Zigmas Vaišvila, Antanas Kliunka: Ar dar turime savigarbos?

Publikuojame sausio 11 dieną paskelbtą Nepriklausomybės akto signataro Zigmo Vaišvilos ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjų būrio vado Antano Kliunkos pareiškimą „Sausio 13-osios byla ir kodėl toleruojama A. Paleckio antivalstybinė veikla?“

2012-11-15 spaudos konferencijoje Seime paskelbiau apie principingų teisėjų nutartis panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsisakymus tirti A. Paleckio galimai nusikalstamas veikas pagal BK 154 str. 1 d. (šmeižimas), 155 str. 3 d. (įžeidimas), 313 str. 2 d. (mirusiojo paniekinimas), 118 str. (padėjimas Rusijos ir Sausio 13-osios bylos įtariamųjų veiklai prieš Lietuvos Respubliką). Prokurorų atsisakymai grindžiami tuo, kad A. Paleckio pareiškimas „saviškiai šaudė į savus“ neįvardino konkrečių asmenų. Tačiau kalbama gi apie labai konkrečius įvykius 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Vilniaus TV bokšto. Nemanau, kad nutarimus pasirašę prokurorai nesupranta, kad teiginys „saviškiai šaudė į savus“ apima visus ir konkrečius TV bokšto gynėjus, neišskiriant nė vieno. Veiklą prieš Lietuvą Rusijos naudai atsisakoma tirti, remiantis prokuratūrai pateikta VSD pažyma, kad VSD neturi duomenų, jog A. Paleckis ir jo vadovaujama partija veiktų prieš Lietuvą Rusijos naudai. Tačiau tuo pat metu VSD pateikia Seimui 2011 m. veiklos ataskaitą, kurioje ši veikla pavadina pavojinga mūsų valstybei. Ar gali VSD apsispręsti ir paaiškinti – ar melagingą informaciją jie pateikė Seimui, ar prokuratūrai?

Prieš Kalėdas sulaukiau staigmenos – prokuratūra identišku tekstu ir argumentais, kuriuos teismas pripažino atmestinais, dar kartą atsisakė atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl šių galimai nusikalstamų veikų! Kas šiai antivalstybinei veiklai Lietuvoje kuria šiltnamio sąlygas? A. Paleckio melą, kuris šiomis dienomis tiesiog įsisiūbavo, paneigia ne tik teismo sprendimai Sausio 13-osios byloje, bet ir įvykių vietų apžiūrose dalyvavusi bei šias aplinkybes ištyrusi TSRS prokuratūra, patys TSRS kariškiai. Pačiam A. A. Paleckiui siūlyčiau vyriškai pasišnekėti su mūsų milicijos kursantais, prie TV bokšto skyrusiais mūsų žmones nuo puolančios Alfa-grupės, veidu žiūrėjusiais į melagingų liudytojų minimus namų stogus, patirtinus ir TSRS prokuratūros. Šie jaunuoliai išbuvo iki ryto, jų kantrumą vainikavo ir puolusiųjų jiems paryčiais demonstruotos tuščios šovininės.

A. Paleckio ir jo vadovaujamos partijos antivalstybinė veikla Rusijos naudai vykdoma atvirai, neslepiant ir siekio padėti išvengti atsakomybės Sausio 13-osios bylos įtariamiesiems. Atvirai veikiama net su KGB Alfa-grupės vadu M. Golovatovu. Tam viešai pritaria Rusijos URM. To rezultatai apčiuopiami – Austrijoje sulaikytą M. Golovatovą Rusija susigrąžino per parą, o Austrijos pažadai Lietuvai liko pamiršti. Mūsų valdžia, kaip M. Melnikaitė, pamynusi savigarbą ir atsakomybę prieš žuvusiuosius, tyli, į Rusijos URM pareiškimus nereaguoja. Kas gi vyksta?

Paskelbta, kad ruošiamasi Sausio 13-osios bylą dar kartą perduoti teismui. Ar ši byla dar yra Lietuvos garbės dalykas, ar tik vietinis politinis pasigyrimas dėl reitingų? Kokiais darbais šiuo klausimu gali pasigirti Lietuvos Prezidentas D. Grybauskaitė, 2008-2012 m. kadencijos Seimas ir Generalinė prokuratūra?

Sužinojęs šokiruojančią Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylos būklę, susirašinėjau su Generaline prokuratūra. Paaiškėjo, kad Sausio 13-osios byloje 15-os iš 48-ių įtariamųjų atžvilgiu nutraukti įtarimai vien tik pretekstu, kad jų galimai nusikalstamos veikos tiesiogiai nesusijusios su gyvybės atėmimu ar pakenkimu sveikatai, nors jie įsakė ar vadovavo, bendradarbiavo ar kolaboravo drauge su kitais 23 įtariamaisiais, kurių atžvilgiu byla buvo tęsiama. Kodėl? Ar prokuratūrai ir Lietuvos valdžiai neaišku, kad tuo metu vyko užsienio valstybės agresija ir bandymas įvykdyti valstybės perversmą, vadovaujant asmeniškai TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir dalyvaujant užsienio valstybės karinei jėgai bei aibei kolaborantų? TSRS KGB pirmininkas V. Kriučkovas knygoje „Asmens byla“ (Москва, “Олимп“, 1996, ISBN 5-7390-0322-9) patvirtino:

a) „1990 metų gruodžio pabaigoje pasitarimo pas Gorbačiovą metu buvo priimtas sprendimas panaudoti jėgą Lietuvoje ir Latvijoje prieš ekstremistų, bandančių asmeniškai pakeisti visuomeninę santvarką, atsisakyti tarybų valdžios ir išeiti iš Sąjungos, veiksmus. Gorbačiovas elgėsi ryžtingai….Gorbačiovas nurodė Jazovui, Pugo ir man paspartinti konkrečių priemonių paruošimą, …“ (II-o tomo 30 psl.);

b) „Tokiomis sąlygomis sausio 10 Gorbačiovas nurodė gynybos ministrui Jazovui, vidaus reikalų ministrui Pugo ir man, kaip Valstybės saugumo komiteto pirmininkui, panaudoti jėgą ir nusiųsti į Vilnių TSRS VSK (KGB) specpadalinio nedidelę grupę, žinomą kaip „Alfa“ grupė. Grupė turėjo veikti priklausomai nuo padėties drauge su TSRS GM ir VRM padaliniais. Naktį į 1991 metų sausio 13 iš vietinių gyventojų sudaryto Nacionalinio gelbėjimo komiteto draugija patraukė link telecentro. Į įvykių vietą buvo pritraukti armijos padaliniai, TSRS VRM dalys ir nurodytos VSK (KGB) specgrupės kovotojai, kurių buvo apie 30 žmonių“ (II-o tomo 31 psl.).

Gal pats laikas mūsų prokuratūrai pabandyti kreiptis dėl pasikalbėjimų ir su M. Gorbačiovu, žinant paaštrėjusius V. Putino ir M. Gorbačiovo santykius?

Kodėl įtariamųjų tarpe nėra net atvirai veikusių ir visai Lietuvai žinomų kolaborantų, pvz. 1991 m. sausyje paskelbto Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto paskirto Lietuvos Radijo ir Televizijos komiteto vadovo Gintauto Steigvilos, kuris vadovavo šiai institucijai, žmonių vadintai „Kaspervizija“, aktyviai talkinusiai TSRS karinei ir politinei vadovybei vykdyti šį ginkluotą perversmą. Viešai skelbta, kad pulkininko Edmundo Kasperavičiaus – šios televizijos ruporo – atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Sausio 13-osios byloje vykdomas, tačiau Gintauto Steigvilos atžvilgiu kažkodėl nevykdomas. Ir tokių asmenų, paliktų ramybėje, nemažai.

Šiandien paskelbta, kad prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios byloje dar dėl 81 įtariamojo. Galų gale. Prieš keletą dienų skelbta, kad byla jau keliauja į teismą. Smagu po vakarykščio mūsų spaudos konferencijos anonsavimo išgirsti, kad po ne vienerius metus trukusio susirašinėjimo Vilniaus apygardos prokuratūra, gavusi šią bylą, esmingai pajudėjo, t.y. ne dėl politinio piaro skelbiama, kad galų gale ši byla eina į teismą, o imamasi išsamaus tyrimo. Tikėsimės, visų agresorių ir kolaborantų.

Tad kas gi vyksta? Prezidentas D. Grybauskaitė didžiuojasi BPK pakeitimais, kurių dėka Sausio 13-osios byla tariamai išgelbėta nuo senaties terminų. Tačiau kodėl daiktai nevadinami tikraisiais vardais – ši byla nuo pradžios turėjo būti iškelta ir tiriama pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso straipsnius, kuriems netaikoma arba dar nėra suėjusi senatis: 100 str. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis, 101 str. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, 103 str. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais; 110 str. Agresija; 113 str. Marodieriavimas; 114 str. Valstybės perversmas; 118 str. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką; 121 str. Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla; 122 str. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą. Kai daiktai dešimtmečiais nevadinami savo vardais, taip ir tiriame mūsų svarbiausiąją išsivadavimo bylą. Ar tikite kas nors, kad tai gali vykti mūsų valstybėje be politinės įtakos? Aš netikiu.

Negana to, per paskutiniuosius metus šios ir kitų išskirtinai svarbių bylų atžvilgiu faktiškai įvykdyti veiksmai, kuriuos sunku pavadinti kitaip, kaip sąmoningu ar nesąmoningu tyrimų žlugdymu:

a) Prezidento D. Grybauskaitės iniciatyva Seimas 2010-12-23 d. LR BK 165 straipsnio pakeitimo įstatymu (projektas Nr. XIP-497(2) ) panaikino Valstybės saugumo departamentui priskirtą ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkciją ir jos niekam nepriskyrė. Tokiu būdu Lietuva tapo unikalia valstybe be ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuri tirtų galimai nusikalstamas veikas žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nusikaltimus valstybei, jos nepriklausomybei ir konstitucinei santvarkai. Prokuratūra neišgelbės, nes prokuroras vadovauja tyrimui, o fiziškai kažkas turi atlikti milžinišką konkrečių darbų apimtį. Dėl to ir matome, kad ne tik A. Paleckio ir jo vadovaujamos partijos vykdomos antivalstybinės veiklos nebėra kam tai tirti. Pati prokuratūra neturi pakankamai žmogiškųjų ir materialių resursų tam darbui atlikti. O VSD vardas keistai skamba neaiškiuose FNTT vadovų atleidimo ir „Snoro“ skandaluose.

b) Generalinio prokuroro įsakymu be Seimo žinios nuo 2011-01-17 d. panaikintas Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius, įsteigtas 1991-10-23 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-1916 “Dėl Specialių tyrimų skyriaus sudarymo“, atsižvelgiant į tai, kad Aukščiausioji Taryba, ne kartą viešai pasmerkusi nusikaltimus žmoniškumui, principingai laikėsi nuostatos, kad juos įvykdę asmenys būtų persekiojami ir neturi išvengti atsakomybės.

c) Likviduotas prokuroro A. Kliunkos dešimtmečiais burtas kvalifikuotų prokurorų Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius, tyręs ir Medininkų žudynių bylą.

d) Deklaruota, kad šios permainos prokuratūroje galų gale duos ilgai lauktus rezultatus. Tačiau jau aišku, kad Generalinė prokuratūra praktiškai nebevykdo ikiteisminių tyrimų. Netgi Sausio 13-osios ir kitas rezonansines bylas tylomis nuleido žemyn Vilniaus apygardos prokuratūrai. Šie šaunuoliai dirba. Tačiau, ar tai valstybinis požiūris ir ar tai vien tik jų pajėgoms tenkantis krūvis? Negana to, prokuratūra paskelbia, kad dar sumažina darbuotojų skaičių beveik 200.

e) Apie visa tai raštu pranešiau ir buvusiam Seimui, ir Generalinei prokuratūrai –veiksmų jokių. Tyla. Tik proginiai pasigyrimai prieš šių metų Sausio 13-ąją.

Kodėl tai vyksta, bravūriškai giriantis Sausio 13-osios ir Medininkų bylų tyrimo progresu? Kam tai naudinga? Rusijai? Manau, taip. Lietuvai? Manau, ne. Šiomis dienomis iš Medininkų žudynių bylos dingusi filmuota medžiaga tik patvirtina šį chaosą, kuriame, kaip drumstame vandenyje. kažkam labai patogu gaudyti rimtas žuvis. Panašu, kad Lietuva tylomis sutinka su Rusijos siūlymu 1990-1991 m. įvykių Lietuvoje ir Latvijoje tyrimą palikti tik bendrai sudarytai istorikų komisijai. Todėl nestebina gerosios fėjos dvasia, laiminanti A. Paleckio ir jo vadovaujamos partijos antivalstybinę veiklą, slapti aprašytų aplinkybių globėjai. Tačiau tai yra tiesioginis kelias sužlugdyti Sausio 13-osios ir kitas bylas.

Klausimas rimtas – ar mes dar turime savigarbos? Kreipiuosi ir į prokurorus – būkite savimi. Jei ši nuostata dominuos Jūsų tarpe, Jūs būsite stuburas, o ne tie, kas kitaip supranta prokuratūros įstatymą ir darbą. Atsakykime bent sau visi į šį klausimą Sausio 13-osios išvakarėse, matant ir girdint tai Lietuvą gynusių žuvusiųjų artimiesiems, sužeistiesiems.

 

Liudvikas Jakimavičius: Užasfaltuos, jei leisimės

Liudvikas Jakimavičius, Alfa.lt

 (Asmeninio albumo nuotrauka)

Sunku atsakyti, prastesni šiandien susiklostė reikalai su valstybe ar visuomene. Jei valstybę suvoktume kaip laisvų piliečių sutartį su valdžia vykdyti bendrus uždavinius, siekti bendrų tikslų bei visuotinio gėrio, tai, panarstę šią sentenciją, pamatytume, kad joje nebėra jokio sugestyvaus ir žmogiško turinio. Laisvų, atsakingų piliečių, regis, belikę Lietuvoje tik pakrikusios, tarp savęs nebesusišnekančių žmonių saujelės, pasislėpusios XXI a. katakombose. Jaunimas žaidžia valdžios žaidimus arba geria alų, kokteiliukus ir rūko prastą žolę. Jokia valdžia jokios sutarties visuomenei sudaryti nesiūlo. Nėra ir jokios darniai veikiančios valdžios kaip subjekto, su kuriuo galėtum ar norėtųsi sudarinėti kreivas paternalistines sutartis.

Pradėkim nuo Prezidentės, kuri nesibodi viešai per visuomeninį transliuotoją prabilti apie ją kritikuojančius kaip apie sukčių gaują. Lietuvoje kažkodėl kuo toliau, tuo daugiau tokių nuo jos nusigręžiančių sukčių atsiranda. Nuo pat juodosios gegužės 17-osios mūsų pirmoji ponia per septynerius mėnesius taip ir neišdrįso išeiti į Daukanto aikštę pabendrauti su TIE-SOS „užsimaniusiais“ žmonėmis, atsakyti į jų keliamus klausimus. Per žemas lygis kalbėtis su Sąjūdžio signatarais, Universiteto mokslo daktarais ir laisvaisiais menininkais. Iš Baltųjų mūsų rūmų sklinda baisi nejautra, šaltis, nepagarba žmonėms ir puikybė. Prezidentės įvaizdžio kūrėjai stengiasi retušuoti jos nemokėjimą bendrauti su žmonėmis, ir pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiria jos „pijarinėm“ akcijom bei siužetams su vaikais. Prezidentė susitinka su moksleiviais Salomėjos Nėries gimnazijoje, išpildo dešimtmetės mergaitės iš Šiaulių kalėdinę svajonę apsilankyti prezidentūroje, priima į Baltuosius rūmus grupę moksleivių sąjungos atstovų. Be saiko glebėsčiuoja mergaitę, žeria moksleiviams pamokymus, šypsosi, filmuojasi, fotografuojasi. Visa tai – reklaminis farsas, jei tik taip norima dangstyti kitos mergaitės likimą, dėl kurio visuomenė kuo toliau tuo labiau skyla į dvi nesutaikomas stovyklas. Prezidentė, žaidusi dvigubus žaidimus, šiandien jau toli gražu nebeatrodo panaši į visuomenę siekiantį vienyti asmenį. Aplankytų ar pasikviestų į prezidentūrą mergaitę su „ištrinta sveika atmintim“, anot teisėjo Audriaus Cinino, nusifilmuotų, visi pamatytume, kad mergaitė laiminga, kaip mėgsta skelbti Lietuvos rytas, ir visuomenės diskursuose dingtų daug nereikalingų įtarimų, nuogąstavimų ir priešpriešų. Kokių nors prasikaltusių ar apšmeižtų teisėsaugos pareigūnų atleidinėjimai to vieno nežengiamo žingsnio nekompensuoja. Juoba kad į Prezidentę buvo kreiptasi gausybe laiškų prašant tą vienintelį žingsnį žengti, o atsakymai būdavo visi kaip vienas. Paskutinysis gautas š. m. sausio 9 dieną. Štai jis:

Matome labai „jautraus“ prezidentinio dialogo su visuomene pavyzdį. Ir kyla klausimas, kodėl Prezidentė gali padovanoti kalėdinę dovaną Prezidentūroje apsilankyti nežinomai mergaitei iš Šiaulių, o kitos mergaitės negali, nes tai, anot kanceliarijos klerkės jau būtų kišimasis į privatų šeimos gyvenimą. Tokie mandagūs atsirašinėjimai garbės nedaro visai Prezidentės institucijai. Gal apie tai ir gana. Patys pasakė apie save, kas tokie yra.

Naujai išrinktas Parlamentas, regis, kol kas irgi pats savęs nesupranta, tačiau labai gerai supranta istorinio momento svarbą prakišti į valdžią kuo daugiau savų, nesvarbu, kad personažai atrodo gana tragikomiškai. Nežinau, kam kiltų mintis eiti sudarinėti kokias nors visuomenės sutartis su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu, ūkio ministre Birute Vėsaite ar vidaus reikalų ministru Dalium Alfonsu Barakausku. Ir baisu, ir komiška.

Savivaldos lygmeny dar smagiau – draugelių, giminių ir švogerių forpostai, kur bet kokie partiniai sąrašai jungiasi su bet kuo į pačias neįtikinamiausias koalicijas, kad tik savo skalbyklėlėse pinigėlį išskalbtų. Tai todėl nenuostabu, kad kas savaitę STT po vieną kitą merą ar vicemerą kelioms dienoms pasodina belangėn už finansines aferas, neskaidrius viešuosius pirkimus, kyšininkavimą ar dokumentų klastojimą. Po kelių dienų paleidžia ir amnezijos ištiktai visuomenei nė motais, kad tai tik vaidinimas. Nėra prasmės namų bendrijoms, seniūnijoms ar bendruomenėms varstyti savivaldybių duris, mėginti spraustis su savo iškentėtais projektais į viešuosius konkursus ir tikėtis, kad su tavim bus pasirašyta visuomeninė sutartis.

Yra ir dar dvi valdžios – teisėtvarka ir žiniasklaida. Tos tai viena kitai rankas mazgoja, nutekina slaptą informaciją, susiskambina, susitinka pasišnekėti slaptavietėse ar pirtelėse, kai prireikia ką nors „pakabinti“, totaliai sudirbti, sudaužyti, į balą sumurdyti ir užasfaltuoti, kad neliktų nė ženklo. Tų sutartys su visuomene labai brangios ir visiškai nepatikimos, o kartais ir labai žiaurios. Išdurs pirmai progai pasitaikius, ir per mažai neatrodys.

Bet daryti kažką vis dėlto reikia, jei toliau taip būsim apkiautę ir tam volui leisim mus užasfaltuoti, niekam, net ir jiems gerai nebus. Reikalingos bent kelios idėjos, kurios būtų visiems suprantamos ir priimtinos. Man regis, kad šiai dienai yra tiesiog degantys du valstybės reikalai. Laiko likę nedaug. Reikia burtis vietose į klubus, rinkti sąžiningus padorius žmones ir priversti Seimą, kad pakeistų Savivaldos įstatymą. Į savivaldą negali būti renkami jokie žmonės pagal partinius sąrašus – tik vienmandatėse apygardose, o merai tik tiesiogiai. Tai pirma.

Antrasis uždavinys – Prezidento rinkimai. Jei pavyktų laimėti ir vienus ir kitus, chunta atsidurtų tarp žirklių ašmenų, ir norėtųsi tikėt, kad valstybės reikalai tuomet pajudės iš mirties taško. Atsirastų, su kuo pasirašyti ir visuomenės sutartį.

Liudvikas Jakimavičius, Alfa.lt

 

Skaitykite daugiau: Užasfaltuos, jei leisimės – Naujienų portalas | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/15074538/Uzasfaltuos..jei.leisimes=2013-01-10_10-40#ixzz2HZU7R8DU

Piliečiai vidaus reikalų ministrui: nutraukite politinį vaikų persekiojimą

Viešas laiškas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui

Vilnius, 2013 m. sausio 4 d.

Viešas laiškas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui

Pone Ministre,

mes raginame Jus kuo greičiau nutraukti politinį Kauno moksleivės Elenos Narkevičiūtės ir jos mamos persekiojimą.

Sustabdykite gėdingus veiksmus Jums pavaldžios policijos, kuri jau pusę metų persekioja mergaitę, Nemuno krantinėje ravėjusią žolę tam, kad jos draugai galėtų kreidelėmis parašyti žodį „Tie-SOS!“.

Baikite sovietinį vaikų persekiojimą dėl pažiūrų, įsitikinimų ir pilietinės raiškos.

sesuo Nijolė Sadūnaitė, Gitenis Umbrasas, Naglis Puteikis, Liudvikas Jakimavičius, Valdas Papievis, Darius Kuolys, Saulė Matulevičienė, Joana Noreikaitė, Irena Vasinauskaitė, Donatas Stakišaitis, Lina Šulcienė, Ramutė Bingelienė, Arūnas Bingelis, Juozas Valiušaitis, Diana Anevičiūtė, Laisvūnas Šopauskas, Aurelija Babenskienė, Leonas Merkevičius

Visi, norintys šį laišką pasirašyti, gali tai padaryti atsiuntę savo vardą ir pavardę Aurelijai Babenskienei el. pašto adresu tiesos.lt.judejimas@gmail.com

Valdžios persekiojama Kauno moksleivė Elena Narkevičiūtė: „Aš tikrai nepasiduosiu“

Elena Narkevičiūtė: „Aš tikrai nepasiduosiu“

Dar prieš trejetą dešimtmečių sovietų valdžia persekiojo Lietuvos vaikus dėl nupieštų Gedimino stulpų, kreida parašytų žodžių „Laisvę Lietuvai!“, naktį prie mokyklos iškeltos trispalvės. Atrodė, kad tie ideologinės prievartos laikai negrįžtamai praėję. Deja, 2012-aisiais Lietuvos valdžia grįžo prie sovietų kariauto karo su laisvais žmonėmis, sykiu – ir su pilietinę poziciją drįstančiais išsakyti vaikais. Žodį „Tie-SOS!“ Nemuno krantinėje užrašę Kauno mokyklų moksleiviai iki šiol yra persekiojami policijos. Taigi valdžia represijomis šiandien augina naują jaunųjų disidentų kartą.

Priešpaskutinę praėjusių metų dieną Tiesos.lt redakcija pakalbino disidente valdžios paverstą Kauno moksleivę Eleną Narkevičiūtę ir siūlo skaitytojams jos pasakojimą.

Kodėl patekau į tuos Garliavos įvykius? Aš lankau režisierės Neries Karpuškaitės-Akelaitienės teatro būrelį. Ir buvo vienas užsiėmimas apie svarbiausią savaitės įvykį. Ji pasakė, kad jeigu kas nori sužinoti, koks buvo jos savaitės įvykis, tegul pasižiūri TV3 penktadienio žinias. Aš tą dieną, atrodo, nebuvau namie ir nemačiau žinių. Tad nuėjau pasižiūrėti žinių per youtub’ą ir pamačiau kovo 23-iosios įrašą apie mergaitę Garliavoje. Man tas klyksmas… Tiesiog taip perėjo per širdį – aš negalėjau jo klausyti. Iki tol ta Kedžio ir Stankūnaitės istorija aš per daug nesidomėjau. Iš karto, kai pamačiau tą įrašą, pagalvojau – tai turbūt jau kažkas apkaltino Stankūnaitę smurtu prieš savo vaiką. Po to, kai sužinojau, kad jos niekas neapkaltino, kad čia viskas buvo „legalu“, aš pakraupau ir pradėjau važinėti į Klonį. Taip susibendravau su Deimante.

Iš pradžių aš apskritai bijojau visų žmonių Klonyje, bet pastebėjau, kad jie tokie jaukūs, šilti. Pradėjau bendrauti su jais. O po to susidraugavau su tokia mergina, kuri bendravo su Deimante ir ji mus supažindino. Mes visąlaik kartu žaisdavome.

O gegužės 17 dieną mes su mama išvažiavome iš namų antrą valandą nakties ir buvom Klonyje apie pusę trijų ar trečią ir kurį laiką taip palaukėm. Aš esu dešimtokė. Ir lankiau tris būrelius: žurnalistiką, po to į sporto salę kartais eidavau ir dar pas Nerį Karpuškaitę-Akelaitienę dramą lankiau. Tai kartais eidavau vėlai miegoti. Tą dieną buvau nelabai išsimiegojusi, mama irgi, tai mes nuėjome į palapinę pamiegoti. Kai pajutau, kad visi žmonės eina iš palapinės, atsikėliau ir aš. Išėjusi pamačiau, kaip žmonės būriuojasi prie namo, ir supratau, kad jau prasideda. Aš nuėjau prie namo ir išgirdau, kaip mama šaukia „Elena“. Susiradau ją ir ten mes pradėjome melstis, pradėjome himną giedoti. Atėjo pažįstamas Darius ir pasakė: „Nebijokite, bet jų yra labai daug“. Ir kai aš juos pamačiau… Tai buvo tikrai žiauru. Nes jų tiek buvo daug, tai turbūt buvo žiauriausias momentas: jie ateina, tokia didžiule banga…

Kai mes baigėme giedoti himną, pasigirdo pirmieji klyksmai. Tada aš atsisukau į mamą ir paklausiau: „Gal mes, mama, einame iš čia – aš bijau“. Ir tada mus tiesiog prispaudė prie sienos ir mes ten pasilikome. Pradėjo mus po truputį tampyti.

Mes nesipriešinom. Iš pradžių nutempė šalia stovėjusį dailininką [Rimantą] Radišauską. Prieš mus liko tokia Jūratė, pažįstama, tai kai ją pradėjo tempti, aš pradėjau rėkti: „Jūrate, aš tavęs nepaliksiu, aš tave saugosiu“. Aš ją laikiau – tai buvo vienintelis mano pasipriešinimas, kad aš ją laikiau. Ją ištempė už galvos, palenkė galvą ir ištempė ją taip. O mes tuo metu buvome atsiklaupusios. Mama pradėjo sakyti: „Ką jūs darot“. Jai pasidarė bloga. Ir tada supratau, kad aš jau nesipriešinsiu, nes aš bijau, nes aš matau, kad ten muša žmones. Ir aš pagalvojau: kas bus, jei aš paliksiu vieną mamą, gal ją irgi sumuš. Ir aš pradėjau bijot dėl mamos. Tai aš jau nebesipriešinau. Jinai buvo užsikabinusi už manęs. Mus nutempė du pareigūnai ir jai dingo regėjimas. Gal nuo tų dujų, nes kažkokia moteris sakė, kad jai į burną tiesiai įpurškė, kad jinai pusę dienos nieko nematė. Tai mano mama irgi prarado regėjimą. Mus nutempė iki Artojų ir Klonio gatvių sankryžos. Ir prie mūsų priėjo tas [Tauris] Stauskis, policijos pareigūnas, kuris per konferenciją kalbėjo, ir pradėjo mamai glostyti nugarą ir sakyti: „Ponia, ponia, kvėpuokit“. Pradėjo sakyti, kad jai reikia „greitosios“. Mus nuvedė iki „greitosios“ ir paliko ant šaligatvio. Po to atitempė Laimutę Kedienę, prie mūsų jinai jau ėjo basa per gatvę. Kadangi Kedienė serga diabetu, ji nuo didelio streso pradėjo dusti. Jos sesuo Audronė pradėjo šaukti: „Gelbėkit – žmogus miršta, atneškit vandens“. Mama tuo metu raudojo atsiklaupusi, kad nieko nemato, o aš žiūriu, kaip „greitoji“ reaguoja: toks vienas vyras iš „greitosios“ paėmė „Vichy“ gazuotą citrinų skonio vandens butelį, nes neturėjo paprasto vandens, ir pradeda sukti kamštelį. Ir sukti taip specialiai lėtai… – net žiauru žiūrėti. Kol jis dar nespėjo atsukti, kažkoks žmogus nubėgo iki savo mašinos ir atnešė vandens Laimutei Kedienei. O po to Deimantė pradėjo klykti. Viena mokytoja iš mano mokyklos išgirdo, kad klykia Deimantė, ir mane su savo dukra nusivedė į mašiną ir uždarė, kad mes negirdėtume jos klyksmo.

Po to pradėjo nešti Olią Girdauskienę, Kedžių kaimynę, ir aš išgirdau jos klyksmą, atidariau dureles ir išlipau. Jau Deimantę buvo įnešę į tą mašiniuką, furgoniuką. Ir Olią nešė gal šeši vyrai. Ir aš mačiau, kad vienas policininkas išsitraukė „bananą“ ir pradėjo ją daužyti. Po to įgrūdo į furgoniuką su garsą izoliuojančiomis sienomis, ir jau nebesigirdėjo jos. O po to išvažiavo tas furgoniukas su Deimante, ir aš jau supratau, kad viskas. Tokie ir įspūdžiai. Ir dar – kai išeidinėjo tie pareigūnai su kaukėmis, aš žiūrėjau į juos visus. Matosi tik akys, ir aš žiūriu į jų akis ir matau, kad jie tokie besididžiuojantys išeina. Tai kažkaip nesuvokiama protu.

O paskui mes rašėme „Tie-SOS!“ prie Nemuno. Gal todėl, kad žmonės susiprotėtų, nes rašome mes – vaikai. Jei jie mano, kad Deimantė „melavo“, negi meluosim ir mes? Gal žmonės susiprotės ir supras, kad vis dėlto jinai nemelavo.

Kodėl aš dėl to tokia tikra? Nes, kai aš susibendravau su Deimante, pamačiau. Yra vaikai, kurie mėgsta meluoti, tikrai yra tokių. Bet Deimantė yra visiškai kitokio charakterio, visiškai. Deimantė… jinai mėgdavo už save pakovoti, jinai nemėgdavo melo, jinai nemeluodavo, jinai būdavo labai draugiška su visais. Ir matėsi iš tikrųjų, kad jinai yra kitokia nei kiti aštuonmečiai. Nes su ja buvo galima pabendrauti ir kaip su vaiku tokiu – aštuonmete, ir galima buvo pasikalbėti kaip su kokia paaugle.

O kai rašėme „Tie-SOS!“ prie Nemuno, aš buvau prie paskutines raidės. Kadangi buvo „apsižoliavę“, ravėjau tas žoles. Ir matau, kad jau atvažiuoja policijos mašiniukas. Sakau: „Žiūrėkit, turim svečių“. Na, visi atsisuko, aš toliau raviu tas žoles. Man tai nieko, aš manau, negali prikišti dėl tų žolių ravėjimo. Jie atvažiavo, ir pastebėjau, kad jau visi nusileido nuo šlaito. Tada ir aš priėjau, galvojau, pasiklausysiu, ką jie ten kalba. Buvau tikra, kad mūsų nesuims. Ir man sako: „Kadangi esi tokia drąsi, tai dabar sakysi savo vardą, pavardę, gimimo datą ir kontaktinį telefoną“. Aš sakau: „Kodėl, ką aš padariau“? Vėl pakartojo: „Sakyk savo duomenis“. Na, gerai. Pasakiau aš tuos duomenis. Po to kitas policininkas priėjo prie Žygimanto: „Sakyk savo duomenis“. Jis sako: „Aš nieko nesakysiu, aš dabar skambinu advokatui ir paklausiu advokatą, ką daryti“. Tai jį paėmė už peties, nusivedė prie automobilio su grotomis laikyti tarnybiniams šunims. Tai atidarė tas dureles galines ir jį už grotų įkišo. Aš tada taip supanikavau. Ir aš pagalvojau: „Negi čia bus kaip 17-ą ir pradės mus mušti?“. Tada pareigūnas pasakė: „Kas dar nori pasiskambinti advokatui?“.

Po to atvažiavo jau antras policijos ekipažas. Pradėjo sakyti, kad jiems reikia paimti žmones į komisariatą. Na, mus atsirinko penkis. Vieno vaikino neėmė dėl to, kad jis su dviračiu buvo, tai sako: „Kur mes tą dviratį dėsim?“ Kadangi ten iš viso šešios vietos, mano draugė 17-metė Laura pasisiūlė mane palydėti. Jinai iš viso nebuvo paėmusi kreidelės, ji buvo ką tik atėjusi. Ji sako: „Ar galiu aš ją palydėti iki komisariato? Prie komisariato mane paleisit?“ Sako: „Gerai, paleisim tave prie komisariato“, nes matė, kad jinai nieko nepiešė. Ir mus nuvežė. Aš išlipau. Sako: „Elena?“. Aš sakau: „Taip“. Sako: „Eik į komisariatą“. Išlipo tada Laura po manęs. Jai sako: „Aš tavęs nesu užsirašęs“. Ji sako: „Tai jūs sakėt, kad mane paleisit prie komisariato“. Jai sako: „Ne, tu turi irgi eiti“. Ir ją irgi paėmė. Nors ji net nepiešė.

Keistas jausmas, kai prieš tave kovoja tavo valdžia. Juk jie galėjo atvažiuoti ir nesuimti, galėjo pasakyti, kad nepieštume kreidelėmis. Juk kai pasakė, visi padėjo kreideles ir nuėjo į apačią. Bet jie kažkodėl pradėjo prieš mus naudoti jėgą. Neaišku, kodėl. Nors mes ir nesipriešinom. Nežinau, iš tikrųjų, gana keista. Aš visą laiką esu tokia Lietuvos patriotė, aš visą laiką galvojau, kad aš neemigruosiu. Aš net neturėjau tokios minties. Ir kai paėmė Deimantę, o dar šita kreidelių byla, aš vis dėlto pagalvojau, kad gal kada nors teks rinktis šitą galimybę. Nes iš tikrųjų yra klaiku. Iš tikrųjų yra klaiku, kai pati valdžia dorojasi su savo žmonėmis.

Kaip į mane žiūri mokytojai ir klasiokai? Iš pat pradžių mokytojai, galima sakyti, neturėjo savo nuomonės. O su bendraamžiais, su visais klasiokais, aš dėl šito buvau susipykusi. Gal tik su viena dviem klasiokėm nesusipykau. Jie paprasčiausiai manęs nepalaikė. Apskritai, į šitą istorija žiūrėjo taip – neva ji nusibodusi ir, ačiū Dievui, jau atidavė tą vaiką, ir viskas čia baigsis. O mano kreidelių byla jiems atrodo jau kitaip, absurdas visiškai, nes dėl kreidelių nori nuteisti – jau čia iš tikrųjų kvaila.

Mano ir mamos teismai dar nesibaigė [Kadangi Elena kreidelėmis piešė būdama nepilnametė, turėdama 14 metų, dėl vaiko nepriežiūros policija iki šiol persekioja jos mamą, – Tiesos.lt pastaba]. Iš pradžių viena tokia teisėja mano mamą išteisino. Tada policija apskundė šitą sprendimą aukštesnės instancijos teismui. Ir tas aukštesnės instancijos teismas paskyrė kitą teisėją. Ta teisėja pasakė, kad protokolas surašytas blogai, kad neįmanoma nagrinėti, ir grąžino policijai, kad surašytų normaliai protokolą. Policija vėl apskundė šitą sprendimą, ir mes dabar laukiam kito laiško, kuriame bus parašyta, ar teismas priėmė tą skundą, ar ne.

Ar aš pasiduosiu? Mama, kai jai atsiuntė tą laišką, policijos skundą, trylikos lapų, sako: „Ai, aš jiems parašysiu, kad tegul mūsų netampo po teismus, tegul duoda tau kokį įspėjimą ir viskas“. Aš sakau: „NE, mama, man įspėjimo neduos. Aš nenoriu dar vieno įrašo savo byloj“. Tai aš manau, kad ne – aš tikrai nepasiduosiu.

Nuotraukos – Evaldo Butkevičiaus, Pauliaus Garkausko, Juozo Valiušaičio, Edvino Marčenkovo.

 

Visuotinis lietuvių sekimas įteisintas

Praėjusios kadencijos Seimo pirmininkė Irena Degutienė darbo pradžioje ragino kolegas ištirti Valstybės saugumo departamento vykdomą neteisėtą piliečių sekimą, kuriam leidimus net nesvarstęs išduodavo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis. Deja, per keletą metų Seimui VSD savivalę pavyko tik konstatuoti – jai išsamiau ištirti pristigta galių, o jos sustabdyti net nemėginta. Kadencijos pabaigoje pati Seimo pirmininkė skundėsi piliečiams esanti VSD sekama, taip pat teigė, kad yra sekamas ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Sukrečiantis faktas – pritrūkę drąsos VSD savivalei pažaboti, Tėvynės sąjungos vadovai nutarė šią savivalę įteisinti. Stasio Šedbaro grupės parengtas, Seimo priimtas ir Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskatės pasirašytas Kriminalinės žvalgybos įstatymas pradėjo veikti nuo šių metų sausio 1-osios. Laukdami, kol naujosios kadencijos Seimas imsis šį įstatymą iš esmės taisyti, skelbiame naujienų portalo Alfa.lt apžvalgininko, buvusio VSD pareigūno Kastyčio Braziulio pastabas.
Kastytis Braziulis (Asmeninio albumo nuotrauka)

Kastytis Braziulis: Kriminalinės žvalgybos įstatymas įteisina totalinį sekimą

Pirmą Naujųjų metų dieną įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Jį parengė darbo grupė, kuriai vadovavo tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras. Įstatymo aiškinamajame rašte pažymima, kad Operatyvinės veiklos įstatymas nepakankamai užtikrino žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, operatyvinės veiklos subjektų veiklos kontrolę, nepakankamai reglamentuoja operatyvinės veiklos atlikimo pagrindus ir neatitinka laikmečio realijų.

Įstatymą perskaičiau, įvertinau ir padariau išvadą. Ji griežta, baisi, tačiau teisinga. Kriminalinės žvalgybos įstatymas ne gina žmogaus teises ir laisves, o įteisina totalinį sekimą bei poveikio (įtakos) darymą atskiram asmeniui ar asmenų grupei.

Nesuprantu žinomo advokato, Seimo nario S.Šedbaro bei kitų darbo grupėje dirbusių teisininkų motyvų. Kodėl jie parengė įstatymą, kuris įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir poveikio darymą asmeniui ar asmenų grupei? Kompetencijos trūkumą atmetu iš karto, įstatymą rengė patyrę teisininkai. Suinteresuotumą taip pat atmetu, nes tikrai nemanau, kad S.Šedbaras ir kiti Seimo nariai, kurie balsavo už įstatymą, nori pažeidinėti žmogaus teises ir laisves, juos kontroliuoti ar nurodinėti jiems kaip elgtis ir kokius sprendimus priimti.

Atsainumą, neįsigilinimą į problemą, iniciatyvos rengiant įstatymą atidavimą slaptosioms tarnyboms priimu. Toks motyvas galėjo būti. Slaptosios tarnybos šiais laikais įgauna vis daugiau ir daugiau galių. Nejaugi imsi ir pradėsi joms prieštarauti?

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra nurodyta kriminalinės žvalgybos paskirtis. Kokia yra žvalgybos paskirtis? Kokio pagrindinio tikslo siekiama? Ar greitai atskleisti nusikaltimą? Ar rinkti informaciją apie aktyvius visuomenės narius ir organizacijas? Ar įtakoti atskirą asmenį ar asmenų grupę, kad ji priimtų kažkam naudingus sprendimus? Ar pagrindinis tikslas yra kontroliuoti visuomenę ir daryti jai poveikį (įtaką)? Lieka neaišku.

Įstatymuose, kuriuose nėra ką slėpti ir žinoma, ko yra siekiama, paskirtis visada būna parašyta aiškiai ir konkrečiai.

Paimkime Baudžiamojo proceso kodeksą. Pačioje įstatymo pradžioje rašoma, kad „baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.“

Paimkime dar vieną pavyzdį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Kodeksas:

1. Apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia;

2. Nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones;

3. Nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

Paimkime Kriminalinės žvalgybos įstatymą: „Šis įstatymas nustato teisinius kriminalinės žvalgybos pagrindus ir principus, kriminalinės žvalgybos principus ir uždavinius, kriminalinės žvalgybos subjektų teises ir pareigas, kriminalinės žvalgybos tyrimo atlikimą, asmenų dalyvavimą kriminalinėje žvalgyboje, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą, taip pat kriminalinės žvalgybos finansavimą, koordinavimą ir kontrolę.“

Taigi Kriminalinės žvalgybos įstatymas nustato ne kriminalinės žvalgybos, bet įstatymo paskirtį ir išdėsto pagrindines įstatymo turinio dalis. Kodėl įstatyme, taip kaip yra priimta, nėra parašyta aiški ir konkreti kriminalinės žvalgybos paskirtis?

Manau, kad įstatymo rašytojai susidūrė su problema – kokią paskirtį rašyti?

Parašysi, kad paskirtis yra greitai ir išsamiai atskleisti nusikaltimus, tai prieštarausi Baudžiamojo proceso kodeksui. Nes šio įstatymo paskirtis yra greitai ir išsamiai atskleisti nusikaltimus. Baudžiamojo proceso kodekse yra nurodyta, kad tyrėjas, gavęs informaciją apie nusikaltimą, privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą.

Parašysi, kad paskirtis – kontroliuoti visuomenę, sekti ją ir įtakoti jos elgesį, tai parodysi visam pasauliui, kad esame nedemokratiška šalis. Sulauksi visuomenės protestų, nepasitenkinimo ir demonstracijų. Nė vienas Seimo narys nebalsuos už tokį įstatymą.

Todėl įstatymo rašytojai surado išeitį. Parašyti įstatymo, o ne kriminalinės žvalgybos, kaip organizacinės struktūros paskirtį.

Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai yra netinkami ir prieštarauja Baudžiamojo proceso kodeksui.

Prieš pradedant nagrinėti paaiškinsiu, kas yra kriminalinės žvalgybos tyrimas. Tai tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra rinkti informaciją apie asmenį ar asmenų grupę. Informacijos rinkimui pareigūnai naudoja visas įstatyme numatytas priemones ir būdus: agentūrinį, sekimą, apklausas, slaptą patalpų apžiūrą, telefoninių pokalbių pasiklausymą, elektroninio susirašinėjimo kontrolę ir taip toliau, ir panašiai.

Kriminalinės žvalgybos tyrimas yra atliekamas, kai turima informacija (duomenys) apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso straipsniuose (jie yra išvardinti). Jeigu kriminalinės žvalgybos pareigūnas gavo informaciją apie nusikaltimą, tai jis pradeda kriminalinės žvalgybos tyrimą. Užveda bylą, planuoja veiksmus, renka informaciją, naudoja visas informacijos rinkimui reikalingas priemones ir būdus. Viskas yra suprantama. Prieš nusikaltėlius reikia kovoti ir niekas tam neprieštarauja.

Tačiau pagal Baudžiamojo proceso kodeksą ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas tuoj pat nuo sužinojimo apie nusikaltimą. Jeigu saugumo pareigūnas gavo informaciją apie nusikaltimą, tai nedelsiant turi informuoti prokurorus, kurie privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą. Jeigu saugumo pareigūnas informacijos apie nusikaltimą neperdavė prokurorams, tai jis nuslėpė nusikaltimą. Nusikaltimo slėpimas yra nusikaltimas. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pareigūnas ne pradeda ikiteisminį tyrimą, o pradeda kriminalinės žvalgybos tyrimą ir tirti (t.y. stebėti kaip daromi nusikaltimai) gali eilę metų.

Skaitome įstatyme išdėstytus tyrimo pagrindus toliau ir atrandame dar vieną perliuką. Įstatyme yra rašoma, kad „jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.“ Štai čia yra atskleista esmė. Ji nepaslėpta, o parašyta juodai ant balto, ir daugumos mūsų Seimo narių priimta įstatymo nuostata. Panagrinėkime išsamiau.

Kriminalinės žvalgybos pareigūnas atlieka tyrimą. Naudoja visas įstatyme numatytas priemones ir būdus informacijai rinkti apie atskirą asmenį arba grupę asmenų. Jis renka informaciją. Renka vienus metus, antrus, trečius ir pagaliau išgirsta iš telefoninių pokalbių apie asmenų veiklas, kurios galbūt turi nusikalstamos veikos požymių. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimą jis privalo tuoj pat pradėti ikiteisminį tyrimą.

Tačiau kaip pareigūnas sugebėjo atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, naudoti įstatyme numatytas priemones ir būdus, gauti prokurorų, teisėjų leidimus sekti, jeigu asmuo ar grupė asmenų nesirengė, nedarė ir nebuvo padarę nusikaltimo, jeigu jokios informacijos apie nusikaltimą nėra? Įdomu, kiek metų gali būti vykdomas kriminalinės žvalgybos tyrimas? Kiek metų gali būti sekamas niekada nenusikaltęs žmogus? Apie tai įstatymas nieko nesako?

Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra sudarytos sąlygos įtakoti, paveikti asmenį. Įstatyme yra rašoma, kad viena iš įstatymo užduočių yra nusikalstamų veikų prevencija. Kriminalinės žvalgybos tyrimo tikslas yra siekti, kad būtų įgyvendinti įstatyme numatyti uždaviniai. Truputėlį painu. Bandome aiškintis.

Prevencija yra išankstinis kelio užkirtimas. Prevencija yra skirstoma į bendrą ir individualią. Bendrosios prevencijos metu bandoma šalinti nusikaltimus skatinančius veiksnius (sąlygas, aplinkybes). Individuali prevencija yra orientuota į konkretų asmenį. Prieš asmenį yra naudojamos šios prevencijos priemonės: įtikinimas (įkalbinėji žmogų, kad jis nedarytų nusikaltimo, kad jis nebendrautų su kitu žmogumi), prievarta (uždarai žmogų į psichikos ligoninę, trumpam uždarai į areštinę, arba komandiruoji konkrečiam laikui ir t.t.), pagalba (duodi pinigų, kad nevogtų, padedi įsidarbinti, baigti mokslus…).

Prevencija yra išankstinis kelio užkirtimas. Kaip žinoma, rengimasis daryti nusikaltimą jau yra nusikaltimas. Nėra baudžiama tik už mintis, svajones. Svajok kiek nori, niekas tavęs už tai nenubaus. Tačiau jeigu pradėjai rengtis nusikaltimui ir tam rengimuisi atlikai konkrečius veiksmus, tai tu jau darai nusikaltimą ir už tai turi atsakyti. Prevencijoms vietos nelieka.

Pagal įstatyme numatytą uždavinį – nusikalstamų veikų prevencija – turime iš anksto sužinoti, kuris žmogus yra linkęs daryti nusikaltimą, kuris pradėjo mąstyti apie nusikaltimą tam, kad iš anksto užkirstume kelią nusikaltimui, sustabdytumėme žmogų. Kad žinotume, kuris žmogus pradėjo mąstyti apie nusikaltimo padarymą, reikalinga nuolatinė ir totalinė visuomenės kontrolė.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pareigūnai turi teisę atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą, informacijos rinkimui naudoti įstatyme numatytus būdus ir priemones, o taip pat imtis prevencijos priemonių prieš asmenis. Įstatymas konkrečiai nekalba, kokias ir kada prevencijos priemones prieš piliečius gali taikyti pareigūnai. Štai čia yra problema. Neapibrėžtumas ir neaiškumas sudaro sąlygas piktnaudžiavimui. Teisė suteikta, uždavinys suformuluotas, tačiau kaip tai daryti nepaaiškinta. Pareigūnams palikta visiška veikimo laisvė.

Pabaigoje dar kartą pakartosiu išvadą – Kriminalinės žvalgybos įstatymas ne gina žmogaus teises ir laisves, o įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir įtakos (poveikio) darymą konkrečiam žmogui. Jeigu mes turime ikiteisminį tyrimą, kurio tikslas atskleisti nusikaltimus, tai kam mums reikalingas kriminalinės žvalgybos tyrimas? Kokia šio tyrimo paskirtis?

Sovietiniais laikais baudžiamoji byla buvo pradedama tik tada, kai būdavo nustatyta nusikaltimo sudėtis. Jeigu nusikaltimo sudėtis yra nenustatyta, tai niekas baudžiamosios bylos nepradėdavo. Visų operatyvinių tarnybų paskirtis buvo nustatyti ir tinkamai uždokumentuoti bei užfiksuoti nusikaltimo sudėtį. Todėl buvo reikalingas Operatyvinės veiklos įstatymas. Be šios paskirties operatyvinės tarnybos privalėjo kontroliuoti (sekti) visuomenės narius ir įtakoti juos, jeigu jie elgdavosi netinkamai. Reikėjo saugoti tarybų valdžią nuo pasikėsinimų ir grėsmių. Tačiau tokia tvarka buvo sovietiniais laikais. Kodėl ji mums reikalinga dabar?

/Kastytis Braziulis/

Alfa.lt

 

Skaitykite daugiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/15073260/Kriminalines.zvalgybos.istatymas.iteisina.totalini.sekima=2013-01-02_11-34#ixzz2GpfVyfma