bet kurį menininką?

Be abejo, tokioje sistemoje reikia būti viskam pasiruošus, nes niekada nežinai. Aštuonkojis pirmiausia apdoroja savo auką, tarsi apnuodiją ją: diskredituoja, apšmeižia, sumenkina visuomenės akyse, ir tada – jau visų džiaugsmui – praryja ir suvirškina. Juk žmones erzina visokie neaiškumai, netipiški kitų žmonių pasirinkimai. Per žiniasklaidą visuomenė suerzinama, jos pykčio priežastimi tampa sistemos reikalvimus ignoruojantis asmuo (asmenybė), o tada, garsiai rėkiant apie visiems privalomus įstatymus ir teisngumą, auka sudorojama, sistema ir jos tarnai triumfuoja.

Bet kartais tos aukos ima priešintis ir konsoliduotis. Tada paaiškėja, kad prokuratūra apsikvailino. Suteikė medžiagos ateities tyrinėjimams apie XXI a. raganų medžioklę Lietuvoje. Koks gali būti teisingumas be žmogiškumo? O menininkai kaip laisvos sąmonės žmonės visada ir visur buvo valstybinės prievartos kritikai, jie visada pirmieji ir susilaukia teroro, tai tiesiog dėsninga.

Kaip būtų galima apsisaugoti? Ką daryti? Kodėl, užuot sprendusios opias visuomenės problemas, baudusios realius nusikaltėlius, valstybės institucijos imasi demonstruoti galią prieš savo pilietinėmis laisvėmis norinčius pasinaudoti žmones? Ar tai nepanašu į norą mus tiesiog įbauginti?

Visos valdžios siekia įbauginti kritiškai ir morališkai mąstančią visuomenės dalį, kurią paprastai sudaro kūrėjai, ir tada neribotai naudotis valdžia. Visada taip buvo ir bus, kad valdžios sargams svarbiausi yra ne tikrieji nusikaltėliai, bet laisvos ir principingos asmenybės. Kodėl eskaluotos gimdymo namuose problemos atveju nedaroma nieko pozityvaus? Juk reikalas labai paprastas: reikia keisti kažkam naudingus pasenusius įstatymus ir pasižiūrėti į kitų Europos šalių patirtis. Turime teisiškai reglamentuoti gimdymą namuose, juk esame bene labiausiai atsilikę Europoje (greta Vengrijos ir dar kažkokios šalies). Šita problema išspręsta net Latvijoje ir Estijoje.

Juk situacija absurdiška: moteriai gimdyti namie galima (nes juk neuždrausi spontaniškų gimdymų), bet jai padėti draudžiama, medicininė pagalba – tai jau kriminalas. Formaliai Vilniaus prokuratūros veiksmai visiškai teisėti, bet tas jos vykdomas teisingumas yra nežmogiškas. Juk ir šventosios Inkvizicijos ekspertai, teisėjai Jacobi Sprengeris ir Henricis Insistorijus, laikėsi to meto įstatymų ir raganas į laužą siuntė griežtai laikydamiesi visų juridinių procedūrų. Jų teisinis trakatatas „Raganų kūjis“ („Malleus maleficarum“, 1412) jau daug metų yra viena svarbiausų mano bibliotekos knygų, nes ji anuomet padėjo suvokti sovietinio saugumo represijas, padeda suvokti ir dabartinius Vilniaus prokuratūros veiksmus, atgręžtus visų pirmiausia prieš gyvybę teikiančios moters prigimtį ir prieš moters teises palaikančius menininkus.

Ar Lietuvos saugumas saugo Lietuvos valstybę? – diskusija Tiesos.lt klube

Paskelbta 2013-02-27 by Lietuvos Sąrašas

M. K. Čiurlionio namuose į tradicinę diskusiją renkasi Lietuvos Sąrašo suburtas Tiesos.lt klubas

M. K. Čiurlionio namuose renkasi Tiesos.lt klubas

Vasario 28 dieną, ketvirtadienį, 19 valandą M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje susirinkęs Tiesos.lt klubas kartu su ekspertais diskutuos tema „Ar Lietuvos saugumas saugo Lietuvos valstybę?“

Už Lietuvą be košmarų! – piliečių pasivaikščiojimas rytoj, vasario 27-ąją, 12 val., S. Daukanto aikštėje

Paskelbta 2013-02-26 by Lietuvos Sąrašas

Atsakydami į paryčiais valdžios rengiamas kratas mūsų šeimų namuose, į patyčias iš mūsų vaikų ir meno žmonių, į meno kūrinių kriminalizavimą, laisvieji menininkai ir piliečiai rytoj, trečiadienį, vasario 27-ąją, 12 valandą, išeina pasivaikščioti į Vilniaus Simono Daukanto aikštę.

Ramiu piliečių pasivaikščiojimu „Už Lietuvą be košmarų!“ bus priešinamasi valdžios savivalei ir patyčioms, ginamas mūsų ir mūsų vaikų orumas.

1990-ųjų kovo 11-ąją atkūrėme savo valstybę kaip jaukius tautos namus, tad neleiskime valdžiai jos paversti kalėjimu.

Iš propagandos frontų: prieš metus susidorojimą su FNTT vadovais lydėjo šmeižto ir propagandos banga

Paskelbta 2013-02-25 by Lietuvos Sąrašas

2012 metų vasario 22-ąją, protestuodami prieš valdžios susidorojimą su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, daugiau nei tūkstantis piliečių susirinko Vilniaus Simono Daukanto aikštėje į pirmąjį mitingą, kuriame buvo pareikalauta teisingumo valstybėje. Susidorojimą su FNTT pareigūnais ir piliečių protestus tuo metu žiniasklaidoje lydėjo šmeižto ir propagandos lavina. Pastebėtina: Vilniaus apygardos administraciniam teismui vėliau pripažinus, kad FNTT vadovai buvo atleisti neteisėtai, propagandos fronto kariai šiuos teismo sprendimus sutartinai nutylėjo. Ryškiausius to laiko propagandinius tekstus metams prabėgus verta prisiminti.

V.Laučius: „Tai, kas prasidėjo nuo melo ir jo detektoriaus, peraugo į tikrų tikriausią melo fiestą viešojoje erdvėje“

Siūlome prisiminti, kokias „melo fiestas“ prieš metus su draugais rengė Delfi.lt apžvalgininkas, LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius ir buvusio VSD vadovo Dainiaus Dabašinsko intymus pašnekovas Vladimiras Laučius.

V.Laučius: Neteisybės kariauna – „už teisingumą“

DELFI.lt, 2012 m. kovo 17 d.

Kovas. Baigia nutirpti murzinas pavasario pradžios sniegas. Šen bei ten murkso purvo ir smėlio kauburėliai, žiemos ledynmečio sunešti. Visur telkšo balos, naktį virstančios pilko ledo salelėmis. Pernykštės žolės puvėsiai maišosi su canis vulgaris išmatomis, nusėjusiomis neasfaltuotas miesto erdves. Ant nuogo medžio šakos kranksi vieniša varna, pašiurpusi nuo žvarbos ir nuosavo balso.

Sklando pavasario garsai ir kvapai. Per žiemą stovėję po sniego kepurėmis seniai nuvytę automobiliai pukši ir stena užvedami. Eismo dalyviams keliantys siaubą prasti vairuotojai, kuriuos taksistai vadina „sezoniniais“, rieda iš kiemų kelti sumaišties keliuose. Nesnaudžia ir pilietiniai chaoso kariai, išriedėję kovoti „už teisingumą“ drąsos keliais.

Visuomenininkas Alvydas Medalinskas eina tirpdyti, jo žodžiais tariant, „neteisingumo ledo“. Kitas visuomenininkas – Darius Kuolys – eilinį kartą viešai meluoja, o apmeluoti asmenys priversti rašyti paneigimus. Jų bendražygių mobilizuoti kovo kovotojai renkasi prie Seimo „už teisingumą“. Teisingumas šitų „draugų“ nepažįsta, bet tyli, nes gerbia laisvę ir demokratiją.

Seimo narys konservatorius Naglis Puteikis rašo socialiniame tinkle: „Kviečiam šeštad. 03.17 i mitingą Vilniuj „Už teisingumą“. Kelionės kaina-10 Lt. Autob. išvažiuoja 9.00-viešb.“Klaipėda”, 09.15- Akropolis Dubysos g. Registruotis tel. 865644695.“

Puteikio Lietuva – kaip Putino Rusija: veža žmones iš regionų į sostinėje vykstančius mitingus, apmoka kelionę, suteikia progą dykai pasimaklinėti po Vilnių ar Maskvą. Vienintelė sąlygą – nueiti pamitinguoti už tą „teisingumą“, kurį nurodys Putinas ar Puteikis, kad visi išgirstų tariamą „visuomenės balsą“, kurį reikiamu metu įjungia „Jedinaja Rossija“, „Tėvynės sąjunga“ ir jas aptarnaujanti žiniasklaida. Importuojame rusišką valdomos demokratijos modelį?

Tačiau bala nematė politikų: geriau pažvelkime į tautos didžiavyrius, vadinamuosius visuomenininkus, kurie, kaip sakydavo sovietmečiu, pretenduoja būti „mūsų epochos protu, sąžine ir garbe“. Jie yra labai judrūs ir susitelkę, vis buria tai kokį nors judėjimą, tai santalką, tai kitu burtažodžiu pavadintą organizaciją. Jų yra vos keli ar keliolika, jų auditorijos branduolį sudaro vienos politinės partijos garbintojai, bet jie jaučiasi kalbą visos Lietuvos vardu.

Štai pavaizdi ištraukėlė iš Medalinsko straipsnio: „Per vieną diskusiją generalinio prokuroro pavaduotojas klausė: jeigu žmonėms toks svarbus teisingumas, kodėl jie neateina į teismo posėdžius, nepasidomi, kaip ten viskas vyksta? Tada sakiau, jog perduosiu šią žinią“. Medalinskas, pasirodo, yra tas, kuris perduoda visuomenei žinias. O visuomenė per jį gal į jas ir atsako?

Keista Medalinsko ir „visuomenės“ dialektika. Įsivaizduokite dailininko Iljos Repino paveikslą: „Iš Medalinsko gavę žinią Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui“…

Patarpininkavęs tarp Lietuvos ir prokuratūros, Medalinskas ūmai ima pasakoti apie savo tariamus pokalbius su prezidente Dalia Grybauskaite. Neva prezidentė sakiusi apie buvusį FNTT vadovą Vitalijų Gailių, kad jis buvo netinkamas pareigoms, nes nepasistatė namo. Neva liepusi Medalinskui „daryti tą ir tą“ ir galbūt jo atžvilgiu „turėjusi tikslą patraukti savo pusėn“ (su visais Zaporožės kazokais?). Ir – pagraudenimas: „Tai yra siaubą varantys dalykai“.

Siaubą varantis dalykas šioje istorijoje yra prasti visuomenininko santykiai su tiesa ir tikrove. Jei paaiškėtų tiesa, jam, tikėtina, sunku būtų išlikti visuomenininku, nes visuomenė iš jo juoktųsi. Deja, žinodamas, kad prezidentė šito anekdoto nepasakos, nes neleidžia sveikas protas ir statusas, jis pasinaudojo savo nepakaltinamumu ir prikūrė istorijų žurnalistams.

Keli Seimo nariai šią istoriją užsirašė ir persiuntė prezidentei, reikalaudami atsakyti, ar nugirstas gandas yra tiesa. Ir tai vadinama Seimo Antikorupcijos komisijos darbu: prisiklauso abejotinų versijų (juk liudijimai šiai komisijai yra neįpareigojantys), susėda rimtais veidais – ne todėl, kad yra rimti, o todėl kad neturi humoro jausmo – surašo visus gandus ir pareikalauja, kad valstybės institucijos kapstytųsi po jų rašliavas.

Dar labiau tiesmukai nebūtus dalykus skleidžia kitas visuomenininkas – Kuolys. Pastaruoju metu jis ne kartą viešai melavo. Ko verta kad ir įvairioms auditorijoms jo ne sykį pasakota istorija apie tai, kaip kažkoks VSD pareigūnas esą „padarė vaiką“ čečėnų merginai, ją išnaudojo, o paskui tos merginos ir vaiko išsižadėjo. Į pastabas, kad reikėtų remtis faktais, o ne gandais, jis atrėždavo, kad tai – faktai. Tačiau šie tariami „faktai“ vėliau buvo paneigti VSD pranešimu spaudai, specialiai atlikus DNR tyrimą.

Deja, vis mindamas ant to paties grėblio, Kuolys ir toliau kaip niekur nieko pasakoja pramanytas istorijas ir šmeižia jam neįtikusius žmones. Neseniai viename jo straipsnyje pasirodė mažiausiai trys (!) melagystės, dėl kurių šio iš pažiūros inteligentiško žmogaus apmeluoti asmenys (TV3 naujienų tarnybos vadovas Sigitas Babilius, LTV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis ir premjero visuomeninis patarėjas Linas Linkevičius) buvo priversti rašyti paneigimus.

Ir tai tik vienas fragmentas – o kiek yra buvę atvejų, kai apmeluoti žmonės, nenorėdami murkdytis pramanų liūne, paneigimų neparašydavo? Kokią pilietinę visuomenę Lietuvoje ugdo Kuolio vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas, jei jo vadovas ramių ramiausiai skleidžia dezinformaciją? Už kokį teisingumą ir kokią Lietuvą kovoja mitingo Daukanto aikštėje vasario 22 d. ir „Už teisingumą! Už Lietuvą!” kovo 17 d. dalyviai, jei jų politiniai pranašai – viso labo manipuliatoriai, kurstantys minios neapykantą valstybės pareigūnams ir institucijoms?
Vyksta informacinis karas, kariaujamas dezinformacijos ginklais. Su tiesa ir tikrove prasilenkiančiomis publikacijomis puolama teisėsauga, spec. tarnybos, neklusnūs politikai, dabar jau – ir prezidentė. Iš teisėsaugos institucijų nutekinama operatyvinė informacija, kuri yra sumaniai panaudojama, kurpiant odiozinius straipsnius, reportažus ir įvairiausias insinuacijas. Kovai mobilizuojami ir vadinamieji visuomenininkai, ir politinių partijų ruporai.

Vis garsiau burzgia sovietinę propagandą primenanti netiesos gaminimo mašina. Kuriamoje baimės atmosferoje sąžiningi pareigūnai, teisėjai, politikai, žurnalistai nedrįsta ištarti žodžio, prieštaraujančio menamai „visuomenės nuomonei“. Politikos užkulisiuose sudaromi sąrašai pareigūnų, kliūvančių partiniams ir nepartiniams galios žaidėjams. „Juoduosius sąrašus“ skelbia informaciniame kare nekonvenciniais ginklais kariauti nesibodinti žiniasklaida ir sąmokslo teorijas skleidžiantys visuomenininkai.

Tada organizuojamas koks nors mitingas, į kurį suvežami didelės, priešų amžinai ieškančios partijos aktyvistai. Ant bačkos užsilipę visuomenininkai perskaito „juodąjį sąrašą“. Minia šaukia „gėda, gėda!” Paskui į televizijos laidą atėjęs garbus politikas ar apžvalgininkas išaiškina, kad visuomenė nepasitiki tais ir tais pareigūnais, todėl juos būtina atstatydinti. Jei jo paklausia – „iš kur jūs žinote visuomenės nuomonę?“ – jis atsako – „juk spauda rašo, žmonės mitinguoja, visuomenininkai piktinasi“. Begėdiška, bet veiksminga.

Kad ir kaip pasibaigtų vadinamasis FNTT skandalas, jokia jo politinė baigtis nebeužgoš kito – gal net didesnio skandalo: šmeižtas, intrigos, veidmainiavimas ir paprasčiausias nusišnekėjimas tampa mūsų viešojo gyvenimo norma. Tai, kas prasidėjo nuo melo ir jo detektoriaus, nuo patikrinimo poligrafu nepraėjusių pareigūnų garbstymo, peraugo į tikrų tikriausią melo fiestą viešojoje erdvėje. Gaila netikrais pranašais patikėjusių žmonių: apginkluoti gandais ir įtūžiu, jie veržiasi į kovą už tariamą teisingumą. Ir it kokie jakobinai griauna ir teisingumą, ir žmoniškumą, ir politinę santvarką.

/Vladimiras Laučius, Delfi.lt/

Paralelės

Paskelbta 2013-02-24 by Lietuvos Sąrašas

Iškalbingos Lietuvos ir komunistinės Kinijos paralelės

Kviečiame susipažinti su keturių menininkų istorijomis ir pamėginti rasti esminių skirtumų.

Kinų menininkas Ai Weiwei: daugiau žiūrėti čia.

Lietuvių kino režisierė Inesa Kurklietytė: daugiau skaityti čia.

Lietuvių skulptorius Antanas Balkė: daugiau skaityti čia ir čia.

Lietuvių fotografas Juozas Valiušaitis: daugiau skaityti čia.

Visuomeninė komisija ragina Respublikos prezidentę, Seimą ir Vyriausybę įvertinti gegužės 17-osios smurto aktą ir pasirūpinti Garliavos mergaitės likimu

Paskelbta 2013-02-20 by Lietuvos Sąrašas

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti šiandien, vasario 20-ąją, paskelbė Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimui ir Vyriausybei skirtą kreipimąsi

Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimui ir Vyriausybei

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoniems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G. Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L. Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G. Černiausko ir L. Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G. Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų ir neturėtų būti.

Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mastą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G. Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėja N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.

Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N. Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

***
Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 metų gegužės 17 dienos prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita Šličytė, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas Rasimas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius Arlauskas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis Milkeraitis, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Vilnius, 2013 metų vasario 20 diena

Visuomeninė komisija gegužės 17-osios smurto aktui ištirti tęsia savo darbą ir kviečia į spaudos konferenciją

Paskelbta 2013-02-19 by Lietuvos Sąrašas

Trečiadienį, vasario 20 dieną, 10.30 val. Seime, Spaudos konferencijų salėje, įvyks Visuomeninės komisijos gegužės 17-osios smurto aktui ištirti spaudos konferencija

Ar vykdant teismo sprendimą galima pažeisti Konstituciją ir vaiko orumą?

Dalyvauja Mykolo Riomerio universiteto profesorius Saulius Arlauskas, Konstitucijos rengimo grupės narė, teisininkė dr. Zita Šličytė, Konstitucijos rengimo grupės narys, teisininkas Narcizas Rasimas, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas Kęstutis Milkeraitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas doc. dr. Romualdas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas.

Susidorojimo su FNTT vadovais byloje saliamoniškas Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Paskelbta 2013-02-19 by Lietuvos Sąrašas

Valstybės saugumo departamento spaudžiamas Vyriausiasis administracinis teismas vasario 18 dienos popietę nutarė atidėti majoro Vytauto Giržado bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, kas Lietuvoje vykdo teisingumą – teismai ar VSD.

V.Giržado byla. LVAT teisėjai: ar bylose, kuriose atsakovas – VSD, mums reikalingas VSD leidimas?

Piliečiams smalsu: kodėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) priimtą kompromisinį sprendimą Vytauto Giržado byloje nutylėjo LRT televizija ir kita „oficialioji“ žiniasklaida, kuri prieš metus entuziastingai „demaskavo“ ir šmeižė FNTT vadovus Vytautą Giržadą bei Vitalijų Gailių, tyčiojosi iš Seimo Antikorupcijos komisijos atlikto tyrimo, patvirtinusio, kad su FNTT vadovais buvo neteisėtai susidorota.

Skelbiame LVAT spaudos pranešimą:

LVAT teisėjų kolegija kreipiasi į Konstitucinį Teismą dėl teisėjų teisės susipažinti su slaptais įrodymais

Nustačiusi, jog bylos proceso šalys atsisakė pateikti įslaptintus dokumentus bylą nagrinėjantiems teisėjams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjų kolegija šios dienos nutartimi buvusio FNTT direktoriaus pavaduotojo administracinėje byloje nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

LVAT apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo V. G. skundą, buvo jį patenkinęs iš dalies: panaikino skundžiamus vidaus reikalų ministro įsakymus bei grąžino pareiškėją į buvusias Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas, priteisęs darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus, bylos proceso šalių buvo paprašiusi pateikti teismui įslaptintus dokumentus (įrodymus), reikalingus bylai teisingai išspręsti. Minėtosios tarnybos, atsiuntusios reikalaujamus įslaptintus dokumentus į teismą, t.y. teismo raštinės valstybės tarnautojui, atsakingam už įslaptintos informacijos tvarkymą, nurodė, jog su šia medžiaga susipažinti gali tik specialų leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turintys teisėjai. Kitaip tariant, bylos proceso šalys – atsakovas Valstybės saugumo departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjantiems konkrečią bylą teisėjams susipažinti su įslaptintais dokumentais, kurie pirmosios instancijos teismui buvo pateikti kaip įrodymai, galima tik tuo atveju, jei jie turi specialius leidimus. LVAT pažymėjo, kad teisėjams leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduodami tik gavus Valstybės saugumo departamento, kuris yra nagrinėjamos bylos proceso šalis, išvadą.

Atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą, LVAT teisėjų kolegija nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti 2007 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas buvo nurodęs, jog iš Konstitucijos teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, jog teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Anot Konstitucinio Teismo, teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi grindžiama Konstitucijos 109 ir 117 straipsniais, o jo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.

LVAT teisėjų kolegija prašo išaiškinti, ar minėtosios Konstitucinio Teismo nutarimo formuluotės turi būti suprantamos taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, jeigu jis neturi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

LVAT administracinės bylos nagrinėjimą nutarta sustabdyti, iki bus gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas.

Bylos Nr. A-520-855-13. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją, prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Informaciją atnaujino: Neringa Lukoševičienė
http://www.lvat.lt/lt/naujienos/visos-naujienos/lvat-teiseju-kolegija-tk4j.html

Vasario 17-ąją Simono Daukanto aikštėje paminėtos pamintos piliečių teisės

Paskelbta 2013-02-19 by Lietuvos Sąrašas

Vasario 17-ąją S.Daukanto aikštėje paminėtos pamintos piliečių teisės (papildyta video)

Vasario 17-ąją, sekmadienį, Vilniuje buvo paminėtas prieš devynis mėnesius valdžios įvykdytas Garliavos antpuolis. Jo metu, pasak Lietuvos Konstitucijos kūrėjų teisininkų Kazimiero Motiekos, Zitos Šličytės ir Liudviko Narcizo Rasimo, buvo šiurkščiai pasikėsinta į konstitucinę šalies santvarką, kai 240 policininkų ir specialiųjų dalinių kovotojų puolė Garliavos gyvenvietę: pasitelkę dujas ir elektrą smurtavo prieš taikius piliečius, pasirėmę advokato Gintaro Černiausko fizine jėga iš privačių namų prievarta išsivežė klykiantį vaiką ir pavertė jį „valstybės paslaptimi“.

Advokatas G. Černiauskas plėšia į save kairę mergaitės koją, o L. Stankūnaitė – dešinę mergaitės koją. Tai specialus labai skausmingas kovinis būdas priversti nesipriešinti.

Minėjimas prasidėjo 17 valandą šv. Mišiomis už Tėvynę ir Laisvę, kurias Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje aukojo kunigas Juozapas Minderis. Sakytame pamoksle tėvas Juozapas pabrėžė kovos už tiesą ir laisvę svarbą šiandienos Lietuvoje, laimino tiesos siekiančius žmones.

18 val. Simono Daukanto aikštėje įvyko pilietinė meninė akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“. Jos metu per šimtą susirinkusių piliečių paleido į dangų 49 žibintus: 40 baltų su užrašu „Tie-SOS!“ ir 9 raudonus – tiek pat metų, kiek netrukus sukaks Garliavos mergaitei.

Šia menine pilietine akcija priminta valdžios smurtą patyrusios mergaitės bei pažemintos Lietuvos nedalia. Sykiu taip žadinta viltis iš tautą ištikusios nedalios išsivaduoti.

Praėjusių metų gegužės 17-ąją, Garliavos antpuolio dieną, Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į jai atskaitingas institucijas ir pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių“ metu „nebuvo naudota prievarta“. Ji taip pat teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“ ir viešai įsipareigojo: „turi būti imtasi visų priemonių mergaitės saugumo užtikrinimui ir jos interesų gynimui“.

Nuo prisiimto, bet neįvykdyto Prezidentės įsipareigojimo jau prabėgo 277 dienos.

Mes nepamiršime ir nesitrauksime!

Nuotraukos – Ginto Beržinsko, Svetlanos Martyniuk.

Vasario 15-ąją valdžiai primintas susidorojimas su FNTT vadovais

Paskelbta 2013-02-19 by Lietuvos Sąrašas

Piliečiai paminėjo valdžios susidorojimą su FNTT vadovais (papildyta video)

Vasario 15-ąją, laisvieji menininkai ir judėjimo „Tie-SOS“ atstovai menine akcija paminėjo valdžios savivalės metines – mūvėdami baltomis pirštinėmis keturios dešimtys neabejingų piliečių rišo trispalves ir žalias juosteles prie valdžios institucijų, organizavusių susidorojimą su FNTT vadovais. Kaip ir prieš metus, jos buvo rišamos prie Prezidentūros, vėliau – prie Vidaus reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento. Tokia akcija valdžios pareigūnams ir visuomenei buvo priminta: laisvi piliečiai niekada nesusitaikys su valdžios savivale, jie priešinsis tam, kas kėsinasi į konstitucinę Lietuvos santvarką, kas griauna teisingumą – civilizuotos valstybės pamatą.

Tiesos.lt primena: prieš metus, vykdydamas Prezidentūros ir Valstybės saugumo departamento valią, pats būdamas „ne prie ko“, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atleido iš pareigų Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovus generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą. Atleido, prieš tai juos apšmeižęs LRT televizijoje ir kitoje žiniasklaidoje.

Susidorojimas su sąžiningais teisėsaugos pareigūnais sukėlė pilietinių protestų bangą – valdžios savivale pasipiktinę lietuviai rinkosi į tūkstantinius mitingus ir piketus, reikalavo, kad aukščiausi valdžios pareigūnai paaiškintų visuomenei, kodėl jie stojo kriminalinio pasaulio pusėn. Nė į vieną piliečių klausimą valstybės vadovė nesiteikė atsakyti – nesiteikė paaiškinti, „kas prie ko“ yra jos vadovaujamoje Lietuvos valstybėje.

Kiek vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas, ištyręs FNTT vadovų atleidimo aplinkybes, nusprendė, kad Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas buvo atleisti neteisėtai. Nepateikdami visuomenei jokių argumentų, tokius teismo sprendimus Vyriausiajam administraciniam teismui apskundė Artūro Meliano vadovauta ir Dailiaus Alfonso Barakausko vadovaujama Vidaus reikalų ministerija. Talkinamas Prezidentės patarėjų ir Valstybės saugumo departamento Vyriausiasis administracinis teismas iki šiol nagrinėja Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado bylas.

Nuotraukos – Karolio Kavolėlio, Leono Merkevičiaus.