Spalio 14-ąją rinkti Seimo narių Suvalkijos rinkimų apygardoje ateisiantys žmonės tikriausiai atkreips dėmesį į jaunos besišypsančios moters – kandidatės į Seimo narius, atstovaujančios partiją „Drąsos kelias“ – nuotrauką. Ne vienam ši moteris vis dar asocijuojasi su ryškiu kostiumu vilkinčia „gelbėtoja“ televizijos ekrane, nors Justė pastaruoju metu yra bendrovės „JUST Estate“ direktorė. Švelnios, tačiau principingos ir drąsios moters įvazdis buvo toks ryškus, kad jį pamiršti nelengva iki šiol. Juolab kad Justė Milušauskienė, kaip galėsite įsitikinti perskaitę šį pokalbį, išties labai visuomeniška, išsilavinusi moteris, turinti tvirtą nuomonę daugeliu piliečiams aktualių klausimų ir sukaupusi pakankamai įvairiapusiškos gyvenimo patirties, kad galėtų būti aktyvia Seimo nare.

Lietuvos Sąrašo remiamą ir piliečiams remti siūlomą kandidatę į Seimą Justę Milušauskienę kalbina žurnalistė Palmira Kvietkauskienė

Kokius svarbiausius siekius stengtumėtės įgyvendinti, jeigu būtumėte išrinkta Seimo nare?

Pagrindinis mano programinis principas – jei valstybėje nėra patikimos teisingumo sistemos, tai negali būti ir ekonominės gerovės. Todėl teisingumo sistemos reforma ir siekis pasipriešinti politinei korupcijai yra pirmo būtinumo reikalas Lietuvoje. Valstybėje negali būti būti gerovės, jei jos lėšos sistemingai ir tikslingai grobstomos. Valstybėje negali būti gerovės, jei įstatymai priimami korumpuotais būdais – atsižvelgiant tik į galios ir stambių verslo struktūrų interesus, siekiant palaužti smulkų ir vidutinį verslą, žmogų paversti tik klusniu ir bijančiu prarasti darbą vergu. Todėl sieksiu, kad iš Lietuvos iždo finansuojamų įstaigų biudžetai ir pinigų panaudojimas būtų absoliučiai vieši. Kitu atveju kalbos apie protingas kainas ir mažesnius mokesčius Lietuvoje bus tik besikartojantys rinkiminiai pažadai. Taip pat būtina siekti teisinės sistemos reformos. Tokia pati nedidelė posovietinė šalis Estija klesti pažabojusi korupciją, jos pavyzdžiu laikas išdrįsti sekti ir Lietuvai.

Dalyvavote steigiant partiją „Drąsos kelias“ ir organizuojant visuomenės protesto bei tiesos ir teisingumo renginius Kaune. Dar būdama moksleive įkūrėte Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupę. Ar tautos vienybės ir telkimosi dabartinė dvasia liko pakankama lyginant su Sąjūdžio metais? Gal žmonių bendruomeniškumo jausmas nebėra toks stiprus ir telkiantis, kad jis sujungtų mūsų jėgas ir padėtų įtvirtinti tiesą visuomenės gyvenime?
Žmonių bendruomeniškumas ir šiandien yra stiprus, tik reiškiasi kitokiomis formomis nei anksčiau. Sąjūdžio laikus mes jau linkstame idealizuoti, tačiau ir tada būta visko – baimės, abejingumo, prisitaikėliškumo ir noro sumenkinti gražiausius idealus. Net tada į priekį Lietuvą vedė sąlyginai mažas būrelis, o galutinei pergalei reikėjo Stebuklo. Kaip ir dabar. Tačiau negaliu paneigti ir kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę Antano Terlecko pasakymo, kad šiais laikais žmonės bijo labiau negu sovietiniais. Turbūt turi daugiau ką prarast. Vis dėlto noras, kad radikalūs pokyčiai valstybėje ir tautos sąmonėje įvyktų per mėnesį ar metus, yra utopinis. Apsisuko istorijos ratas ir vėl turime naujai subręsti pokyčiams. Tai, kas vyksta šiandien, kai kuriasi nauji demokratijos siekiantys judėjimai Lietuvoje – optimizmą žadinantis ženklas. Žmonės jau pradeda norėti ne tik būsto, darbo ar kelionių į šiltus kraštus, bet ir pasididžiavimo savo Tėvyne, teisingumo ir orumo jausmo.

Esate viena iš Lietuvos Sąrašo remiamų ir piliečiams siūlomų remti kandidatų į Seimą. Kurie Lietuvos Sąrašo siūlomi darbai Jums atrodo svarbiausi?

Kaip jau minėjau, teisėtvarkos išvadavimas iš grupuočių įtakos bei jos demokratizavimas yra esminis Lietuvos poreikis. Nenuostabu, kad šios idėjos įgyvendinimas rūpi visiems, kas siekia pozityvių permainų mūsų šalyje. Pritariu Lietuvos Sąrašo programiniam teiginiui, jog teisėtvarka privalo ginti žmogų, jo teises ir laisves, o ne sistemą. Tam reikia įvykdyti teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkos sistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams, reformuoti teismų sistemą, išskaidrinti teisėjų atranką. Visi šie dalykai yra minimi Lietuvos Darbų Sąraše, kurį paskelbė Lietuvos Sąrašas, šie dalykai rūpi ir „Drąsos kelio“ partijai.

Kaip vienas esminių uždavinių keliamas valstybės sugrąžinimo piliečiams klausimas. Kaip šį uždavinį bandytumėte spręsti būdama Seime ir kas galėtų būti Jūsų sąjungininkai? Ar tam praverstų sukaupta profesinė patirtis?

Pastarojo meto įvykiai Lietuvoje kaip niekada ryškiai atskleidė, kad mūsų valstybė – ne tautos, o susijungusio ekonominio, politinio ir žiniasklaidos elito rankose. Demokratija tikrąja to žodžio prasme neegzistuoja: ne tauta valdo valstybę, o valstybė – tautą. Tai – išsigimimas, nuo kurio kenčia visos Lietuvos gyvenimo sferos. Štai ką reiškia sugrąžinti piliečiams valstybę – tai reiškia, kad piliečiai privalo turėti daugiau įtakos valstybės valdyme, galėti reikalauti tikros atsakomybės iš savo išrinktųjų, skelbti referendumą, jeigu jo reikalauja protingas skaičius – 100 tūkstančių piliečių, dalyvauti teisėjų skyrimo procedūrose ir kitose svarbiose valstybės valdymo srityse. Šiems dalykams reikia įstatyminio pagrindo, sukurto Seime, susivienijus doriems ir demokratinių permainų Lietuvoje siekiantiems tautos atstovams.
TV žurnalisto darbo specifika – mokėjimas greitai ir tiksliai įvardinti aštriausią problemą, sugebėjimas įtikinti pašnekovą ir ekspertus bendradarbiauti kuriant projektą, greitas mąstymas, kūrybinis požiūris ir nuolatinis sunkus darbas viešumoje bei už kadro – ar tai padėtų Seime? Žinau, kad taip.

Ne vieno žmogaus atmintyje įstrigusi Jūsų vesta Katalikų televizijos studijos rengta laida „Tavo laikas“, rodyta per LTV. Ar jaučiate, kad laikas gerokai keičia visuomenės vertybes – tiek dvasines, tiek ir dorines. Kokios esminės priežastys, Jūsų manymu, trukdo visapusiškesniam tautos tobulėjimui? Kadangi VDU esate įgijusi pastoracinės teologijos licenciato mokslinį laipsnį, ar tikitės, kad būdama Seimo nare galėsite pritaikyti sukauptas žinias ir politikoje?

Pačios vertybės negali keistis – jos yra amžinos. Todėl kalbant apie moralines vertybes netinka posakis „Dabar – kiti laikai.“ Tačiau kiekviena karta yra pašaukta jas iš naujo atrasti ir suprasti. Šie laikai dar palankesni žmogui ieškoti to, kas išlieka, prasmės – žmogus šiandien nori sąmoningai suprasti, kodėl reikėtų elgtis vienaip ar kitaip, kodėl priimti vieną ar kitą sprendimą gyvenime. Todėl šiandien dvasingas žmogus kaip niekada privalo būti ir labai sąmoningas. Ar praktinės teologijos žinios pasitarnautų politikoje? Kai kurios – tikrai taip, pavyzdžiui, kuriant ir priimant su etikos problemomis susijusius įstatymus. Tik tas politikas sugebės gerai atlikti savo pareigas, priimti dorus ir tinkamus sprendimus, kuris žino, kad šalia politikos, ekonomikos bei kitų dėsnių egzistuoja ir moralės dėsniai, kurių lygiai taip pat svarbu laikytis.

Daugelis Jus gerai prisimena iš įvairių televizijos laidų, tačiau bene labiausiai įstrigęs įvaizdis – „gelbėtoja“ iš laidos „TV Pagalba“. Ne kartą esate sakiusi, kad dirbdama šioje laidoje gerai susipažinote su Lietuvos žmonių aštriausiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Kokias iš šių problemų siūlytumėte spręsti kuo greičiau ir kokiomis priemonėmis tai reikėtų daryti?

Mūsų, lietuvių, skaudžiausias opas įvardinti nėra labai sunku – tai skurdo, saugumo, nedarbo įveikimo ir socialinės integracijos problemos. Jų priežastis – ekonominių, politinių ir teisinių institucijų atskirtis nuo socialinės žmogaus raidos perspektyvos. Gaila, bet socialinė žmogaus raida Lietuvoje kol kas labai silpnai susijusi su ekonominiu šalies vystymusi. Šis gailestis stiprėja žvelgiant į Skandinavijos šalių patirtį, kur ekonominė gerovė, nukreipta vystyti žmogaus socialinę raidą, paskatino didesnio grįžtamojo ryšio atsiradimą ir ekonomikos augimą. Socialinė gerovė neauga savaime, ji – lepus augalas, negalintis išgyventi vienas, be kitų pagalbos. Todėl tam, kad įvyktų pokyčiai sprendžiant opiausias problemas, visų pirma dera keisti požiūrį į žmogų, kuris turėtų tapti socialinio kontakto dalyviu, nebijančiu turėti savarankišką nuomonę, tvirtai remiamą žmogaus teisių apsaugos.
Iš visų minėtų problemų nedarbas žmonėms kelia didžiausią nerimą. Sprendimų bedarbystei mažinti yra daug ir įvairių – tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu. Labiausiai reikia mobilizuoti žmogiškuosius išteklius ir nuspręsti, kurios tikslinės grupės bedarbystę bandysime spręsti pirmiausia. Valstybė galbūt ir nepajėgi sukurti naujų darbo vietų, tačiau ji pajėgi netrukdyti plėtotis piliečių iniciatyvoms ir smulkiajam verslui, kuris esant palankioms sąlygoms, galėtų sukurti tas taip mums visiems reikalingas darbo vietas. Aš manau, jog valstybės užduotis yra įgalinti, o ne pririšti žmogų – todėl privalome suteikti progą darbo vietas susikurti patiems žmonėms. Kodėl tai dar nepadaryta? Atsakymas slypi mūsų pokalbio pradžioje ir pagrindinėje mano programinėje nuostatoje.

Vienas iš pasiūlymų, kurį siektumėte įgyvendinti – sukurti maisto produktų antkainių reguliavimo mechanizmą. Tačiau žinant, kad ne vienas panašus bandymas Seime patyrė fiasco arba kad tokius sumanymus vetavo Lietuvos Respublikos Prezidentė, argumentavusi savo sprendimą tuo, kad tarp Europos Sąjungos valstybių vyksta laisva prekyba ir kad laisvoms prekių kainoms svarbiausią įtaką gali daryti tik veiksminga konkurencija tarp gamintojų ir prekybininkų, ar nemanote, kad toks pasiūlymas yra populistinis?

Klausime gerai atsispindi problemos esmė ir atsakymas – pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose Vakarų Europos valstybėse jau keliamas klausimas apie maisto produktų ne kainų, bet antkainių reguliavimą. Taip, esminė konkurencijos laisvoje rinkoje salyga yra laisva kainodara. Tačiau ne paslaptis, kad ta kainodara nėra laisva – ją iškreipia prekybos tinklų monopolinė savivalė, spaudimas gamintojams pardavinėti produkciją beveik už savikainą, Konkurencijos įstatymo pažeidimai ir tikros konkurencijos vidaus rinkoje stoka. Dėl visų šių priežasčių prekybininkų (ne gamintojų ar perdirbėjų, o tik pardavėjų) antkainiai neretai siekia 100 proc. Be abejo, turime mąstyti apie sudėtingo ir apgalvoto mechanizmo sukūrimą, kuris remtųsi kainų augimo priežasčių tyrimu bei analize, veiksmingais kontrolės būdais, kuris paisytų gamintojų ir perdirbėjų interesų. Vaistų antkainiai sėkmingai reguliuojami, jų kainos krito apie 10 proc., o priimti būtiniausių maisto produktų antkainių reguliavimo nuostatus Seimui pritrūksta politinės valios. Pagrindinis valdžios interesų konfliktas, kuris neleidžia efektyviai kovoti su kylančiomis kainomis: kuo aukštesnės kainos, tuo didesnės PVM pajamos įplaukia į neskaidriai ir neūkiškai tvarkomą valstybės biudžetą.

Kartu su rinkimais į Seimą vyks ir referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu ir ką turite omenyje teigdama, kad mažai šaliai labai svarbios aplinkosaugos problemos, kurias reikia spręsti neatidėliojant?

Iš pricipo būčiau už atominę energetiką, tačiau esu kategoriškai prieš atominę netvarką Lietuvoje. Neteisinga referendume klausti tautos patarimo, kai visuomenėje praktiškai nebuvo argumentais, o ne emocijomis paremtos diskusijos, paaiškinimo, kodėl renkamės tokį projekto variantą, o ne kitokį.
Tačiau Lietuvos aplinkosauga – tai jokiu būdu ne tik atominės energetikos klausimai. Aplinkosaugos srityje vėl gausu dvigubų standartų, korupcijos ir akiplėšiško gamtos ir žmogaus ignoravimo. Kaip pavyzdys – labai aktuali daniškų kiaulių auginimo Lietuvoje problema. Europa mažina kiaulių auginimo kompleksus, o dabartinei Lietuvos valdžiai tai – nė motais. Mūsų Žemės ūkio ministerija išskėstomis rankomis priima iš kitų Europos Sąjungos šalių iškeliamas kiaulides, jas „per klaidą“ leidžia statyti per arti gyvenviečių, o kiaulidėse auginamų kiaulių skaičius – neribojamas. Didelis kiekis iš kompleksų išpilamų srutų yra pragaištingas gyvajai gamtai, dirvožemiui ir giluminiams vandens baseinams. Inscenizuoti srutų išsiliejimo avariją ir susimokėti baudą yra žymiai pigiau, negu pagal taisykles sutvarkyti srutas, spręsti kvapų klausimus ir riboti kiaulių kiekį. Gražiame Jucevičių kaimelyje Marijampolės rajone žmonėms gyvenimas tapo nebemielas dėl nuolat tvyrančios nepakeliamos smarvės, jie skundžiasi įvairiausioms instancijoms, laimėjo net ir teismus, tačiau srutos neleistinais būdais vis dar liejasi, smarvė sklinda, o gamtai daroma nepataisoma žala. Mūsų graži šalis yra per maža, kad galėtume sau tai leisti.

Ne kartą esate pabrėžusi, kad meilę nepriklausomai Lietuvai paveldėjote iš tėvų ir senelių. Auginate sūnų ir dukrą, tad kaip meilę Tėvynei skiepijate savo vaikams? Ką, Jūsų manymu, reikėtų nuveikti, kad tobulėtų šeimos, mokyklos ir visuomenės santykiai, didėtų atsakomybė ugdant jaunąją kartą?

Tikriausiai nuskambės drastiškai, tačiau savo vaikams neskiepiju meilės Tėvynei. Jie tos meilės gaus tiek, kiek aš ir jų tėtis jos turime, nes esu įsitikinusi – vaikus tėvai auklėja tik savo asmeniniu pavyzdžiu. Mano tėtis dalyvavo gimstant Sąjūdžiui, mama sovietmečiu buvo nuolatinė kovotoja už teisybę. Beje, simboliška – ji kovojo už vaikų teises, nes tuo metu dirbo vaikų namuose. Dar būdama paauglė žinojau, kas yra ir kaip veikia melo sistema, bei mačiau mamos pavyzdį – ji niekada nesibaimino nei dėl darbo vietos, nei dėl nomenklatūrininkų palankumo, nei dėl sotesnio kąsnio. Labai norėčiau, kad ir mano veikla pasėtų mano vaikų širdyse tą sėklą, kurią perėmiau iš savo senelių ir tėvų.
Jaunosios kartos ugdymo klausimai – tai švietimo sistemos klausimai. Privalu sugrąžinti pagarbą mokytojo profesijai. Tą padaryti bus įmanoma tik tada, kai tapti mokytoju bus garbė ir iššūkis. Bendra švietimo politika privalo tapti viena iš prioritetinių valstybės sričių, o šiandien, deja, į švietimą žiūrima labiau kaip į verslą.

Gal turite kokių nors širdžiai mielų pomėgių, kurie padeda tobulėti Jūsų asmenybei ir galbūt dėl to pelnyti žmonių pasitikėjimą ir pagarbą?

Manau, kad asmenybės tobulėjimui padeda autentiškas tikėjimas Dievu. Be abejonės, tikėjimo negalime vadinti pomėgiu, tačiau pasitikėjimo ir pagarbos gali būti vertas tik išsiugdęs savo sąžinę ir jos balso klausantis žmogus.

Rašytojas Liudvikas Jakimavičius

„Mano gimtieji Žirmūnai kažkokią blogą karmą turi rinkimuose. Vienas Kandidatas gandru apsirengęs gatvių pakraščiais trainiojasi, Vytenis Povilas grasina visus verslininkus į kalėjimą pasodinti, konservatorių kandidatė įsigrūdo į pradinės mokyklos rugsėjo 1 šventę ir pusę valandos kalbėjo ir dabar dar šitas pilietis eks Pakso erelis, dabartinis TAIP aktyvistas (..)“, – apie kai kuriuos kandidatus rašo žurnalistas Andrius Tapinas.

Šiuose rinkimuose lengvų vienmandatinių apygardų nėra, užtat yra tokių, kurios ypatingai sunkios. Viena tokių – Žirmūnų, nors ir kitos sostinės rinkimų apygardos ne medum teptos. Čia, be kitų, kurių vertę rinkėjų akyse parodys balsavimas, esama ir tokių, kurių veidai ir vardai jau daug metų šmėžuoja besikeičiančiuose kontekstuose. Kalbu visų pirma apie Vytenį P. Andriukaitį, Algį Čapliką ir Gediminą Dalinkevičių (abėcėline tvarka). Vienas socdemų jau pabuvo, kitas tebėra (tiesa, ne iš nomenklatūrinės dedamosios), o trečias, net ir nebūdamas socdemu, ko gero, yra abiejų pirmųjų, daiktan sudėtų, vertas. Visi senbuviai (tiesa, kai kurie su pertrūkiais), visi turi seimūniškos patirties, visi geba sklandžiai malti liežuviu. Ir, manyčiau, visi nori gero „ant Lietuvos“. Sunku pasakyti, kaip sistemai prijaučiantys rinkėjai skirstys savo balsus tarp šios trijulės – juk kiekvienam po trečdalį nepadalinsi… O juk dar yra ir konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, kurios fotošopinės nuotraukos tiesiog neleidžia minėti jos vardo tame pačiame sakinyje, kuriame yra būdvardis „seni“. Todėl ir miniu ją atskirai, nors ir ji Seime ne naujokė. Žinoma, visi čia išvardintieji taip labai niekuo dėti dėl visų Lietuvos piliečių gyvenimo vargų, kad net rašyti darosi nepatogu – ypač tai pasakytina apie dabartinės valdančiosios koalicijos partnerius – ponią konservatorę ir Seimo Pirmininkės pavaduotoją liberalcentristą Algį Čapliką. Tokie niekuo dėti, kad jei neišrinktų – blogiau tikrai nepasidarytų. Galėtų ir toliau stovėti po simboliniu Vytauto Landsbergio minėtuoju medžiu. Nors A. Čaplikui net ir šito negalima prikišti – juk tai jo partijos deleguoti ponai ėjo ir tebeeina vidaus reikalų ministrų pareigas tuo metu, kai kertamos FNTT generolų galvos ar autentišku NKVD stiliumi „rytmetėlį ankstų“ įsilaužiama į žmonių namus Garliavoje, iš kurių pagrobiamas klykiantis vaikas. Na, jei jau pacitavau vieną eilėraščio eilutę, pridėsiu ir kitą – „būkit, budeliai, prakeikti“… Pats A. Čaplikas ta tema viename interviu šaltu veidu pareiškia, kad jis čia „ne prie ko“, o klausimą uždavusiam Dariui Kuoliui dar duoda vertingą patarimą pasitikrinti pas psichiatrą. Kadangi A. Čapliko kalbos maniera pasižymėjo familiarumu ir užuominomis į tai, kad buvo kartu sportuota, tai ir aš norėčiau pakviesti pasimankštinti – kvietimas galėtų skambėti kad ir taip: „Algi, gal nori į nosį?“

Nesisteminė kandidatų pusė ne mažiau įdomi, tik jau kitkuo. Čia man nežinomų aplinkybių seka suvedė tautininką Julių Panką ir Lietuvos sąrašo iškeltą poetą Liudviką Jakimavičių, kurio rašinius noriai spausdinau dirbdamas „Londono žiniose“, nors paties autoriaus asmeniškai ir nepažinojau. Yra čia ir Drąsos kelio kandidatas, bet kadangi jis pats profesionalus žurnalistas, tai nedrįstu kaip nors kištis į jo paties lysvę. Apie Julių Panką privalau pasakyti, kad laikau jį padoriu žmogumi ir rimtu kandidatu, nuosekliai varančiu tautinę vagą Lietuvos politikoje.

Liudvikas Jakimavičius, savo ruožtu, yra gerai žinomas ne tik jo gimtųjų Žirmūnų, kur pragyveno trisdešimt metų, bet ir visos Lietuvos intelektualiajai publikai, juo labiau tiems, kas turi polinkį menams ir mėgaujasi geru humoru. Vien jo Dočys ko vertas! Kad nekalbėčiau tuščiai, štai jums viena citata iš jo „Tezių“:

Vaivorykštinei koalicijai turėtų vadovauti triumviratas: Rokas Žilinskas, Petras Gražulis ir Aušra Marija Pavilionienė su šūkiu – PO VIENA VAIVORYKŠTE !

Tačiau mano galva geriau už visokius pašmaikštavimus, už eilėraščius ir rinkimines nuostatas L. Jakimavičių rinkėjui (būtent jam) pristato ši ištrauka iš jo rašyto teksto (prisakau skaityti visą):

Gal 1986 metais, o gal ir anksčiau (tiksliai nebeprisimenu), Vilniaus miesto klerkai sumanė nugriauti tą gražų trapecinį namą Tilto 11. Griauti atvažiavo ekskavatorius, bet negalėjo pradėti, nes po ekskavatoriaus kaušu atsistojo poetas ir mano mokytojas Marcelijus Martinaitis. Valdžiukė sukluso, sužiuro, suskliaudė raukus – „kas čia bus“, ir atšaukė iš darbo pamainos ekskavatorių. Tuomet valdžia rašytojo žodžio ir veiksmo bijojo. Sunku pasakyti, kaip valdžia reaguotų šiandien, kai rašytojai nebereflektuoja ir nebeartikuliuoja pilietinių dabarties realijų. Atrodo, N. Nekrasovas buvo parašęs tokį moto: „Poetu tu gali nebūti, tačiau piliečiu būti privalai.“ Dabartinės Lietuvos rašytojų anemija ir pilietinis neveikimas rodo visai priešingą savęs suvokimo ir buvimo visuomenėje filosofiją: „Piliečiu tu galėtum ir nebūti, tačiau poetu būti privalai.“ Tad M. Martinaičio poelgis atsistoti po ekskavatoriaus kaušu aukso siūlais turėtų būti išsiuvinėtas rašytojų gildijos vėliavoje, kad rašantis žmogus suvoktų savo priedermę tautos išlikimui (kalbai, žemei, tradicijai), nuolat budėtų ir burbėtų, kaip koks antireklamos agentas, kas Lietuvoje neparsiduoda.

Štai ir viskas – žmogus, suvokiantis priedermę tautos išlikimui, turi nuolat stovėti ir burbėti apie tai, kas Lietuvoje neparsiduoda! Neįsivaizduoju, kas dar geriau galėtų tai atlikti, negu Liudvikas Jakimavičius – žmogus, apdovanotas ne pačiu didžiausiu stotu, piratiška skarele aprišta galva ir sąžine, kuri neparsiduoda. Prisipažinsiu, su malonumu perrašau šią tariamai gramatiškai klaidingą „neparsiduoda“ ir mėgaujuosi faktu, kad šįkart turinys yra svarbiau už formą. O juk tai kaip tik tas atvejis, kai sąžiningas poetas, nepamirštantis pareigos būti piliečiu, gali pasirodyti nepalyginamai vertesnis ir daugiau galintis Lietuvos labui negu visus Seimo užkaborius mintinai žinantis politikos profesionalas.

Eseistą, visuomenininką, politikos apžvalgininką Šarūną Navickį, Lietuvos Sąrašo iškeltą kandidatą Klaipėdos Baltijos apygardoje, kalbina filosofė Daiva Tamošaitytė.

Kodėl kandidatuojate į Seimą?

Kantrybė turi ribas, net ir lietuvio. Toliau taip nebegalima, mes nebeleisime.

Kokių problemų po rinkimų būsima Lietuvos valdžia turėtų imtis pirmiausiai?

Reikia tiesiog išgyventi. Mes atsidūrėme ties fiziologinių poreikių – apsirūpinimo maistu, šildymo, etc. – tenkinimo slenksčiu. Štai šias problemas ir reikia spręsti. Jei neišgyvensime, kokia bus kultūrinio paveldo, barokinių bažnyčių ir grigališkųjų choralų prasmė? Kas jų klausys?

Esate vienas iš dviejų Lietuvos Sąrašo iškeltų kandidatų. Kodėl esate su Lietuvos Sąrašu?

Norėjau būti su plačiausiai mąstančiais. Dabar esu. Sėkmei reikia mažiausiai trijų dalykų: kilnaus ir įkvepiančio tikslo; žinojimo, kaip jį pasiekti ir jėgos plačiąja prasme. Manau, kad Lietuvos sąrašas geriausiai suvokia šią formulę.

Sprendžiant iš jūsų išvaizdos ir biografijos, esate graikiškos patarlės „sveikame kūne – sveika siela“ įsikūnijimas: vienu metu ir kūno kultūros, sveikos gyvensenos žinovas, ir poetas, rašytojas, publicistas. Jūsų taiklūs ir vaizdingi nūdienos socialinio gyvenimo pjūviai spaudoje išties įspūdingi. Kokios vertybės gyvenime jums yra pačios svarbiausios?

Jūsų klausimas labai „komplimentiškas“ Paprastai būna priešingai – „gryniesiems inteligentams“ dažnokai atrodo, kad jei jau žmogus mankštinasi, o dar ir svarmenis pakilnoja – tai jis būtinai yra bukesnis už hantelį. Ne kartą diskutuojant kokia įmantresne tema esu gavęs vieną ir tą patį savo „gilumu“ pribloškiantį klausimą: „Koks jūsų išsilavinimas?“ Tarsi mokymo įstaigos diplomas išties galėtų ką nors lemti. Tokiems paprastai atsakau, kad baigiau vienintelę Lietuvoje universitetinį išsilavinimą teikiančią įstaigą, kurios pavadinime yra žodis „kultūra“ – dabar ji vadinama „Kūno kultūros akademija“. Analogišką diplomą įgijau ir mokydamasis JAV. Ir priešingai – atletų tarpe niekad niekam neužkliuvo tai, kad esu rašantis žmogus. Turėtų būti keista, ar ne?
Tuo tarpu man pačiam atrodė ir tebeatrodo, kad geriausia, kai žmogaus kūnas yra prižiūrimas taip ir tiek, kad jis keltų kuo mažiau rūpesčių – tai yra, būtų funkcionalus ir sveikas. Na, o jei jau ką nors darai daugel metų – tai norom nenorom šis tas ima matytis ir išorėje. Įdomu, kad lygiai tokį patį požiūrį į kūno vietą asmenybės raidoje sutikau Indijoje, bendraudamas su vienu Rišikešo jogu, kuris pirmą kartą gyvenime mane pamatęs vaikštinėjant Gango pakrante pasveikino žodžiais „welcome home“ („sveiki parvykę namo“). Jis sakė, kad kūnas turi būti prižiūrimas taip gerai, kad jo gedimai netrukdytų dvasiai augti. Ir išties, jei lygintume su tokiu primityviu daiktu kaip automobilis, gal ėtume sutikti, kad nėra labai gerai, kai didinat greitį tampa neramu, jog tuoj nulėks ratas ar atsisakys stabdis, argi ne?

Atrodote kaip tikras optimistas. Esate matęs pasaulio. Kaip jums globaliame kontekste atrodo Lietuva ir jos ateitis?

Save laikau veikiau realistu. Vien tik džiūgauti be jokios priežasties yra vaikų ir šventųjų privilegija – o aš nesu nei vienas, nei kitas. Tačiau kaskart susidurdamas su problemomis, tebeklausiu savęs: „Ką padariau, kad būtų kitaip?“ Dėl to ir dalyvauju rinkimuose. Juk negali tik sėdėti ir burbėti, kaip čia viskas ne taip, kaip reikia, ir vis tiek nieko nedaryti. Tai ir pasirinkau ne niurzgėti, o veikti. Kita vertus, tokiame klaikiame kontekste, kokiame esame atsidūrę, likti nuošalyje tiesiog nebegalima. Kalbu, žinoma, apie emigraciją, kurios mastai viršija stalininius vežimus, kad ir ką beaiškintų dabartinis premjeras apie „iškovotą laisvę emigruoti“. Man „subalansuoto biudžeto“ eilutė neatrodo svarbesnis valstybės gyvenimo rodiklis, juo labiau tikslas, už tai, kaip jaučiasi ir yra priversti elgtis jos žmonės, norėdami kaip nors išgyventi. Ir nespręsti šios – sakykime tiesiai – tautos nykimo problemos, apsimetant, kad jos nėra, mano nuomone, yra niekšiška. Aš ateinu jos spręsti ir džiaugiuosi, radęs bendraminčių, suvokiančių jos mastą ir reikšmingumą. Ar ji išsprendžiama? Manau, kad taip – kitaip kam tada reikalinga tokia valstybė? Na, gal ir išties esu optimistas.

Savita Lietuvos Sąrašo partija šiuose Seimo rinkimuose siūlo savitą alternatyvą ciniškai, moralinį jautrumą praradusiai šalies politikai. Nesiverždama į valdžią ši partija stengiasi sugrąžinti valdžią piliečiams.

Lietuvos Sąrašas, kaip buvo žadėjęs steigimo metu, neiškėlė rinkimuose partinio sąrašo, nes nenorėjo sudaryti konkurencijos naujiems demokratiniams politiniams junginiams. Tačiau jis pateikė visuomenei Lietuvos darbų sąrašą – demokratinės Lietuvos Respublikos atkūrimo programą ir remia rinkimuose kandidatus, sieksiančius Seime šią programą įgyvendinti – sugrąžinti valstybę piliečiams.

Tarp 24 Lietuvos Sąrašo šiandien remiamų ir visuomenei remti siūlomų kandidatų yra patikimų, principingų žmonių iš skirtingų partijų. Sąrašas ragina piliečius pasitikėti „Drąsos kelio“ iškeltais žmonėmis: Tomu Vilucku, Algirdu Patacku, Irena Vasinauskaite, Donatu Stakišaičiu, Antanu Buroku, Erika Drungyte, Birute Vaikšnoraite,  Aurelija Stancikiene, Juste Milušauskiene, Juozu Valiušaičiu, Tautrimu Januševičiumi, Sigitu Martinavičiumi, Jonu Dapšausku, Arūnu Juška. Jis kviečia remti koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ žmones: Alvydą Butkų, Vaivą Žukienę, Tomą Bakučionį. Sąrašas remia rinkimuose viešojo intereso gynėjus visuomenininkus: Daivą Šideikienę, Ligitą Girskienę, Albiną Kavaliauskaitę. Jis ragina savo balsus atiduoti už Liberalų sąjūdžio iškeltą generolą Vitalijų Gailių ir už demokratinių permainų siekiančius Tėvynės Sąjungos žmones – Naglį Puteikį, Vaidą Šalaševičių, Lauryną Kasčiūną.

Paskutinę kandidatų registravimo dieną, apžvelgusi rinkiminį Lietuvos žemėlapį, Lietuvos Sąrašo Taryba pati iškėlė du kandidatus į Seimą vienmandatėse apygardose: rašytoją Liudviką Jakimavičių Vilniaus Žirmūnų apygardoje ir eseistą, politikos apžvalgininką Šarūną Navickį Klaipėdos Baltijos apygardoje.

Tai buvo simbolinis Lietuvos Sąrašo veiksmas, kuriuo pamėginta išryškinti svarbiausias moralines ir idėjines takoskyras, pagrindines piliečiams tenkančias pasirinkimo alternatyvas. Laisvus, nepriklausomus ir neteisybei jautrius žmones Lietuvos Sąrašas iškėlė prieš dabartinės valdžios cinizmą įkūnijančius asmenis. Šarūną Navickį – prieš Evaldą Jurkevičių, Seimo narį, padėjusį privačiai antstolei ir prokurorams tyčiotis iš Tautos atstovybės, kėsintis į konstitucinę santvarką ir slėpti tiesą. Liudviką Jakimavičių, tremtinio sūnų, Sąjūdžio vyrą, pogrindinio „Sietyno“ leidėją, Šėpos teatro kūrėją, Piliečių Chartijos telkėją, dorą pilietį ir ironišką Lietuvos politinio spektaklio analitiką, Lietuvos Sąrašas pakvietė stoti prieš Seimo vicepirmininką, Liberalų ir centro partijos vadovą Algį Čapliką, viešai žeminusį teisingumui tarnavusius FNTT pareigūnus, prieš Seimo narius Vytenį Andriukaitį ir Viliją Abramikienę, pritarusius grupuotės susidorojimui su sąžiningais teisėsaugos vadovais ir sveikinusius valdžios smurtą Garliavoje.

Lietuvos Sąrašui atrodo svarbu ne tik brėžti moralinę skirtį tarp jo iškeltų kandidatų ir prievartos sistemą aklai ginančių dabartinių Seimo narių, bet ir išsaugoti sveiką ironišką distanciją su šiais Lietuvos politinės scenos, vis labiau primenančios Šėpos teatrą, veikėjais.

Taigi Lietuvos Sąrašas rinkimuose meta iššūkį nuo konstitucinės santvarkos nutolusiai sistemai, grupuočių savivalei. Jis tikisi būsimame Seime sutelkti patikimą Lietuvos komandą, kuri, visuomenės remiama, galėtų priešintis tolesniam valstybės užvaldymui ir siekti šalyje viltingų demokratinių permainų.

Darius Kuolys

Rugsėjo 17-ąją, pirmadienį, 19 valandą, pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai ir laisvieji menininkai kviečia piliečius Vilniaus Simono Daukanto aikštėje paminėti šių metų gegužės 17 dieną valdžios Garliavoje surengtą masinio smurto aktą. Visuomeninė komisija, kurioje posėdžiavo Lietuvos Konstitucijos kūrėjai Kazimieras Motieka, Zita Šličytė, Narcizas Liudvikas Rasimas, įvertino šį smurto aktą kaip išpuolį prieš konstitucinę šalies santvarką.

Aikštėje, kurioje nuolat budi prieš valdžios smurtą ir melą protestuojantys žmonės, tą dieną bus surengta meninė pilietinė akcija „Neužmiršim, nesitrauksim!“. Joje dalyvaus Pabradės fanfarinis orkestras bei žinomi Lietuvos menininkai. Dailininkai Gitenis Umbrasas ir Joana Noreikaitė ragina piliečius ateiti S. Daukanto aikštėn su žvakutėmis ir iš jų sukurti meninę instaliaciją. Bendru meno kūriniu bus išsakyta pilietinė valia priešintis grupuočių savivalei, ginti konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus.

Santaros-Šviesos klubas, rugsėjo 2-ąją susirinkęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo rūmuose į tradicinį kasmetinį rudens forumą, pradėjo jį pokalbiu apie naujuosius Lietuvos politinius judėjimus. Egidijaus Aleksandravičiaus moderuojamoje diskusijoje dalyvavo Antanas Kulakauskas, Andrius Navickas, Darius Kuolys ir Andrius Švarplys. Tiesos.lt žurnalistė Neringa Lašienė siūlo skaitytojams VDU sociologijos daktaro, Politologijos katedros dėstytojo Andriaus Švarplio pasisakymą.

Siekiantiems suvokti naujųjų judėjimų, tokių kaip Drąsos kelias ar Lietuvos sąrašas, atsiradimo priežastis siūlyčiau pradėti ne nuo pačių judėjimų kalbos apie save, net ne nuo jų tikslų ar programų, o nuo daug platesnio dalyko – nuo posovietinio socialinio proceso.

Kodėl į naujuosius politinius judėjimus reikia žvelgti per posovietinę socialinę prizmę? Vertindamas laiką po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, išskirčiau dvi fazes. Pirmoji fazė – tai klasikinių Vakarų demokratijos institutų ir mechanizmų sukūrimas. Būtent šiuo aspektu mus, kaip naują šalį, vertino Vakarų demokratijos: ar mums pavyks sukurti realiai veikiančias demokratines institucijas, ar jos bus stabilios ir sėkmingos. Mūsų šalis šį uždavinį įgyvendino. Atviros Lietuvos fondo veiklos nutraukimas buvo simbolinis ženklas, kad mūsų regionas turi demokratijos pagrindus ir sėkmingai plėtosis toliau. Institucijos veikia, nors ir kritikuotinos. Lietuva – ne Rytai. Deja, čia reikėtų dėti ne tašką, bet kablelį. Po kablelio sakinį turėtume tęsti kalbėdami apie demokratijos institucijų išsigimimą arba jų perversijas.

Tai nėra revoliucinga mintis. Visos postmodernizmo studijos rodo, kad galia linkusi keistis, prisitaikyti. Nebūna taip, kad galia taptų tuščia, išnyktų. Viduramžiais postuluotas principas: gamta nemėgsta tuštumos. Lietuvoje atsitiko taip, kad galia susiskaidė į atskirus valdžios sektorius, ten ji susikoncentravo, užsidarė. Tie galios centrai ėmė gintis nuo tų, kurie jai trukdo – nuo piliečių.

Pats geriausias pavyzdys yra teisėtvarka, teisminė valdžia. Amerikiečiai nuo XVIII amžiaus pabaigos įtvirtino teisminę valdžią kaip vieną iš trijų konstitucinių šakų. Lietuvoje teisminė valdžia tapo visiškai uždara ir net kelianti pavojų Lietuvos demokratijai. Galbūt nevyriausybinės organizacijos galėtų sekti teismų sprendimus, juos fiksuoti ir viešinti, nes, kaip matyti iš viešosios erdvės stebėjimo, dalis teismų sprendimų yra absurdiški, su teisingumu nieko bendra neturintys ir iš galios pozicijų priimti. Būtų gerai, kad visuomenė aiškiai žinotų, prisimintų tas bylas, kurios yra iškreipto teisingumo pavyzdžiai. Teismų sistema tapo uždara, ne save reguliuojanti demokratiniais principais, o save ginanti. Teismų arogancija didžiulė, sprendimų niekas neaiškina. Iškalbingas faktas – dauguma Lietuvos teismų, nuo apylinkės iki apygardų, neturi atstovų spaudai. Nėra būtinybės aiškinti teismų sprendimų visuomenei? Jei visuomenėje kyla pagrįstas ar nepagrįstas nepasitenkinimas teismų darbu, jei piliečiai turi klausimų, dėl ko vienas ar kitas sprendimas priimtas, teismai aiškinti net nesiteikia. Atkreipčiau dėmesį, kad teismų “autonomija” yra ginama aukščiausiu Vakarų demokratijos konstituciniu argumentu, kad teisminė valdžia turi būti nepriklausoma. Ir šis argumentas per visus skandalus yra pagrindinis ir aukščiausio rango.

Taigi Lietuvoje politinės galios perimtos sferos, kuriose yra priimami labai svarbūs sprendimai, tapo labai izoliuotos ir uždaros. Ir jos ginasi konstituciniais argumentais. Kaip galima prieštarauti teiginiui, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas? Kas gali suabejoti šiuo vakarietišku konstituciniu principu? Patenkame į uždarą ratą, kai kovojant ar keliant reikalavimus diskutuoti įprastais argumentais nebeįmanoma. Kedžių byla yra tokio uždaro rato pavyzdys. Visuomenei iš galios centro “nuleistas” visiškai absurdiškas sprendimas, bet jis viešai buvo “paremtas” aukščiausiu konstituciniu postulatu, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi.

Kadangi galia yra linkusi ne tik koncentruotis, save kaupti, bet ir save įtvirtinti konstituciniais demokratiniais postulatais, atsirado didžiulė Lietuvos viešojo gyvenimo sfera, kuri jau yra nebe piliečių, kuri piliečiams nebepriklauso. Plėtojantis posovietiniams procesams, kablelį tenka dėti ten, kur mes, piliečiai, savo sąmonėje buvome linkę dėti tašką. Mums tenka atsisakyti iliuzijos, kad mes turime vakarietišką pilietinę demokratiją.

Prisiminkime demokratijos istoriją: visas Vakarų kairysis flangas kilo ne vien iš idėjų ar ideologinių postulatų. Jis turėjo atramą – profsąjungas. Profsąjungos iškėlė ir įtvirtino kairiųjų partijų stiprybę.

Kokią atramą turi Lietuvos naujieji judėjimai? Ar jie realūs? Ar jie apeliuoja į realius demokratijos nuokrypius, ar ne? Tos naujos politinės partijos, kurios neapeliuoja į realias problemas, tėra popierinės. Tokie yra Vladimiro Romanovo ir Kristinos Brazauskienės dariniai. Šiame ūkyje išsiskiria Lietuvos sąrašas ir Drąsos kelias, nes šios partijos kilo iš rezonansinių, visuomenę sukrėtusių įvykių. Jėgos, kurios kelia aktualias valstybės ir jos piliečių susvetimėjimo problemas, mano supratimu, yra realios.

Kas šiuo metu mums labiausiai kenkia suvokti demokratiją? Mano įsitikinimu, labiausiai trukdo normatyvinės demokratijos vaizdinys. Žinome, kas yra demokratija, kaip ji turėtų veikti, kas jai būdinga. Teismų sprendimai turi būti vykdomi, rinkta valdžia turi būti pasitikima. Mes visa tai žinome. Ir esame to žinojimo užliūliuoti. Mes nematome, kad po normatyvinės demokratijos idėja pasikasta. O pasikasti po demokratijos fasadu gali realūs galios centrai. Taip ir nutiko Lietuvoje. Beje, taip nutiko ir visoje pokomunistinėje Europoje. Tai ekonominio, politinio, žiniasklaidos elito susijungimas. Toks elitų susiliejimas yra didžiausias iššūkis klasikinei normatyvinei demokratijai. Galime turėti demokratinius teisinius konstitucinius pagrindus, galime turėti visą armiją politologų, aptarnaujančių tokią santvarką, bet mūsų demokratija bus išsigimusi.

Turbūt neatsitiktinai Lietuvos viešoji erdvė yra užpildyta sisteminių politologų. Juos atskirti galima iš to, kad jie visiškai nekalba apie realiuos posovietinius galios koncentravimosi procesus, bet mėgsta kalbėti apie normatyvinės demokratijos principus, Aristotelio bendrojo gėrio koncepciją, arba politikos technologijos dalykus: kas kaip pasirengęs rinkimams, kokį lyderį turi, kokias programas deklaruoja. Jie sąmoningai operuoja normatyvinės demokratijos samprata, kad mums sudarytų įvaizdį – Lietuvoje vyksta normalus demokratinis procesas. Ar įsiklausę į visų jų kalbas, rastume bent vieną užuominą, mintį apie realius Lietuvos procesus, kurie iškreipia normatyvinę demokratiją? Apie tai jie nesako nė žodžio. Jų šnekos tėra manipuliacijos normatyvios demokratijos įvaizdžiu, kuriomis stengiamasi uždengti realias galios konfigūracijas.

Tokia sisteminė politologija, galinti kartais reikštis net moksline analize, atlieka realaus politinio proceso uždengimo funkciją. Toks kalbėjimas kuria nešališko demokratinio proceso iliuziją ir taip gina tuos galios centrus, kurie seniai nustūmė piliečius į valstybės periferiją. Būtent politologų remiami galios centrai toliau sėkmingai naudojasi normatyvinės demokratijos postulatais. Tie postulatai taip giliai įsišakniję, kad net mano studentams sunku suvokti, kaip gali naujieji politiniai judėjimai kalbėti apie valstybę užgrobusią chuntą, apie visišką manipuliavimą demokratija, apie Valstybės saugumo departamentą kaip pagrindinę politinę instituciją. Jiems tai nesuvokiama, nes tai sprogdina klasikinės demokratijos sampratą. Studentai žino, kad taip neturi ir negali būti. Deja, taip yra.

Pagrindinė mano mintis būtų tokia: norint apibrėžti naujųjų politinių judėjimų tapatybę, reikia žiūrėti ne į paviršinius politologinius skirtumus, bet į realų posovietinį socialinį procesą, kuriame galia išsiskaido, susikoncentruoja ir save gina. Tos partijos, kurios šitą problemą kelia, nusipelno didelio įvertinimo.

Leonidas Donskis yra sakęs, kad Konstitucinis Teismas Rolando Pakso byloje apgynė Vakarų vertybes. Taip, R. Pakso istorijos metu buvo kilusi grėsmė Lietuvos valstybingumui. Bet ir tuo atveju išryškėjo taško ir kablelio problema. Ar Konstituciniam Teismui apgynus vakarietiškas vertybes buvo padėtas taškas? Po šios bylos galios centrai, buvę Užsienio reikalų ministerijoje, kai kuriose partijose (Socialdemokratų ir kitose), žiniasklaidoje (“Lietuvos Ryte” ir kitur), tam tikroje akademinėje politologinėje terpėje, susicementavo ir susikoncentravo. Šio galios koncentravimo “cementu” tapo Valstybės saugumo departamentas.

Kaip plėtojosi procesas toliau? Nuolatiniai VSD skandalai, FNTT istorijos, Kedžių bylos yra simptominiai proceso reiškiniai. Iš už asmeninių tragiškų istorijų – pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir mirusiojo viešo surežisuoto šmeižto, prievartą patyrusios mergaitės dramos, teisėjo Jono Furmanavičiaus, Drąsiaus Kedžio ir kitų paslaptingų mirčių išlenda vis tos pačios institucijos, vis tos pačios pavardės. Visas kontekstas liudija, kad pamažu ryškėja tam tikra linija: VSD, su juo susijusios tam tikros medijos, tam tikri politologai vienas kitą puikiai papildo. Šį vaizdinį sugretinę su posovietinės erdvės raida, pamatysime, kad nešališkas demokratinis procesas Lietuvoje įgauna posovietines grimasas. Demokratiją čia iškreipia realus socialinis procesas –- naudos grupių ir galios centrų formavimasis. Būtent šiuo aspektu ir reikėtų vertinti naujuosius politinius judėjimus.

Baigdamas norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų laikų fenomeną. Kai pats žodis politika visuomenėje tampa keiksmažodžiu, naujieji judėjimai vengia tiesioginių sąsajų su žodžiu partija ar politika. Nemaža jaunų žmonių, net studentų, mano, kad žmonės, turintys ryšį su politika, jau yra savaime degradavę, susitepę, beviltiškai įklimpę į galios ir naudos santykius. Būtų fenomenas, jei Lietuvos visuomenėje atsirastų pilietiškai angažuotų žmonių be galios siekio. Tai būtų kažkas panašaus į filosofo Alfonso Lingio minimą “nieko bendra neturinčiųjų bendruomenę”. Todėl manau, kad Lietuvos sąrašas apskritai yra politinis įvykis Lietuvos moderniojoje istorijoje. Ši grupė žmonių deklaruoja siekį paveikti politinius procesus be politinės valdžios troškimo. Šia prasme, tai išties reikšmingas įvykis. Būtų labai gerai, jei pavyktų apginti pilietiškai orientuotos politikos, politikos be galios, politikos be asmeninės naudos idėją Lietuvoje. Ar gali tokia būti? Ar mes galime išlaikyti tokią idėją ir ją realizuoti?

Tiesos.lt