„Mes, Eglė Petreikienė ir Darius Petreikis, norime pateikti savo liudijimą apie įvykius Garliavoje, Klonio gatvėje – iki 2012-ųjų metų gegužės mėn. 17 d. ir Kedžių namų šturmo metu.
Pirmiausia, paneigdami viešai eskaluojamą nuomonę apie „patvorinius“ – esą Klonio gatvės budėtojai yra bedarbiai, žmonės su kriminaline praeitimi ar neišsilavinę, asocialūs asmenys – pateikiame kelis faktus apie save: mes abu dirbame, turime savo verslo įmonę – dizaino agentūrą, esame užauginę du sūnus, niekada nebuvome teisti ar nubausti už kokius nors administracinės teisės pažeidimus, niekada nepriklausėme ir nepriklausome jokiai partijai, nesame nei Kedžių, nei Venckų draugai ar giminaičiai, nesame su šiomis šeimomis susiję verslo ar kitokiais ryšiais, nesame ir Drąsiaus Kedžio, kaip asmens, gerbėjai. Mes tikime, kad demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis gali turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti. Mes, kaip piliečiai, matydami neteisėtus (netgi nusikalstamus) veiksmus privalome į tai reaguoti ir teisėtomis priemonėmis stengtis užkirsti galimiems nusikaltimams kelią. Tokias teises ir prievoles mums suteikia mūsų šalies Konstitucija.
KAIP IR KODĖL TAPOME PATVORINIAIS
Pirmą kartą apie D. Kedžio dukrelės nelaimę sužinojome 2009 m. rudenį, peržiūrėję internete A. Kudabienės laidą „Prieš srovę“, kurioje buvo parodyti siaubingi mergaitės liudijimai apie seksualinę prievartą ir paties D. Kedžio pasakojimas apie jo bergždžias pastangas atskleisti tiesą ir siekti teisingumo. Tai, ką pamatėme ir išgirdome, sukrėtė – mergaitės tėvas visomis teisinėmis priemonėmis bandė ieškoti teisybės, o mūsų valstybėje neatsirado nė vienos institucijos (!), kurią ši baisi istorija būtų sudominusi. Su pasibaisėjimu ir nuostaba gūžčiojome pečiais: kaip taip gali būti? Tiek raštų, skundų, tokie liudijimai – ir nieko… Vėliau, kai buvo nužudytas teisėjas J. Furmanavičius ir V. Naruševičienė, informaciją, susijusią su šia istorija, pradėjome sekti itin atidžiai. Žiniasklaidoje pateikiamos prieštaringos nuomonės ir interpretacijos vertė stebėti įvykius, juos analizuoti ir galvoti savo galva. Po to, kai 2010 m. gegužės mėn. priimtas teisėjo B. Versackio teismo sprendimas grąžinti L. Stankūnaitei dukrą (nukentėjusiąją ir liudininkę pedofilijos byloje), subūrė neabejingus vaiko nelaimei žmones Klonio gatvėje, nusprendėme ir mes nuvažiuoti į Garliavą – pasižiūrėti savo akimis, pasikalbėti su budėtojais.
Atvykome į Klonio gatvę kitą dieną po to, kai antstolis nesėkmingai pabandė įteikti N. Venckienei teismo sprendimą. Buvome maloniai nustebinti, kad ten rinkosi žmonės, nė iš tolo nepanašūs į alkanus mėlynanosius bomžus, atslinkusius nemokamos sriubos, ar į „treninginius“ pakaunės jaunuolius, kokiais bandė vaizduoti „patvorinius“ kai kurie didieji dienraščiai ar tendencingos TV laidos. Čia sutikome ne tik savo draugus ir pažįstamus, kuriems ši pedofilijos byla taip pat iškėlė labai daug neatsakytų klausimų bei įtarimų: kad tai, kas mums pateikiama laikraščiuose ir TV, nėra tiesa, kad teisėsaugos struktūros kažką slepia ir dangsto, kad prokurorų pasisakymai ir veiksmai (ar neveikimas), kaip ir teisėjo B. Versackio sprendimas, prieštarauja elementariai logikai bei žmogiškumui, o byla yra tyčia vilkinama. Klonyje susipažinome su daugybe šviesių, išsilavinusių žmonių – tarp jų buvo mokytojų ir gydytojų, kunigų, socialinių darbuotojų, menininkų, verslininkų, studentų… Žmonės rinkosi iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių (ne vien garliaviškiai kaimynai, kaip buvo bandoma teigti žiniasklaidoje). Atvažiuodavo šeimos su mažais vaikais, kurie ilgainiui tapo Garliavos mergaitės. Budėtojų gera valia prie Kedžių namų atsirado palapinės ir stoginės nuo lietaus, kėdės ir suolai žmonėms prisėsti, termosai su kava, arbata ir maisto produktai, statinė ir malkos – sušalusiems apšilti. Jokio alkoholio ir jokios tolerancijos atsitiktinai užklydusiems praeiviams „su kvapeliu“ – jei paraginti jie patys nenueidavo šalin, pagelbėdavo gatvės gale nuolat budintys pareigūnai… Visus susirinkusius Klonyje vienijo bendras neteisybės jausmas, noras apginti išniekintą vaiką ir išsiaiškinti tiesą.
Nors budėti prie Kedžių namų nuolat mes negalėjome, tačiau nuosavas verslas turi savo privalumų – galime patys planuoti ir koreguoti savo darbų grafiką, todėl radę laisvą valandą ar pusdienį tikrai dažnai važiuodavome į Klonio gatvę – palaikyti budėtojus, pasidalinti naujienomis. Labai džiaugėmės, kai neteisingas B. Versackio sprendimas buvo sustabdytas: nuoširdžiai tikėjome, kad pagaliau viskas pasisuko teisinga linkme – pirmiausia bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl pedofilijos, o tik po to bus sprendžiamas mergaitės likimas. Deja…
Sustabdžius teismo sprendimą, žmonės šiek tiek nurimo ir apleido Kedžių kiemą bei patvorį. Antrą sykį pradėjome rinktis Garliavoje, kai teisėjas V. Kondratjevas nusprendė skubiai grąžinti mergaitę mamai. Per tuos kelerius metus tarp pirmojo ir šio sprendimo išaiškėjo dar daugiau keistų dalykų, atsirado dar tvirtesnis įsitikinimas, kad mus mulkina, kad tai nėra tik „šeimos konfliktas dėl vaiko“. Aukščiausių šalies pareigūnų neetiški ir tendencingi pasisakymai, nė per plauką nepasistūmėjusi į priekį pedofilijos byla, didžiosios dalies Seimo narių ciniškas abejingumas, akivaizdus melas ir vienpusė propaganda, pilama kibirais iš laikraščių ir TV ekranų, privertė susimąstyti, ar mūsų teisėsauga iš tiesų tarnauja tiesai ir žmonėms? Ar mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigais išlaikoma visuomeninė televizija turi teisę būti galimų nusikaltėlių ruporu ir smegenų plovimo priemone? Kas ir kokių tikslų vedami skaldo bei kiršina tautą? Kas už viso to stovi?.. Mūsų viduje vis stipriau kilo prieštaravimas: mes nesutinkame, kad iš mūsų mokamų mokesčių būtų išlaikoma (saugoma, maitinama, rengiama ir reklamuojama kaip nepriekaištinga motina) moteris, kuriai, anot Teisingumo ministro R. Šimašiaus, neaišku, kodėl iki šiol nepareikšti kaltinimai. Mes nesutinkame „finansuoti“ galimai užsakomąsias žmogžudystes, kurios buvo įvykdytos jau po a. a. D. Kedžio neaiškios mirties (tiksliau – nužudymo). Ir šioje byloje tokių keistų mirčių buvo tikrai ne keturios… Mes nesutinkame būti dergiami ir niekinami visuomeninio transliuotojo už mūsų pačių sumokėtus mokesčių pinigus tik todėl, kad turime savo nuomonę, kuri kažkam neparanki… Štai tokių minčių ir pilietinio jausmo – atsakomybės už vis labiau nužmogėjančią savo tėvynę – vedami mes ir vėl atsidūrėme Klonio gatvės patvoryje.
Šį kartą žmonių nuotaikos buvo dar niūresnės. Negera nuojauta, kad vaikas – kaip itin svarbus liudininkas – anksčiau ar vėliau bus išplėštas iš gimtų namų, iš jaukios ir saugios aplinkos, sustiprėjo po kovo 23-osios bandymo atimti mergaitę jėga, naudojant smurtą valstybės vardu. Aukščiausioji mūsų valdžia oficialiai nepasmerkė akivaizdžios prievartos prieš vaiką. Niekas nenubaudė smurtavusių bei smurtą stebėjusių, bet jo nesustabdžiusių pareigūnų. Priešingai – buvo viešai pasmerkta sąžiningai ir žmogiškai teisingai savo pareigas atlikusi vaiko teisių specialistė, gynusi vaiką!.. Tapo aišku, kad JIE sugrįš, ir visa tai pasikartos, tik dar grubiau, rafinuočiau, labiau užslaptintai. Štai tuomet ėmėme važinėti į Klonio gatvę praktiškai kasdien, o tomis dienomis, kai negalėdavome, žinojome, jog lėksime į Garliavą viską pametę, vos tik gausim žinią. Kažkur giliai vis dar ruseno viltis: gal dar kas pasikeis, gal valstybės olimpe atsiras mąstančių išrinktųjų, kuriems tiesa ir žmoniškumas yra brangiau už šiltą kėdę, sotų kąsnį ir partinio verslo interesus…
JUODASIS KETVIRTADIENIS, arba kaip mirė demokratija
Trečiadienio vakarą, gegužės 16-tąją, dar sykį užsukome į Klonį. Jau senokai mus patvorinius kažkas kankino melagingais pranešimais neva iš patikimų šaltinių – „jau renkamos policijos pajėgos, už poros valandų atvažiuos“ arba „ryt anksti ryte blokuos kelius ir ims“, ir pan. Žmonės likdavo Klonyje nakvoti mašinose arba keldavosi trečią valandą paryčiais ir skubėdavo į Garliavą. Tai tęsėsi ne vieną savaitę. Ilgainiui dalis žmonių nustojo reaguoti į tokius pranešimus – matyt, to ir buvo siekiama. Net tarp savų kartais pasvarstydavome – nejau tikrai išdrįstų šeštą ryto kas nors veržtis į privačius namus, plėšti vaiką iš šilto patalo? Nejau su tokiu scenarijumi sutiktų vaiko teisių gynėjos? Na, tarkim, antstolė gal ir gali iš kažkokių nesuvokiamų paskatų paryčiais organizuoti vaiko „paėmimą“, bet juk VTAT, kaip bet kuri kita valstybinė institucija, darbą pradeda nuo aštuonių. Tai gal vis tik neverta kviesti žmones rinktis dar brėkštant?.. Visokios mintys kildavo… Bet tas vėlus vakaras buvo kitoks: iš trijų skirtingų šaltinių sulaukėme signalo: ryt 6-tą ims… Apie vidurnaktį prie statinės atėjo Audronė Skučienė, prisėdo šalia žmonių. Ar čia tikra informacija? – išdrįsom paklausti. Audronė liūdnai palingavo galva: patikėkit… Bet ką jie darys? Mergaitė pati savo kojom tikrai neis. Tai kaip jie ją? Susuks į dekutį ir išneš?… Dar pajuokavom, kad nelengva būtų… O taip, – pritarė Audronė, – ji drūta mergaitė, mėgsta pavalgyt… ledus labai mėgsta…
Kai kas iš mūsų draugų nusprendė likti miegoti Klonio gatvėje. Paprastai Klonyje nakčiai pasilikdavo apie 20–30 budėtojų. Tikrai nedaug, jei reiktų apginti mergaitę nuo smurtaujančių pareigūnų. Keistai nejauki tyla tą naktį tvyrojo tarp žmonių, susėdusių pasišildyti prie ugnies, rusenančios statinėje. Važiuojam, – tarėme sau, – nusnūsime ir atvažiuosime penktą. Dar pasiskambinau savo broliui: jei gali, ryt anksti atlėk į Garliavą, greičiausiai bus šturmas. Grįždami namo jau nebediskutavom – ims, neims… Darius netrukus užmigo, o mano protas niekaip negalėjo nurimti: kas bus, jei pramigtume… Nuolat užmesdavau akį į savo kompiuterį: pasileidau tiesioginę transliaciją iš Klonio. Matėsi, kaip nuo trečios nakties ima daugėti žmonių. Budėtojai, užsimetę ant pečių apklotus, susisupę į šiltesnes striukes, vaikščiojo aplink statinę, lūkuriavo gatvėje tarp mašinų. Jie net neplanavo miegoti. Radau informaciją, kad vidurnaktį į Klonio gatvę išvyko vieno portalo žurnalistai. Ketvirtą ryto jau skaičiau jų naujausias žinias iš Klonio gatvės… Prieš penkias padariau kavos ir prikėliau Darių. Važiuojam, sakau, laikas. Mums nuo namų iki Garliavos – 10 minučių kelio. Važiuodami vis dairėmės, ar nuo Karkazų pusės link Garliavos niekas neblokuoja kelių: nieko įtartino – regis, ramu. Brėško lietingas rytas.
Atvažiavę radome gal penkiasdešimt, gal kiek daugiau budėtojų. Žmonės vis rinkosi. Gal jų buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet visgi daugiau nei įprastai. Kieme susitikome Nerį Karpuškaitę. Įtampa augo – visi buvo persiėmę kažkokia vidine nuojauta, kad šįkart tikrai išaušo diena „X“. Sunku buvo nustygti vietoje, tad mes trise, pasivaikščiodami Klonio gatvele, pasukome kiek nuošaliau. Pažiūrėjau į laikrodį – rodė be keliolikos šešias. Pamąsčiau, kad pasigendu savo brolio, kuris žadėjo atvažiuoti. Nusprendžiau pasukti: „Kur tu? – O, velnias, pramiegojau. – Varyk, sakau, čia, ir kuo greičiau, nes paskui gali ir nebepravažiuoti…“ Netrukus nuo Kedžių namų mus pasiekė keistas šurmulys: kažkas kažką pusbalsiu šaukė, tarsi sujudo, bėgiojo žmonės. Ėmė pypsėti mašinų signalai, keldami tuos, kurie galbūt dar snaudė automobiliuose… Regis, visą kūną persmelkė šaltis: jau… pasitvirtino… Pasileidome bėgti į kiemą. Žmonės skubėjo iš visų pusių. Sustojome kas kur – prie Kedžių namų durų, ant terasos, šalia jos. Net nežinau, iš kur atsirado Lietuvos vėliavos, kurias išskleidėme tarsi skydus, lyg apsauginį atitvarą nuo artėjančio blogio. Iš pradžių pasilypėjome aukščiau – ant terasos pakylos. Šalia stovėjo Neris su lietuviška vėliavėle rankoje – tokia trapi ir tuo pačiu savo dvasia tokia stipri moteris. Vis nauji žmonės skubėjo link namo, nedrąsiai dairydamiesi, kur jiems atrasti patogesnę vietą. Kelioms moterims užleidome savo vietas ant terasos ir atsidūrėme pirmoje gretoje… Netrukus atlėkė įraudęs Dariukas: „Viskas. Jie jau čia, jų daug. Tik nebijokite! Neišsigąskite… Bet jų labai daug!“ Kažkuriam kampe pasigirdo malda. Vis daugiau balsų įsijungė į Rožinį… Paskambinau savo mamai, žinojau, kad prikelsiu, bet žinia buvo svarbi tiek pat, kaip ir man: „Mama, pasimelsk, jau prasidėjo… Įsijunk internetą, Klonio transliaciją.“
Vaikinai pilkais, nerimo kupinais veidais, parbėgę nuo Klonio gatvės prieigų, puolė nešti iš palapinės suolus, sulankstomų kėdžių komplektus – jais atitvėrė žmones nuo galimos agresijos. Kažkas iš mūsiškių stengėsi mus padrąsinti ir įspėti: „Nepasimeskite, nepasiduokite provokacijoms, nestumdykite ir neįžeidinėkite pareigūnų. Praleidžiam tik antstolę ir vaiko teises…“
Ir tada gatvelėje pasirodė jie – šviečiantys savo skaisčiomis liemenėmis, ginkluoti guminėmis lazdomis, kažkokiais nemenkais balionėliais, kabaluojančiais prie diržų. Klonio gatvė tarsi patvino citrinine spalva. Priartėję prie vartų sustojo. Netrukus sulaukę antstolės S. Vaicekauskienės, ypač ryškiai išsiskiriančios savo raudonu lietpalčiu, ir praleidę ją į priekį, pareigūnų būriai pajudėjo pro vartus. Mes ėmėme giedoti „Tautišką giesmę“. Iš pradžių nedrąsiai, virpančiais balsais, jiems artėjant mūsų giesmė vis stiprėjo. Jie vis plūdo ir plūdo į kiemą. Prieky šios eisenos atbulas link mūsų traukėsi Renaldas su kompiuteriu rankose; jis transliavo internetu tiesiogiai įvykius čia ir dabar visam pasauliui. Šalia Renaldo elegantiška brandaus amžiaus moteris ne mažiau drąsiai ir atkakliai pleškino savo mažutėle fotokamera pareigūnų veidus… Jaučiau, kaip dreba mano rankos, kaip nuo to drebėjimo plazdena mano rankose vėliava. Kai pareigūnai priartėjo ir prisispaudė prie mūsų tiek, kad galėjom ranka juos paliesti, pažvelgiau prieš mane stovinčiajam į akis, ir ta jo buka akių tuštuma man pakirto kojas – rodės, tuoj griūsiu. Suvokiau, kad ne aš laikau vėliavą, o ji mane laiko: neturėjau teisės iškrist iš gyvos grandinės. Įsikibau šalia stovinčiam nepažįstamam vyriškiui į parankę. Vis dar giedojome himną: ašaros nevalingai sruvo skruostais, o balsas užlūždavo kas trečiame žodyje. Šmėstelėjo mintis: gal sapnuoju kokį baisų sapną, kai norisi rėkti, o nieko negali?.. Dar niekad nieko taip nuoširdžiai ir atkakliai nebuvau giedojusi….
Dabar labai sunku atsirinkti, ar jie leido mums užbaigti giesmę, ar dar nesibaigus paskutiniam posmeliui pradėjo vartyti ir mėtyti suolus į šonus. Mes stovėjome pačiame terasos krašte, todėl nesupratome, kas vyksta kitame gale, prie durų. Pamačiau, kaip ištempia ir užlaužia rankas fotografui Juozui Valiušaičiui, taikiausiam žmogui, kokį kada pažinojau… „Fotografuok, tu tik viską fotografuok“, – maldavau savo Darių. Pažvelgiau, kur išveda Juozą, ir pamačiau ateinant policijos pastiprinimą. O, Dieve, iš kur jų tiek? Mačiau, kaip pareigūnai tempė vėliavas, jos plyšo, krito ant žemės… Mes skandavome LIETUVA, LIETUVA! Iš mūsų gretų vieną po kito traukė žmones: už striukių, rankų, kaklo, galvos… Pirmiausia išlupo aktyviausius Klonio gynėjus, jaunus stiprius vaikinus. Toks įspūdis, jog pareigūnai iš anksto mintinai iškalė iliustruotą sąrašą – kokias „kliūtis“ šalinti pirmiausia. Išgirdau, kaip žmonės šaukia: oro, trūksta oro! Kam į akis purškiat! Pradėjo tampyti, versti ant žemės, vilkti pilvu per asfaltą moteris, pusamžius vyrus ir net senukus. Kas nukrito ant vėliavos, tam dar įspyrė. Nepajutau, kaip ėmiau rėkti: „Gyvuliai, kam spardot žmogų!.. Vėliavą mindot!“ Žaliaskverniams iš paskos pasirodė „specnazas“: juodi, kaukėti, šalmuoti, su skydais, lazdom, tazeriais… Kaip iš kokio kovinio filmo: robokopai prieš teroristus… Na, va dabar išdaužys mus kaip skruzdėles, visus susems, – pagalvojau. Prie fizinio susidorojimo dar prisidėjo psichologinis teroras: į Klonio gatvę atitemptas galingas ruporas ant automobilio stogo nesustodamas griaudėjo per visą Garliavą: „Gerbiami piliečiai, prašome nutraukti neteisėtus veiksmus, nepasiduoti provokacijoms, ir t. t…. Už riaušių organizavimą atsakysite įstatymo nustatyta tvarka…“ Jeigu dar buvo galima kažkaip pakęsti tą įkyrų pareigūno balsą, kaip užstrigusi plokštelė, vardijantį visą arsenalą, kas bus prieš mus naudojama: guminės kulkos, ašarinės dujos, elektroimpulsiniai prietaisai, tarnybiniai šunys; tai moters derybininkės tekstas tiesiog vimdė savo veidmainišku turiniu: „Gerbiami piliečiai, mes suprantame ir gerbiame jūsų teisę pareikšti savo nuomonę…“ Negalėčiau tiksliai atkartoti toliau sekusio propagandinio šaukinio, nes protas tiesiog blokavo visą tą žodinį brudą, atsisakydamas suvokti tokiu būdu reiškiamą „pagarbą“ mums ir mūsų nuomonei…
Net nepajutom, kaip kaukėtieji atskyrė ir nustūmė mūsų flangą ant žolės link šiltnamio. „Tik nesitrauk nuo manęs, niekur nesitrauk“, – kartojo Darius ir nesustodamas pleškino fotoaparatu. Pamačiau, kaip išveda Nerį Karpuškaitę, užlaužtose rankose tebelaikančią Lietuvos vėliavėlę. Viena moteris pasakė, jog girdėjo, kaip policininkų vadas priėjęs prie Neries, skanduojančios „Lietuva!“, pirštu parodė savo pavaldiniui – „Šitą imam, ji deginsis.“ Tai štai kam prireikė pareigūnams tų gesintuvų, kuriuos matėm atsitempiant! Jie iš tikro patikėjo Neries viešai išplatintu atsišaukimu į Žmones, kad ji pasiryžusi paaukoti savo gyvybę vietoj vaiko…
Kažkuriuo metu vos spėjom pasitraukti: „specnazovietis“ pakėlė vidutinio sudėjimo vyriškį už pečių ir metė jį tiesiai ant apvirtusių suolų ir kėdžių. Žmogus žnektelėjo atbulas ant tos barikados lyg maišas. Sudejavo. Pagalvojau, kad kėdės ranktūris galėjo pradurti jam kokį plautį ar inkstą. Šiek tiek nurimau, kai pamačiau, kad jis po truputį stojasi… Atsigręžiau atgal: taku link vartų tempė keturiolikmetę Elenutę, o kartu su ja ir Tatjaną, kuri raudodama nenorėjo paleisti savo dukters. Nežinau, kiek kartų tą rytą sukalbėjau „Tėve mūsų“ – kalbėjau ir kalbėjau pusbalsiu pati sau, saujoj sugniaužusi kryželį. Kažką privalėjau daryti, kad įvyktų stebuklas ir kas nors sustabdytų šią beprotybę. Nevalingai atmintis iškėlė iš praeities analogišką jausmą. Dežavu: daugiau nei prieš du dešimtmečius stovėdama prie Sitkūnų bokšto ir laukdama sovietų tankečių lygiai taip pat drėgname delne spaudžiau mažą kryželį ir murmėjau šią šventą maldą, tikėdamasi Dievo malonės… Tuokart mus išklausė…
Perskėlę gynėjų gretas į dvi dalis, atitvėrę mus skydais, nuvilkę nuo durų visas „kliūtis“, jie ėmėsi darbo: kuopelė gaisrininkų, apsimuturiavusių galvas – it Kukluksklano smogikai – baltais maišais, jie ėmėsi benzininiais pjūklais čirškinti Kedžių namo duris. Tai buvo nepakenčiama net čia – lauke, kur garsas šiek tiek išsisklaido erdvėj. O kaip turėjo jaustis namo viduje vaikai – mergaitė ir Venckienės sūnus, čaižių garsų išversti iš savo šiltų patalėlių tokį ankstyvą rytą? Aplink verkė ir aimanavo moterys. Kažkuri žiūrėdama pareigūnams į akis vis klausinėjo: „Vyrai, ar jūs vaikų neturit? Ar jūs ne žmonės?“ Bet „vyrai“ suko akis į šoną arba kėlė tuščius žvilgsnius kažkur aukštyn, mums virš galvų… Mudu su Darium pastebėję, kad visas veiksmas koncentravosi ties namo įėjimu, apėjome pareigūnų atitvarą ir užsikorėm ant scenos – iš ten buvo geriau matyti ir patogiau fotografuoti. Kažkas ties namo durimis vyko ne taip, nesklandžiai, tad visas tas erzelis persimetė prie stiklinių verandos durų. Jie dauš stiklą? Negi jie dauš? – stebėjosi žmonės aplink. Taip. Jie ėmė laužtuvais daužyti stiklines duris. Mulkiai, pagalvojau, juk filmuose tai daroma taip paprastai: per kelias minutes rėžtuku išpjaunama stikle skylė tokio dydžio, kad įkištum ranką ir pasuktum rankeną… Jie to, matyt, nežinojo, tad įnirtingai daužė tol, kol dužo durys, pažerdamos aštrių šukių. Į vidų sugužėjo pareigūnai. Su siaubu stebėjome, kaip laužydami rankas išveda kunigus Joną Varkalą ir Mindaugą Martinaitį, Tadą Skučą, A. Skučienę, išstumia laukan senelį Kedį, išneša už kojų ir rankų pusplikę ir basą močiutę Kedienę. Tas vaizdas ilgam įstrigs atmintyje – plonas senolės sijonas plaikstėsi dulksnoje, nepadoriai apnuogindamas garbingo amžiaus moters kojas… Šalia mūsų balsu raudojo Goda ir Daiva. Įkyriai skambėjo mano mobilusis. Pakėliau – brolis: „Mes nesuspėjom. Keliai užblokuoti, pilna policijos. Visur ant kelių guli „ežiai“, palikom mašiną ir nuo Karkazų einam pėsti.“ Sakau, jau nebeikit, nieko nebepakeisit, pilnas kiemas farų ir „specnazo“, jūsų tiesiog niekas neleis. Pabandysim, sako, gal per kiemus… Vėliau su broliu ir jo žmona telefonu kalbėjom dar kelis kartus – jiems taip ir nepavyko prasibrauti nei per kiemus, nei pro policijos kordonus. Ties paskutine užtvara kažkoks uniformuotas berazumis leptelėjo: „Komendanto valanda“… Kaip kaip?.. Laisvoj šaly ne karo metu?…
Visame tame alase pastebėjome, kaip pareigūnai suima Renaldą Ščiglinską: čiumpa jam už rankų, bando išplėšti kompiuterį. Renaldas permeta jį šalia stovintiems žmonėms. Jį išsiveda už tvoros. Kažkokia moteris ateina iki mūsų, paduoda kompiuterį ir prašo tęsti transliaciją. Kompiuterio ekranas suskaldytas, bet kamera tebeveikia. Darius perima transliaciją į savo rankas…
Netrukus į kiemą atbulas įvažiavo baltas mikroautobusiukas tamsintais stiklais. Niekam nekilo abejonių, kas viduje – tarp žmonių nuvilnijo šurmulys: Stankūnaitė… Kurį laiką autobusiukas stovėjo, iš jo niekas nelipo, matyt, laukė komandos. O toliau – lyg pagreitintam video – prasivėrė mašinos durys, iš jo iššoko advokatas su Stankūnaite – abu su neperšaunamomis liemenėmis – ir lydimi apsauginių subėgo į namo vidų. Užtruko ten vos kelias minutes. Kadangi stovėjome gana aukštai ant scenos pakylos, puikiai matėme, kaip Laima Stankūnaitė ir advokatas Černiauskas (!) išnešė klykiančią mergaitę kojomis į priekį, nors Stankūnaitės apsauga bandė pridengti pagrobėjus ir jų auką kažkokiais tamsiais skydais. Pro praviras mašinos dureles įgrūdo mergaitę, sušoko patys ir visu greičiu išlėkė iš kiemo. Sunku apsakyti visas emocijas ir garsus, kokie tuo metu kilo Kedžių kieme: žmonių rauda maišėsi su aimanom ir riksmu, šauksmais „gėda“, „žvėrys“, „išgamos“ ir t. t.
Verkė vyrai, ne tik mes, moterys. Mačiau, kaip vaikinas susmuko ant šlapios žolės, susiėmęs abiem rankom galvą… Girdėjau, kaip ne savo balsu klykė jauna mergina: ką jūs padarėt!…
Verkė visi, suvokę, kad viskas: ką tik buka įstatymo raidė išprievartavo ir teisingumą, ir žmoniškumą… Neišsaugojome likimo nuskriausto vaiko, tapusio simboliu viso, kas šventa, atidavėme jį į nežinią, į nešvarias rankas… Tuo pačiu palaidodami tikėjimą tiesa ir demokratija savo tėvynėje.“
