Antrajame Seimo rinkimų ture užtikrintai savo varžovus įveikė du Lietuvos Sąrašo remti kandidatai – Tėvynės sąjungos narys Naglis Puteikis ir Liberalų sąjūdžio iškeltas nepartinis Vitalijus Gailius.

Nors nusileidę konkurentams vienmandatėse apygardose į Seimą su Drąsos kelio sąrašu taip pat išrinkti Algirdas Patackas ir Aurelija Stancikienė.

Lietuvos Sąrašo remtas konservatorius teisininkas Vaidas Šalaševičius, Lazdijų-Druskininkų apygardoje įveiktas Druskininkų vicemerės socialdemokratės Kristinos Miškinienės, į Seimą nepateko.

Taigi Seime dirbs keturi Lietuvos Sąrašo remti tautos atstovai: nusikaltėlių gaujas tramdęs ir su finansiniais nusikaltimais kovojęs generolas Vitalijus Gailius, buvę Seimo Antikorupcijos komisijos nariai Naglis Puteikis ir Aurelija Stancikienė, sovietmečio disidentas, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas.

Lieka palinkėti jiems sėkmės grumiantis už Lietuvos Respubliką, padėkoti už bendrą darbą visiems Lietuvos Sąrašo remtiems kandidatams, o piliečiams – už šiems kandidatams išsakytą paramą.

Darius Kuolys

Seimo rinkimų dienos, 2012 m. spalio 14-osios, vakarą vadinamojo visuomeninio transliuotojo atstovai – LTV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis, portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius – ir didžiausio internetinio žinių portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė atvyko į Darbo partijos būstinę pagerbti partijos vadovo Viktoro Uspaskicho, buvusio EBSW darbuotojo ir vidaus reikalų ministro Gintaro Jono Furmanavičiaus bei kitų pirmąjį rinkimų turą laimėjusios Darbo partijos narių.

Svetainėje Balsas.lt fotografo Ruslano Kondratjevo skelbtos nuotraukos.

Ruošdamasi šiems Seimo rinkimams Tėvynės sąjunga –  TS-LKD – iš partijų finansavimui skirtų biudžetinių lėšų išpirko visiems didmiesčiuose iškeltiems savo kandidatams po nemažą kiekį lauko reklaminių stendų iš firmos „JCDecaux Lietuva“. Kai kuriems jų, pavyzdžiui, Rasai Juknevičienei, Vilijai Abramikienei, Dainiui Kreiviui, Arvydui Anušauskui, skirtos visos stotelių plokštumos, kitiems – tik po vieną, o labai dideliems maištininkams, pavyzdžiui, šiauliečiui skulptoriui Gintautui Lukošaičiui (Lietuvos Sąrašas jį taip pat rėmė) nebuvo skirta nė vienos. Akivaizdu, kad Tėvynės sąjungai kai kurie kandidatai yra lygesni.

Prieš antrąjį turą tokie dvigubi standartai tapo dar ryškesni: į antrąjį turą išėjusi partijos grietinėlė ir toliau vakarais šviečia šiuose stenduose. Vilniuje, pavyzdžiui, iš stendų žvelgia tas pats  A. Anušauskas, Kaune – R. Juknevičienė. O į antrąjį turą patekusiems kitiems partijos nariams biudžetinis finansavimas buvo nutrauktas ir lauko reklaminių stendų firma „JCDecaux Lietuva“ jų agitacinius plakatus nukabino.

Klaipėdiečio TS-LKD nario Naglio Puteikio, pelniusio partijai nemažai balsų, plakatai buvo nuimti kitą dieną po rinkimų pirmojo turo, o į jų vietą pakabinta jo oponento Danės apygardoje liberalcentristo Rimanto Taraškevičiaus, meiliai sukibusio su liberalsąjūdininku Eligijumi Masiuliu, atvaizdai. Pagrindinis pranešimas rinkėjui akivaizdus: Tėvynės sąjunga nenori padėti į antrąjį turą išėjusiam bendrapartiečiui.

Raimundas Alekna, TS-LKD rinkiminio štabo vadovas, tokią padėtį aiškindamas tegalėjo nurodyti, kad sutartys su agitacinius stendus teikusia firma buvo sudarytos prieš metus. Gauti plotą reklaminiuose stenduose pretendavo daug kas. Dėl rinkiminio ploto pirkimo Klaipėdoje sutartis kažkodėl buvo pasirašyta tik iki spalio vidurio.

Galima svarstyti: ar tai, kad TS-LKD skirtingai remia rinkimuose gerai pasirodžiusius savo narius, tėra nepasitikėjimas jais? O gal tokie dvigubi standartai tampa vertybine TS-LKD nuostata?

Tiesos.lt redakcija

Akcija prie VSD (Karolio Kavolėlio nuotrauka)

Iš agentūrinės sekimo išklotinės.

2012 m. spalio 25 d. 12, 45 val. du subjektai buvo pastebėti Stiklių gatvėje. Jie susitiko prie Stiklių 18-tojo namo, kuriame gyvena vien per šį mėnesį du kartus teistas ir teismo nuosprendžiais pripažintas kaltu ekstremalių antitarybinių pažiūrų ir akcijų dalyvis Darius Kuolys. Kitas personažas – panašus į rašytoją Liudviką Jakimavičių, tasai kol kas dar neturi teistumo, tačiau viešai po pirmojo rinkimų turo žiniasklaidoje pareiškė, kad nuo šiol užsiima antitarybine veikla. Vyrai pasisveikina ir patraukia Trakų gatve. Iš pažiūros blaivūs, kalbasi tyliai, pokalbio neįmanoma girdėti. Gręžiojasi, žvalgosi į pašales, bet mūsų kol kas nepastebi. Kirto Pylimo gatvę per perėją, pasuko link buvusio „Lietuvos“ kino teatro ir laiptais ėmė lipti Mindaugo g –vės „Maximos“ link. Pametėm iš akių, nes operatyviniai stebėjimo veiksmai vyko iš automobilio. Praneškit „Alksniui“, kad pasitiktų ant kalno prie laiptų. Beržas.

Alksnis: Laukiu. Matau, atlipa. Įeina į „Maximą“, pasiima vežimėlį ir važiuoja į žuvies skyrių. Kažkodėl išsiskiria, vienas eina kairėn link fasuotos vištienos skyriaus, kitas dešinėn link daržovių ir vaisių. Kurį stebėti?..

Štai tiek mūsų nepriklausomiems visuomeniniams operatyvininkams – trumpabangininkams pavyko nuklausyti iš žvalgybininkų operacijos. Turiu pripažinti, VSD vyrai sekė tikrai profesionaliai, jokios uodegos nepastebėjome, o į skirtingus parduotuvės kampus patraukėme tik iš intuicijos ir senos antitarybinio darbo patirties bei senų CŽV instrukcijų, kurios pasakoja, kaip reikia elgtis, kai įtari, kad tave seka KGB žvalgybininkas. Nurodymai seni, bet nėra visai pasenę, kad negalėtum jais pasikliauti. Dabar tos instrukcijos didžia dalimi yra viešos ir prieinamos „Google“ visiems antitarybininkams.

Po penkių minučių susitinkame vėl žuvies skyriuje, sakom pardavėjai, kad norime iš jos akvariumo Konstitucijos dienos proga nusipirkti patį gyviausią karpį. Matom, kai kurie jau plaukioja šonais akvariumo paviršiuje, o patys gyviausi – tie mažesnieji nesiduoda su sieteliu pagaunami. Moteriškė krite kabina ir kabina akvariumą, bet tų mikliųjų niekaip negali pagauti. Sakau, duokit tinklelį man, aš senas žvejys, mano tarpupirščiai išgraužti jūros druskų, – pagausiu tą, kurio mums reikia. Brūkšt per akvariumo šoną ir turiu. Nedidelis, sidabrinis, labai gyvas ir labai šviesių, gerų akių. Žiūri į mane ir tikriausiai mintyse keikia – štai mano žudikas. Aš mėginu jam nusišypsoti tragikomiška šypsena, pardavėja jį įdeda į celofaninį maišelį, padeda ant svarstyklių ir užklijuoja kainos etiketę. Laiko dar turim gerą pusvalandį. Darius nuogąstauja, kad karpis be vandens gali nugaišti. Sakau, – neturėtų, jei nėra visiškai išsekęs ir tame „Maximos“ akvariume kankintas savaitę. Visai prieš VSD rūmus matome, kad laukia jau mūsų policijos ekipažas. Skubėti nėra kur, turime dar pusę valandos, o ir karpiui reikia kažkaip padėti, kad celofaniniame maiše neuždustų. Užsukam į boulingo klubą, išgeriam kavos, WC pripilu į celofaninę karpio buveinę tyro Vilniaus vandenų vandens, ir tasai visai gerai pasijunta bei pasitaško dėkodamas, kad supratome jo gyvybinį poreikį.

Užrašome tris vardines Konstitucijas VSD svarbiausiems žvalgybinės bendruomenės nariams Romualdui Vaišnorui, Aidžiui Meželiui ir Gediminui Grinai.

Didžiai atsakingam Pareigūnui,

žvalgybinės bendruomenės Nariui Romualdui Vaišnorui

Laisvųjų menininkų ir kitų laisvų piliečių bendrija

iškilmingąją Konstitucijos dieną

teikia šia vardinę labai giliai prasmingą bei vertingą Atmintinę.

Kad Tėvynei būtų geriau!

Vilnius, Vytenio gatvė, 2012 m. spalio 25 d.

Liudvikas Jakimavičius, Gitenis Umbrasas, Joana Noreikaitė, Darius Kuolys, Leonas Merkevičius …

Deja, trys nariai neišeina iš savo žvalgybinės slėptuvės vardinių regalijų atsiimti. Tačiau išeina VSD spaudos atstovas Vytautas Makauskas, kuris sako, – vardines Konstitucijas priimsiąs, o karpio – ne, nes mes, laisvieji menininkai, esą elgiamės neetiškai, kankindami nekaltą gyvūną. Mėginu paaiškinti, kad elgiamės priešingai – išgelbėjome karpį iš „Maximos“ akvariumo ir siūlome elgtis su gyvūnu, kaip atrodytų būtų tinkama. Marcelijus Martinaitis yra sakęs, kad pastebėjęs, jog žmonės, kurie labiausiai vaidina mylintys gyvūnus, dažniausiai būna labai žiaurūs su žmonėmis. Pareigūnas šypsosi kreiva šypsena, priima vardines Konstitucijas, bet karpio – ne.

Kai kurie iš laisvųjų menininkų brolijos sako: „Palikim tą gyvą dovaną jiems ant VSD slenksčio“, ir man šis pasiūlymas ne juokais suspaudžia širdį. Pamenu iš vaikystės, kartą tėvai prieš Kūčias pirko iš „Okeano“ parduotuvės net kelis karpius. Mes su broliu ir seserim prileidom pilną vonią vandens ir paleidom juos į vonią plaukioti. Paskabėm nuo palangės augalų lapų, nuskynėm slapčia net kelis fikuso lapus, sumetėm į vonios „akvariumą“ ir iki išnaktų žiūrėjom, kaip du dideliausi karpiai plaukioja ir džiaugiasi atgautu gyvenimu. Mums atrodė, kad ir mes turime dabar savo akvariumą su žalumynais ir žuvimis, ir kad esam šitų karpių išgelbėtojai. O tie atsidėkodami leidosi paliečiami ir paglostomi, visai kaip tikri mūsų draugai. Ryte atrandame tuščią vonią, o virtuvėje , siaube, mama mėsmale kažką mala, ir girdėti tik toks negarsus trakšt trakšt.

Prisiminimai sugrįžta netikėčiausiomis gyvenimo akimirkomis, ir aš staiga supratau, kad šis nešamas VSD pareigūnams dovanoti karpis, kurį aš pats ištraukiau iš „Maximos“ skerdyklos yra tapęs mano paties dalim, ir aš jo visai nenorėjau nei atiduoti VSD virtuvei, nei būčiau galėjęs palikti uždusti ant tos įstaigos laiptų. Tuomet staiga suvokiau, kad tą mielą karpį, kurį jau buvau pamilęs, minint Lietuvos Konstitucijos dvidešimtmetį, reikia paleisti į laisvę Šventaragio slėnyje Nėries ir Vilnelės santakoje. Simbolinis aktas: išgelbėti ir paleisti į laisvę. Ne vien paukščiai turi būti laisvi, bet ir žuvys, gal išlaisvinę kitus pagaliau suprasime, kad ir patys vertesni tos laisvės esame.

Trimis ekipažais lekiame link Vilnios ir Nėries santakos, išlipame iš automobilių, nešame į Vilnios patiltę karpį celofaniniame maiše – akvariume ir paleidžiame į upę, o tasai niekur nuo mūsų nenori plaukti, laikosi prieš srovę. Aš pastumiu jį skėčio galu tolėliau į srovę, o tasai vėl prie mūsų sugrįžta. Gal dėkoja, o gal paprasčiausiai išsigando laisvės?

Kirba mintis galvoje, kad kiekvienas mūsų Konstitucijos dieną turėtume nusipirkti po karpį ir paleisti į ežerą, tvenkinį kūdrą ar upę. Ir ne dėl žuvivaisos, o dėl savo sielų.

Su papildymais skelbiama iš Alfa.lt

Kandidatą į Seimą Klaipėdos Danės apygardoje, istoriką ir politiką Naglį Puteikį kalbina Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė

Kaip vertinate pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatus? Jūs pats jaučiatės laimėjęs ar pralaimėjęs?
Gavau 5 454, t. y. 28,25 proc. balsų. Mano pagrindinis konkurentas – ilgametis miesto meras, Algio Čapliko vadovaujamų liberalcentristų narys Rimantas Taraškevičius – gavo 3 342, t. y. 17,31 proc. balsų nuo visų galiojančių biuletenių. Toks didelis mano gautų balsų skaičius rodo, kad žmonės trokšta daugiau teisingumo valstybėje – tai mane įpareigoja toliau siekti teisingesnės Lietuvos, ginti žmonių teises.
Dėl savo veiklos, dėl savo „nedrungnumo“ esate pastebimas ir interneto portalų platybėse, ir Klaipėdos ar Vilniaus miestų aikštėse, nors nesate rinkiminių TV laidų dažnas svečias… Jūsų pilietinei laikysenai, kaip parodė reitingavimas sudarant Tėvynės sąjungos rinkiminį sąrašą, pritaria ir Jūsų partijos eiliniai. Tačiau partijos vadovai Jus nustūmė iš 16 į 26-ąją vietą… Ir visi pamatė, ką išties reiškia „partinė“ partija…
Dalis Tėvynės sąjungos prezidiumo narių, kaip ir visų kitų partijų vadovybės, nemėgsta teisybės sakymo į akis. O aš nuolat kartojau: partija praras daugybę balsų dėl to, kad negirdi paprasto žmogaus lūkesčių, demonstruoja akmeninę, ledinę širdį, apsimeta, kad nemato valdininkų savivalės, neteisingumo – ypač teisėsaugoje. Už tas kalbas ir pažemino. Bet rinkėjai per pirmąjį turą atstatė – reitinguodami pakėlė iš 26-osios į 15-ąją vietą. Tai rodo, kad žmonės jau neapsikenčia, nori, kad politikai sutramdytų valdininkų savivalę, visas ribas peržengusią korupciją, sodintų (o ne menkomis baudomis baustų) teisėjus-kyšininkus ir kitus iš savo tarnybos verslą darančius teisėsaugininkus.
Dalis politikų ir politikos apžvalgininkų gudrauja sakydami, kad už Darbo partiją tiek daug balsavo tik dėl viešųjų jos ryšių. Neabejoju, kad labai didelė dalis žmonių balsavo už Darbo partiją ir Drąsos kelią tik todėl, kad tokiu būdu kerštavo valdžioje esančioms partijoms, nes jos nekovoja su korupcija, nesiekia teisingumo.
Nebuvo girdėti Tėvynės sąjungos ir diskusijos dėl naujosios – „Duskit pavidolei“ – vertybinės krypties, kurią taip demonstravo partijos branduolys. Jie prieš pat rinkimus gliancinėse „Žmonių istorijose“ ir „Asmenybėse“ mėgavosi savo prabanga, apie kurią krizės alinamos Europos rinkėjui nedrįstų girtis joks politikas – nesvarbu, kokių politinių pažiūrų jis būtų. Jau nekalbu apie tai, kad tik vienas kitas atsiribojo ir nuo keiksmažodinės vaiko agitacijos už konservatorius… Kokią Jūs matote išeitį iš dabartinės vertybinės Tėvynės sąjungos krizės? Ar yra vilčių, kad konservatoriai atsinaujintų, apsivalytų, grįžtų prie ištakų ir vėl taptų vertybiškai orientuota partija?
Tokio Tėvynės sąjungos vertybinio kurtumo vienas ryškiausių pavyzdžių – šią vasarą Ariogaloje politiniams kaliniams, tremtiniams ir laisvės kovotojams pasiūlyta rezoliucija apie naujų partijų pavojų. Ne dėl Darbo partijos, bet dėl Drąsos kelio, Lietuvos Sąrašo ėmė skambinti pavojaus varpais konservatoriai. Šioje rezoliucijoje siekta sumenkinti piliečių troškimą turėti humanišką valstybę – be policinio smurto ir valdžios savivalės.
Išeities iš Tėvynės sąjungos vertybinės krizės ieško patys rinkėjai – Mantas Adomėnas ir jo propaguojami cinizmas, asmeninė prabanga, rinkiminės patyčios iš vaikų patyrė pralaimėjimą. Rinkėjai jį nusmukdė sąraše trimis vietomis žemyn. Tokias pat nuostatas skleidę liberalcentristai šiuose rinkimuose buvo ištrinti iš politinio žemėlapio. Vadinasi, piliečiai dar kartą pasakė, kad jie nori bendrąjį gėrį, viešąjį interesą ginančių politikų, o ne čaplikų, palaičių, melianų, dabašinskų.
Esate aktyvus Seimo Antikorupcijos komisijos narys. Drąsiai keliate į viešumą valdžios savivalės, policijos smurto, politinės korupcijos faktus. Tačiau jų nei teisėsauga, nei aukščiausi politikai tarsi nepastebi… Ar Jums nesvyra rankos?
Matau, kad naujajame Seime bus daugiau tiesos ir teisingumo gynėjų. Neabejoju, kad antrajame ture laimės buvęs FNTT vadovas Vitalijus Gailius, buvęs Panevėžio STT vadovas Povilas Urbšys ir kiti principingi žmonės. Gal turėsime ir keliolikos tokių Seimo narių grupę. O tiek jau užtenka ir valdžios savivalei pasipriešinti, ir naujiems įstatymų projektams rengti, ir visuomenei telkti – už teisingesnę Lietuvą.
Kodėl priėmėte Lietuvos Sąrašo paramą rinkimuose ir pats rėmėte Lietuvos Sąrašo steigimą?
Po ciniško susidorojimo su FNTT vadovais buvo aišku, kad prieita riba – jei nieko nedarysime, iš valstybės tarnybos ir ypač iš teisėsaugos bus kruopščiai ir metodiškai pašalinti dar likę pavieniai sąžiningi žmonės. Valdančios partijos juos gėdingai paaukojo ant vadinamųjų politinių sandorių laužo. Darius Kuolys ir kiti Lietuvos Sąrašo žmonės bene nuosekliausiai reikalavo nutraukti tokią nešvarios politikos praktiką, kai dėl rūmų intrigų ir grupuočių naudos aukojami visuomenės interesai. Negalėjau neprisijungti, tuo labiau, kad dalis Seimo kolegų tyčiojosi iš organizuojamų mitingų. Be laisvų piliečių susibūrimų, be Respublikos klausimų viešų svarstymų demokratija negalima.
Kurie Lietuvos Sąrašo siūlomi Seimo reformos darbai, Jūsų manymu, svarbiausi, reikalingiausi?
Man svarbiausi yra šie Lietuvos Sąrašo programiniai punktai, todėl neabejodamas juos įtraukiau į savo rinkimų programą:
• suteikti piliečiams teisę tiesiogiai rinkti merus, seniūnus ir seniūnijų tarybas – būti savo vietos šeimininkais;
• atsisakyti Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose partijų sąrašų, o tautos atstovus rinkti tik tiesiogiai;
• suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje sudarant sąlygas perrinkti netinkamai dirbantį Seimo narį.
Pastaruoju metu net aukšti Lietuvos pareigūnai prakalbo apie valstybės užvaldymą, apie Seimo narius kaustančią baimę, apie valstybės slinkimą autoritarizmo link. Ar įmanoma tokioms tendencijoms pasipriešinti?
Pasipriešinti būtina. Lietuvos piliečiai vis aiškiau supranta, kad jų gerovė tiesiogiai priklauso nuo demokratijos būklės. Nedemokratiški, neskaidrūs valdžios sprendimai paprastai būna ir korupciniai. Jie brangiai kainuoja visiems žmonėms: mes permokame valdžios globojamiems monopolistams už šilumą, dujas, šiukšlių išvežimą, mūsų sveikatą žaloja kenksminga pramonė, iš mūsų visų iždo finansuojami abejotinos naudos projektai.
Dabartinė nestabdoma valdžios savivalė kelia grėsmę mums visiems. Policininkai tokiomis sąlygomis skatinami smurtauti, jie ima persekioti net vaikus, piešiančius kreidelėmis Nemuno krantinėje žodį „Tie-SOS!“. VSD šantažuoja net aukščiausius valstybės pareigūnus, seka ir persekioja žurnalistus, visuomenininkus ir politikus. Dėl panašių dalykų vakarietiškose demokratijose kyla didžiuliai skandalai. Tik Lietuvoje – tyla. Metas šią bailią tylą nutraukti. Mes tikrai galime susikurti demokratinę, teisingą, sąžiningai ir skaidriai valdomą valstybę. Tik išdrįskime pagaliau Lietuvą išplėšti iš grupuočių įtakos ir perimti į savo – piliečių – rankas.
Tiesos.lt

Šį ketvirtadienį, spalio 25-ąją, 14 valandą, laisvieji menininkai paminės Konstitucijos dieną iškilmingai įteikdami Valstybės saugumo departamento pareigūnams Romualdui Vaišnorui, Aidžiui Meželiui ir Gediminui Grinai vardines Lietuvos Respublikos Konstitucijos knygas.

Kad lietuvis Tėvynėje būtų saugus, Lietuvos saugumiečiui nepakanka vardinio mauzerio, nagano, dujinio pistoleto ar „kalašnikovo“ – jam būtinai reikia ir vardinės Konstitucijos,- sako laisvieji menininkai, nusprendę Konstitucijos dieną aplankyti bendrapiliečius saugumo darbuotojus.

„Tie-SOS!“ akcija nesibaigė – ją tęsiame kitais būdais

Joana Noreikaitė

Siūlome pokalbį su Aurelija Stancikiene, kuri, regis, labiausiai nustebino politikos apžvalgininkus, tvirtinusius, kad rimčiausiu konkurentu A. Kubiliui Antakalnyje neabejotinai yra jaunasis socialdemokratas Juras Požėla. Tiesa, visi ka geriau pažįsta A. Stancikienę, žino, kad šios politikės energija leidžia jai įveikti, regis, neįveikiamas kliūtis. Nors po pirmojo turo Antakalnio apygardoje akivaizdžiu favoritu išlieka A. Kubilius, tačiau esu įsitikinęs, kad šioje apygardoje kova dar nėra pasibaigusi.

A. Stancikienę kalbinti nusprendėme ir todėl, jog jau labai nelygiaverčiai atrodė jos ir A. Kubiliaus galimybės pateikti argumentus potencialiems rinkėjams. Tiesa, jei A. Kubilius turėtų noro atsakyti į A. Stancikienęs teiginius, išsakytus pokalbyje, mielai jam suteiktume tokią galimybę.

Bernardinai.lt 2012-10-17

Pradėti noriu nuo klausimo – antrą kartą dalyvaujate Seimo rinkimuose ir pirmą kartą kandidatuojate taip pat ir vienmandatėje apygardoje. Kuo panašios ir skiriasi rinkimų kampanijos prieš ketverius metus ir dabar? Kas labiausiai nustebino šiemet?

Iš šalies žiūrint, kažkokių esminių skirtumų nematau: ir dabar, ir anksčiau buvo triukšmas ir pradėtos bylos dėl perkamų balsų, tačiau jos vėliau, kaip paprastai pas mus būna, buvo nutrauktos.

Tad neturiu daug vilties, kad mūsų nepakitusi prokuratūra kažką rimčiau išsiaiškintų ir dabar. Nebent kokį tarpininką nubaustų minimalia bauda. Tiems, kurie dabar staiga nustemba dėl gausaus papirkinėjimo, galiu priminti, kad dėl masinio balsų klastojimo ir papirkinėjimo 2007 metais Vyriausioji rinkimų komisija Pagėgiuose anuliavo visus rezultatus ir rengė naujus savivaldos rinkimus. Tačiau iškeltos bylos baigėsi šnypštu, bandžiau aiškintis kodėl, bet tokias atvejais, kaip paprastai, suveikia ta magiška frazė, kad politikams, tiksliau, eiliniams Seimo nariams, į teisėsaugą kištis nevalia. Tad manęs visai nenustebino nei šių rinkimų papirkinėjimai, nei tai, kad pirmieji papirkinėjimo faktai užfiksuoti toje pačioje Šilutės – Pagėgių apygardoje. Ir vėl iškeltos bylos, ir vėl galiu spėti, kaip jos baigsis.

Taigi ir šiuo, ir kitais klausimais grįžtam į tą patį pradinį tašką – kol nebus deramai sutvarkyta teisėsauga, nei teisingų rinkimų, nei teisingos valdžios, nei teisingos valstybės nebus.

O labiausiai mane šiuose rinkimuose nustebino kaip Prezidentė ir premjeras įvertino savo piliečių nuomonę, išsakytą referendume: jų yra tik trečdalis, todėl ji nesvarbi. Gražiai pastebėjo vienas žurnalistas – tai gal tada nesvarbi ir Prezidentės nuomonė, nes už ją balsavo irgi tik trečdalis visų rinkėjų. O ką tuomet kalbėti apie Vyriausybę, kurią sudarys partijos, už kurias balsavo gal tik penktadalis rinkėjų?

Jei aukščiausi valstybės pareigūnai atvirai ignoruoja Konstitucijos nuostatas, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tai tuomet gal visai panaikinkime ir referendumus, ir rinkimus, ir Konstituciją. Toks aukščiausių pareigūnų vertinimas yra labai rimtas signalas, ką jie iš tiesų mąsto apie demokratiją, Konstituciją ir jos nuostatą, kad „suverenitetas priklauso Tautai“.

Sudėtingoje kovoje patekote į antrą turą Antakalnio apygardoje, čia varžysitės su TS-LKD lyderiu Andriumi Kubiliumi. Dar prieš kokius metus būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Kita vertus, TS-LKD visaip bandė sumenkinti Jūsų kandidatavimą, aiškindama, jog tai emocijų potrūkis ir tiek. Teko girdėti sakant ir tai, jog esą esate skirtingos politinio svorio kategorijos atstovai – regis, tai labiausiai atsiskleidžia per tai, kiek lėšų galite skirti rinkimų kampanijai?

Paradoksas – premjeras A.Kubilius, kitus ragindamas taupyti, mažindamas pensijas ir algas, gali savo asmeninei rinkimų kampanijai skirti daugiausiai iš visų kandidatų Lietuvoje – net aštuoniasdešimt tūkstančių litų. Tokia yra oficiali statistika iki pirmo rinkimų turo. Kiek bus metama lėšų antrame – dar nežinau.

Suprantama, kad su tokiais milžiniškais pinigais, premjero galimybėmis kasdien per televiziją pasakoti apie kylančią ekonomiką, premjero štabu, sudarytu iš valdiškų patarėjų, man sunku konkuruoti. Tačiau mane labiausiai stebina tai, kad A.Kubilius tokias neadekvačias pinigų sumas ir fizines pajėgas skyrė baimindamasis ne Uspaskicho, ne socialdemokratų kandidatų, galinčių lygiaverčiai finansiškai su juo konkuruoti ir kuriuos jis įvardina kaip Rusijos politikos atstovus, bet kažkokios A.Stancikienės. Mano žiniomis, būtent bendrapartiečiams susirinkime jis aiškino, kad didžiausia blogybė Antakalnio apygardoje esu aš. Gal todėl, kad mane remia disidentai A.Svarinskas, N.Sadūnaitė, A.Terleckas, signatarai A.Patackas ir Z.Šličytė, „Lietuvos sąrašas“ ir jo vadovas Darius Kuolys? Nesuprantu to.

O dėl mano emocijų protrūkio galiu pasakyti tik tiek: Tėvynės sąjungos programa, patvirtinta TS-LKD suvažiavime yra atvirai išduota. Ir kalbu ne apie pažadus kelti pensijas ar mažinti mokesčius, bet apie giluminius dalykus – premjeras A.Kubilius garsiai kalba apie tradicinę šeimą ir krikščioniškas vertybes, ir tuo pačiu tyli, kai vaikų darželiuose primetama mirties kultūra, kai vaikučiams įrodinėjama, kad nebėra lyčių, kad mergaitė negali būti mergaite, o berniukas berniuku.

Todėl mano sprendimas kandidatuot Antakalnyje toks ir buvo: A.Kubilius savo esme yra grynas liberalas, todėl konservatyvūs Antakalnio rinkėjai privalo turėti galimybę ne tik rinktis tarp socialdemokrato, darbiečio ar konservatoriams vadovaujančio liberalo.

Kaip vertinate, kad Antakalnyje buvęs socialdemokratų kandidatas Juras Požėla savo rinkėjus agituoja antrame ture balsuoti už A.Kubilių?

Tai mane gerokai nustebino – juk dar prieš I turą socialdemokratai Kubilių kaltino dėl visų negandų Lietuvoje. Bet, matyt, nenuoširdumas yra jau tapęs mūsų politikos neatsiejamu bruožu.

Dėl J.Požėlos agitavimo už A.Kubilių turiu dvi versijas. Pirma būtų ta, kad iki šiol neatsakingumu garsėjantis jaunas politikas, pasižymėjęs ne tik melagingu pranešimu apie bombą lėktuve, bet ir nesena ideologine bendryste su Algirdu Paleckiu (čia matyt dėl senelių bolševikinės veiklos – A.Paleckis yra bolševikų okupuotos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio anūkas, o J.Požėla yra už komunistinio perversmo organizavimą prieškario Lietuvoje sušaudyto LKP CK pirmojo sekretoriaus Karolio Požėlos proanūkas), tai daro savo asmeniniais sumetimais, nederinęs su partija. Kita versija, kad K.Požėla prasitarė apie jo partijoje svarstomą dar vieną 2K projektą – galimą konservatorių ir socialdemokratų valdančią koaliciją. Jai įgyvendinti abiem partijoms reikia gauti kuo daugiau balsų antrame ture.

Tai Jus manote, kad Tėvynės sąjungos ir socialdemokratų koalicija yra reali? Viešoje erdvėje socialdemokratai demonstruoja ištikimybę Darbo partijai ir Tvarkai ir teisingumui.

Visi girdime užkulisiuose svarstomus tris valdančių koalicijų variantus: Darbo partijos, socialdemokratų ir Tvarkos ir teisingumo, Tėvynės sąjungos, liberalų ir socialdemokratų, Tėvynės sąjungos, liberalų ir Darbo partijos. Nežinau, kaip bus, tik jau minėjau, kad nenuoširdumas yra esminis mūsų politikos bruožas.

Stebėkite: net Tėvynės sąjungos pirmininkas neatmeta galimybės bendrauti nei su viena politine jėga, išskyrus „Drąsos kelią“. Pasirodo, A.Kubiliui ne vieno disidento ir teologo remiamas „Drąsos kelias“ yra didesnė blogybė nei į Rusiją nuo teisėsaugos bėgantis ir juoda buhalterija kaltinamas besislapstantis V.Uspaskichas. Todėl nenustebčiau nei dėl vienos iš šių koalicijų- rinkėjams dar taip neseniai viena kitą keikusios partijos paaiškins, kad taip tiesiog eilinį kartą gelbėja Lietuvą nuo politinės suirutės, korupcijos ar Rusijos įtakos.

Kiek suprantu, Seime teks darbuotis opozicijoje. Kuo svarbi tikra opozicija Seime? Kokius prioritetinius uždavinius sau keliate? Ar jau numanote, kokiame komitete norėtumėte dirbti?

Palietėte labai svarbų klausimą – ar bus tikra opozicija Seime, jei bus kuriama kokia nors „vaivorykštinė“ koalicija iš jau minėtų variantų? Tikros, o ne suvaidintos opozicijos vaidmuo labai svarbus, nes ji turi prižiūrėti valdančią koaliciją, kad ši neviršytų savo konstitucinių galių, kad nevykdytų savanaudiškos politikos ir pan. Ant šito kertinio akmens ir laikosi demokratinės valstybės taisyklės. Mes matome, kaip išsigimsta kai kurios savivaldybės, kuriose opozicija tik formali.

Mano prioritetiniai uždaviniai tie patys, kuriuos minėjau prieš pirmąjį rinkimų turą: sugrąžinti konstitucinį principą „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, Seimas turi tapti tikra Tautos atstovybe, teisėtvarka ir teisėsauga turi vykdyti daugumai, o ne tik sau suprantamą teisingumą. Todėl norėčiau ir toliau dirbti Antikorupcijos komisijoje ir tęsti panašius giluminius tyrimus, kaip kad darėme FNTT istorijos atveju, taip pat man labai svarbūs gamtos, Žemės, kaip žmonių civilizacijos, išlikimo klausimai bei kultūros politika, todėl norėčiau arba toliau dirbti Aplinkos apsaugos komitete, arba Kultūros ir švietimo komitete.

Kiek paradoksalu, tačiau antakalniečiai rinksis tarp dviejų žmonių, kurie jau pateko į Seimą. Tiesa, nuo Jūsų sėkmės nemažai priklauso, ar į Seimą pagal sąrašą pateks profesorius Gintaras Aleknonis, kuris kol kas pirmasis už ribos, skiriančius jau patekusius į Seimą nuo tų, kurie dar laukia, ar antrasis turas kažką pakoreguos. Kuo svarbus G. Aleknonis būtų Seime?

Kas bent kiek pažįsta Gintarą Aleknonį, klausėsi ar skaitė jo komentarų ar vedamų laidų, žino, kad tai aukštos kultūros ir inteligencijos žmogus. Jaunas profesorius, išmintingas politikos apžvalgininkas ir dėstytojas, turintis unikalios daugiametės darbo patirties „Europos radijuje“. Pagaliau, žmogus, kuris dėl teisingumo gali paaukoti ir savo karjerą, ir ramų gyvenimą. Tik tokie žmonės gali padaryti mūsų politiką kitokią.

Netiesa, kad politika yra savaime nešvarus reikalas. Politika yra tokia, kokie yra politikai. Todėl labai norėčiau, kad balsuodami už mane antakalniečiai G.Aleknonį atvestų į Seimą.

Kalbino Andrius Navickas

Bernardinai.lt

Šių metų gegužės 26-ąją, po susidorojimo su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovais ir po valdžios smurtavimo Garliavoje, Simono Daukanto aikštėje Vilniuje buvo iškelta Lietuvos Sąrašo – plačios demokratinių jėgų bangos – idėja. Siūlyta telkti Lietuvos Sąrašą kaip alternatyvą Viktoro Uspaskicho sąrašui, tuo metu su partneriais jau paskelbusiam, kad sieks valdyti Lietuvą po Seimo rinkimų.

Deja, plataus Lietuvos Sąrašo subūrimu nebuvo suinteresuotos nei valdžios partijos, nei valdžios grupuotės, nei specialiosios tarnybos. Pristigo politinės patirties ir naujoms politinėms jėgoms. Tėvynės sąjunga, viešai pabrėždama savo partnerystę su Darbo partija, pradėjo priešrinkiminę kovą su Drąsos keliu ir kitais naujais politiniais junginiais. Drąsos kelias aštriausias kovos strėles taip pat nukreipė į Tėvynės sąjungą.

Tad liepos 5-ąją mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų sutelkta savita Lietuvos Sąrašo partija, nepavykus suburti plačios politinės bangos, pasirinko savitą rinkimų taktiką: ji parengė Lietuvos darbų sąrašą – demokratinės Respublikos atkūrimo programą ir, nenorėdama kelti konkurencijos naujoms politinėms jėgoms, parėmė 26 kitų partijų iškeltus bei savarankiškai išsikėlusius kandidatus į Seimą. Tarp Sąrašo remiamų žmonių –  Drąsos kelio, Tėvynės sąjungos, Tautininkų bei kitų partijų nariai.

Taip pat Lietuvos Sąrašas, siekdamas išryškinti ciniškos sistemos ir teisingumo siekiančios visuomenės alternatyvą, pats simboliškai iškėlė du rašytojus Liudviką Jakimavičių ir Šarūną Navickį prieš Tautos atstovybę žeminusius Seimo narius Algį Čapliką ir Evaldą Jurkevičių.

Lietuvos Sąrašas buvo jauniausia politinė jėga, dalyvavusi šiuose Seimo rinkimuose. Vienintelė jėga – ne valdžios siekusi, bet raginusi remiamus kandidatus suteikti valdžią visuomenei. Rinkimų kovoje Lietuvos Sąrašas karščiausiai polemizavo su cinišką valdžios sistemą įkūnijusia, klusniu VSD savivalės įnagiu tapusia Liberalų ir centro sąjunga.

Kokie Lietuvos Sąrašo pastangų rezultatai? Kaip turėtume vertinti Seimo rinkimų pirmąjį turą?

Kaip ir numatyta, jokios rimtos demokratinės alternatyvos nesulaukusi, Tėvynės sąjungos ir kitų parlamentinių partijų netiesiogiai paremta pirmąjį rinkimų turą laimėjo Darbo partija.

Sykiu piliečiai iš politinės scenos išstūmė ciniškiausią politinę jėgą – Algio Čapliko vadovaujamus liberalcentristus. Prie tokio pilietinio apsišvarinimo bus gerokai prisidėjęs ir Lietuvos Sąrašas. Nors pirmąsyk į aktyvios politikos ringą žengęs Liudvikas Jakimavičius ir nepateko į antrą turą, jis bus palikęs Vilniaus Žirmūnuose ne tik baltai nudažytą fontaną, pasodintus medelius, bet ir ilgam ant grindinio patiestą Seimo vicepirmininką Algį Čapliką. Pajūrio apygardoje Lietuvos Sąrašo remiamas Tomas Viluckas, pirmąkart dalyvavęs rinkimuose, surinko per 10 nuošimčių balsų ir aplenkė buvusį vidaus reikalų ministrą Raimondą Palaitį.

Į Seimą pagal Drąsos kelio sąrašą po pirmojo turo jau pateko du Lietuvos Sąrašo remti žmonės – Algirdas Patackas ir Aurelija Stancikienė. Jie abu tęs kovą antrajame rinkimų etape. Algirdas Patackas Žaliakalnyje varžysis su Rasa Juknevičiene, o Aurelija Stancikienė Antakalnyje su Andriumi Kubiliumi. Beje, ir R. Juknevičienė ir A. Kubilius taip pat jau yra išrinkti į Seimą pagal Tėvynės sąjungos sąrašą. Taigi šiuo atveju tolesnė kova vyks jau ne tarp minėtų kandidatų, o tarp į Seimą nepatekusių šių partijų sąrašuose žemiau esančių žmonių.

Todėl Lietuvos Sąrašas aktyviai rems antrajame rinkimų ture A. Patacką ir A. Stancikienę, nes sieks, kad į Seimą patektų ne Stasys Šedbaras, bet Gintaras Aleknonis. Kad Antakalnio ir Žaliakalnio gyventojai renkasi tarp G. Aleknonio ir S. Šedbaro, Lietuvos Sąrašas stengsis paaiškinti piliečiams.

Į antrąjį rinkimų turą taip pat išėjo šie Lietuvos Sąrašo remti kandidatai: Naglis Puteikis, Vitalijus Gailius ir Vaidas Šalaševičius. Taigi – iš dvidešimt aštuonių keltų ir remtų žmonių du jau pateko į Seimą, o penki rungsis antrajame etape. Tai nėra blogas rezultatas.

Nemažas ratas Lietuvos Sąrašo remtų kandidatų, pirmąsyk dalyvavusių rinkimuose, sulaukė piliečių pasitikėjimo. Laurynas Kasčiūnas Vilniaus-Trakų apygardoje buvo trečias, Arūnas Juška Šiaulių kaimiškojoje – ketvirtas. Tarp keliolikos kandidatų penktoje vietoje buvo Irena Vasinauskaitė, Birutė Vaikšnoraitė, Justė Milušauskienė, Erika Drungytė, Gintautas Lukošaitis.

Toli gražu ne paskutiniai buvo ir Sąrašo iškelti žmonės: Šarūnas Navickis – iš trylikos septintas, Liudvikas Jakimavičius – dešimtas iš šešiolikos.

Lietuvos Sąrašui lieka nuoširdžiai padėkoti visiems talkininkams ir rėmėjams, visiems,
balsavusiems už Sąrašo iškeltus ir remtus kandidatus, ir paprašyti kovą tęsiantiems penkiems jų paramos antrajame rinkimų ture.

Lietuvos Sąrašo Taryba taip pat turėtų artimiausiu metu apsispręsti dėl galimos paramos ir kitiems antrajame ture kovosiantiems kandidatams.

Darius Kuolys