Interviu, duotas Bernardinai.lt portalui. Kalbino Andrius Navickas.
Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, labiau nei bet kada per pastaruosius keletą dešimtmečių primena Sąjūdžio kūrimo procesą. Kas ir kaip nutiko, kad šiandien garsiai kalbama ne tiek apie tai, kaip tobulinti esamą politinę sistemą, kiek reikalaujama ją radikaliai pertvarkyti?
Regis, nemaža visuomenės dalis pajuto, kad nutrūko moralinė sutartis tarp piliečių ir jų rinktos valdžios. Dabartinė valdžia tiesiog nusigręžė nuo tautos. Piliečiai kelia esminius klausimus, o valdžia tyli, meluoja arba smurtauja.
Laisvoje valstybėje tautos atstovai stropiai išsiaiškintų ir atsakytų visuomenei, kodėl šalies specialiosios tarnybos kartu su Rusijos dujų verslo tarpininkais organizavo žuvusio Lietuvos pulkininko šmeižtą, kodėl Rusijos saugumiečiams leidžiama Vilniuje tardyti Lietuvos piliečius, kodėl valdžia susidorojo su kriminaliniam pasauliui neįtikusiais FNTT vadovais, kam įsakius ir kam palaiminus taikos sąlygomis specialūs daliniai šturmavo Kauno priemiestį. Lietuvos parlamentas net nedrįsta tokių klausimų svarstyti. Taip elgdamasis jis atsisako tautos atstovybės priedermių ir tampa panašus į anoniminių jėgos grupuočių priedangos instituciją. Visuomenė praranda savarankišką Seimą, o su juo – ir savo savarankiškumą, savo politinę laisvę.
Taip pakertama konstitucinė krašto santvarka: ji tiesiog neveikia. Aiškėja, kad šiuo metu įtvirtinta valdymo sistema kertasi su 1990-aisiais atkurta demokratine Lietuvos Respublika, kad ji neigia tautos savivaldą. Susiklosčiusi uždara sistema remiasi anoniminių grupuočių ir slaptųjų tarnybų jėga. Ją tik su išlygomis galime vadinti politine: ši sistema naikina viešąją politiką ir viešąją erdvę. Todėl, norėdami atkurti konstitucinę santvarką, susigrąžinti valstybę kaip piliečių sąjungą, turime iš esmės pertvarkyti dabartinę valdymo sistemą.
Daug kalbėta apie tai, kad KGB stengėsi kontroliuoti ir kreipti norima kryptimi Sąjūdžio kūrimą. Dabar girdisi balsų, teigiančių, kad ir naujai besikuriančioms politinėms jėgoms, reikalaujančioms permainų, nepavyks išvengti žmonių, kurie čia siunčiami su užduotimi kreipti procesus tam tikra kryptimi? Jau dabar matome, kad naujų politinių jėgų sąraše yra nemažai žmonių, kurių didelės ambicijos ir buvusi politinė veikla neteikia pagrindo pasitikėti, kad jie siekia tikrų permainų bendrojo gėrio link.
Valstybės saugumo departamento (VSD) pastangos kontroliuoti visuomenę, politinę ir viešąją erdvę akivaizdžios. Kai kurie analitikai pastebi, kad VSD šiandien imasi prieš Lietuvos visuomenę tokių priemonių, kokias užsienio slaptosios tarnybos naudoja prieš priešiškos šalies žmones. Manipuliavimas žmonėmis, dezinformavimo ir šmeižto kampanijos, kiti laisvą visuomenę žlugdantys, jos moralinį stuburą laužantys būdai jau tapo įprasti. VSD karas su tauta – vienas gėdingiausių dalykų dabartinėje valstybėje.
Plati demokratinių jėgų banga, galėjusi atsirasti prieš Seimo rinkimus, kėlė pavojų realią valdžią turinčioms grupuotėms. Atrodo, kad nemaža pastangų buvo mesta tokiai bangai nuslopinti. Skleidžiant gandus, kurstant nepasitikėjimą, tai iš dalies pavyko padaryti.
Nėra didelių skirtumų tarp KGB veikimo Sąjūdžio laikais ir VSD veikimo šiandien. Tiesa, kai kurie KGB pareigūnai tarsi mėgino talkinti Sąjūdžiui, VSD vyrukai panašios talkos net neimituoja.
Įkūrėte naują partiją, kuri neketina dalyvauti rinkimuose. Skamba paradoksaliai. Gal pats ketinate dalyvauti kurioje nors vienmandatėje apygardoje? Kurį sąrašą raginsite palaikyti per rinkimus?
Išėjau į S. Daukanto aikštę ne valdžios siekdamas, bet mėgindamas išsaugoti pilietinę savigarbą. Negalėjau susitaikyti su tuo pažeminimu, kurį patyriau, kai valdžia ėmė smurtauti prieš sąžiningus pareigūnus ir taikius piliečius. Tikėjomės dialogo su valdžia, bet sulaukėme kurtinančios tylos. Atsakėme į šią tylą, iškeldami aikštėje Lietuvos sąrašo idėją: tam, kad atkurtume nutrūkusią visuomenės ir valdžios moralinę sutartį, turime pamėginti atnaujinti Seimą – sutelkti rinkimams plačią demokratinių jėgų bangą. Kaip vieną iš būdų tokiai bangai telkti, veiksmams moderuoti įsteigėme ir savitą „Lietuvos sąrašo“ partiją.
Būčiau rimtai svarstęs ėjimo į Seimo rinkimus galimybę, jei plataus Lietuvos sąrašo idėją būtų pavykę iki galo įgyvendinti ir jei tokiam Sąrašui manęs būtų reikėję. Deja, plačiai bangai sutelkti pristigo pasitikėjimo, patirties, kaip atsispirti VSD žaidimams, ir laiko. Todėl į Seimo rinkimus pats neinu.
Mokslo, kultūros žmonių ir visuomenininkų suburta „Lietuvos sąrašo“ partija atskiru sąrašu į rinkimus taip pat neis ir naujoms politinėms jėgoms konkurencijos nekels. Tačiau ji aktyviai dalyvaus rinkimuose: sudarys Lietuvos darbų sąrašą – savitą demokratinės Respublikos atkūrimo, valstybės sanavimo, gydymo programą – ir rems šiai programai įsipareigojusius kandidatus vienmandatėse apygardose. Reikalui esant, pasiliksime galimybę kelti vienmandatėse ir savo atstovus. Žinoma, nekelsime jų prieš sąžiningus, stiprius, Lietuvai tarnauti einančius kandidatus. Taip pat kviesime savanorius stebėtojus – rūpinsimės, kad šie rinkimai būtų sąžiningi ir skaidrūs. Taigi sieksime, kad būsimame Seime atsirastų tam tikras neformalus Lietuvos sąrašas – patikimų tautos atstovų grupė, su kuria galėtume bendradarbiauti stabdydami grupuočių savivalę ir atkurdami konstitucinę šalies santvarką.
Ar „Lietuvos sąrašo“ partija rinkimuose rems kitų partijų sąrašus? Šio klausimo mūsų taryba dar nesvarstė. Matyt, priklausys nuo to, kokie tie partijų sąrašai bus galutinai suformuoti.
Ar netrikdo tai, kad kartu su žmonėmis, siekiančiais radikalių permainų, į Seimą bandys patekti ir tie, kurie anksčiau garsėjo nepakanta kitiems ar neskaidria finansine veikla?
Nenorėčiau dabar aptarinėti atskirų partijų kandidatų. Juo labiau, kad galutinių jų sąrašų dar nėra. Taip, šie kandidatai – skirtingi, įvairių pažiūrų. Kai kurių pažiūros ir viešos laikysenos man tolimos. Gerai suprantu, kad platus Lietuvos sąrašas būtų įmanomas tik visiems įsipareigojus bendram darbų sąrašui ir sutarus, kad pasaulėžiūriniai ir ideologiniai skirtumai netrukdys nuveikti Lietuvai būtinus darbus. Būtent taip lietuviai elgėsi 1990-aisiais atkurdami valstybę. Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Romualdas Ozolas, būdami skirtingų pažiūrų, sugebėjo porą metų dirbti kartu.
Naujai besikuriančios jėgos turi bendrą kritikos objektą, tačiau labai neaišku, kokią alternatyvą jos siūlo, kiek vieningai ji siūloma. Susidaro įspūdis, kad „Drąsos kelias“ akcentuoja tik Garliavos tragediją, jungtinis sąrašas „Už Lietuvą Lietuvoje“ tik tautiškumo puoselėjimą. Gal pats galėtumėte išsakyti esminius Lietuvos, už kurią dabar kovojate, vizijos bruožus?
Manau, kad visas šias sroves galėtų jungti demokratinės valstybės susigrąžinimo, savarankiškos visuomenės atkūrimo programa. Labai bendras tokios programos gaires pavasarį išdėstė judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinė grupė. Jas ryškino ir viešai skelbti Lietuvos sąrašo programinių nuostatų projektai.
Mano galva, šiandien būtina pabaigti nebaigtus Sąjūdžio darbus: paversti atkurtą Lietuvos valstybę tikra Respublika – savarankiška laisvų žmonių bendruomene. Pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lotynišką žodį res publica vertė lietuviškais žodžiais bendrystė, visiškystė, visatinė. Dabar sakytume: bendrija, draugija, visuomenė. Būtent tokia ir yra Respublikos esmė: laisvus piliečius į visuomenę turėtų jungti draugystė, solidarumas, pasitikėjimas. Pasitikėjimas protėviais, savo krašto tradicija ir tikėjimas bendra ateitimi, jos kūrimo džiaugsmas. Tikra politika yra ne verslas, ne ciniška kova dėl valdžios, ne juodas baudžiavinis biurokrato darbas, bet bendro tautos gyvenimo kūryba, Respublikos kūryba. Tokios politikos šiandien Lietuvai stinga.
Mums lieka aktuali daugiau nei prieš dešimtmetį politologo Aleksandro Štromo išsakyta pastaba: „laisva Lietuva yra, bet nėra laisvų lietuvių“. Iš tiesų, nelaisvi žmonės negali išsaugoti ir kurti laisvos valstybės. Kaip 1939-aisiais perspėjo Stasys Šalkauskis: tik laiko klausimas, kada vergiškumo neįveikę, laisvai ir atsakingai gyventi neišmokę lietuviai praras valstybę. Todėl, norėdami užsitikrinti tautos ir valstybės ateitį, visų pirma privalome pasirūpinti savarankišku žmogumi, savarankiška, savivaldžia visuomene, taigi –suteikti Respublikai tikrą turinį.
Būtent tokia kryptimi mėginame kreipti dabar rengiamą Lietuvos darbų sąrašą. Siūlysime būsimam Seimui per porą metų, iki 2014-ųjų savivaldos rinkimų, priimti Konstitucijos pataisas ir įstatymus, kuriais parlamentas būtų tvirtai susietas su piliečiais, išlaisvintas iš vergovės slaptosioms tarnyboms ir stambiam verslui, sustiprintas ir paverstas tikra, visateise tautos atstovybe. Kviesime atsisakyti pagal partijų sąrašus renkamų Seimo narių: į parlamentą tauta turėtų siųsti tik tiesiogiai rinktus savo pasiuntinius. Tautos atstovo darbu nusivylę piliečiai turi turėti galimybę inicijuoti pirmalaikius rinkimus apygardoje ir priversti savo pasiuntinį pasitikrinti, ar juo dar pasitikima.
Taip pat raginsime sugrąžinti visuomenei plačią savivaldą – suteikti žmonėms savo vietovės, krašto ir šalies šeimininkų teises. Lietuviai, kaip visi europiečiai, turi turėti žemiausios grandies savivaldą – renkamus seniūnus arba seniūnijų tarybas. Į dabartinių savivaldybių arba valsčių tarybas pasiuntiniai rinktini tiesiogiai. Būtina atkurti istorinius Lietuvos kraštus ir jų tapatybes: Žemaitijos, Sūduvos ir kitų kraštų savivaldybių tarybos turėtų teisę deleguoti savo atstovus į bendrą krašto tarybą ir telkti bendras lėšas krašto kultūros, švietimo, ūkio bei kitiems projektams įgyvendinti.
Atskiromis įstatymų pataisomis kviesime užtikrinti piliečių dalyvavimą kuriant įstatymus, nustatant bendro gyvenimo taisykles, valdant ir tvarkant valstybę, formuojant ir prižiūrint teisėtvarką. Dar viena pasiūlymų grupė turėtų duoti kryptį, kaip sustiprinti piliečių ūkinį ir finansinį savarankiškumą, kaip padėti pagrindus vidurinei klasei augti.
Stiprinant Lietuvos politinį kūną būtina Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad niekas iš Lietuvos piliečio negali atimti prigimtos, iš protėvių ir tėvų paveldėtos jo tėvynės pilietybės. Tai yra esminė laisvos tautos, laisvos politinės benduomenės savybė: jokia valdžia negali į ją kėsintis.
Neringa Venckienė dabartinio politinio elito lyginama su V. Šustausku ar K. Brazauskiene. Esą tai dar vienas populistinis bandymas manipuliuoti žmonių noru protestuoti. Ką pats apie tai manote?
Tai labai nekorektiškas lyginimas, liudijantis „politinio elito“ ir dalies žiniasklaidos cinizmą. Neringa Venckienė – nepaprastai stipri ir daug iškentusi asmenybė. Ji dėl mažo vaiko likimo stojo prieš anoniminių grupuočių, šiandien veikiančių valstybės vardu, savivalę. Jos kova iš tiesų svarbi Lietuvos ateičiai.
Pats pastaruoju metu nuolat esate kaltinamas, kad „susižėrėte“ Pilietinės visuomenės institutui keturis milijonus litų, kad kartu su George’u Sorosu naikinate lietuvių tautą, kad būdamas prezidento Valdo Adamkaus patarėju „susidorojote“ su ministru Zigmu Zinkevičium. Ar tokius kaltinimus norėtumėte pakomentuoti?
Taip, kai tampi žymėtu taikiniu propagandiniame kare, tokius dalykus komentuoti būtina. Juo labiau, kad šiame kare dalyvaujanti ir jėgos grupuočių veikiama žiniasklaidos dalis tavo nuomonės paprastai neklausia arba ją iškreipia.
Pilietinės visuomenės institutas (PVI), kuriam vadovavau, jokių biudžeto milijonų anksčiau nėra gavęs ir dabar nėra jų „susižėręs“. Jau keletą metų sociologė Rūta Žiliukaitė ir aš dirbome šiame institute kaip savanoriai, be atlygio. Kolegų paraginti, savanoriaudami 2010-ųjų vasarą kartu su partneriais parengėme projektą „Kuriame Respubliką“ ir pateikėme jį Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtai pilietinio ugdymo projektų atrankai. Projektas atranką laimėjo ir šių metų vasarą ES struktūrinių fondų lėšomis pradėtas įgyvendinti. Jo esmė – padėti moksleiviams ir kolegijų studentams mokytis spręsti opiausias vietos bendruomenės ir visuomenės problemas, aktyviai kurti savo Respubliką. PVI šį projektą įgyvendins kartu su 27 partneriais: Ateitininkų federacija, Švietimo centrų asociacija, Gimnazijų ir Pagrindinių mokyklų direktorių asociacijomis, projekto „Darom“ komanda bei kitais. Projektas vyks pustrečių metų, jame dalyvaus 30 savivaldybių ir 120 Lietuvos mokyklų. 4 milijonai yra skirti ne PVI, bet visam dideliam ir ilgalaikiam projektui. Daugiau informacijos apie jį galima rasti svetainėje kuriamerespublika.lt, apie PVI – svetainėje civitas.lt. Kol kas PVI ir partnerius pasiekė tik labai nedidelė skirtų lėšų dalis, kuri buvo panaudota moksliniams tyrimams bei sklaidai. Pats asmeniškai talkinau šiam projektui be finansinio atlygio.
Visas šias aplinkybes gerai žinojo Algio Čapliko, Dainiaus Dabašinsko, Raimundo Palaičio ir Artūro Meliano partija. Tačiau po visuomenės protestų dėl susidorojimo su FNTT vadovais ši partija pasitelkė LTV bei kitą žiniasklaidą ir metė melagingus kaltinimus: neva PVI pasisavino keturis milijonus ir iš jų finansuoja piliečių protesto akcijas.
Panaši yra ir propagandinė legenda apie tautas ir valstybes griaunantį G. Sorosą. Ji Lietuvą pasiekė iš Rusijos dar tuo metu, kai prezidentas Vladimiras Putinas, keršydamas G. Sorosui už jo labdaros fondų paramą demokratinėms Rusijos jėgoms, Gruzijos ir Ukrainos revoliucijoms, paskelbė šiam žmogui informacinį karą. Būtent Lietuvos ūkio ministras Viktoras Uspaskichas, sekdamas V. Putinu, tuo metu viešai apskundė Atviros Lietuvos fondą ir jo remiamas organizacijas Valstybės saugumo departamentui. Primityvu, nekūrybinga, bet veikia: Rusijos tarnybų seniai sukurtą legendą Lietuvos struktūros šiandien naudoja juodai propagandinei kovai.
Kaltinimai dėl profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, nors nepagrįsti, man skaudūs. Gerbiu iškilų savo buvusį profesorių. Taip, esu pedagoginėje spaudoje kritikavęs jo vadovautos Švietimo ir mokslo ministerijos kai kuriuos sprendimus. Ir šiandien tuos ministro komandos žingsnius vertinu kritiškai. Tačiau tikrai neprisidėjau prie ministro Z. Zinkevičiaus atleidimo: Gediminui Vagnoriui ir Valdui Adamkui performuojant vyriausybę dar nedirbau Prezidentūroje – buvau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkas.
Kada galime tikėtis, kad „Lietuvos sąrašas“ paskelbs rekomendacijas, kurie kandidatai yra remtini vienmandatėse apygardose, kaip turėtume apsispręsti daugiamandatėje apygardoje, pagaliau, kaip derėtų elgtis per referendumą?
Artimiausiu metu pristatysime Lietuvos darbų sąrašą. Kai aiškiai žinosime, kas kandidatuoja vienmandatėse apygardose, kai su kandidatais aptarsime pozicijas, galėsime pristatyti ir „Lietuvos sąrašo“ remiamus žmones.
Apie referendumą dėl naujos atominės jėgainės kol kas kalbėti gana keblu. Akivaizdu viena: turėdama daug galimybių valdžia iki šiol išsamiau šio projekto piliečiams nepagrindė, argumentuotai į kritiką ir abejones neatsakė. Rimtų ekspertų diskusijų vengė net „visuomeninis transliuotojas“. Taigi referendumui iš esmės nepasirengta.
