Gitenis Umbrasas (Šarūno Mažeikos nuotrauka)

Po gegužės 17-osios smurto Garliavoje Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje, iki šiol vyksta pilietinė akcija „Tie-SOS!“. „Bernardinai.lt“ savo skaitytojams siūlo pokalbį su vienu šios akcijos sumanytoju Giteniu Umbrasu, žinomu dailininku – Vilniaus viešųjų erdvių kūrėju, Lietuvos valstybės istorinės atminties puoselėtoju.

Visi, kurie iš seniau žino Jūsų kūrybą, pažįsta Jus kaip viešųjų erdvių menininką, savo darbais kuriantį nepakartojamą, įsimintiną Vilniaus veidą: slapčiausius norus pildantį Katedros aikštės „Stebuklą“, medžių šerdyse įaugusias ir tik vilniečių atmintyje išlikusias Sereikiškių parko medžių freskas-ikonas, paukščių pripažintą – kaip suprantu, tai Jums buvo svarbiausia – „Čiulbantį kryžių“ Žvėryne, pavasarį raudonais meilės prisipažinimo žiedais pražystančius Neries krantus…

Tačiau Jūs žinomas ir kaip menininkas, kuriam svarbu įprasminti lietuvių tautos atmintį: KGB rūmų pastato akmeninėse plokštėse įamžinote kovotojų už Lietuvos laisvę vardus, pavardes, slapyvardžius ir gyvenimo metus, o 2009 m. Tuskulėnų memoriale baigėte kurti įspūdingą mozaiką „Trejybę“: Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, po trijų paukščių – sakalo, gulbės, pelėdos (simbolizuojančių Laisvę, Laimę, Lemtį) – sparnais priglaudusią KGB nužudytas ir čia palaidotas bolševikinio teroro aukas…

Šie projektai išties buvo svarbūs – laisvę atgavusiai tautai reikėjo susigrąžinti atmintį: buvę tų rūmų šeimininkai siekė ne tik fiziškai sunaikinti su jais kovojusius, bet ir ištrinti atmintį apie juos. Daugelis net buvo įtikėję, kad jiems tai pavyko… O juk tik šių drąsių žmonių, mūsų tėvų, senelių kartos, auka ir padovanojo mums tikrąjį stebuklą – nepriklausomybę, kurios dažnai nevertiname. Gal kad gavome dovanų, kaip palaimą iš dangaus?..
Tačiau ši kova turi tęstis, kad tęstųsi laisvės stebuklas. Taip sakė ir JAV prezidentas George’as Bushas, kai 2002 m. Vilniaus Rotušės aikštėje savo kalboje paminėjo „Stebuklą“ iš Katedros aikštės. Mano supratimu, laisvei reikia suaugti. Ir kiekviena karta turi ją ginti. Mes negalime vengti tų klausimų, kurie padėtų mums ir valdžiai pagaliau subręsti.

Vadinasi, tai, kad gegužės 17-osios rytą Daukanto aikštėje Jūs atsidūrėte vienas pirmųjų, joks atsitiktinumas. Kaip ir tai, kad iškėlęs didžiulę juodą vėliavą, ėmėte… kurti. Kartu su bendraminčiais laisvaisiais menininkais, kitais geros valios piliečiais sukūrėte ir tebekuriate meninę instaliaciją „Tie-SOS!“, virtusią pilietine akcija. Papasakokite, kaip ir kodėl Jums kilo būtent toks sumanymas?

Esu buvęs Garliavoje dvi dienos prieš smurtą. Susipažinau su jos žmonėmis, kai draugai paprašė sukurti menininkų apdovanojimą už pilietiškumą Garliavos bendruomenei: žmonės aukojo savo laiką, savo energiją ne tik dėl mergaitės, bet ir vardan Lietuvos. Mes šią nominaciją taip ir pavadinome „Už mergaitę ir Lietuvą – budinčiai Garliavos bendruomenei“.

Jos iniciatorius – verslininkas, mokytojas lituanistas Arvydas Vaičiūnas, jis ir mano pusbrolis Arvydas Garbaravičius parėmė ir finansiškai. Pagaminome 100 sidabrinių „Pilietiškumo širdelių“, kurių dalį įteikėme Garliavos gynėjams. Kam įteikti ženklelius, atrinko patys garliaviškiai. Dar vieną – iškaltą akmenyje – įteikėme tos bendruomenės atstovui kunigui Jonui Varkalai.

Kiek prikurta visokių valstybinių projektų, prispausdinta lipdukų ar lankstinukų, kuriais skatinamas žmonių aktyvumas, pilietiškumas, o kai atsiranda autentiška bendruomenė, gimusi iš didelio skausmo ir dar didesnės vilties, imama tyčiotis, slopinti, vadinti „patvoriniais“… Sąjūdžio žmones KGB taip pat pravardžiavo, ir ką?.. Ar nuo to jie ir jų darbai pasidarė menkesni?…

Man šie įvykiai primena ir Jūsų motinos istoriją – juk ją išsaugojo būtent toks paprastų žmonių, nebijojusių rizikuoti savo namų ramybe, gerumas ir drąsa.

Taip, ir mūsų šeima yra patyrusi tokio žmogiškumo, neabejingumo kito likimui. Mano mamą, pabėgusią iš tremties, be dokumentų, septynerius metų slapstė įvairūs žmones: jei ją būtų suradę, būtų nukentėję ne tik jos pagailėję žmonės, bet ir jų šeimos. Bet jie nesišalino, neatstūmė.

Atgimimo laikais mūsų ginklas buvo sąžinė. Laisvės reikalavome beginkliai, susikibę už rankų, malda ir daina. Ir tai tankus sustabdė. Dabar vaikas išplėštas dujomis ir elektra ginkluotų 240 vyrų, ir jų niekas nesulaikė…

Negalėjau nusišalinti, apsimesti, kad nieko neįvyko. Tik tiek, kad kiekvienas turi veikti jam prieinamomis priemonėmis, kalbėti savo kalba. Kaip menininkas, aš kuriu ženklus: kartais jie tampa aktyvūs, ima keisti ir keistis. Ir tomis dienomis viskas gimė išties spontaniškai. Pasirinkau trapias, vaikiškas priemones – kreidą, saulės zuikučius. Miestui, jo architektūrai nekenkia, bet Tie-SOS! gali užrašyti.

Šis Jūsų kūrinys, sakyčiau, yra išties labai interaktyvus, nuolat besikeičiantis…

Į jį nuo pirmos dienos įsitraukė mergaitės likimui neabejingi piliečiai. Įsitraukė ir policininkai, kurį laiką mėginę išgąsdinti akcijos dalyvius, reikalavę nutraukti akciją, aiškinęsi, kokie mes čia menininkai… Kaune jie net buvo suėmę šį žodį rašiusius vaikus… Aktyvūs buvo ir kitų tarnybų darbuotojai, iš pradžių filmavę aikštėn besirenkančius iš arti, dabar – paslėpę kamerą Universiteto rūmų lange. Matyt, labai rūpi viską, kas čia vyksta, išsaugoti istorijai… Kiti abejingai eina pro šalį ir pabrėžtinai stengiasi mūsų nepastebėti, o kai kas slapta žvilgčioja pro langus. Mūsų veiksmu domisi čia užklydę turistai. Kai kurie jų it vaikai džiaugiasi galėdami prisidėti. Po įvairius užsienius pasklidę lietuviai šį žodį rašo ir savo šalių aikštėse, priešais Lietuvos ambasadas, tarptautinių organizacijų atstovybes…

Prie šios akcijos, tegul ir negrabiai, prisidėjo ir naktimis ar paryčiais užrašą plovę grindinį prižiūrintys darbininkai… Ir niekaip kitaip pagarsėti neįstengiantys sūrių sotūs jaunuoliai… Oficialiosios žiniasklaidos pastangos apeiti Daukanto aikštėje ketvirtą mėnesį besitęsiančią pilietinę akciją irgi labai pastebimos… Po truputį Daukanto aikštė, buvusi tokia tuščia, tampa… pačiu gyviausiu, meniniu-politiniu jau visos Lietuvos kūriniu… Kaip Jums atrodo, kodėl didelė dalis žiniasklaidos ir politikai taip stengiasi nutylėti ar sumenkinti šią akciją?

Sakyčiau, kai kas norėtų būti „tiesos direktoriais“… Pardavinėjama kokia jėgainė, užrašoma „komercinė paslaptis“, dingsta ar nužudomas žmogus – vėl tylima: „valstybinė paslaptis“. Kitose šalyse net ir karalienės atvirai važinėja dviračiais, o pas mus viską, kas tikrai visai tautai svarbu ir reikšminga, tarnybos siekia įslaptinti, slėpti ar tiesiog sakyti pusiau tiesą. Tarsi juos būtume įgalioję nuspręsti, kokia ta tiesa turi būti ir kiek mes, Lietuvos piliečiai, jos turime žinoti… Tarsi mes būtume kokie vaikai, kurie „suaugusiųjų“ tiesai dar nesubrendę…
Žinoma, kad tiesa gali būti labai karti. Su tokia susidūriau dirbdamas prie „Tuskulėnų memorialo bolševikų aukoms atminti“ projekto. Praėjus maždaug penkeriems metams po konkurso paaiškėjo, kad tarp KGB aukų buvo ne vien lietuvių rezistencijos dalyviai, bet ir Armijos Krajovos karių, vokiečių dalinių, šaudžiusių žydus, kriminalo atstovų. Pasitariau su Irena Veisaite ir pasiūliau „Tuskulėnų projekto“ komisijai pakeisti pavadinimą – skirti memorialą konkrečių pokario metų teroro aukoms atminti. Čia juk budelis ir auka guli viename kape: vienas sūnus teisus, kitas – neteisus, vienas kitą nužudė. Abu guli ant motinos Lietuvos kelių. O motinai skauda ir už teisųjį, ir už neteisųjį… TIESA yra tokia. Bet, atrodo, mes iki jos dar nesubrendome: vis norime ją pagražinti, pasaldinti, nutylėti. Kaip ir KGB pastate – tuo metu, kai ten buvo gestapas, turbūt buvo nužudytas ne vienas žydas. Buvo galima iškalti visų nužudytų KGB pastate pavardes.

Taip, mano supratimu, Lietuvoje ir su liustracija nutiko. Šis darbas buvo pavestas institucijai, kuri vienus paviešino, o „savus“ nutylėjo. Ar tai ne „tiesos“ versliukas? Kai kam toks neapsivalymas labai patogu ir naudinga – dabar gali atrodyti, kad mes visi truputį ‚išsimozoję‘, turime ką slėpti… Ir ta pati tikrovė, kai apie ją nutylima, kai beveik viskas imituojama ar simuliuojama, tampa įtartina: gali būti ir taip, ir taip, o gal buvo visai kitaip… Taip sunaikinami kriterijai. Tai skatina žaisti visokius galios žaidimus, atgaivina sovietinių laikų valdžios santykį su žmonėmis: „Aš viršininkas, o tu kvailys“.

Bet juk Atgimimo laikais vylėmės: visa tai liks tik slogi praeitis…

Deja. Kaip žinote, kiekvieno mėnesio 17-ąją pilietinė akcija „Tie-SOS!“ Garliavos įvykiams atminti įgyja vis kitokį pavidalą. Paskutinį kartą laisvieji menininkai pakvietė visus Lietuvos žmones nusimesti „kaldrą“. Prisimenate, gegužės 17-osios rytą rašytojas Valdas Papievis pasakė: „tą „kaldrą“ jie ant visos Lietuvos užmetė“. Ko gero, ta „kaldra“ ant Lietuvos buvo užmesta kur kas anksčiau…

Todėl mes ir sakome: laikas – dabar jau tikrai laikas – visiems nubusti ir ją nusimesti.

Šie įvykiai parodė – menininkai, intelektualai ir vėl, kaip Atgimimo laikais, yra vieni aktyviausių piliečių. Tačiau aktyvų – pilietinį, socialinį ar politinį – meną kuriančiųjų, skirtingai nei, pavyzdžiui, Vakarų Europoje, vis dėlto yra nedaug. Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuvoje susiklosčiusi tokia situacija?

Pradėsiu nuo ankstesnių laikų – draugo pakviestas dalyvavau Sąjūdžio Steigiamajame susirinkime Mokslų akademijoje. Jam pasibaigus, kai pasiūlė pasirašyti, kas pritaria, kad Sąjūdis būtų steigiamas, prisipažinsiu, šmėkštelėjo mintis – ar nenukentės tėvai, galiu nukentėti ir pats. Buvau ką tik baigęs tuometinį Dailės institutą, dabartinę Dailės akademiją… Tais laikais už tai galėjai būti išmestas iš mokslų ar darbo… Bet pasirašiau: kiti turėjo šeimą, vaikų, gal jiems buvo dar sudėtingiau.

Ir tada, ir vėliau, kai reikėjo ginti tuometę Aukščiausiąją Tarybą, mačiau daug menininkų, akademinių žmonių. Tačiau metams einant viskas po truputį ėmė keistis: menas pasidarė išmaldos prašytoju Lietuvoje, kone visi menininkai buvo paversti marginalais. Išskyrus gal architektus ir žurnalistus. Menininkų padėtis ypač komplikavosi po visų tų naktinių reformų, kai prasidėjo, mano supratimu, kultūros naikinimas: menininkams pagal autorines sutartis tenka sumokėti 51,7 % mokesčių, ir tai daugiau nei sumoka UAB…

Kodėl Lietuvoje nedaug menininkų kuria socialiai aktyvų meną, sunku pasakyti. Nemažai menininkų, kaip ir kitų profesijų atstovų, kad ir universiteto žmonių, atsiriboję, nusivylę, vengia nepatogios akistatos su socialine tikrove.

Ir iš mūsų, menininkų, privalu pareikalauti tiesos. Tai nereiškia, kad mes ją žinome, bet mes galime savo priemonėmis užsiminti, užduoti svarbiausius klausimus. Bet kad jie nepatogūs – gali pažadinti iš miego.

Jūs esate ir vienas iš partijos „Lietuvos sąrašas“, gimusios čia, Simono Daukanto aikštėje, aktyvių rėmėjų. Ko Jūs, kaip pilietis ir kaip menininkas, iš jos tikitės?

Remiu pasipriešinimą nomenklatūrai, visokiems jos įslaptinimams, pokiliminiams žaidimams. Manau, kad anksčiau mes buvome okupuoti, o dabar esame „prichvatizuoti“. Naujoji nomenklatūra visus pavertė statistiniais vienetais, gyvaisiais ištekliais, mokesčių mokėtojais, o mes tiktai norime būti žmonėmis. Kad mūsų mintys, žodžiai ir darbai pagaliau nebesiskirtų, turime susivienyti ir, sudarę darbų sąrašą, veikti – Lietuva laukia darbų. Todėl remiu visas jėgas, kurios siekia sugrąžinti Lietuvą žmonėms. Į Lietuvą pagaliau turi grįžti žmogiškumas, o į žmogišką Lietuvą – žmonės.

Kalbino Ramutė Bingelienė

Bernardinai.lt

Rytoj, ketvirtadienį, rugpjūčio 30 dieną, 9.30 val., Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, Laisvės prospektas 79A, už Tarptautinės vaikų gynimo dienos prie Valstybės saugumo departamento paminėjimą ir dalyvavimą ten vykusioje dailininko Gitenio Umbraso meninėje akcijoje bus teisiamas Darius Kuolys.

Mindaugas Ladiga, VRM viceministras ir ilgametis VSD darbuotojas

Jau beveik mėnesį pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai kasdieniais laiškais ragina Respublikos Prezidentę išsiaiškinti ir pasakyti piliečiams, kas įsakė 240 policininkų gegužės 17-osios rytą šturmuoti Garliavos gyvenvietę, naudoti prieš taikius piliečius dujas, elektrą ir kitas ypatingas smurto priemones.

Atskiru laišku akcijos dalyviai kasdien kreipiasi ir į vidaus reikalų ministrą Artūrą Melianą, klausdami, ar jis įsakė smurtauti Garliavoje.

Rugpjūčio 27-ąją S. Daukanto aikštėje budinčius piliečius pasiekė vidaus reikalų viceministro, buvusio Valstybės saugumo departamento pareigūno Mindaugo Ladigos raštas. Jame iškalbingai nutylimi konkretūs akcijos dalyvių klausimai ir į juos neatsakoma. Viceministras M. Ladiga, šiuo metu kandidatuojantis į Seimą kaip Liberalų ir centro partijos atstovas Pasvalio-Panevėžio apygardoje, savo rašte mėgina piliečiams teigti, kad vien antstolei paliepus Lietuvos valstybėje 240 policininkų šturmavę Garliavą.

Sveikatos apsaugos viceministrė Janina Kumpienė

Prezidentūrai paskatinus, tokį piliečių laišką ministrui Raimondui Šukiui ir jo pavaduotojai Janinai Kumpienei nutarta siųsti kasdien. Visi, norintys jį pasirašyti, gali tai padaryti atėję į Simono Daukanto aikštę Vilniuje.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministrui ponui Raimondui Šukiui, ministro pavaduotojai poniai Janinai Kumpienei

Gerbiamieji Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai,

Lietuvos Respublikos Prezidento Kanceliarijos paskatinti kreipiamės į Jus ir kviečiame pateikti Prezidentūros minimą Jūsų vadovaujamos ministerijos raštą, kuriuo Jūs, pasak Prezidentūros, paneigiate gandus apie sunkią Garliavos mergaitės būklę.

Jau beveik mėnesį mes, pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai, laiškais raginame Respublikos Prezidentę leisti Lietuvos pediatrams susipažinti su gegužės 17-ąją prievarta iš gimtųjų namų išvežtos mergaitės sveikata, taip pat kviečiame kuo greičiau nutraukti jos totalią socialinę izoliaciją ir leisti jai bent telefonu bendrauti su ją auginusiais seneliais ir bendraamžiais draugais.

Rugpjūčio 20 dieną, remdamasi Jūsų pateiktais duomenimis, Prezidentūra piliečiams pranešė, kad Garliavos mergaitės sveikatos būklė nėra sunki. Paprašyta susipažinti su Jūsų suteiktais duomenimis, Prezidentūra rugpjūčio 24-ąją patarė tiesiogiai kreipti į Jūsų vadovaujamą ministeriją.

Todėl labai lauktume Prezidentūrai adresuoto Jūsų rašto kopijos.

Taip pat prašytume paaiškinti, ką konkrečiai reiškia Jūsų ministerijos Prezidentei pateiktas Garliavos mergaitės sveikatos įvertinimas. Kas nutiko, kad gimtuosiuose namuose sveikas buvęs vaikas šiuo metu, pasak Jūsų, yra nesunkios būklės? Kaip mergaitės sveikatos būklę paveikė Garliavos šturmo metu patirta prievarta ir jau ketvirtą mėnesį jos patiriama totali socialinė izoliacija?

Taip pat norėtume žinoti, ką Jūs, už Lietuvos piliečių sveikatos apsaugą atsakingi pareigūnai, padarėte asmeniškai, kad žinomiems lietuvių pediatrams būtų leista susipažinti su prievartą patyrusios Garliavos mergaitės sveikata, kad būtų nutraukta valdžios vykdoma nežmoniška totali mažo vaiko socialinė izoliacija.

Pagarbiai,

Pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai

Juozas Valiušaitis
Raimondas Gudžius
Irena Jeleniauskaitė
Viktorija Ručinskaitė
Jaroslav Vabalis
Ona Umbrasienė
Joana Noreikaitė
Leonora Petkevičienė
Justas Subačius

Algirdas Butkevičius

Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, šeštadienį, rugpjūčio 25-ąją, pasmerkė šiuo metu vykstančius piliečių protesto judėjimus. Spaudos konferencijoje jis pareiškė:

„Prieš rinkimus ypač suaktyvėja radikaliosios jėgos. Mes regime gausybę senų ir naujų partijėlių bei vadukų, siekiančių pasinaudoti proga ir mobilizuoti aplink save šalininkus. Naujos protesto formos ir judėjimai, neturėdami idėjų, nesijungia į ideologiškai nuoseklų kitokios ir geresnės visuomenės projektus. Be to jų raiška gadina Lietuvos reputaciją. Taigi mums vertėtų pagalvoti ir apie tai, kaip viešai įvertinti radikalizmo ir demagogijos apraiškas politikoje“.

DELFI informacija

Norėčiau pasidalinti mintimis apie tiesos sakymą, griaunant blogio imperiją.
Esu 1987-ųjų rugpjūčio 23 dienos mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvis. Apie mitingo organizavimą sužinojau iš Petro Cidziko. Vėliau spaudoje padažnėję teiginiai apie suaktyvėjusius buržuazinius nacionalistus dar kartą atkreipė dėmesį. Sovietiniam žmogui tai reiškė: kažkas vyksta – klausykis “Laisvės radijo”. Todėl daugumai Lietuvos žmonių buvo iš anksto žinomi mitingo data, vieta ir laikas. Mano aplinkoje vyko diskusija: “eiti ar neiti?”. Daugelis nutarė neiti, nes “kažkam pakenks”.

Mes su Jovita Lesiene nuėjome. Truputį vėlavome, žmonės jau buvo susirinkę. Aš atkreipiau dėmesį į šviesius žmonių veidus. Arčiau paminklo stovinčiųjų akys žibėjo. Jose perskaičiau: “aš nepabūgau ir atėjau”. Prieigose stovinčių standartinių tipų veidai buvo rūškani – jie nieko negalėjo padaryti.

Oratorių kalbos pakraščiuose sunkiai girdėjosi, tad ėmiau stebėti detales. Dalis žmonių prieidavo prie mitinguojančių, sustodavo ir iš toli stebėdavo, o po to traukėsi. Atkreipiau dėmesį į ant palangių visu ūgiu užsilipusius ir fotografuojančius saugumiečius. Tai daryti pavojinga, tad supratau, kad jų pastangos turėjo tikslą – gąsdinti dalyvius. Dalis žmonių, pasijutę nejaukiai, traukėsi. Žinomas to meto žurnalistas ėmė interviu iš moters. Klausimai lėmė atsakymus – “ėjo pro šalį atsitiktinai, nežino kas vyksta, bet smerkia”. Tada supratau, kad laisvę kiekvienas įgyja asmeniškai.

Sunku nusakyti jausmus, kaip man tuomet buvo gera. Dabar aš tiksliai žinau, kad 1987 metų rugpjūčio 23 dieną aš tapau laisvu žmogumi.

Vėliau prasidėjo mitingo dalyvių persekiojimai. Aš buvau pasmerktas darbovietėje. Norėjo, kad gailėčiausi, bet pasisakiau priešingai. Apie mano pasmerkimą įdėjo žinutę “Vakarinės naujienos”. Gal jums bus įdomu išgirsti, kad Jovitą Lesienę smerkė prie jos buto durų surinkti laiptinės kaimynai. Turbūt anuomet buvo tikima komunistine dogma, kad darbo kolektyvai ir aplinka gali žmogų perauklėti. Bet nebuvo pagrindinio tokių priemonių elemento – mitingo dalyvių atgailos, todėl smerkimai liovėsi.

Lietuvos nepriklausomybę atkuriant iškovota laisvė atrodė nekintanti. Vėliau patirtis parodė, kad tai nėra tiesa. Laisvė nuolat kintantis dalykas – ji gali ir nepastebimai išslysti.
Jau nepriklausomybės metais po piketo prie Baltarusijos ambasados, kur protestavome prieš represijas Minske, mes su žmona trejetą mėnesių buvome tampomi po policijos komisariatus. Norėta mums sukurpti administracinę bylą. Susirinkimų įstatymo mes nepažeidėme, todėl pavyko apsiginti – trūko poįstatyminių aktų, kurie vėliau buvo priimti.
Po pusmečio už protestą prie Britanijos ambasados prieš lokių žudymą jaunos mergaitės jau buvo persekiojamos teismuose. Taip nepastebimai mes netekome dalies savo laisvės. Susirinkimų įstatymas pavirto būdu uždrausti taikias protesto akcijas pagal jėgos stuktūrų, politikų ar verslo struktūrų įgeidžius. Nusigyvenome iki to, kad asmenys, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentus, už dalyvavimą taikiuose susirinkimuose jau yra persekiojami teismuose. Taip palaipsniui teismai pakeitė sovietmečio darbo žmonių kolektyvų pasmerkimus.

Paaiškėjo neįtikėtinas faktas: aš netekau dalies savo laisvės. Priežastis man nebuvo aiški. Sovietiniai disidentai kunigas Robertas Grigas ir signataras Algirdas Patackas, priminę Viešpaties pasakytus žodžius “Tiesa padarys jus laisvus”, viską sustatė į vietas. Supratau, kad Laisvė neegzistuoja be Tiesos. Kuo mažiau tiesos, tuo mažiau laisvės. Sovietmetį pergyvenę žmonės puikiai gali atsiminti, kaip buvo nutylima ir nuo jų slepiama tiesa. Jie nebuvo laisvi. Paaiškėjo ir dar vienas įdomus dalykas: dalis mano aplinkoje esančių žmonių nenori girdėti tiesos ir savanoriškai renkasi suvaržytą laisvę.

Per Tiesą aš renkuosi Laisvę. Tiesos ir Teisingumo akcijose, kaip ir aną įsimintiną 1987-tųjų rugpjūtį, aš matau galimybę apginti Lietuvos žmonių orumą. Taikiuose Lietuvos piliečių susirinkimuose sutinku ano mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorius ir jame pasisakiusius: seserį Nijolę Sadūnaitę, kunigą Robertą Grigą, disidentus Antaną Terlecką, Petrą Cidziką. Ten sutikau Lietuvos Laisvės Lygos ir Sąjūdžio mitingų draugus, kurių nemačiau jau 20 metų.

Trejetą mėnesių besitęsianti TIE-SOS akcija Simono Daukanto aikštėje jau virto laisvės salele, kur galima išvysti šviesius laisvų žmonių veidus, pasidalinti savo mintimis ir pasijusti laisvu Lietuvos piliečiu. Savo aplinkoje, priešingai, sutinku nemažai susigūžusių bendrapiliečių, kaip ir sovietiniais laikais sprunkančių šalin, “kad kažkam nepakenktų”. Tai asmeninė šių žmonių tragedija, nes jų protus užvaldė naujos dogmos, kaip “teismo sprendimai turi būti vykdomi” arba “ skirkime teisę nuo moralės”.

Turiu vilties, kad Laisvės sala iš Daukanto aikštės, kaip ir nuo Mickevičiaus paminklo, plėsis į mūsų širdis ir po dvejų – trejų metų atkursime savo teises į Laisvę. Už mano ir Jūsų Laisvę!

Garliavos mergaitės sveikatos būklė nėra sunki, – tokią žinią rugpjūčio 20-ąją Prezidento Kanceliarija raštu perdavė pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviams, kurie kasdien laiškais ragina Prezidentę leisti Lietuvos pediatrams susipažinti su iš gimtųjų namų prievarta išvežto vaiko sveikata. Pasak Prezidentūros, gandus apie sunkią mergaitės būklę jai esą paneigusi Sveikatos apsaugos ministerija.

Gavę tokį Prezidento Kanceliarijos raštą, akcijos dalyviai iš karto paprašė ir Prezidentūros rašte minimo Sveikatos apsaugos ministerijos teksto. Kanceliarijos darbuotojai pažadėjo ministerijos raštą pateikti, tik paprašė dėl jo kreiptis raštu. Rugpjūčio 23-iąją „Tie-SOS“ akcijos dalyviai taip ir padarė. Tačiau jau kitą dieną gavo neigiamą raštišką Prezidentūros atsakymą.

Prezidento Kanceliarija nesutiko pateikti žadėto ministerijos rašto ir pasiūlė piliečiams dėl Garliavos mergaitės būklės „tiesiogiai kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją“.

Jau kitą savaitę akcijos dalyviai reikalaus tiesos iš viešumos du metus vengiančio sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio ir ministerijai realiai vadovaujančios viceministrės Janinos Kumpienės.

Neseniai (2012 08 20) įvyko įsidėmėtinas įvykis – grupė buvusių disidentų paskelbė pareiškimą „Dėl politinio N. Venckienės persekiojimo“. Kodėl šis įvykis įsidėmėtinas? Todėl, kad pirmą kartą šie žmonės kreipėsi ne į savo valstybės institucijas, bet į kitų valstybių vadovus, į tarptautinę visuomenę, smerkdami savo valstybės vykdomą neteisingumą ir prašydami pagalbos. To per dvidešimt du atgautos nepriklausomybės metus nėra buvę. Kadangi ten yra ir mano parašas, privalau paaiškinti savo ir bendražygių poelgį.

Niekada nemanėme, kad būsime priversti kreiptis į tarptautinę visuomenę ir ieškoti pagalbos prieš savo valstybę, kurią laikėme sava ir dėl kurios mano vyresnieji bičiuliai aukojo savo laisvę ir gyvybines jėgas. Pabrėžiu – savo valstybę, kurią aš laikau ir laikysiu sava. Ši valstybė yra visų Lietuvos žmonių, ir niekam neleista jos užgrobti, ją slapta niekinti ir ja naudotis egoistiniais tikslais. Nėra lengva peržengti šią ribą – stoti prieš savo valstybės institucijas, skųsti jas kitų valstybių diplomatinėms tarnyboms, tarptautinėms organizacijoms. Tačiau privalu, nors ir skaudu, vardan bendrojo gėrio šią ribą peržengti, nes visa, ką darėme savo valstybės viduje, stengdamiesi nenešti šiukšlių iš trobos, visos mūsų ir Lietuvos padoriųjų žmonių pastangos atsitrenkė į vis įžūlėjantį, peržengiantį visas ribas aržumą, pridengtą įstatymo skraiste. Institucijos, kurios turėtų saugoti teisę ir teisingumą, apsimeta nematančios, kad jų veiksmai atitinka tik banaliai ir savanaudiškai traktuojamą įstatymo lukštą, paneigia ir netgi išsityčioja iš įstatymo dvasios, jo esmiškumo, kuris vienintelis daro įstatymą gyvastingu ir paveikiu.

Tekste, kurį pasirašėme, akivaizdžiai atskleidžiama manipuliavimas sąvokomis globėja-teisėja; prokurorai veržiasi į ligoninę, reikalaujama atlyginti nuostolius už veiksmus, už kuriuos valstybė jau sumokėjo algos pavidalu, policija suiminėja vaikus, piešiančius kreidelėmis žodį TIESA. Ir visa tai, visa valstybės jėgos struktūrų galia nukreipiama prieš moterį, kuri tenorėjo globoti brolio mergaitę, apsaugoti jos vaikystę. Šitai galima paaiškinti tik tuo, kad toji moteris tapo pasipriešinimo simboliu, tapo politiškai labai pavojinga neteisėtai susikurtai sistemai.

Suprantame, kad užkietėjusių sielų mūsų skundai nepaveiks, iš jų netgi bus išsityčiota per pavaldžią spaudą. Bet vargas tai valstybei, vargas jos žmonėms, jei lieka neišgirstas sąžinės kvietimas. Pareiškimą rašė žmonės, kurių galia yra aukščiau žmonių įstatymų. Aš esu tik jų jaunesnysis sekėjas, besimokantis iš jų, o jie yra praėję tokius išbandymus, kurių nesusapnuosi. Jie neturi jokių realių, žemiškų galios svertų, bet jie turi tai, ko neturi ir net nenutuokia materialios galios galiūnai. Tai tokia sunkiai apčiuopiama, bet esmiška žmogui, Dievo duota dovana – sąžinė. Ir jei šitie žmonės, apdovanoti neklystančiu moraliniu kompasu, sukyla ir pasako – sustokite – tai reiškia, kad vyksta kažkas absoliučiai nepakenčiama ir baustina. Aišku, iš jų galima tyčiotis, vadinti nusenusiais ir nebeadekvačiai suvokiančiais tikrovę – tai netrukus rasime liokajiškos spaudos rašiniuose. Bet žmogus yra Dievo kūrinys ir jis niekada nepuola tiek žemai, kad neišgirstų tiesos aido, neatskirtų tiesos nuo melo. Juo labiau tai liečia tautas. Ir lietuvių tauta, Lietuvos žmonės anksčiau ar vėliau išgirs juos, ir, Maceinos žodžiais, niekšybės slėpinys neišvengiamai bus įspėtas ir atidengtas.