Darius Kuolys: teismui teks pasirinkti – Konstitucijos ar valdžios savivalės pusėn stoti

Spalio 15 d., pirmadienį, 13 val., Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme įvykusiame Vilniaus universiteto dėstytojo dr. Dariaus Kuolio teismo posėdyje toliau buvo nagrinėjama byla, iškelta už žodžio laisvės gynimą pilietinėmis vaikštynėmis, surengtomis Simono Daukanto aikštėje šių metų gegužės 31-ąją. Tai jau trečioji D. Kuoliui iškelta administracinė byla.

Šį kartą teisme liudijo trys policijos pareigūnai, Vilniaus apskrities policijos vadovo Kęstučio Lančinsko pavaldiniai: meninę-politinę akciją stebėję pareigūnai Artūras Zabulėnas bei Giedrius Levulis ir administracinės teisės pažeidimo protokolą surašiusi vyresnioji tyrėja Dovilė Švabauskienė.

Bylą nagrinėjo teisėja Aldona Tumelionytė. Išsami liudytojų apklausa ir pareigūnų fiksuota vaizdinė medžiaga atskleidė keletą įdomių bylos iškėlimo aplinkybių.

Visų pirma, paaiškėjo, kad pareigūnus į Daukanto aikštę atsiuntę tiesioginiai jų viršininkai buvo iš anksto davę jiems užduotį surinkti vaizdinės medžiagos, įrodančios D. Kuolio „kaltę“ – vaizdo įraše, pagrindiniame bylos įkaltyje, buvo girdėti policiniko G. Levulio telefoninis pokalbis, kuriame jis atsiskaito jam paskambinusiam viršininkui, „ką šiuo metu veikia Kuolys“, ir džiaugiasi jau turįs „gerų kadrų“. Antra, iš byloje prisegtų dokumentų teisėja A. Tumelionytė išsiaiškino, kad administracinės teisės pažeidimo protokolą surašiusi vyresnioji tyrėja Dovilė Švabauskienė tai padaryti tiesiog privalėjusi. Pasirodo, ji gavo minėtų pareigūnų tarnybinius pranešimus jau su savo viršininko rezoliucija „pradėti teiseną“ ir, būdama statutinė pareigūnė, nebeturėjo kitos išeities, kaip tik surašyti tokį protokolą, pagal kurį būtų keliama administracinio teisės pažeidimo byla. Taigi vyresnioji tyrėja neturėjo teisės nieko tirti.

Visi liudiję pareigūnai didžiausia D. Kuolio kalte laikė tą faktą, kad jis neturėjo Savivaldybės išduoto leidimo. Tada D. Kuoliui teko jiems priminti Susirinkimo įstatymą, pagal kurį jokio leidimo ir nereikalaujama: įstatyme kalbama tik apie suderinimą. Beje, jame nėra reglamentuojama, kaip turi būti organizuojamos meninės-pilietinės akcijos, o visokie bandymai kriminalizuoti pilietinį meną, kuriuo valdžia gina savo teisę slopinti laisvą žodį, pažeidžia Lietuvos Konstitucijos 6 straipsnį, skelbiantį „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Aiškindamasi įvykio aplinkybes teisėja A. Tumelionytė minėtų pareigūnų veiksmuose įžvelgė galimų Policijos įstatymo pažeidimų – manydami, kad vyksta Susirinkimo įstatymo pažeidimas, jie nesiėmė jokių veiksmų, kuriais šis įstatymo pažeidimas būtų užkardytas, t. y. susirinkusiųjų žmonių jie neperspėję, nepasiūlę jiems išsiskirstyti ir pan. Visi trys teismui liudiję pareigūnai negalėjo paaiškinti, ir kodėl dėl tokios pat meninės-pilietinės raiškos vieni pareigūnai rašo tarnybinius pareiškimus, o kiti jų nerašo: pavyzdžiui, nei kovo 28 -29 dienomis, kai prie valstybės institucijų durų buvo rišami žali kaspinėliai, nei gegužės 17 dieną, kai buvo degamos žvakutės ant Prezidentūros laiptų, nebuvo surašytas nė vienas Administracinės teisės kodekso pažeidimo protokolas. Pareigūnas G. Levulis negalėjo paaiškinti ir to fakto, kodėl būtent jam vis tenka užduotis fiksuoti tuos pažeidimus, už kuriuos vėliau keliamos bylos D. Kuoliui.

D. Kuolys pastebėjo: tai, kad vienų ir tų pačių veiksmų traktavimas ar to paties įstatymo taikymas priklauso nuo pareigūnų subjektyvaus vertinimo, ar buvo pažeistas kuris nors įstatymas ar ne, rodo, jog tokia teisėsauga veikia jau nebe kaip demokratinės šalies teisėsauga, kurios pagrindinis tikslas – saugoti ir ginti piliečių teises, tarp jų – ir teisę į laisvą žodį, teisę susirinkti. D. Kuolys pabrėžė esantis įsitikinęs, kad ši byla turi ir politinį atspalvį – gegužės 31 dieną piliečiai vaikštynėmis tik gynė laisvą žodį, niekinamą, trypiamą valdžios pareigūnų, pareikalavusių atleisti „Lietuvos žinių“ redaktorius. Lietuvos Konstitucijos 3-iame straipsnyje minima piliečių teisė yra ne tik teisė, bet ir pareiga: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Būtent šios pareigos vedini pilietinės akcijos „Tie-SOS!“ dalyviai ir toliau gins savo konstitucines teises ir laisvą Respubliką, jos santvarką.

„Esama akivaizdžių tendencijų: demokratija liaujasi veikusi ir vis daugėja valdžios savivalės. Apie tokį valstybės užvaldymą, aukščiausių valstybės pareigūnų sekimą ir kuriamą baimės atmosferą kalbėjo ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, šį pavasarį susitikusi su grupe visuomenininkų, Kovo 11-osios Akto signatarų iškart po FNTT vadovybės atleidimo skandalo. Šiuos antrojo valstybės asmens vertinimus praėjusią savaitę paskelbė portalas ir laikraštis ekspertai.eu. Šiuo atveju teismui reikės apsispręsti: ar jis už Konstituciją ir už piliečius, kurie gina konstitucinę santvarką ir priešinasi valdžios savivalei, ar šis teismas pritars valdžios savivalei ir dabartinės sistemos daromiems Konstitucijos pažeidimams“, – baigiamajame žodį teigė D. Kuolys.

Sprendimas šioje byloje bus skelbiamas spalio 24 dieną, 16 valandą, iškart po to bus paskelbtas ir sprendimas dar vienoje byloje – joje D. Kuolys teisiamas dėl gegužės 3-iąją prie Vidaus reikalų ministerijos surengtų ministro Artūro Meliano drąsinimo apeigų ir raginimo sugrąžinti į pareigas ministro Raimondo Palaičio atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.

Primename, kad teisėja Aušra Valinskienė spalio 2 dieną paskelbė nutarimą, kuriuo D. Kuolį pripažino kaltu dėl meninės akcijos, surengtos prie Valstybės saugumo departamento birželio 1 dieną. Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas nusprendė, kad dalyvaudamas Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjime ir dailininko Gitenio Umbraso meno projekte D. Kuolys pažeidęs Susirinkimų įstatymą.

Spalio 17-ąją Vilniaus S. Daukanto aikštėje bus paminėtas Garliavos smurto aktas

Visi, kam svarbi demokratinė ir žmoniška Lietuva, spalio 17-ąją, trečiadienį, 18 valandą, kviečiami užsukti į Simono Daukanto aikštę Vilniuje – čia bus uždegtos žvakutės ir paminėtas gegužės 17-ąją valdžios Garliavoje surengtas masinio smurto aktas.

Pasak Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, smurtaudama Garliavoje valdžia pasikėsino į konstitucinę šalies santvarką. Ginti Konstituciją ir jos įtvirtintą santvarką – kiekvieno piliečio, ištikimo Lietuvos Respublikai, pareiga.

Darius Kuolys toliau teisiamas už žodžio laisvės gynimą

Spalio 15 d., pirmadienį, 13 val., Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme, Laisvės pr. 79A, Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys toliau bus teisiamas už žodžio laisvės gynimą pilietinėmis vaikštynėmis, surengtomis Simono Daukanto aikštėje šių metų gegužės 31-ąją. Šį kartą teisme liudys vaikštynes stebėję policijos pareigūnai.

Tai trečioji D. Kuoliui iškelta administracinė byla.

Teisėja Aušra Valinskienė spalio 2 dieną paskelbė nutarimą, kuriuo D. Kuolį pripažino kaltu dėl meninės akcijos, surengtos prie Valstybės saugumo departamento birželio 1 dieną.
Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas nusprendė, kad dalyvaudamas Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjime ir dailininko Gitenio Umbraso meno projekte D. Kuolys pažeidęs Susirinkimų įstatymą.

D. Kuolys taip pat yra teisiamas dėl gegužės 3-iąją prie Vidaus reikalų ministerijos surengtų ministro Artūro Meliano drąsinimo apeigų ir raginimo sugrąžinti į pareigas ministro Raimondo Palaičio atleistus FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.

Už Lietuvos demokratijos ir Garliavos mergaitės likimą atsakote asmeniškai,- teigia Prezidentei „Tie-SOS“ akcijos dalyviai

Nesulaukę argumentuotų atsakymų nei iš Respublikos Prezidentės, nei iš kitų valdžios institucijų, Vilniaus Simono Daukanto aikštėje nuo šių metų gegužės 17-osios vykstančios „Tie-SOS“ akcijos dalyviai kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę šeštuoju laišku.

 

 

Lietuvos Respublikos Prezidentei                                                           2012 m. spalio 11 d.
Poniai Daliai Grybauskaitei

 

Ponia Prezidente,

praėjo mėnesiai, kai mes, pilietinės akcijos „Ties-SOS“ dalyviai, protestuojantys prieš šių metų gegužės 17-ąją valdžios įvykdytą masinio smurto aktą Garliavoje, teikiame Jums laiškus, kuriais reikalaujame pasirūpinti, kad smurtą patyręs vaikas nebūtų baudžiamas totalia socialine izoliacija, kad kompetentingi medikai galėtų susipažinti su jo sveikatos būkle. Mes taip pat raginame visuomenei atskleisti visus smurto akto organizatorius ir jam pritarusius politikus. Primename, kad valdžios smurtavimą Garliavoje Lietuvos Konstitucijos kūrėjai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimas įvertino kaip šiurkštų pasikėsinimą į konstitucinę šalies santvarką.

Seniai atkreipėme Jūsų dėmesį į tai, kad Garliavos mergaitė yra vienintelis vaikas Lietuvoje, kurios gyvenimą valdžia pavertė valstybės paslaptimi. Būtent į valstybės paslaptimi laikomą vietą gegužės 17-ąją mergaitė buvo prievarta išvežta iš gimtųjų namų.

Todėl šiandien pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už mergaitės sveikatos būklę ir už jos patiriamą totalią socialinę izoliaciją yra tiesiogiai atsakingos dvi valstybės institucijos – Jums atskaitingas Valstybės saugumo departamentas ir Jūsų paskirtam Vidaus reikalų ministrui Artūrui Melianui pavaldi Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdyba.

Garliavos mergaitę Lietuvos prokuratūra pripažino esant seksualinės prievartos auka. Fizinio ir moralinio smurto prieš prievartos auką ir jos artimuosius valdžia ėmėsi šių metų kovo 23-ąją ir gegužės 17-ąją. Po pirmojo nesėkmingo vaiko poėmio jį apžiūrėję Kauno centro poliklinikos medikai teigė, kad mergaitę yra ištikęs potrauminio streso sindromas. Šios poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė Vida Matulionienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Vitalija Kaminskienė ir medicinos psichologė Daina Taparauskienė gegužės 7 dieną raštu rekomendavo už vaiko likimą atsakingiems žmonėms: „Griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“. Šias medikų išvadas po dešimties dienų valstybės vardu prieš vaiką smurtavę pareigūnai ir advokatas Gintaras Černiauskas ciniškai ignoravo.

Jums pavaldūs pareigūnai ir Jūs, Ponia Prezidente, šiandien ciniškai ignoruojate piliečių reikalavimus humaniškai elgtis su prievartą patyrusiu vaiku.

Primename Jums: šių metų rugpjūčio 20 dieną Jūsų Kanceliarija raštu visuomenei pranešė, kad Garliavos mergaitės sveikatos būklė nėra sunki, ir patarė išaiškinimo, ką toks sveikatos nusakymas reiškia, kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją. Taigi kreipėmės į sveikatos apsaugos ministrą klausdami, ką reiškia ministerijos Prezidentei pateiktas mergaitės sveikatos įvertinimas: kaip jos sveikatą paveikė Garliavos šturmo metu patirta prievarta ir keletą mėnesių patiriama totali socialinė izoliacija. Rugsėjį gavome ministro Raimondo Šukio atsakymą, kad tokia informacija esanti konfidenciali. Rugsėjo 17-ąją mus pasiekė ir dar vienas Jūsų Kanceliarijos raštas, kuriuo norėta „pastebėti, kad kištis į privatų asmenų gyvenimą ar apie jį skleisti informaciją draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija“.

Savo ruožtu mes pastebime, Ponia Prezidente, kad į Garliavos mergaitės privatų gyvenimą, prokurorų duomenimis, pažeidęs Konstituciją jau seniai įsikišo mamos draugas Andrius Ūsas, vėliau – antstolė Sonata Vaicekauskienė, 240 smurtaujančių policininkų kartu su smurtaujančiu advokatu Gintaru Černiausku, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Seimo narės Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir Virginija Baltraitienė, o šiandien į jį kišasi Jūsų kuruojamas VSD ir ministro Artūro Meliano kuruojama Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdyba.

Žiaurus elgesys su vaiku, vaiko patiriama fizinė ir emocinė prievarta negali būti civilizuotos valstybės paslaptimi. Deja, Jums pritariant, Lietuvoje tapo įslaptintas valdžios smurtavimas prieš mažą vaiką. Save gerbiantys piliečiai neturi teisės toleruoti tokios valstybės pareigūnų laikysenos.

Taigi, Ponia Prezidente, už Garliavos mergaitės ir demokratinės Lietuvos Respublikos likimą Jūs esate atsakinga asmeniškai.

Tai privalome Jums priminti.
Pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai

Joana Noreikaitė
Liudvikas Jakimavičius
Ramutė Bingelienė
Neringa Lašienė
Audrius Nakas
Leonas Merkevičius
Rimtautė Kutavičienė
Milda Mažėtytė
Justas Subačius

Romas Radzevičius

Aloyzas Jonušauskas

Arūnas Bingelis
Rytis Saladžius
Jaroslav Vabalis
Elena Obolienė
Vincė Michejeva
Arvydas Dulinskas
ir kiti

Irena Vasinauskaitė: „Pažadu žmogiškumą“

Siūlome pokalbį su Irena Vasinauskaite – „Drąsos kelio“ kandidate Seimo rinkimuose Šiaulių „Saulės“ rinkimų apygardoje Nr. 24, Lietuvos Sąrašo Tarybos nare, kurią remia ir Lietuvos Sąrašas. Ireną Vasinauskaitę pažįstantys žmonės pirmiausia pabrėžia jos atvirą širdį, tiesų žodį, aktyvų santykį su tikrove: jos visur pilna, jos visur užtenka, ji viskuo pasidalys, nieko sau nepasiliks. Tikras Sąjūdžio žmogus – pilietinės drąsos ir žmogiškojo jautrumo, nesavanaudiškumo, energijos ir entuziazmo lydinys. Trumpą atokvėpio minutę Ireną Vasinauskaitę pakalbino Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė.

Štai ir paskutinės rinkimų maratono dienos… Kokie Jūsų įspūdžiai artėjant spalio 14-ajai?

Viename susitikime su rinkėjais iš salės man atsiuntė tokį klausimą: „Ką Jūs galite pažadėti rinkėjams, kad išrinktų?“ Atsakiau – tik žmogiškumą. Patalpoje stojo mirtina tyla, kurią sudrumstė atskrieję žodžiai: „O ką tai reiškia?“ Esu drąsi moteris, bet tada nuostabą nustelbė baimė, nes akimirksniu suvokiau – skambūs žodžiai „žmogus yra vertybė“ – praranda, gal net jau prarado prasmę. Vidinis įtūžis smaugia pilietį, iš atminties ištrindamas istorinį tautos paveldą, pamatą, ant kurio turėtų būti statoma valstybė, ugdoma asmenybė, verta garbingos praeities, ramios dabarties, laimingos ateities… Žmonės įsileido pyktį, keršto troškimą, panieką silpnesniam, cinišką sukčiavimą, žiaurumą… ir jis suvešėjo, sulapojo… Dramatizuoju? Vadinasi, jūs nevažinėjate visuomeniniu transportu, o gatvėje jūsų nėra sustabdęs nepažįstamasis, prašantis apginti nuo valstybės tarnautojų savivalės.

Atmintin įstrigo „mikriuke“ girdėta pokalbio nuotrupa: „Sąžinė. O su kuo tai valgoma?“. Tuomet taip kalbėjo keleiviai apie sisteminę prievartą prieš mažą mergaitę, apie siaubingas patyčias iš jos senelių. Prisimenate? Ir tada, kai viena Garliavos įvykių liudininkė retoriškai paklausė, kur teisėjų sąžinė, išgirdome būtent tokį cinišką perklausimą…

Kodėl taip pasikeitė piliečiai, Atgimimo pradžioje vadinti „didžiai politizuota tauta“? Kas mūsų valstybėje taip nuvylė žmogų, kad prasidėjo darbštumo, tikėjimo, pasididžiavimo Nepriklausoma valstybe jausmų atrofija?

Mažne kas antras žmogus Lietuvoje atsakymus į šiuos klausimus išmokęs kaip poterius: PARTIJOS ir SEIMAS. Tačiau partijoms dabar priklauso ne vienas ir ne du asmenys gyvenvietėje, o Seimo narius renkame patys. Po to patys, primiršę Konstitucinę priedermę valdyti valstybę, patikime savo galias tiems, kurie pagal užimamą visuomeninę padėtį bei turto cenzą, net nežino, kas yra TARNYSTĖ. Todėl aš, prieš septynerius metus pasitraukusi iš aktyviosios politikos, vėl grįžtu. Ir net nusprendžiau PIRMĄ kartą gyvenime dalyvauti Seimo rinkimuose.

Man patinka dora, labai suprantama, šilta „Lietuvos sąrašo“ rinkiminė programa „LIETUVOS DARBŲ SĄRAŠAS“. Nuoširdžiai žaviuosi šį dokumentą kūrusiais žmonėmis. Būtiniausius Lietuvos darbus įvardiję asmenys patys nedalyvauja LR Seimo rinkimuose. Dar daugiau – „Lietuvos sąrašo“ žmonės remia šiuose rinkimuose aktyvius, drąsius, padorius įvairių partijų atstovus ir nepartinius.Manau, kad Lietuvai ištikimi piliečiai jau nebegali tylėti ir nebeturi kur trauktis, nes gautas aiškus signalas – valdžiažmogiai bijo net kreiduke ant asfalto užrašyto žodžio „Tie-SOS!“.

Privalome, matydami ir įvardydami savo gyvenimo skaudulius, išgirsti Lietuvą. Kai korumpuoti asmenys valdžioje tarnauja interesų grupuotėms, viskuom nusivylęs žmogus ją keikia. Šito nebuvo net sovietmety, kai okupacinė-kolaboracinė valdžia žlugdė tautietį fiziškai ir dvasiškai. Jis neburnojo Tėvynės…

O Jūs? Kaip Jūs jaučiatės šių laikų Lietuvoje: susitikdama su rinkėjais, diskutuodama su oponentais ar tiesiog varžovais savo apygardoje?

Ką čia pasakius? Aš dar nepavargau ginti žmogų nuo sistemos. Dar myliu silpnesnį. Atkuriamojo Seimo narys, šviesios atminties signataras Gintaras Ramonas, stovėdamas prieš rinkėjus 1990-aisiais sakė: „Aš galiu Jums pažadėti LAISVĘ“. Tuomet jo auditorijai tapo aiškūs būsimo jauniausiojo signataro siekiai. G. Ramonas – mano kraštietis, todėl galvodama, kokį pažadą nūdienos chaose tarti man, supratau, kad kompetencija bei darbinė patirtis įgyjama, o padorumas, sąžinė, jautrumas, pilietinė drąsa, meilė žmogui ir Tėvynei – įsiurbiami su MOTINOS pienu, išugdomi šeimose.

Todėl ir teigiu, kad galiu pažadėti tik žmogiškumą. Vadinasi, niekada nebalsuosiu už nenaudingus piliečiams įstatymus, neužsimerksiu, jei matysiu korupcinius sandorius, neužsikimšiu ausų, jei girdėsiu dejuojantį… Žinau, kad sąžinė – ne patiekalas, ji BUDI. Jaučiu LIETUVĄ ir manau, kad jai skauda dėl kiekvieno prarasto piliečio: kalėjime, užsienyje, kapuose…

Mūsų nedaug. Rūpinkimės vienas kitu. Seime. Namuose. Užsieniuose. Žinau, kad esu, kaip sako draugai, neužmušama idealistė. Ir mano mirties liudijime bus parašyta – mirė nuo idealizmo. O kol gyva, klausiu: ar reikia Seime tikinčių, kad susigrąžinsime Lietuvą? Ar reikia Seime dirbančių ir kontroliuojančių, kaip vykdomi šioje institucijoje priimami įstatymai? Ar reikia Seime dirbti taip, kad vėl, kaip prieš dvidešimt penkerius Sąjūdžio metus, patikėtume – ŽMOGUS YRA VERTYBĖ?..

Atsakykime į šiuos klausimus SAU ir spalio 14 dieną balsuokime „UŽ“ žmogiškumą.

Liudvikas Jakimavičius: Paskutinis gelbėjimosi ratas

Akylas rinkimų kampanijos stebėtojas ir geras patarėjas visais esminiais klausimais Dočys rinkimų išvakarėse metė paskutinį gelbėjimosi ratą kandidatams į Seimą – išsiuntinėjo jiems atmintinę keistu pavadinimu: „Kaip atsakyti į nepatogius rinkėjo klausimus, kad ir klausėjas būtų sotus, ir kandidatas liktų gyvas“.

Dočio atmintinė

1. Suktas rinkėjo klausimas: „Kas Jus sieja su A. Kubilium?“

Teisingas kandidato atsakymas: „Niekad nesu jo matęs ir matyti nenoriu“.

2. Paprastas pats populiariausias rinkėjo klausimas: „Ką žadate po rinkimų?“

Paprastas, bet viltingas atsakymas: „Pasitelkę teisingumą, tvarkingą netvarką paversime netvarkinga, bet teisinga tvarka“.

3. Itin klastingas rinkėjo klastūno klausimas: „Kas Lietuvoje yra prie ko?“

Mįslingas kandidato atsakymas: „Lietuvoje viskas yra ne prie ko. Jei dar neaišku, klauskite Prezidentės, kuriai G. Grina, D. Dabašinskas, V. Bogušis, V. Laučius ir L. Pečeliūnienė pasakys, kas prie ko yra Lietuvoje.“

4. Dar suktesnis rinkėjo klausimas: „Ar esate už esminę VSD pertvarką?“

Vienintelis teisingas kandidato atsakymas: „Dieve, apsergėk nuo tokios šventvagiškos minties“.

5. Provokacinis rinkėjo klausimas: „Ar jūs šimtu procentų įsitikinęs, kad Prezidentė niekad nemeluoja?“

Teisingas atsakymas: „Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad Prezidentės melas turi būti malonus rinkėjo ausiai.“

6. Gudrus rinkėjo klausimas su sabotažo potekste: „ Ar patartumėte pagrindinius poligrafo propaguotojus – Lietuvos liberalų ir centro partijos kandidatus į Seimą patikrinti poligrafu?“

Teisingas ir apdairus atsakymas: „Apsaugok, Viešpatie, nuo tokios kvailystės. Tikrai nepatarčiau, nes brangus įrenginys, įgytas už mokesčių mokėtojų pinigus, gali parūkti ir sudegti.“

7. Apšalusio rinkėjo klausimas: „Kiek atpigs šiluma po eilinių rinkimų?“

Vilties neužmušantis kandidato atsakymas: „Atpigs tiek, kad kiti rinkimai bus labai greitai.“

8. Rinkėjo inteligento keistas klausimas: „Ar naktį Lietuvai reikalingas šviesus žmogus?“

Mandagus kandidato atsakymas: „Kai A. Kubilius, V. Uspaskichas ir A. Čekuolis pasistatys savo atominę jėgainę, švytėsime visi dieną ir naktį.“

9. Antras dar keistesnis nesusipratusio rinkėjo inteligento klausimas: „Ar pastačius atominę jėgainę, dar reikės šviesti vaikus?“

Išmintingas kandidato atsakymas: „Kol atominę jėgainę pastatysime, vaikai, apie kuriuos klausiate, jau bus patapę dėdėmis, dėdienėmis ir seneliais.“

10. Nesveikai susirūpinusio rinkėjo klausimas: „Ką daryti, kai be žinios dingsta vaikas?“

Jautrus ir humaniškas kandidato atsakymas: „Visų pirma nereikia pulti isterijon, o prisiminti fizikos dėsnį, kad niekas niekur nedingsta ir niekas iš niekur neatsiranda. Po to pamėginkit ramiai kontempliuoti Prezidentės patarimą: „Užmirškit tą vaiką, nejau Lietuvoje nėra svarbesnių problemų“. Jei vis dar kelsite isterikos bangas ar bangeles, paklausykite išmintingo visuomenės ir valstybės tarnautojų choro, kuris dainuoja priedainius: „Palikit ramybėj tą dingusį vaiką“. Ir iš tikrųjų dingusiam dažniausiai būna geriau nei nedingusiam. Vaikai juk ir patys stengiasi dingti, bėga iš namų, bėga iš pamokų. Tad leiskim vaikams dingti ir paragauti dingimo laimės. Dingo tai dingo. Neieškokim, ko nepametę. Nesidžiauk radęs, neverk pametęs, – sako liaudies išmintis. „Reikia dirbti, o ne šnekėti“, – pataria Prezidentė. Teisingai pataria. Dirbkite – ir bus tų vaikų.“

11. Negalinčio užmigti rinkėjo klausimas: „Pastaruoju laiku labai garsiai pradėjo braškėti valstybės sistema, ypač teisėsaugos struktūros. Naktimis nuo to braškesio negaliu užmigti. Ką man daryti?“

Medicininio pobūdžio kandidato atsakymas: „Neplaukit ausų iki kitų rinkimų ir sistema ims mažiau braškėti.“

12. Naivus rinkėjo ekonomisto klausimas: „Kaip atgaivinti Lietuvos ūkį? Kur įžvelgiate naujų darbo vietų steigimo perspektyvą?‘

Teisingas atsakymas: „Būtina kuo greičiausiai atkurti V. Landsbergio su A. Brazausku sužlugdytą Lietuvos nacionalinę gumos pramonę – kuo skubiausiai pradėti štampuoti kokybiškas ir šioje geopolitinėje erdvėje paklausias gumines kulkas bei lazdas.“

13. Emigravusio rinkėjo klausimas: „Kaip ketinate mane susigrąžinti?“

Tiesus kandidato atsakymas: „Labai negudrus Jūsų klausimas. Tokių negudrių Lietuvoje niekam nereikia?“

Dočio pastaba: išmokite atsakymus atmintinai ir drąsiai žygiuokite į visuomeninį transliuotoją. Galimas daiktas, kad Jums pasiseks.

Rinkimų vakarą apsišluokite skydinę ir laukite garbingo svečio.

Skelbiama iš naujienų portalo www.alfa.lt.

Lietuvos Sąrašo rinkimų atmintinė

Taip jau nutiko, kad šį sekmadienį – Seimo rinkimai.

Tad primename Lietuvos Sąrašo iškeltų, remiamų, visuomenei skelbtinų ir piliečiams siūlomų remti kandidatų į Seimą vardus:

Liudvikas Jakimavičius, Žirmūnų apygarda, iškėlė Lietuvos Sąrašas

Šarūnas Navickis, Baltijos apygarda, iškėlė Lietuvos Sąrašas

Tomas Bakučionis, Antakalnio apygarda, iškėlė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“

Antanas Burokas, Širvintų-Vilniaus apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Alvydas Butkus, Šilainių apygarda, iškėlė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“

Jonas Dapšauskas, Skuodo-Mažeikių apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Erika Drungytė, Raseinių apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Vitalijus Gailius, Pakruojo-Joniškio apygarda, iškėlė Liberalų sąjūdis

Ligita Girskienė, Marių apygarda, išsikėlė pati

Tautrimas Januševičius, Biržų-Kupiškio apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Arūnas Juška, Šiaulių kaimiškoji apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Laurynas Kasčiūnas, Vilniaus-Trakų apygarda, iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

Albina Kavaliauskaitė, Karoliniškių apygarda, iš kėlė Respublikonų partija

Dainius Kepenis, Kretingos apygarda, iškėlė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Gintautas Lukošaitis, Dainų apygarda, iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

Sigitas Martinavičius, Jonavos apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Justė Milušauskienė, Suvalkijos apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Algirdas Patackas, Žaliakalnio apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Naglis Puteikis, Danės apygarda, iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

Donatas Stakišaitis, Šakių apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Aurelija Stancikienė, Antakalnio apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Vaidas Šalaševičius, Druskininkų-Lazdijų apygarda, iškėlė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

Daiva Šideikienė, Mažeikių apygarda, išsikėlė pati

Birutė Vaikšnoraitė, Dzūkijos apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Juozas Valiušaitis, Jurbarko apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Irena Vasinauskaitė, Saulės apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Tomas Viluckas, Pajūrio apygarda, iškėlė „Drąsos kelias“

Vaiva Žukienė, Centro apygarda, iškėlė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“

Daugiau informacijos apie šiuos žmones, jų programines nuostatas ir įsipareigotų nuveikti Lietuvos darbų sąrašą galite rasti tinklapiuose www.tiesos.lt ir www.archyvas.lietuvossarasas.lt

Darius Kuolys: Atlikau pilietinę pareigą ir neketinu gintis

Vilniaus universiteto dėstytojo, kultūros istoriko, buvusio pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio kalba, pasakyta 2012 metų rugsėjo 24 dieną Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, teisėjai Aušrai Valinskienei nagrinėjant Administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.11.-3132-843/2012

Gerbiamasis Teisme, neketinu gintis. Tik norėčiau paaiškinti savo poelgio priežastis ir aplinkybes: kodėl šių metų birželio 1-ąją prisidėjau rengiant Tarptautinės vaikų gynimo dienos paminėjimą prie Valstybės saugumo departamento (VSD) ir jame dalyvavau, kodėl ir vėl būtent taip pasielgčiau.

Tą dieną kartu su laisvais piliečiais ir žinomu lietuvių dailininku Giteniu Umbrasu greta VSD pastato atlikome šio dailininko sukurtą meninę akciją „Tie-SOS!“. Meno kūriniu mes gynėme ne tik vaiko teises, bet ir konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką, mums brangius laisvos Respublikos idealus ir vertybes. Kodėl tai darėme? Nes šių metų gegužės 17-ąją į mūsų šalies konstitucinę santvarką buvo pasikėsinta, vaiko teisės pamintos, Respublikos vertybės išniekintos.

Priminsiu, kad gegužės 17-osios ankstų rytą 240 policininkų ir specialiųjų dalinių pareigūnų, ginkluotų elektra, dujomis ir kitomis ypatingomis smurto priemonėmis, šturmavo Garliavos gyvenvietę, smurtavo prieš taikius piliečius, jėga įsiveržė į privačius namus, iš kurių, pasitelkę advokato Gintaro Černiausko fizinę jėgą, prievarta išnešė ir išsivežė klykiantį vaiką. Tai buvo jau antrasis, šįkart pavykęs, Garliavos mergaitės poėmis. Priminsiu, kad valdžios nurodymu abu kartus smurtauta prieš vaiką, kuris prokuratūros iškeltoje ir teismo nagrinėjamoje byloje minimas kaip seksualinės prievartos auka.

Pirmąjį, kovo 23 dieną vykusį, smurtinį vaiko poėmį pasmerkė Lietuvos pediatrų draugija. Jos valdybos pirmininkas profesorius Arūnas Valiulis kovo 24-ąją raštu kreipėsi į valdžios institucijas ir įspėjo, kad „teisingumas negali būti vykdomas naudojant fizinį ar psichologinį smurtą prieš auką“. Jis reikalavo ir prašė „valstybės institucijų neleisti jų vardu naudoti smurto prieš vaikus“. Pirmuoju mergaitės poėmiu pasibaisėjo užsienio šalių vaiko teisių ekspertai. Po patirto smurto vaikui prireikė medikų pagalbos. Garliavos mergaitę apžiūrėję Kauno centro poliklinikos specialistai raštu konstatavo, kad vaiką yra ištikęs potrauminio streso sutrikimas. Šios poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė Vida Matulionienė, vaikų ir paauglių psichiatrė Vitalija Kaminskienė ir medicinos psichologė Daina Taparauskienė gegužės 7-ąją pasirašė dokumentą, kuriuo rekomendavo už vaiko sveikatą atsakingiems žmonėms: „Griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“. Deja, nei medikų išvados, nei visuomenės nuomonė nesustabdė antrosios smurto bangos.

Priminsiu: Garliavoje gegužės 17-ąją valdžios surengtą smurto aktą išsamiai ištyrė Visuomeninė komisija, kurioje su kitais teisininkais dirbo ir trys Lietuvos Konstitucijos kūrėjai, valstybę atstačiusios Aukščiausiosios Tarybos nariai: Kazimieras Motieka, Zita Šličytė ir Liudvikas Narcizas Rasimas. Komisija sutartinai priėjo prie išvados, kad smurtu Garliavoje buvo pasikėsinta į šalies konstitucinę santvarką, pamintas ne vienas Konstitucijos straipsnis [su Visuomeninės komisijos išvadomis galima susipažinti: http://archyvas.lietuvossarasas.lt/visuomenines-komisijos-2012-m-geguzes-17-d-smurto-aktui-garliavoje-istirti-principines-isvados/ ].

Valdžios smurtavimą Garliavoje kaip brutalų išpuolį prieš šalies santvarką, prieš civilizuotą bendrabūvį suvokėme ir mes – gegužės 17-ąją į Simono Daukanto aikštę išėję piliečiai, mokslo, kultūros, meno žmonės. Mes jautėme pilietinę pareigą ginti Lietuvos Respubliką ir jos santvarką nuo valdžios savivalės. Mes rėmėmės trečiuoju Konstitucijos straipsniu: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės […] konstitucinę santvarką“. Mes grindėme savo veiksmus ir trisdešimt šeštuoju Konstitucijos straipsniu, skelbiančiu: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“, ir numatančiu, kad susirinkimų teisė gali būti ribojama tik tuomet, kai reikia apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę. Mūsų veiksmų atrama taip pat buvo ir šeštasis Konstitucijos straipsnis: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Taigi žinojome turintys teisę ir suvokėme pilietinę priedermę ginti savo Respubliką, pamatines jos vertybes – teisingumą, žmoniškumą, pagarbą asmeniui, jo teisėms ir laisvėms. Svarstėme, kaip suderinti šią Konstitucijoje įtvirtintą mūsų teisę ir savo pilietinę pareigą su Susirinkimų įstatymu, kad ydingas įstatymas nebūtų pažeistas. Radome išeitį – pilietinei pozicijai išreikšti pasirinkome ne susirinkimą (ne piketą, ne mitingą), bet žinomo lietuvių dailininko meno akciją, kurią drauge su dailininku prie VSD pastato ir atlikome.

Kodėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną minėjome prie VSD? Todėl, kad pastaruoju metu būtent VSD, įstatymu įpareigotas saugoti konstitucinius valstybės pagrindus, šiuos pagrindus griauna. Jis šiurkščiai pamina piliečių teises, nuolat kėsinasi į Lietuvos Respublikos santvarką, išduoda jos vertybes. VSD vis dažniau veikia kaip kriminalinė struktūra.

Pirmąsyk toks VSD elgesys visuomenei tapo akivaizdus, kai 2006 metais žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui šio departamento vadovai, pasitelkę Rusijos dujų perpardavinėtojus, organizavo jo šmeižto kampaniją. Valstybės saugumo tarnyba po mirties šmeižė vaikų tėvą, taip žemindama ir žuvusio karininko šeimą, jo vaikus. Šį gėdingą faktą atskleidė parlamentinis VSD veiklos tyrimas. Tačiau už karininko šmeižtą VSD iki šiol net neatsiprašė.

2008-aisiais VSD ėmėsi Grozno angelų – Chadižat ir Maliko Gatajevų bei jų globotų vaikų persekiojimo. Buitiniam šeimos konfliktui tirti Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis tų metų spalio 10 dieną sudarė ikiteisminio tyrimo grupę, į kurią paskyrė septynis saugumo pareigūnus: L. Raguckienę, D. Pravdzinską, J. Seniutą, E. Šukį, M. Baikštį, G. Surgėlą ir V. Urbonavičių. Žurnalistai nustatė, kad saugumiečiai darė neleistiną poveikį teismo procesui – grasinimais vertė vaikus skųsti savo globėjus. Lietuvoje prieglobsčio ieškojusi čečėnų šeima mūsų saugumo buvo brutaliai sugriauta: mažamečiai vaikai prievarta atimti ir atiduoti svetimų globai, o VSD persekiotais Gatajevais šiandien rūpinasi Suomijos valstybė.

VSD aktyviai dalyvavo ir Garliavos istorijoje. Žinoma, kad VSD generalinis direktorius Gediminas Grina apie Garliavos įvykius teikė informaciją Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Saugumo agentai ėmėsi provokacijų net šių metų gegužės 17-ąją S. Daukanto aikštėje. Pagaliau, iš gimtųjų namų išvežtos Garliavos mergaitės ir jos motinos likimus valdžios struktūros oficialiai yra patikėjusios VSD bei Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Tai vienintelis Lietuvos vaikas, kurio gyvenimas valdžios yra paverstas valstybės paslaptimi.

Priminsiu: Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas teisėjas Vitalijus Kondratjevas 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimu skyrė rūpintis Garliavos mergaitės likimu ne motinai, bet Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai. Teismo sprendime aiškiai rašoma, kad Kauno Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės negalėjo įvertinti būsimų mergaitės gyvenimo sąlygų, nes tai – „valstybės paslaptis“. Būtent todėl vaiko teisių ekspertai nepateikė teismui ir išvados dėl motinos galimybių auginti mergaitę.

Taigi vaikas gegužės 17-ąją prievarta buvo išvežtas į vietą, kuri yra valstybės paslaptis. Lietuvos Respublikos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 7 skirsnis nustato, kad būtent Valstybės saugumo departamentas teikia privalomą išvadą, kam galima leisti su valstybės paslaptimi susipažinti. Taip mažo vaiko, galimai patyrusio seksualinę prievartą, gyvenimas šiandienos Lietuvoje tapo priklausomas nuo VSD valios, nuo jo teikiamų privalomų išvadų. Tokia padėtis tikrai nėra civilizuota. Tokiam valdžios elgesiui save gerbiantys piliečiai tikrai negali pritarti.

Štai todėl Tarptautinę vaikų gynimo dieną šiemet minėjome prie VSD pastato. Dalyvaudamas ten surengtoje meno akcijoje tik atlikau savo pilietinę pareigą. Ir dėl to neketinu nei teisintis, nei gintis.

P. S.: 2012 metų spalio 3 dieną teisėja Aušra Valinskienė Lietuvos Respublikos vardu paskelbė nutarimą, kuriuo pripažino Darių Kuolį pažeidusį Susirinkimų įstatymo 9 straipsnį ir padariusį administracinį teisės pažeidimą. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo nutarimas pabrėžtinai grindžiamas ne Konstitucija, bet vien Susirinkimų įstatymu.