Zenekos nuotrauka

Kitokios baigties ir negalėjo būti. Tarpinė atomazga logiška. Scenaristų ir atlikėjų triumfas, audringi gerbėjų plojimai, peraugantys į žiniasklaidines ovacijas. Pedofilijos nebuvo ir negalėjo būti. Ar galima įsivaizduoti kitokią baigtį? Tiek lavonų, tokia įspūdinga pasaulį nustebinusi karinė mergaitės „ėmimo“ operacija, tiek prokurorų ir teismų, aukščiausių valstybės pareigūnų ir jų patarėjų darbo – ir viskas perniek? Ir viską pradėti iš naujo, kurpti naują scenarijų? Tik ne Lietuvoje. Įgyvendintas vienas esminių tikslų – viešai rodant lavonais paženklintus „žygdarbius“, valstybine prievartos mašina „patvarkyti“ visus drįstančius tokiu vaizdu vienaip ar kitaip piktintis. Pedofilijos bylos operatoriai tą mašiną atsuko prieš pačius nukentėjusius ir liudininkus, taip pat visus išdrįsusius ką nors matyti ar įtarti. Seneliai nori sužinoti, kaip jų anūkė jaučiasi tokios karinės apsaugos apsuptyje – tai jau baisus nusikaltimas. Aukščiausiu valstybiniu prokuroriniu lygiu svarstoma, kaip pradėti ikiteisminį tyrimą. Patirties su kaupu: treniruotasi su Egle Kusaite, Gatajevų vaikais. Mat anūkėlės gyvenimas jau pati didžiausia valstybinė paslaptis. Didesnės atgautos nepriklausomybės metais nebuvo. Tad kur vieta norintiems sužinoti paslaptį? Aišku, teisiamųjų suole. Baisioji paslaptis saugoma taip griežtai, kad net teisme neleista jai pasirodyti. O ir kam rodyti, juk viešai patvirtinama, kad mergaitės „atmintis ištrinta“. Po tokio prisipažinimo vakarietiškos demokratijos šalyje lėktų galvos, rikiuotųsi atsistatydinančių eilutė, o parlamentas imtųsi specialaus tyrimo. Lietuvoje kitaip – politinio ir valdininkiško elito džiūgavimas, sveikinimai su dideliu laimėjimu. Kam mergaitei slogi atmintis – prisiminimai tik trukdą vaikui džiaugtis nauju, didžios valstybinės paslapties gyvenimu. Sukurs naują atmintį – šviesesnę, gražesnę. Pagal tų pačių scenaristų vaizduotę. Neblogai padirbėjo mūsų specialių poreikių valdininkiją aptarnaujantys vaikų teisių ir vaikų psichologijos specialistai. Vyčio kryžiai jau laukia jų mundurų ir kostiumų. Juk dalyvauta išplėstinėje karinėje operacijoje, darbuotasi slaptinant didžiausią valstybės gėdą.

Klausantis nuosprendžio neapleidžia mintis – juk panašų buvo galima priimti prieš kelerius metus, kai gyvi buvo pagrindiniai veikėjai. Tereikėjo tik atlikti tyrimą ir patraukti Deimantės tėvą atsakomybėn už šmeižtą. Kas sutrukdė pasinaudoti tokiu scenarijum – juk visi tyrėjai ir ekspertai po ranka? Matyt, nebuvo įmanoma pasinaudoti tokia galimybe: pernelyg daug gyvųjų, nežinia kaip pasielgsiančių. O ir mergaitės su motina dar nebuvo galima teisėtai įkalinti „valstybinės apsaugos‘ gniaužtuose. Lengviau tvarkytis su „ištrintaisiais“. Pedofilijos tragedija rutuliojosi visuomenės akivaizdoje, viešumoje. Veikėjai – ne tik pavieniai žmonės, bet ir aukščiausios valstybinės institucijos, koviniai daliniai, specialiosios pajėgos. Kad ir ką galvotum apie to skandalo pradžią, negali apeiti įspūdingos krūvos lavonų. Jie visuomenei pateikiami su didele patyčios doze – vienas pėdsakų nepalikdamas nusileido iš dangaus pakrantėn ir užspringo, kitas – prigėrė balutėj. Yra ir su profesionalų skylutėmis bei kilpomis. Scenarijus rašomas veiksmui vykstant, o kur jau jokie galai nesueina – ekspertai ir teisininkai juos suriša. Sakot, kad taip negali būti, bet ekspertai patvirtina, kad gali. Kaip ir a.a. Vytauto Pociūno nužudymo byloje. Iš pradžių norint palinksminti publiką – šlykštus bendradarbių šmeižtas, o vėliau – oficialių instancijų patyčios skelbiamomis „versijomis“. Tas pats braižas.

Įsivaizduokite: einate pavakary tuščia gatve ir staiga pamatote, kaip prieky trejetas „daktarinių“ spardo žmogėną. Ką daryti? Pasilenkti užsirišti batraiščio ir prisiminus neatidėliotiną reikalą pasukti atgal? O gal pereiti į kitą gatvės pusę? Gali būti, jog sukaupęs orumą imsite ir pražygiuosite pro tą grupę. Ir tai nemenka drąsa. Visuomenėje esama visų šių „grupių“. O jei imate ir puolate gelbėti žmogaus, klausdami, kas čia vyksta, ir didžiai nustebęs sulaukiate ramaus atsakymo: pagavome čiuvą, mašiną norėjo apkraustyti. Koks palengvėjimas. Išsaugojote orumą, pasirodėte esąs drąsus, žodžiu, išlaikėte žmogiškąjį pavidalą. Ir spūdinate tolyn. Sveikas. Nudžiugęs. Pakylėtas. Nors gal kur tolimoje sąžinės kertelėje ir kirba abejonė, ar tikrai taip ir buvo. Juk tikėtina, ir labai, kad tas trejetas iš kokio bėdžiaus atėmė mašiną ir dar pareikalavo priemokos. Betgi kuo tolesnis aiškinimas būt pasibaigęs, jums visiškai aišku. Žmogus negali ilgai pakelti neteisybės ir patyčių reginio, juolab kai tas vyksta viešumoje, visų žiniasklaidos tiesų nušviestas. Juk stebėjimas yra dalyvavimas. Stipresniojo pusėj. Žmogus linkęs gelbėti tokion bėdon patekusį. O jei nenori, bijo ar negali? Ieško ir suranda to įvykio paaiškinimą, kuris veikia kaip pasiteisinimas. Negalime gyventi kaip menkystos, tad – arba auka pati kalta, arba mums atsiranda daug svarbesnių, net valstybinių reikalų.

Valdžia tą psichologiją žino ir ja naudojasi. Ypač tada, kai savo valstybine prievartos galia ima auka tapusi žmogų „trinti į dulkes“ visos visuomenės akivaizdoje. Suprantame, kad šitaip valdžia „tvarko“ ir mus, visuomenę. Nors daugelis susitaikome su tuo vaizdu, tačiau vis dėlto nenorime jaustis „gaidžiais“, tad surandame tam įvairių pateisinimų. Apsižvalgykime, kiek daug žmonių kalbą apie Deimantę Kedytę pasuka jos globėjos pusėn: ana ir tokia, ir anokia. O juk tuos gandus gandelius gamina ir skleidžia profesionalai kartu su patikimais ekspertiniais psichologais bei kitokiais lietuvio sielos žinovais. Nors prieš akis ir mergaitės tėvo lavonas, ir senelių skausmas, ir globėjos vargai, ir valstybinės teisminės patyčios…. Labiausiai paplitęs kalbantįjį sutaurinantis humanistinis „įsitikinimas“ – „vaikas turi būti su motina“. Šiaip jau vaikui geriau augti su tėvais. Tačiau gyvenimas įvairiai susiklosto. Daugybė atvejų, kai vaikui geriau senelių ar vaikų namuose. Kai mirtinai pavojinga būt motinos ar tėvo auginamam. Prieš kelias dienas Kauno klinikose užgeso pusantrų metukų mergaitė. Kankinta, daužyta ir uždaužyta. Už kokias tautos nuodėmes šiai mažai sielai teko atkentėti realų lietuvišką pragarą, ką ji atpirko? Mamytės globojama. Niekas negirdėjo. Nei mūsų karinės, nei specialiosios vaikų teisių pajėgos. O juk kaip rodė savo galią iš senelių namų imdamos klykiančią, niekaip pasipriešinti negalinčią kitą mergaitę. Mat vykdė scenaristų surašytą teismo nutartį. Kitus klykiančius vaikus mūsų pajėgos apeina – gal ten su jais žaidžia įtakingi, specialiuosius poreikius tenkinantys dėdės? Ir visuomenė, kaip tie Pavlovo šuneliai, mokoma apeiti: kiši nosį – susilauksi bėdos ar ikiteisminio tyrimo.

Šiandien, stebint viešąjį mūsų gyvenimą, neapleidžia jausmas, kad visa, kas vyksta valstybėje, yra netikra, paviršutiniška, suvaidinta, pervaidinta ir sumeluota, o visa, kas vyksta iš tikro, nuo visuomenės užrakinta devyniomis spynomis. Išsirinkome Seimą, kuriame nėra nei tikros pozicijos, nei tikros opozicijos, Prezidentūra mojuoja butaforiniu plastmasiniu kardu neva kirsianti per naująją koaliciją ir Darbo partiją, opozicijos retorikoje vėl atgyja rudimentinės kalbinės figūros apie politikos moralumą ir principus. Vaidinimas tęsiasi, bet neįtikina.

Neseniai matėme, kaip Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė ir teisėsaugininkai „gynė“ metamus iš valstybės tarnybos FNTT vadovus Vytautą Gailių ir Vitalijų Giržadą, stebėjome nenorą matyti, kas vyko Garliavoje gegužės 17-ąją ir po to, o dabar imituojama, kad prasideda naujas veiksmas su nauju scenovaizdžiu ir kitais personažais. Jei tai būtų tik spektaklis, pakiltum iš savo vietos, atsiprašytum savo eilės žiūrovų ir eitum į rūbinę pasiimti palto ir skrybėlės. Kai kurie taip ir elgiasi, niekam nieko neaiškindami. Tačiau gyvenimas nuo spektaklio labiausiai skiriasi tuo, kad į spektaklį gali eiti arba neiti, o į gyvenimo teatrą esi gavęs privalomą nemokamą bilietą, ir esi priverstas tą kičą ir falšą iškęsti iki uždanga nusileis.

Vidury spektaklio scenarijaus nepakeisi, tačiau kas trukdo dramaturgui sutvarkyti užuomazgą taip, kad veiksmas rutuliotųsi įtaigiai ir sklandžiai. Turiu galvoje ne dramaturgą, pasislėpusį už kulisų ir kurpiantį juodus scenarijus ar vodevilius, o pačią visuomenę, kuri nori gyventi pagal savo kuriamą planą.

Akylesnioji visuomenės dalis mato, kiti nujaučia, kad mūsų valstybę yra ištikusi nedalia arba didelės nedalios grėsmė. Daugybė ženklų tai rodo. Konstatuoti negalią ir krapštyti šašus yra negana, reikia ieškoti išeičių. Prieš gerą pusmetį buvo pradėta brandinti naujo, plataus, antisisteminio sąjūdžio idėja. Buvo surengta akcijų ir gana gausių mitingų, tačiau rimtos politinės bangos įsiūbuoti nepavyko. Norint situaciją taisyti, visų pirma reikia išsiaiškinti nesėkmių priežastis.

Viešose ir neviešose diskusijose dažniausiai aiškinama, kad pagrindinės nesėkmės priežastys buvo: lyderių nesugebėjimas susišnekėti, įtarumas, nepamatuota puikybė, asmenybių nesuderinamumas, žmogiškųjų ir materialinių resursų stygius, numelioruota pilietinė visuomenė ir, aišku, sistemininkų darbas ir pastangos, kad joks naujas sąjūdis neatsirastų. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pajungtas ir visas žiniasklaidos fabrikas, talkinant jam net statutinėms valstybės institucijoms. Nieko nauja. Su lygiai tokiomis pačiomis kliūtimis ir trukdymais 1988–1989 metais susidūrė ir Persitvarkymo Sąjūdis Atgimimo saulėtekyje, bet bangą įstengė įsiūbuoti. Tad visai prasminga, svarstant dabarties tikrovės lygtis, turėti galvoje šią retrospektyvą.

Kaip tyčia mano seniai skaitytų knygų lentyna pasiūlė man prisiminti E. Fromo traktatą „Turėti ar būti?“ Iš pirmo žvilgsnio filosofo klausime tarytum nėra radikalios hamletiškos priešpriešos. Atrodytų, tuos klausimo dėmenis įmanoma harmoningai suderinti. Būtent ši harmonizavimo iliuzija ir buvo mūsų Sąjūdžio pamatine idėja. Žmonės juk nieko neturėjo: valdiškas, komunalinis ar kooperatinis butas, sodo ar priesodybinis žemės sklypas buvo ne jo, o tik valdžios jam paskolintas naudotis. Kolchozas naudojosi tėvų žeme, dvarvietėse gyveno įkeltos ir įsikūrusios niekuo dėtos šeimos. Niekam nebuvo jauku ir gerai taip gyventi. Šioje byloje neįmanoma buvo tvarką pakeisti, neturint suvereno galių. Bet nei tauta, nei atskiras asmuo jokių galių savo ežiose tvarkytis neturėjo. Todėl Lietuvos nepriklausomybės klausimas labai organiškai tuomet įsirašė greta visų kitų (net asmeninių) nepriklausomumo siekių, nes žmonės suprato, kad be vieno nebus ir kito. Nupūtę romantizmo dulkes nuo valstybingumo praeities „abrozdų“ mes pamatysime, kad Baltijos kelyje rankomis susikibo toli gražu ne vien tik žmonės, užvaldyti laisvės idėjos, bet ir piliečiai, laisvę suvokę kaip galimybę turėti. Nežinau, kurių buvo daugiau. Kad suprastume šią politinę priešpriešą, reikėtų nuodugniau pastudijuoti mūsų dviejų pagrindinių partijų raidos istorijas, partijų, kurios priėjo prie to paties liepto galo, ant kurio lentų užrašyta: „Turėti“.

Apgailėtina, jei mūsų valstybės strategai savo veiklos filosofiją grindžia tik šiuo obalsiu. Tuomet niekas neturėtų stebėtis mūsų emigracija, kai yra daugybė valstybių, kurios turėjimo problemą išsprendžia geriau nei mes, o buvimo lygtis sprendžiame blogiau nei kiti.

Bet grįžkime dabar prie idėjos, ar įmanomas dabar Lietuvoje naujas sąjūdis? Ir taip, ir ne. Neįmanomas dėl to, kad žmonės bijo prarasti tai, ką turi: darbą, turtą, įvaizdį visuomenės akyse, savo gyvenimo privatumą, žodžiu, turėjimą. Toks žmogus neis į mitingą ir nerizikuos prarasti to, ką yra išsikariavęs ir įsigijęs, nes tai yra jo būties pagrindas. Šį bei tą turinčiam žmogui visados kirba nesaugumo jausmas: jį gali apvogti, gali pradėti tikrinti valstybės tarnybos, užsakomieji – apšmeižti ir apjuodinti, kad nepasirodytų per mažai. Atsargus žmogus, turėdamas tai galvoje, niekados neis į jokį mitingą, net jei jame bus ginamos jo teisės ir laisvės. Toks nori ne būti, o turėdamas išbūti. Juokingiausia tai, kad mūsų valstybę ištikusioje nedalioje net ir neturintys nieko patys sau mano, kad kažką dar turi ir „turėjimo – buvimo“ dilemą sprendžia kaip nuolankūs baudžiauninkai.

Su tokia filosofija Lietuva yra pasmerkta žlugimui, net jei ją gintų ir saugotų ES, NATO, net jei ją saugotų marsiečiai iš kosmoso pagal kokias nors kosmines direktyvas.

Mes neturime kitos išeities, privalome išbristi iš šios partokratinės klampynės, jei neišsikapanosime – pasigailėsime labiau nei po 1940-ųjų, nes mūsų tautos kamienas šiandien yra labiau pažeistas nei bet kada kitada.

Išsigelbėti ir išlikti gal ir įmanoma. Jei tautos šerdis – esminis jos buvimo, o ne turėjimo matmuo yra jos kultūra – ne pramonė, energetika ar „chruščiovkių“ renovacija, kaip mūsų „politikai“ nori mums įteigti, tai galite būti ramūs – kultūros žmonių dauguma liks savo vietose – katakombose. Ten jų ir ieškokite. O kad valstybėje tvarkos imtų keistis į gerąją pusę, receptas labai paprastas. Visų pirma spauskime valdžią, kad būtų pakeisti savivaldos ir Seimo rinkimų įstatymai. Rinkime tik pažįstamus, žinomus žmones visuose valdžios lygiuose, o ne partijų sąrašais deleguotus manekenus.

Save gerbiantiems žmonėms tikrai nemiela gyventi pseudovalstybėje.

pseudo- (Informatika) – priešdėlis, reiškiantis įvardijamo dalyko netikrumą, tariamumą, melagingumą

Skelbiama iš naujienų portalo Alfa.lt

Vakar prokuroro Egidijaus Motiejūno prašymu Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas paskelbė nuosprendį, išteisinusį Andrių Ūsą, kaltintą tvirkinus mažametę Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Cininas spaudos konferencijoje po nuosprendžio sakė: „Nėra nusikalstamos veikos požymių“. Ir pabrėžė – teismas įsitikinęs A. Ūso nekaltumu: „Tai yra absoliuti reabilitacija – išteisinamasis nuosprendis“.

Dar daugiau – teismas padarė išvadą, kad mažametė seksualinę patirtį įgijo savo tėvo namuose per neteisėtus ir nekvalifikuotus filmavimus 2008–2009 metais. Teisėjas A. Cininas taip pat pabrėžė, kad „vaiko atmintis ištrinta“ ir jo tolesni liudijimai nebeturi jokios reikšmės.

Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė pakalbino Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų grupės narę, ilgametę advokatę dr. Zitą Šličytę.

Kaip vertinate vakarykštį Vilniaus antrojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo konstatuota, kad daug įtampų visuomenėje sukėlusios „Kauno pedofilijos“ tiesiog nebuvo?

Tai, ką išgirdau, manęs, žinoma, neįtikino.

Aš suprantu, kad negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio neteisėtu būdu surinktais įrodymais. Bet A. Ūso išteisinimas pagrįstas tik tuo, kad tėvas, darydamas mergaitės parodymų įrašus, pažeidė vaiko teises, ir dėl to tai nesąs seksualinio išnaudojimo įrodymas.

Žinoma, negaliu nuneigti: pagal įstatymą įrodymas, gautas neteisėtu būdu, nelaikomas įrodymu, net jei jame užfiksuota tiesa – formalumas nustelbia tiesą. Netinkamai įformintas įrodymas yra prarastas įrodymas… Teisėjo A. Cinino visi argumentai buvo suvesti vien į tai, kad įrodymai gauti neteisėtai. Bet kodėl tėvas ėmėsi juos rinkti? Iš bejėgiškumo, iš nusivylimo, kad niekas nefiksavo, kad niekas netikėjo. Tačiau kodėl prokuratūra nieko nedarė? Tai juk jų pareiga. Juk net Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2009 m. konstatavo, kad byla buvo tiriama nusikalstamai aplaidžiai.

Kas bus, kai mergaitei sueis aštuoniolika metų, jei tik ji liks gyva, ir ji kreipsis į prokuratūrą, pasakys, kad ją seksualiai išnaudojo, – ką šie mūsų vyrai pasakys tada?

Girdėjote, kas vyksta Amerikoje? Jie neturi senaties termino pedofilijos nusikaltimams ir todėl įvairaus amžiaus pedofilijos aukos kelia bylas savo išnaudotojams, reikalauja patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti, o jiems atlyginti žalą.

Reikia ir pas mus panaikinti senaties terminą – jeigu mes dabar nesugebame apginti savo vaikų, tai nors panaikinkime senaties terminą seksualinio smurto prieš mažamečius ir nepilnamečius nusikaltimams, kad užaugę ir įsidrąsinę jie galėtų patys apginti savo teises, atsiteisti už sugriautą vaikystę ar net gyvenimą. Kad ir iš tos pačios valstybės pareikalautų atlyginti neturtinę žalą. Kai tūkstančiai seksualinę prievartą patyrusių vaikų užaugę paduos savo smurtininkus į teismą – ką tada pasakys mūsų teisėjai? O gal jie ir iš valstybės pareikalaus atsakomybės už aplaidų pareigūnų darbą?

Ir nereikia mums pasakoti, kad pas mus nėra pedofilijos. Lietuvoje labai lengva „nurašyti“ vaikų seksualinį išnaudojimą: arba niekas netiki jų pasakojimais, arba motinos stoja ginti savo sugyventinių smurtininkų, ne vaikų.

O kaip Jūs vertinate tokį paradoksalų prokuratūros elgesį: ilgai, nors ir nenoromis rinkę įrodymus pedofilijos bylą vis dėlto parengė ir perdavė teismui, tačiau teisme galiausiai patys ėmė prašyti Ūsą išteisinti?

Apie mūsų prokuratūrą net nenoriu kalbėti.

Drįstu pasakyti – ją susargdino Artūras Paulauskas, kai būdamas Seimo pirmininku 2003 metais inicijavo 118 Konstitucijos straipsnio pakeitimą.

Dabartinė 118 Konstitucijos straipsnio redakcija sako: „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.“

Čia ir sustokime: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.“ Kaip matote, Konstitucija garantuoja prokurorams visišką kontrolės nebuvimą. Prokuroras yra pas mus mažiau kontroliuojamas negu teisėjas: teisėjas yra nepriklausomas, bet kai jis priima sprendimą ar nuosprendį, žino, kad jį gali apskųsti ir kad tada jo darbą nagrinės aukštesnės instancijos teismas. Galbūt ir Aukščiausias Teismas nagrinės – trys, o gal net septyni teisėjai. Ir jo sprendimą paliks arba atmes.

O prokuroras dabar daro ką nori – teismui teikia kokius nori parodymus. Gali neklausyti teismo. Aš jau nekalbu apie Seimą – prokuroras gali neiti net kviečiamas. Šiandien jis kaltina, rytoj gina. Ir nėra jokios institucijos, kuri galėtų veiksmingai prižiūrėti jų darbą. Prokurorai dabar už viską aukščiau – už Prezidentę, už Vyriausybę, už Seimą, už visų lygių teisėjus.

Kad ir šioje byloje – prisimenate, 2009 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria buvo panaikinta prokuratūros nutarimas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis atmesti D. Kedžio skundą dėl Laimutės Stankūnaitės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pedofilijos byloje. Tada Vilniaus apygardos teismas savo nutartyje, kuri yra „galutinė ir neskundžiama“ – tik įsiklausykite… – nurodė: Laimutė Stankūnaitė baudžiamojon atsakomybėn nepatraukta nepagrįstai. Ir ką? Vilniaus apygardos prokuratūra, aišku, nusprendė, kad žino geriau, ir Laimutės Stankūnaitės baudžiamojon atsakomybėn nepatraukė.

Jokioje pasaulio valstybėje nėra tokių nepriklausomų prokurorų – tik teisingumą vykdančios institucijos yra nepriklausomos, ir tai jų veiksmus kontroliuoja aukštesnės instancijos teismai. Prokurorai yra arba prie vykdomosios valdžios, arba prie teismų, t. y. jie klauso arba teisingumo ministro, kuris būna ir vyriausias prokuroras, arba teismų. Tiesa, minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį ignoravo ir Kėdainių apylinkės teismo teisėjai Bronius Varsackis, ir Vitalijus Kondratjevas, priimdami sprendimą sugrąžinti mergaitę L. Stankūnaitei.

Tai matote, kas darosi Lietuvoje? Lyg Šekspyro pjesėje „Ričardas III“ – pacituosiu iš atminties, gal ir ne visai tiksliai: „Kai nėr valstybėj pamatų tvirtų, kiekvienas, lyg nepažabotas žirgas, kur jam į galvą šauna, lekia šuoliais…“

A. Paulauskas paleido prokuratūrą savivalei. Jei niekas nepažabos prokuratūros, nebus jokio teisingumo. Teisėjas nagrinėja tik tai, ką gauna iš prokuratūros. Pavyzdžiui, kad ir šioje byloje – A. Cininas atvirai pripažino: prokurorai mums padavė tik mažą dalį medžiagos – „trupinius“, o A. Ūsas jau miręs – teisme jokių paaiškinimų nepateiks. Man iškart tai krito į akis.

Taigi, jei prokuroras aukštos moralės, geba atsispirti spaudimui, tai jis klauso įstatymo, Konstitucijos, o jeigu ne?..

Bet juk teismas turi teisę pareikalauti iš prokuratūros pateikti visą medžiagą, atlikti papildomus tyrimus?

Būtent. Bet ko iš jų pareikalausi? Juk byla normaliai neištirta. Kaip žinote, ji kelis metus buvo vilkinama, visaip siekiama, kad ji išvis nepasiektų teismo.

Kitas klausimas: kodėl A. Cininas neapklausė mergaitės dabar? Jei tėvas netinkamai surinko įrodymus – kitaip jis to padaryti ir negalėjo, nes čia ne jo darbas – ją apklausti galėjo pats teismas.

Bet jei Jūs klausėtės A. Cinino spaudos konferencijos, turėjote girdėti, kaip jis, atsakydamas į klausimą, kodėl teismas neišdrįso apklausti mergaitės, atsakė, jog čia nereikėję jokios drąsos, nes pagal ekspertų išvadas, „vaiko tolimesnė apklausa yra beprasmė ir jo atmintis ištrinta“.

Ką jūs sakote? Viskas taip, kaip mes, Visuomeninės komisijos smurtui Garliavoje tirti nariai, savo preliminariosiose išvadose buvome parašę: „Dabartinė visiška mergaitės izoliacija po jos prievartinio perdavimo biologinei motinai sudaro visas sąlygas mergaitės psichologiniam gniuždymui bei poveikiui, galimai siekiant parodymų pakeitimo“. Juk visiems buvo aišku: toks mergaitės paėmimas smurtu, prievarta, kol A. Ūso baudžiamojoje byloje nėra priimtas nuosprendis – apkaltinamasis ar išteisinamasis, yra sąmoningas pagrindinio įrodymo pedofilijos byloje sunaikinimas. Juk tokiose bylose būtent vaikai yra pagrindinis ir dažniausiai vienintelis įrodymas.

Dabar A. Cininas tai ir patvirtino. Jeigu mergaitės atmintis ištrinta, pagrindinis įrodymas sunaikintas.