Reikalaujantys TIE-SOS Daukanto aikštėje yra nuolatos stebimi per tiesiai į juos iš VU Filosofijos fakulteto III aukšto nukreiptą kamerą
"Lietuvos sąrašo" ir "Drąsos kelio" atstovų susitikimai kavinėje "Aula" lydimi dėmesingų "konspektuotojų"
Simono Daukanto aikštėje nutarta tokius laiškus Prezidentei siųsti kasdien. Visi, norintys juos pasirašyti, gali tai padaryti atėję į aikštę.
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Poniai Daliai Grybauskaitei
Gerbiamoji Ponia Prezidente,
Kviestume Jus, kaip valstybės vadovę, pasirūpinti, kad Jums atskaitingas Valstybės saugumo departamentas leistų visuomenės pasitikėjimą turintiems Lietuvos vaikų gydytojams susitikti su gegužės 17 dieną iš gimtųjų namų Garliavoje išvežta mergaite, pamatyti jos sveikatos būklę ir apie ją pranešti visuomenei.
Prokuratūros iškeltoje ir teismo šiuo metu nagrinėjamoje byloje Garliavos mergaitė minima kaip pedofilijos auka. Jos sveikatos būklė negali būti valstybės paslaptimi ar manipuliacijų objektu. Prašytume Jūsų tiesos šiuo piliečiams rūpimu klausimu.
Pagarbiai,
Pilietinės akcijos „Tie-SOS“ dalyviai
Joana Noreikaitė
Ema Prišmantaitė
Jolita Radčenkienė
Daugardas Gruodis
Saulė Matulevičienė
Justas Subačius
bei kiti
Aikštės žinios 2012-07-25 (PDF formatu)
„Aikštės žinias“ visi norintys gali iš šio puslapio atsispausdinti ir platinti.
Darius Kuolys atsako į viešumoje keliamus klausimus, kuriuos apibendrino ir pateikė Ramutė Bingelienė
I dalis
– Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Daukanto aikštėje buvo įsteigta „Lietuvos sąrašo“ partija. Liepos 27-ąją Teisingumo ministerija patvirtino jos steigimo dokumentus. Taip pat daug kalbėta apie Seimo rinkimams telkiamą platų Lietuvos sąrašą. Tačiau iš visų kalbų neaišku, kas turima omeny. Kiek tų sąrašų dabar yra, kas juos kuria? Gal pakomentuotumėte susidariusią padėtį?
– Matyt, reikėtų pradėti nuo pradžių. Plataus Lietuvos sąrašo, kaip demokratinių jėgų bangos, idėja buvo iškelta S. Daukanto aikštėje dar gegužės mėnesį.
Tai buvo natūralus atsakas į cinišką valdžios tylą. Ne vienerius metus piliečiai rinkosi šioje Vilniaus aikštėje pasisakydami prieš valdžios organizuotą žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno šmeižtą. Šių metų vasarį čia protestuota prieš kriminalinio pasaulio susidorojimą su FNTT vadovais. Gegužės 17-osios rytą aikštėn susirinko žmonės, pasipiktinę valdžios smurtu Garliavoje. Piliečiai ėjo į aikštę, tikėdamiesi dialogo su išsirinkta valdžia. Vildamiesi, kad aukščiausi pareigūnai pagaliau paaiškins, kas Lietuvos valstybėje vyksta. Tačiau valdžia nuo tautos atsitvėrė tylos siena, taip nutraukdama moralinę sutartį su visuomene, įstumdama valstybę į rimtą politinę krizę.
Taigi Lietuvos sąrašas buvo pasiūlytas kaip kelias moralinei sutarčiai atkurti, politiniam susvetimėjimui įveikti. Kaip būdas piliečiams susigrąžinti demokratinę valstybę. Ši idėja nėra kieno nors nuosavybė – nei kurio nors judėjimo, nei kurios nors partijos. Idėja subrandinta piliečių, kurie, matydami dabartinės valdžios bejėgystę ir cinizmą, ieško alternatyvos į rinkimus einančiam Viktoro Uspaskich sąrašui.
Norėta šiai idėjai suteikti stipresnes atramas, kad ji galėtų plačiau telkti permainų siekiančias jėgas. Manėme, kad viena iš tokių atramų gali būti savita, viena valdžios nesiekianti „Lietuvos sąrašo“ partija. Nors dėstėme argumentus, tokios pastangos sulaukė dalies „Drąsos kelio“ žmonių abejonių ir tam tikro nepasitikėjimo. Neringai Venckienei viešai pareiškus, kad ji vadovaus Lietuvos sąrašo formavimui „Drąsos kelio“ pagrindu, neprieštaravome jos valiai, viešai pasveikinome tokį sprendimą ir pristabdėme parašų rinkimą „Lietuvos sąrašo“ partijai steigti.
Vis dėlto „Drąsos keliui“ liepos 2-ąją pristačius visuomenei „Lietuvos sąrašo branduolį“, tapo aišku, kad vienos partijos pagrindu plataus, Seimo daugumo siekti galinčio Sąrašo sudaryti nepavyks. Tai pripažino ir kai kurie „Drąsos kelio“ žmonės. Netrukus jie viešai atsisakė Lietuvos sąrašo idėjos. Todėl mėgindami išsaugoti plačios srovės galimybę, ne tik atnaujinome, bet ir paspartinome parašų rinkimą. Liepos 5-ąją įsteigėme „Lietuvos sąrašo“ partiją.
Iš anksto pareiškėme, kad ši partija skirta tik platesnei permainų bangai telkti, kad ji konkurencijos naujoms jėgoms nesudarys. Tokios nuostatos laikydamiesi, „Drąsos kelio“ lyderiams pasiūlėme du galimus bendro veikimo būdus: dar kartą pamėginti kartu sutelkti platų Lietuvos sąrašą arba, jei tai nebūtų priimtina, remti demokratinėms permainoms įsipareigojusius jų kandidatus vienmandatėse apygardose. „Drąsos kelias“ pasirinko antrąjį bendradarbiavimo būdą. Gerbiame tokį sprendimą ir remsime atskirus „Drąsos kelio“ žmones vienmandatėse.
– Ar toks kelias nėra per daug sudėtingas? Kodėl neprisidėjote prie „Drąsos kelio“ partijos kaip Valdas Vasiliauskas ir Povilas Gylys?
Iš tiesų, buvau ir lieku įsipareigojęs „Drąsos keliui“ padėti sudaryti jų rinkiminį sąrašą. Lietuvai svarbu, kad su šiuo sąrašu į Seimą ateitų kuo daugiau sąžiningų ir stiprių žmonių. Puiku, kad žinomi mokslininkai, visuomenininkai šiandien prisijungia prie „Drąsos kelio“ ir jį tvirtina.
Tačiau turime matyti ir dabartinę tikrovę. „Drąsos kelio“, net didelės sėkmės atveju, nepakaks Seimo rinkimams laimėti. Mano dalyvavimas „Drąsos kelio“ sąraše padėties nepakeistų.
Lietuvos Respublikai kaip laisvų piliečių sąjungai atkurti reikia plačios demokratinės bangos. Reikia ir tos visuomenės dalies, kuri nesutinka su dabartine grupuočių savivale, kuri nori demokratinių permainų, tačiau nėra apsisprendusi tragiškos Garliavos istorijos atžvilgiu. Tokių žmonių yra daug ir jų pozicija taip pat gerbtina, jų talka bendram reikalui taip pat labai reikalinga.
Šiandien būtina ir ilgalaikė, ne tik į dabartinius Seimo rinkimus orientuota, bendro piliečių veikimo perspektyva. Tik ją turėdami, galėsime susigrąžinti demokratinę valstybę, atkurti konstitucinę santvarką. Labai svarbu atrasti ne tik patikimus visuomenės ir valdžios dialogo, bendradarbiavimo būdus, užtikrinti pilietinę valdžios priežiūrą, bet susikurti pačios visuomenės susikalbėjimui ir sugyvenimui reikalingus idėjinius ir vertybinius pamatus. Juk Respublika – tai draugyste pagrįsta piliečių bendrija. Įprastais, vien į jėgos žaidimus nukreiptais, kovos logika grindžiamais sprendimais jos atgaivinti nepavyks. Respublika gali rastis tik iš piliečių pasitikėjimo, pagarbos ir bičiulystės ryšių. Juos megzti, stiprinti – vienas sudėtingiausių dabarties uždavinių. Tokiems uždaviniams reikalingi netradiciniai sprendimai. Tikimės, kad savita, „nepartinė“ „Lietuvos sąrašo“ partija kartu su kitais galės prie tokių sprendimų prisidėti.
[apie „Lietuvos sąrašo“ partijos siekius ir jos visuomenei siūlomą Lietuvos darbų sąrašą – antroje pokalbio dalyje]
Penktadienį, liepos 27 dieną, Teisingumo ministerija patvirtino Lietuvos sąrašo partijos steigimo dokumentus. Apie tai pavakarę partijos steigėjams telefonu pranešė teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius.
Liepos 24-ąją teisiant profesorių Povilą Gylį už dalyvavimą protesto akcijoje prieš gegužės 17-ąją valdžios surengtą smurto aktą, jo advokatas Julius Jasaitis, gindamas Lietuvos piliečių susirinkimų teisę, šiuo dokumentu kreipėsi į teismą.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismui
Laisvės pr. 79 A, LT-08531 Vilnius
Teisėjai D. Mickevičienei
Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas: advokatas Julius Jasaitis,
PRAŠYMAS
dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
Vilnius
2012-07-24
Vilniaus m. 3 apylinkės teisme nagrinėjama administracinė byla, kurioje administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1887 str. 1 d. traukiamas P. Gylys, kuriam 2012-06-01 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3 PK Prevencijos skyriaus tyrėja J. Srėbalienė surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.14P-1703757-12. Minėtame protokole nurodyta, kad P. Gylys organizavo 2012-05-19 12 val. žmonių susirinkimą S.Daukanto aikštėje, Vilniuje, nesilaikydamas LR susirinkimų įstatymo 19 str. numatytų susirinkimų organizatorių ir dalyvių bendrųjų pareigų, t.y. nesilaikė minėto įstatymo 9 str.: „būdamas susirinkimo organizatoriumi nepateikė pranešimo apie susirinkimo organizavimą ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovui ar jo įgaliotam atstovui, surinkimą organizavo neturėdamas savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovui ar jo įgalioto atstovo išduoto nustatytos formos pažymėjimo dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos…“
LR susirinkimų įstatymo 9 straipsnis nustato:
„Pranešimą apie susirinkimo organizavimą organizatorius arba jų atstovas paduoda ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos.
Susirinkimų organizatoriai informuoja apie organizuojamą susirinkimą savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovą ar jo įgaliotą atstovą raštišku pranešimu (pateikiamas ir jo nuorašas), kurį pasirašo ne mažiau kaip du asmenys, kad suderintų susirinkimo vietą, laiką ir sąlygas.
Pranešime turi būti nurodyta:
1) susirinkimo forma ir turinys;
2) susirinkimo data, jo pradžios ir pabaigos laikas;
3) susirinkimo vieta, eitynių ar procesijų maršrutai;
4) numatomas dalyvių skaičius;
5) pageidavimai policijai dėl viešosios tvarkos palaikymo;
6) ne mažiau kaip dviejų organizatorių ar jų įgaliotų asmenų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos.
Jeigu susirinkimas organizuojamas savivaldybės tam paskirtoje nuolatinėje vietoje ar patalpoje ir nustatytu laiku, o susirinkimo dalyvių skaičius yra ribotas (iki 100 žmonių), apie susirinkimo organizavimą informuojamas savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas, tačiau raštiškas pranešimas nereikalingas. Nebūtina pranešti apie piketus, kuriuose dalyvauja ne daugiau kaip 10 žmonių.
Savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas išduoda nustatytos formos pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta:
„Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“
LR Konstitucinis Teismas 2000-01-07 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos surinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra konstatavęs:
„3. Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.
Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.
Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos įvairios konstitucinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), jų teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), jo teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar sociacijas (Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis) ir kt.
Taigi susirinkimų organizavimas yra vienas iš pilietinio ir politinio veikimo būdų.“
„5. Žmogaus ir piliečio teisė į taikius susirinkimus nepažeidžiant pamatinių visuomenės vertybių ir kitų asmenų teisių yra įtvirtinta tarptautinės teisės aktuose. Antai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje skelbiama: „Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių asociacijų ir susirinkimų laisvę.“ Pagal Deklaracijos 29 straipsnio 2 dalį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis (taigi ir susirinkimų laisve), kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatytieji vien tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Panašiai nustatyta ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje: „Pripažįstama teisė rengti taikius susirinkimus. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos interesams, gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
2. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ar dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Šis traipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybinio valdymo organuose.“
Interpretuodamas Konvencijos 11 straipsnio nuostatas Europos žmogaus teisių teismas byloje Ezelinas prieš Prancūziją (Cour eur. D. H., arret Ezelin du 26 avril 1991, série A no 202) pažymėjo, jog laisvė dalyvauti taikiame susibūrime, ne taip, aip uždraustoje demonstracijoje, yra tokia svarbi, kad jos negalima varžyti, jeigu suinteresuotasis pats tokiomis aplinkybėmis nepadaro smerktino veiksmo. Europos žmogaus teisių teismas Sąjūdžio „Gydytojai už gyvybę“ byloje (Cour eur. D. H., arret Plattform „Ärzte für das Leben“ du 21 juin 1988, série A no 139) taip pat išaiškino, kad teisė laisvai rengti taikius susirinkimus apima ne tik negatyvią valstybės pareigą netrukdyti rengti taikius susirinkimus, bet ir jos pozityvią pareigą suteikti tokių susirinkimų dalyviams atitinkamą apsaugą; derindama susirinkimo vietą atitinkama valstybės institucija turi įsitikinti, kad ji yra tinkama susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.
6. Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.
Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.
Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.
7. Pagal Įstatymo 5 straipsnį Įstatymo nustatyta tvarka organizuojamiems susirinkimams nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybių leidimo; susirinkimų vietą (procesijų bei eitynių maršrutą), laiką ir kitą jų organizavimo tvarką organizatoriai suderina su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu. Pažymėtina, kad Įstatyme nustatyta pranešimo apie susirinkimo organizavimą pateikimo bei atitinkamo pažymėjimo gavimo tvarka, bet ne leidimo organizuoti susirinkimą išdavimo procedūra. Taigi Įstatymu nustatyta ne leidiminė, bet pareikštinė konstitucinės susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka. Kai susirinkimui pasirenkama bet kuri viešoji vieta, numatyta Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, – miestų, gyvenviečių gatvės, aikštės, parkai, skverai bei kitos viešos vietos ir bendro naudojimo pastatai, – susirinkimo vietą laikantis Įstatymo nustatytos procedūros reikia suderinti su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu.“
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 201-04-04 nutartyje pabrėžė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad valstybė turi ne tik pareigą netrukdyti pasinaudoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuota susirinkimų laisve, bet ir pozityvią pareigą prisidėti prie šios teisės efektyvaus įgyvendinimo.“;„…iš esmės valstybė, turėdama pozityviąją pareigą užtikrinti susirinkimų laisvės įstatyminę apsaugą bei garantuoti asmenims galimybę efektyviai pasinaudoti šia laisve praktiškai, jos įgyvendinimą gali riboti laikydamasi griežtų sąlygų.“; „…demokratinėje visuomenėje, kurios neatskiriami bruožai yra pliuralizmas, tolerancija, plačios pažiūros, skirtingų visuomenės grupių pozicijų pareiškimas eitynių metu iš esmės yra normali praktika. Valstybė turi pozityviąją pareigą sudaryti galimybę pareikšti šias pozicijas saugiai ir kiek įmanoma plačiau leisti susirinkimus.“
Visoje eilėje Europos demokratinių valstybių yra įstatymiškai nustatyta teisė rengti susirinkimus be išankstinio pranešimo:
Jungtinėje Karalystėje susirinkimų laisvė reglamentuojama Viešosios tvarkos įstatyme (Public order act 1986); susibūrimai ar demonstracijos nekeičiant vietos (static demonstrations) negali būti uždrausti ir apie juos nėra būtina pranešti;
Nyderlandų Konstitucijos 9 str. įtvirtina susirinkimų laisvę; teisė į susirinkimus ir demonstarcijas turi būti pripažįstama visiems, o jos ribojimo atvejus nustato Parlamentas; Religijos laisvės ir viešų susirnkimų įstatymas didžiąją dalį taikių protestų paveda reglamentuoti šalies savivaldybėms; Įstatymo 2 str. nustato, kad riboti susirinkimų laisvę galima tik tuomet, kai iškyla grėsmė žmonių sveikatai, trikdomas eismas ir būtina palaikyti viešąją tvarką; pagal Įstatymo 3 str. savivaldybių tarybos turi nustatyti taisykles dėl išankstinio pranešimo apie susirinkimą; šių taisyklių turinyje turi atsispindėti, kokiais atvejais mitingo organizaotrius turi pranešti apie būsimą susrinkimą;
Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiama, kad laisvė apima laisvę daryti viską, kas nekenkia kitiems; niekas neturi bijoti reikšti savo nuomonės, įskaitant religinius įsitikinimus, jei tai netrikdo viešosios tvarkos (10 str.); Viešųjų susirinkimų įstatymo 1 str. nustatyta, kad viešieji susirinkimai nepriklausomai nuo jų temos, gali būti rengiami be išankstinio pranešimo;
Suomijos Konstitucijos 13 str. nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę organizuoti bei dalyvauti mitinguose ir demonstracijose be leidimo; Susirinkimų įstatymas taikomas viešiems mitingams, kurie apibrėžiami kaip demonstracija ar kitoks susirinkimas, suorganizuotas įgyvendinant susirinkimų laisvę, atviras dalyvauti ar stebėti ir tiems, kurie į jį nebuvo kviesti; viešu mitingu nelaikoma demonstracija, suorganizuota vien tik išsakyti žmonių nuomonėms (įstatymo 2 str.); kai mitngas yra rengiamas atviroje erdvėje viešoje vietoje, organizatorius privalo pranešti vietos policijai žodžiu ar raštu ne mažiau kaip likus 6 val. iki renginio pradžios; vėlesnis pranešimas galimas, jei mitingo organizatoriai nesukelia esminių viešosios tvarkos pažeidimų;
Švedijoje teisė dalyvauti demonstracijojse įtvirtinta Valdymo įstatyme; pagal Viešosios tvarkos įstatymą demonstracijų negalima vykdyti, jei nėra tam išduotas leidimas, tačiau jis nėra būtinas, jei dalyvių skaičius, pasirinkta vieta ir laikas, naudojamos priemonės leidžia daryti išvadą, kad viešoji tvarka nebus trikdoma (1 sk. 5 str.); leidimo organizuoti demonstraciją neturėjimas nesuteikia teisės policijai nutraukti susirinkimo, bet leidžia sulaikyti pažeidėjus;
Vokietijos Konstitucijos 5 str. įtvirtina susirinkimų laisvę; Konstitucija skelbia, kad visi turi teisę į taikius ir neginkluotus susirinkimus be išansktinio pranešimo ar leidimo; ši teisė gali būti ribojama susirinkimams vykstant atviroje erdvėje; asmuo, ketinantis organizuoti susirinkimą ar eitynes, privalo pranešti kompetentingoms institucijoms ne vėliau kaip likus 48 val. iki jo pradžios.
Atsižvelgiant į tai, kad (1) susirinkimų laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, leidžianti visavertiškai įgyvendinti įvairias kitas konstitucines teises ir laisves, (2) šios laisvės apribojimai yra galimi tik siekiant apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves, laikantis apribojimo ir siekiamo tikslo proporcingumo principo, (3) valstybė turi ne tik pareigą netrukdyti pasinaudoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuota susirinkimų laisve, bet ir pozityvią pareigą prisidėti prie šios teisės efektyvaus įgyvendinimo, (4) įstatymais nustatyta ne leidiminė, bet pareikštinė konstitucinės susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka, minėtos nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį susirinkimų laisvės realizavimo reglamentavimą, kuris nustatytų taikių susirinkimų organizavimo teisę ir be išankstinio pranešimo, o tais atvejais, kuomet toks pranešimas laikytinas būtinu, jo pateikimo procedūros ir išnagrinėjimo terminai turėtų būti maksimaliai demokratizuoti.
Iš LR susirinkimų įstatymo nuostatų matyti, kad įstatymas apskritai nenumato galimybės organizuoti taikų susirinkimą be išankstinio pranešimo, toks pranešimas apie susirinkimo organizavimą atitinkamoms institucijoms turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos (9 str. 1 d.) ir jis turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo gavimo. Tai reiškia, kad taikių susirinkimų laisvės reglamentavimas yra akivaizdžiai nedemokratiškas ir iš esmės ribojantis šią konstitucinę laisvę, o pranešimo pateikimo ir suderinimo terminai yra tokie tokie ilgi ir biurokratiniai, kad atskirais atvejais gali viršyti 10 kalendorinių dienų, kas demokratinėje valstybėje yra nepriimtina. Visuomeninio gyvenimo dinamika ir iš to atsirandantis poreikis pakankamai skubiai viešai išsakyti visuomenės nuomonę valstybei aktualiais klausimais negali būti atidėliojamas tiek laiko, kiek šiuo metu nustato LR susirinkimų įstatymo nuostatos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tokią situaciją, kuomet įstatyme egzistuoja
teisinio reguliavimo spragos, apibrėžia kaip legislatyvinę omisiją, kurią galima užpildyti tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus aktus (2006-08-08 nutarimas).
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, prašome teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymas, tiek, kiek jame nėra reglamentuota taikių susirinkimų organizavimo teisė be išankstinio pranešimo atitinkamoms institucijoms, o taip pat šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos išankstinio pranešimo apie susirinkimo organizavimą padavimo tvarka ir svarstymo procedūros neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnio nuostatoms.
Povilo Gylio įgaliotas atstovas advokatas Julius Jasaitis
Rašytojo Liudviko Jakimavičiaus viešas laiškas
Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybai bei Valstybės saugumo departamentui
Liepos 23-ąją Laimutės Stankūnaitės vardu buvo išplatintas vaizdo įrašas su žaidžiančia mergaite. Jis sukėlė prieštaringų visuomenės vertinimų. Vieni mano, kad tai – laimingos pasakos pabaiga. Kiti teigia, kad šis įrašas – klastotė, kuria siekiama nuslėpti iš gimtųjų namų Garliavoje prievarta išvežtos mergaitės tikrąją būklę.
Mažos megaitės likimas negali būti valdžios institucijų viešų manipuliacijų objektu ar valstybės paslaptimi.
Todėl raginu už mergaitės likimą šiuo metu atsakingas valstybės tarnybas išsklaidyti visuomenei kilusias abejones:
Pateikite mažosios Deimantės seneliams, artimiesiems bei kompetentingiems pediatrams visą filmuotą vaizdo bei garso medžiagą – su autentišku garsu ir neuždengtu mergaitės veidu.
Leiskite seneliams atpažinti anūkę, o visuomenės pasitikėjimą turintiems medikams įvertinti mergaitės sveikatos būklę.
Pagarbiai,
rašytojas Liudvikas Jakimavičius
“Aikštės žinių” redaktorius
Apie sąrašus
Prezidentas Valdas Adamkus: „Stebiu ir stebiuosi…“
Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Dabar ta sąrašų sudarymo mada, lyg patys žmonės nesugebėtų pasirinkti, ko jie patys nori… Aš manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra tiek savarankiškas, tiek protingas, tiek išsilavinęs, tiek atsakingas, kad tikrai pasirinks pats ir jam nereikia jokių sąrašų, kad kažkokia grupelė žmonių pakištų ir jie turėtų rinktis tik iš to sąrašo. (…) Aš turiu galvoje visus sąrašus, kuriuos mėgina primesti Lietuvos žmonėms. Nesvarbu kas.“
Pilietis Dočys, nustebęs: „Visa širdimi pritariu prezidentei Grybauskaitei. Lietuvos sąrašas taip pat yra prieš sąrašų sudarymo madą ir prieš visokius sąrašus. Savarankiškam, protingam, išsilavinusiam ir atsakingam Lietuvos piliečiui tikrai nereikia sąrašų: Darbo partijos sąrašo, Liberalcentristų partijos sąrašo, Socialdemokratų partijos sąrašo, Tvarkos ir teisingumo partijos sąrašo, Tėvynės sąjungos partijos sąrašo, Liberalų sąjūdžio sąrašo. Tegu tik pabando jie primesti Lietuvos žmonėms Uspaskichą su Bosu, Kirkilą su Andriukaičiu, Čapliką su Dabašinsku, Palaitį su Šviniumi, Melianą su Ladiga, Šedbarą su Vaicekauskiene, Degutienę su Žiobiene, Kubilių su Abramikiene, Jurkevičių su Valiu, Zuoką su Rubikonu, Paksą su Borisovu ar Salamakiną su Komskiu. Nepraeis!“
Liepos 24-ąją, antradienį, 13.30 val., Vilniaus miesto trečiajame apylinkės teisme (Laisvės pr. 79 A), 503 salėje, toliau vyks Vilniaus universiteto profesoriaus, Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininko Povilo Gylio teismas.
P. Gylys yra teisiamas už dalyvavimą gegužės 19 dieną S. Daukanto aikštėje vykusioje piliečių sueigoje, protestavusioje prieš valdžios smurtą Garliavoje.
Visi, norintys pareikšti pilietinį solidarumą, kviečiami dalyvauti teismo posėdyje.
Liepos 20-osios, penktadienio, rytą „Lietuvos sąrašo“ partijos nariai iš žiniasklaidos sužinojo, kad Teisingumo ministerija atsisakė patvirtinti liepos 5-ąją pateiktus partijos steigimo dokumentus.
Partijos sekretorei Saulei Matulevičienei paskambinus į Ministeriją ir paprašius atsiųsti žurnalistams suteiktą informaciją, atsisakyta tai padaryti. Tik nuvažiavus į Teisingumo ministeriją buvo gautas viceministro Tomo Vaitkevičiaus pasirašytas raštas „Dėl steigiamos politinės partijos ‘Lietuvos sąrašas’ dokumentų“. Rašte nurodyta, kad steigiamos partijos dokumentus atsisakyta patvirtinti. Mat, Ministerijos teigimu, Partijos įstatų nuostata, kad partijos pirmininkas be išankstinio Tarybos sutikimo negali sudaryti sandorių, kurių vertė didesnė nei tūkstantis litų, o priešingu atveju sandoris laikytinas niekiniu, prieštarauja atitinkamiems Civilinio kodekso straipsniams.
Susipažinusi su Ministerijos raštu ir aptarusi Ministerijos viešųjų ryšių žingsnius, partijos Tarybos narių grupė konstatavo:
Tą pačią penktadienio popietę Vilniuje buvo sušauktas partijos „Lietuvos sąrašas“ pakartotinis Steigiamasis susirinkimas. Jis patvirtino pagal Teisingumo ministerijos pastabas pataisytus Partijos įstatus. Darbo dienos pabaigoje visi partijos steigimo dokumentai buvo dar kartą pateikti Teisingumo ministerijai.
