Simono Daukanto aikštėje paminėtas valdžios smurtavimo Garliavoje pusmetis

S. Daukanto aikštėje paminėtas valdžios smurtavimo Garliavoje pusmetisLapkričio 17-ąją, šeštadienį, Vilniuje buvo paminėtas prieš pusmetį valdžios įvykdytas Garliavos antpuolis, kurio metu, pasak Lietuvos Konstitucijos kūrėjų teisininkų Kazimiero Motiekos, Zitos Šličytės ir Liudviko Narcizo Rasimo, buvo šiurkščiai pasikėsinta į konstitucinę šalies santvarką.

Minėjimas prasidėjo 12 valandą šv. Mišiomis už Tėvynę ir Laisvę, kurias Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje aukojo kunigas Juozapas Minderis. Sakytame pamoksle Tėvas Juozapas pabrėžė kovos už tiesą ir laisvę svarbą šiandienos Lietuvoje, laimino tiesos siekiančius žmones.

Po šv. Mišių Simono Daukanto aikštėje įvyko pilietinė meninė akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“. Jos metu per šimtas susirinkusių piliečių, be tradicinio Gitenio Umbraso kūrinio „Tie-SOS!“, pirmąkart atliko ir naują šio dailininko kūrinį – „Ne-Dalia“. Juo priminta valdžios smurtą patyrusios mergaitės bei pažemintos Lietuvos nedalia. Sykiu žadinta viltis iš tautą ištikusios nedalios išsivaduoti.

Nuotraukos Leono Merkevičiaus.

Remtasi pilietinio portalo Tiesos.lt informacija

Andrius Švarplys: Ką reiškia tyla? Apie tai, kas su mumis atsitiko

Iš žinių portalo Tiesos.lt skelbiame Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo dr. Andriaus Švarplio komentarą, skirtą Gegužės 17-osios smurto pusmečiui

Įžanga

Reikia konstatuoti liūdną faktą, jog mes iki šiol taip ir neturim bandymų susivokti, kas su mumis atsitiko per visą pedofilijos istoriją. Ką reiškia mergaitės paėmimas valstybiniu mastu? Ką reiškia tokios milžiniškos ir organizuotos jėgos politikoje, žiniasklaidoje, teisėsaugoje pasireiškimas? Ką reiškia tokio lygio manipuliacijos viešojoje erdvėje? Ką reiškia mūsų politikų veiksmai, o dar daugiau – neveikimas ir tyla? Ką tai pasako apie mūsų valstybę ir apie mūsų visuomenę? Ir galiausiai, ką reiškia pats baisiausias dalykas – lietuvių visuomenės tyla… (Nepaisant didelio ir tikro rezonanso, manau, kad visuomenė pratylėjo, leido valstybės intitucijoms savivaliauti ir todėl praleido progą apsivalyti).

Iš tikrųjų, tai buvo bene pirmas kartas po Sąjūdžio laikų, kai visuomenė netylėjo ir pareiškė didžiulį nepasitenkinimą, šį kartą jau savos – lietuviškos – valdžios veiksmais. Internetas, laisviausia komunikacijos erdvė, lūžo nuo žmonių pasisakymų. Beveik pusę metų žmonės S. Daukanto aikštėje reikalavo tiesos, įvairiuose Lietuvos miestuose buvo rengiami mitingai, akcijos, deginamos žvakutės, užsienyje gyvenančių lietuvių protesto akcijos, jau nekalbant apie nuolatinį žmonių budėjimą Garliavoje. Visa tai, ir tokie nesumeluoti, autentiški ir manipuliacjomis nepasiduodantys visuomenės nuotaikos liudijimai, kaip D. Kedžio laidotuvės, kai susirinko apie penkis tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos, rodo, kad visuomenė pakėlė galvą. Ir pareikalavo tiesos, viešumo, skaidrumo. Pirmą kartą po Sąjūdžio.

Bet ji buvo nukirsta.

Suvokiant tą jautrumą ir rezonanso mastą, gegužės 17 dienos mergaitės paėmimas, kuriam apskritai trūksta adekvataus apibūdinimo, gali būti vertinamas kaip ne kas kita, bet visuomenės išprievartavimas. Elementariausio tiesos troškimo, teisingumo, supratimo poreikio išprievartavimas. Valstybė, pasitelkusi galios monopolį pervažiavo per žmones ir nukirto vienintelę gyslą, jungiančią valstybę ir piliečius: viešumu ir skaidrumu paremtą pasitikėjimą.

Po gegužės 17 dienos tik vienintelis klausimas yra vertas dėmesio: kaip po viso to galima gyventi toliau? Tokioje visuomenėje ir tokioje valstybėje.

Seimo rinkimai, kurie visiškai klaidingai laikomi svarbiu Lietuvos gyvenimo įvykiu, neturi jokios vertės palyginus su tais giluminiais procesais, kurie kuria arba griauna valstybės pamatą – pasitikėjimą. Kurie nulemia pamatines žmogaus nuostatas dėl santykio su valstybe. D. Kedžio istorija ir jos kulminacija, mergaitės paėmimas, pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų palietė giliausią – pasitikėjimo – dimensiją. Ir šito dalyko nesupratimas yra lygiai toks pat simptomiškas, kaip ir pats paėmimas ar pritarimas jam.
Neįmanoma vienam žmogui pateikti visuminį atsakymą į šį savivokos klausimą. Aš parašysiu savo atsakymo variantą, o tiksliau tik du aspektus.

I

Pati bendriausia aplinkybė yra visuomenės vystymosi ypatumai, bendra visuomenės ir valstybės būklė. Yra daug idėjinių šaltinių, aprašančių Vakarų visuomenės pamatinę būklę, kuri pamažu per Vakarų dominavimą persiduoda kitiems regionams, kitoms šalims ir visuomenėms (vadinamoji globalizacija). Čia ne vieta ir ne laikas juos aptarinėti. Pažymėsime esmę: socialinės gerovės kilimas, individualizacija, vartotojiškumas ir kapitalo (tikrųjų interesų) pasislėpimas bei valstybės kontroliavimas iš už scenos nulemia, kad mes pamažu atsiduriame totaliame simuliacijos pasaulyje. Dingsta galimybės sužinoti tiesą. Realieji galios turėtojai (tie, kas prieina prie valstybinių institucijų sprendimų priėmimo), pvz., VSD, taip sumanipuliuoja viešąja nuomone, jau nekalbant apie tiesioginį nusikaltimų įrodymų slėpimą ir naikinimą, kad tiesiog neįmanoma sužinoti tiesos. Mes galutinai praradome visiems laikams galimybes sužinoti, kas atsitiko su Vytautu Pociūnu, sužinoti tikrąsias Gintaro Beresnevičiaus mirties aplinkybes ir, be abejo, mes praradome bet kokias galimybes sužinoti tiesą Drąsiaus Kedžio istorijoje. Paskutinė kol kas šioje sekoje yra D. Kedžio mergaitė ir jos paskelbimas valstybės paslaptimi. Simuliacijos pasaulyje pats lengviausias ir ypač naudojamas dalykas yra diskreditacija (arba manipuliacija). Juk prisimename Lietuvos internetinius ir popierinius laikraščius, kokios oficialios nuomonės buvo peršamos, kokios didžiulės pastangos buvo metamos šitam darbui. „Lietuvos rytas“ – reikšmingiausias instrumentas, sukurtas tokiam darbui, atidirbo pagal savo paskirtį. Vadinasi, fabrikėlis įsijungė visu pajėgumu. Buvo įsisavinta esminė žiniasklaidos funkcija – manipuliavimas – ir itin kryptingai dirbama šia linkme. Iki šiol. Visuose didžiausiuose portaluose (su itin retomis išimtimis) dominavo su pilietiniu interesu (viešumu ir skaidrumu) visiškai nesuderinami pliurpalai, palaikomi pseudo teisininkų, politologų ar tiesioginių užsakymų subjektų. Paprastai – tie patys vardai, tos pačios medijos, tie patys ekspertai, tie patys veikėjai visuose reikšminguose skandaluose, kai dėl stambių interesų susistumdymų (tektoninių lūžių) pasimato šešėliniai veidai, todėl atsiranda itin nepageidautinas viešumas, todėl reikia pradėti simuliuoti demokratinį procesą. (Šia proga reikėtų palinkėti drąsesniems portalams kaip tiesos.lt ar ekspertai.eu tiesiog pastoviai viešinti veikėjų pavardes kaip visuomenės savišvietos priemonę).

Tokiame manipuliacijų ir simuliacijų pasaulyje net ir švenčiausias interesas gali būti apjuodinamas. Net Motina Teresė, atsidūrusi viešoje politinėje scenoje, automatiškai virstų simuliakru. Todėl šešėliniai interesai D. Kedžio istorijoje skyrė tokį didelį dėmesį medijoms, kurių politinė reikšmė ateityje tik didės. Viso to rezultatas – sumanipuliuota realybė, juoda paversta balta, ir atvirkščiai. Iškrypėliška vaizduotė (šalia pedofilų, iškrypėliais laikytini visi tie, kurie sąmoningai parsiduodami apverčia tikrovę, ir jie, tarp kitko, visai nepanašūs į marginalus bomžus, bet sėdi kostiumuoti studijose ir mėgaujasi respektabilumu medijose ir visuomenėje) nuėjo taip toli, kad net D. Kedį pradėjo vadinti pedofilu, viešumo reikalaujančius žmones – patvoriniais, kedofilais.

Taigi pirmas paaiškinimas, kodėl visuomenė pratylėjo, kai valstybės vardu buvo pervažiuotas ir išprievartautas elementaraus teisingumo poreikis, gali būti neįtikėtino masto manipuliacijos ir menkas žmonių pasirengimas suvokti simuliacinių kodų funkcijas. Savo gyvenimu daugmaž patenkintas vartotojas greičiausiai nematys poreikio ir priežasties prieštarauti tokiems simuliakrams kaip „teisinė valstybė“, „teismų sprendimai turi būti vykdomi“, „minios linčo teismo nepriimtinumas“, „nepasiduoti gatvės emocijoms“. Šie kodai savaime akivaizdžiai teisingi, logiški, nuoseklūs, palaikantys vientisos ir teisingos valstybės įvaizdį, garantuojantys saugumą ir dar, be viso to, – išsakomi respektabilių ekspertų, teisininkų, politinių, akademinių autoritetų ir pan. Jam geriau gyventi saugumą teikiančio teisinės valstybės principo paunksmėje negu prileisti galimybę didelio masto (konkrečiai, ne abstrakčiai, šalia tavo durų, ne kur nors toli Visagine) valstybinei aferai ir taip pasąmoningai pastatyti savo sočią egzistenciją į tam tikrą riziką. Kai kam net pati mintis, kad gali egzistuoti pedofilų tinklas su jame dalyvaujančiais aukščiausiais valstybės pareigūnais, yra sunkiai įtikinama, galbūt todėl, kad šokiruojanti ir atnešanti nesaugumo jausmą, todėl eliminuotina ir nesvarstytina. Sublimacija veikia nepaisant istorinių pavyzdžių, psichoanalitinės (libido) realybės ir dabartinių politinių pavyzdžių, kai Latvijoje įtarimai buvo nusidriekę iki pat premjero ar nuolat ES ir pasaulyje demaskuojamų tarptautinių pedofilijos tinklų. Tokiame kontekste geriau pratylėti, išėjimas į gatvę jau savaime kels pavojų žmogui ir jo šeimai. Prie viso to dar galima pridėti apskritai asmens poreikių ir interesų rato suindividualėjimą: kam rūpintis svetimomis problemomis? Galiausiai, kažkam gyvenime nepasiseka – toks gyvenimas. Panašiai ir Prezidentė galiausiai atvėrė kortas, kai nusistebėjo: „Ar Lietuvoje nėra kitų svarbesnių reikalų?“.

Nors aš asmeniškai tikiu, kad suvokiančių situaciją D. Kedžio ir mergaitės istorijoje yra žymiai daugiau, nei matoma viešai, bet tylinčių dėl įvairiausių priežasčių, kurias bandau čia suvokti. Net tie dideli 72 tūkst. balsų daugiamandatėje už „Drąsos kelią“ yra tik dalis tų suvokiančiųjų, kuriems nebuvo priimtinas toks šio reikalo politizavimo būdas (ėjimas į Seimą) ir su tuo prasidėję tipiški politiniai žaidimai.

Kad ir kaip būtų, manipuliacijų mastas ir sąlyginai saugus vartotojo gyvenimas iki galo nepaaiškina, kodėl šis reikalas neprivertė visuomenės pereiti prie dar didesnio masto protestų; kodėl mergaitės paėmimą visuomenė stebėjo tik per televizorių…

II

Antra priežastis, kuri papildo pirmąją, yra sovietinės sistemos išugdyti socialiniai instinktai. Jeigu jaunąją kartą, ir ne tik ją, galėjo daugiau suklaidinti viešos manipuliacijos ir teisinės valstybės kodai, tai net ir juos suvokiančius žmones galėjo atbaidyti nuo pilietinio protesto tam tikros socialinio elgesio taisyklės. Vienas esmingiausių pokomunistinės erdvės bruožų yra pilietinės visuomenės nebuvimas. Tai reiškia, kad nėra tradicijos (įsitikinimo, jausenos), kad žmonės patys yra atsakingi už politinę ir moralinę tvarką savo valstybėje. Nėra mąstymo ir nėra įpročio, kad viešu bendru veiksmu galima ką nors pakeisti valstybėje ir savo gyvenime. Nėra jausmo, kad žmogus yra valstybės šeimininkas ir pajėgus kurti savo aplinką valstybėje, keisti ir įtakoti politinius sprendimus. Nėra tikrojo politinio atstovavimo tradicijos.

Vakarų pilietinėje visuomenėje egzistuoja valstybės kaltumo prezumpcija – įsitikinimas, kad bet kokia galios institucija yra linkusi piktnaudžiauti, todėl visuomet reikia iš pat pradžių stoti silpnesniojo (žmogaus) pusėn, o ne pasiduoti valstybinei (arba establishment‘o) įvykių interpretacijai.

Pokomunistinėje erdvėje egzistuoja pilietinei visuomenei kardinaliai priešingi socialiniai instinktai: valstybės baimė, kuri gimsta iš fundamentalaus valstybės ir piliečių atsiskyrimo, susvetimėjimo ir susipriešinimo (vienas didžiausių latentinių sovietinio palikimo rezultatų); valstybės autoriteto reikšmė ir pagarba jai, egzistuoja valstybės nekaltumo (teisėtumo) ir žmogaus bejėgiškumo prezumpcija. Iš viso to radosi bejėgiškumo ir nereikšmingumo mentalitetas – geriau aš pabūsiu namie, vis tiek prieš sistemą nepakovosi, kitų reikalai yra ne mano reikalai, bent privačioj erdvėj galiu būti patriotu ir turėti savo nuomonę. Taip išsiugdė prisitaikėliškumo, bailumo, viešumo vengimo, nuomonės neturėjimo ir baimės ją išsakyti viešai socialiniai įpročiai.

Todėl klysta tie, kurie mano, kad nurodymas į sovietinės sistemos palikimą, yra atsakomybės vengimas – neva tai visos blogybės ir atsakomybė perkeliama sovietinei epochai. Iš tikrųjų, sovietinis palikimas yra ne istoriniai prisiminimai, bet realus dabarties socialinis faktas, nes iki šiol lemia socialinį elgesį ir viešą laikyseną (kuri pasireiškia viešumo vengimu ir baime). Kaip lygiai taip pat – valstybės institucijų veiksmų toleravimą. Ir ne tik valstybinių. Tik pokomunistine visuomene, t. y. pilietinio spaudimo nebuvimu, galima paaiškinti tokį bejėgiškumą kapitalo, monopolijų, korupcijos, ekonominio išnaudojimo, tiesiog plėšikavimo atžvilgiu.

Taigi sovietizmo paveiktas žmogus – o tokių dabarties lietuvių visuomenėje yra didesnė dalis – turi visas reikiamas savybes užleisti viešąją erdvę konjunktūriniams (stipresniems) dariniams. Jeigu ateina valstybė, ir dar su teisiniais demokratiniais priesakais, suabejoti reikalo pagrįstumu nėra jokių prielaidų.

Kartu su sovietiniais socialiniais ir (anti)pilietiniais įpročiais yra ryški ir dar viena mentalinė savybė, kuri greičiausiai yra susiformavusi jau su nepriklausomos Lietuvos laukinio kapitalizmo, rinkos sąlygų, eurofondų ir kombinavimo patirtimi. Valdžios ir neteisybės kritika remiasi ne teisybės paieška, ne teisingumo siekiu, bet iš esmės apmaudu, kad pats neprieini prie galios svertų, prie gerovę užtikrinančių resursų. Iš esmės neteisybė viešajame politiniame gyvenime (lėšų grobstymas, savinimasis bet kokia kaina) yra tokio masto ir tokio pobūdžio todėl, kad pati visuomenė yra būtent tokia. Ir skirtumas nėra tarp teisybės ir neteisybės, moralumo ir amoralumo, bet tarp priėjusiųjų prie lovio ir nepriėjusiųjų, tarp prisikombinavusiųjų ir dar nepriskombinavusiųjų (todėl turinčių nuoskaudą). Per 20 metų nesusiformavo jokios besaikį savinimąsi, sotinimosi ir turtėjimo siekį amortizuojančios kultūrinės (mąstymo, vertybinės, jausenos) savybės ir net prošvaisčių nematyti joms atsirasti. Šeimininkauja absoliutus vergiškas sotinimosi instinktas. Apgailėtini popkultūros personažai geriausiu vakaro laiku karaliauja TV šou – šitaip numetamas kaulas nepriėjusiems prie lovio ir greičiausiai niekada neprieisiantiems. O iš tikrųjų vyksta visiškas tautos debilinimas, iškreiptų, anti-socialinių, anti-solidarių vertybių palaipsnis įbrukimas į sąmonę. Pažiūrėkite, kaip skaitmeninės TV įvedimas tapo nacionalinės svarbos klausimu. Joks pilietis negali būti paliktas neprijungtas prie masinių debilinimo priemonių! TV tapo vienu svarbiausių pavadėlių išlaikant tautą klusnią, teisingai balsuojančią, palaikančią reikiamus valdžios veiksmus kaip, pvz., mergaitės paėmimą.

Ko sovietizmas nesunaikino – patriotizmo ir laisvės troškimo, pribaigė nepriklausomoje Lietuvoje susiklosčiusi ekonominė, politinė, kultūrinė, socialinė konjunktūra. Visiškai deziorientuotam žmogui (pvz., pasitaikė net versijų, kad mergaitė neatiduodama dėl D. Kedžio turtų; kad N. Venckienė vertė brolį šaudyti žmones), nesugebančiam įvertinti viso konteksto, atskirti teisingą reikalą nuo prisišliejusių nešvarių elementų, nebelieka nieko kito tik gyventi paties ar medijų sukurtoje pasakoje. Jis nepajėgus įvertinti tinkamo valstybės ir žmogaus santykio, jis neturi pilietinės visuomenės patirties ir pagrindų, todėl jis iškreiptai vertina valstybės veiksmus. Tik toks žmogus galėjo pateisinti gegužės 17 dienos prievartą. Tik iškreiptos vertybinės sistemos žmogus gali teisinę valstybę pastatyti aukščiau už žmogų. Kaip visuomet taikliai tuomet pastebėjo puikią politinę formą ir socialinį jautrumą išlaikantis Vytautas Landsbergis, gauname teisingumą be žmogaus… Tokie žmonės į gatvę protestuoti išeis tik tada, kai valstybė pasikėsins į jų socialinį komfortą, finansus, darbo vietas ir pan. Bet ir tuomet jie kovos už save, taip ir neišmokę pakovoti už kitą.

Vietoj išvadų

Mes pergyvenome vieną didžiausių niekšybių demokratinių laikų istorijoje. Kaip toliau kartu gyventi tiems, kuriems, anot Liudviko Jakimavičiaus, skauda, vienoje visuomenėje su tais, kurie akmeniniais veidais vykdė „teisingumą be žmogaus“, ir su tais, kurie pritaria anoniminės teisinės valstybės viršenybei prieš teisingumą, viešumą ir skaidrumą?

Kadangi valstybės ir visuomenės gyvenimas nesustoja, D. Kedžio mergaitė jau yra paaukota ant svarbesnių valstybės reikalų aukuro (ačiū Prezidentei už nuorodą). Pilietinės visuomenės likučiai dar nenori jos aukoti ir reikalauja bent jau informacijos apie jos būklę. Seimo pirmininkės reakcija tipiška teisinės valstybės anoniminiam veikimui – permesti kitai bedantei institucijai.

Vienas mano studentas iškart po mergaitės paėmimo parašė, kad jam Lietuva mirė. Man taip pat. Ir čia nėra jokio sentimentalaus perdėjimo. Kokios aukos reikės dar, kad dar sykį susidurtume su valstybės triumfu?

Prezidentę Seime pavadavo Lietuvos Sąrašas

Pirmąkart per Lietuvos nepriklausomybės metus į tautos išrinkto Seimo pirmąjį posėdį neatvyko Respublikos Prezidentas. Tačiau valstybės vadovę pakeitė Lietuvos Sąrašas, pirmąsyk atvykęs pasveikinti naujojo Parlamento. 

Prezidentę Seime pavadavo Lietuvos SąrašasBūrys Lietuvos Sąrašo narių ir rėmėjų lapkričio 16-osios vidudienį atvyko į pirmąjį naujojo Seimo posėdį. Tautos atstovams pradėjus skaityti priesaikas, pilietinės akcijos dalyviai iš salės balkono pasveikino Seimą iškeldami rankas su baltomis pirštinėmis.Taip naujojo Parlamento nariams piliečiai palinkėjo švaraus darbo ir sąžiningos tarnystės Lietuvos Respublikai. Kartu Seimui buvo pasiųsta žinia: būsime budrūs ir reikliai stebėsime, kaip tautos pasiuntiniams seksis laikytis ištikimybės Respublikai priesaikos – ginti konstitucinę santvarką ir pamatines Respublikos vertybes – laisvę, teisingumą, tiesą.

Valdžios smurtavimo Garliavoje pusmetis šeštadienį bus paminėtas S. Daukanto aikštėje

Šį šeštadienį, lapkričio 17 dieną, sukanka pusmetis, kai 240 policininkų ir specialiųjų dalinių kovotojų puolė Garliavos gyvenvietę: pasitelkę dujas ir elektrą smurtavo prieš piliečius, pasirėmę advokato Gintaro Černiausko fizine jėga iš privačių namų prievarta išsivežė klykiantį vaiką ir pavertė jį „valstybės paslaptimi“.

Tai buvo pirmas nepriklausomybės metais valdžios surengtas masinio smurto aktas prieš taikius, tik tiesos ir teisingumo reikalavusius Lietuvos piliečius. Respublikos Konstitucijos kūrėjai teisininkai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimas įvertino Garliavos antpuolį kaip šiurkštų pasikėsinimą į konstitucinę šalies santvarką.

Gegužės 17-ąją – Garliavos smurto dieną – Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai paragino ištirti visas smurtavimo aplinkybes. Deja, iki šiol tai nėra padaryta.

Atsakydami į valdžios savivalę ir smurtą piliečiai Simono Daukanto aikštėje pradėjo nuolatinę „Tie-SOS!“ akciją. Penkis mėnesius – nuo gegužės 17-osios iki spalio 17-osios – ji vyko kasdien, šiuo metu tęsiama ketvirtadieniais.

Tai ilgiausia nepriklausomybės metais vykstanti pilietinio protesto akcija. Jos dalyviai nuolat ragino ir ragina Respublikos Prezidentę atskleisti masinio smurto akto organizatorius ir pasirūpinti smurtą patyrusio vaiko likimu.

Šį šeštadienį laisvieji menininkai ir kiti „Tie-SOS!“ sambūrio nariai kviečia piliečius paminėti Garliavos antpuolio pusmetį:

lapkričio 17 dieną, 12 valandą, greta Simono Daukanto aikštės esančioje Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje bus aukojamos Šventosios Mišios už Lietuvą ir laisvę, o 13 valandą Simono Daukanto aikštėje vyks pilietinė meninė akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“.

Jos metu bus atliktas naujas žinomo dailininko Gitenio Umbraso meno kūrinys ir taip išsakytas pilietinis protestas prieš valdžios savivalę ir smurtą, ginama Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, piliečių teisės ir laisvės, tiesa ir teisingumas.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius ir Seimo narys Naglis Puteikis šį renginį suderino su Vilniaus miesto savivaldybe.

Ar bus Seimo nariai Tautos atstovais?

Dažnai politikai piliečiams teigia: Seimas yra toks, kokia yra visuomenė – taigi negalite mums būti reiklesni nei patys sau.

Tokiais aiškinimais paprastai norima sumenkinti tą politinių įsipareigojimų naštą, kurią, paklusdamas Konstitucijai, privalo prisiimti kiekvienas Seimo narys.

Mat, Konstitucija nusako dvi būtinas sąlygas, kurias įvykdęs pilietis gali tapti visateisiu Tautos atstovu: jis turi būti bendrapiliečių į Seimą išrinktas ir davęs ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai.

Penkiasdešimt devintasis Konstitucijos straipsnis skelbia:

„Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“.

Taigi – prisiekia ir lieka ištikimas Lietuvos Respublikai: gina jos pamatines vertybes ir idealus, tarnauja bendrai Respublikos gerovei.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nustatė tokią Seimo nario priesaiką:

„Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus,
saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę,
sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,
Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas!“
Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

Ar Lietuvos Respublikai buvo ištikimi savoms ir užsienio specialiosioms tarnyboms bei jėgos grupuotėms savivaliauti leidę, žmogaus teisių ir laisvių ginti nedrįsę, su korupcija ir valstybės užvaldymu grumtis bijoję, tiesos ir laisvės nebranginę šios kadencijos Seimo nariai? Vargu. Ar esame atsakingi mes, piliečiai, leidę savo rinktiems Seimo nariams ištikimybės priesaikos nevykdyti? Taip, esame. Ar galime elgtis kitaip ir padėtį keisti? Bent pamėginti galime.

Šį penktadienį, lapkričio 16 dieną, susirinkę į pirmąjį Seimo posėdį naujos kadencijos tautos pasiuntiniai iškilmingai prisieks ištikimybę Lietuvos Respublikai. Mūsų, piliečių, pareiga – šias priesaikas įsidėmėti, jų neužmiršti ir kiekvienu atveju jas priminti Seimo nariams. Juk būtent atstovų priesaikomis atnaujinama moralinė tautos sutartis.

Mūsų pilietinė teisė ir priedermė – rūpintis savo Respublika ir skatinti jai garbingai tarnauti mūsų pasiuntinius. Mūsų pareiga – draugiškai įspėti savo atstovus Seime, jei jų ištikimybė Respublikai taptų abejotina. Atminkime: kiekvienas tai galime padaryti elektronine žinute – <Vardas.Pavardė@lrs.lt>.

Šią vasarą susitelkęs Lietuvos Sąrašo sambūris tarp svarbiausių veiklos tikslų išsikėlė siekį – telkti piliečius reikliai valdžios priežiūrai, principingam ir reikliam visuomenės dialogui su Seimu. Nuo mūsų kasdienio pilietinio darbo nemažai priklausys, ar Respublikai prisiekę mūsų pasiuntiniai taps ir išliks Tautos atstovais.

Nuo atnaujintos moralinės sutarties šį nelengvą darbą derėtų pradėti.

Darius Kuolys