Šių metų gegužės 29 dieną, antradienį, 10 valandą, Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, Laisvės prospektas 79 A, dėl piliečių sueigos Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje sukvietimo bus teisiami Kovo 11-osios Akto signatarai Bronislovas Genzelis ir Romualdas Ozolas bei Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Alvydas Medalinskas.

Nepriklausomybės Akto signatarus Lietuvos Respublikos teismas teis už šių metų kovo 17 dieną prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas ragintas susigrąžinti Tautos Atstovybės galias ir principingai ginti konstitucinę santvarką.

Iniciatyvinė grupė Už teisingumą kviečia pilietes ir piliečius, branginančius Konstitucijos laiduotą susirinkimų laisvę, teismo dieną būti kartu su teisiamais signatarais.

Daugiau informacijos:

Darius Kuolys (8-671-32461)

Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje, 2012 metų gegužės 19 dieną.

Lietuva – tai atsisakymas dalyvauti nežmoniškume

Brangūs žmonės, Lietuvos piliečiai,

Gegužės 17-osios data žymi nusikaltimą. Žvelgiu į jūsų veidus ir mąstau, kad, jeigu pridėtų jūsų nuotrauką (kol kas negausaus susibūrimo nuotrauką) prie tų, kurias mes turime išsaugoję iš Sausio 13-osios budėjimo, iš Baltijos kelio, matytume nuostabų panašumą tarp tų veidų ir jūsų veidų štai čia. Esate tos pačios dvasios žmonės.

Daugelis iš jūsų – iš mūsų čia esančių – galėjome prisisegti Nepriklausomos valstybės atkūrimo apdovanojimus, Vyčio kryžius, Sausio 13-osios medalius.

Kodėl susirinkome tada, tomis dienomis, kai būrėmės į Sąjūdį, leidome pogrindžio spaudą, budėjome sausio 13-ąją? Tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, bus Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų, yra mūsų skiriama ir tarnauja mums. Atrodė, kad  tokia viltis, tokia svajonė galėjo išsipildyti.

Gegužės septynioliktąją atsirado abejonė, ar mes tebeturime savo valstybę. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš mažą vaiką. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš taikius civilius žmones.

Sava valstybė laikosi teisingumo ir sąžinės kriterijų, o ne aklo įstatymų, instrukcijų, nutarčių vykdymo. Atėjome čia, kad susigrąžintume (bent jau į savo širdis kol kas, o vėliau, tikėkimės, su Dievo ir gerų žmonių pagalba ir gyvenimui) tokią valstybę, dėl kurios esame, tokią valstybę, kokios verta lietuvių tauta.

Yra tokia švelni pašaipa Šventajame Rašte. Apaštalas Paulius, apsilankęs pagonių romėnų šventykloje, kur stovėjo daugybė visokių dievybių atvaizdų, jiems su pašaipa parašė viename laiške: „Man atrodo, kad jūs esate pernelyg dievobaimingi“.

Bėda, kad didelė dalis mūsų tautiečių, einančių teisėsaugos pareigūnų, politikų pareigas, yra perdėtai „pareigingi“. Galbūt tai yra įprasta  tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Rusija ar Ukraina, kur didžiąją, deja, jų istorijos dalį valdžia su savo piliečiais elgiasi kaip okupantas.

Visą laiką buvo jie ir mes, valdžia ir žmonės, engiantieji ir engiamieji. Lietuvoje mes turime patirties, ir tikėkime: įtvirtinsime nuostatą, kad valdžia vykdys žmonių įgaliojimus, vykdys žmonių valią, o ne savo slaptų šešėlinių ir klaninių struktūrų užmačias.

Ką turėjau omeny sakydamas, kad mūsų pareigūnai pernelyg pareigingi? Yra įstatymo ir pareigos vykdymas, kuris nesikerta su žmoniškumo principais, ir yra tokių įsakymų, kai pareigūnai siunčiami prieš taikius namus, kai turi padėti įgyvendinti nežmonišką sprendimą naudoti prievartą prieš vaiką ir daugybė kitų, panašių atvejų, kai doras žmogus turi pasakyti ne, aš tame nedalyvausiu, nes tai yra prieš mano sąžinę.

Žmogus turi būti pasiruošęs panašiose situacijose susidurti su įvairiais asmeniniais nemalonumais, karjeros lūžiais, algos netekimu ar sumažinimu.

Istorijoje (ir mūsų tėvynėje, ir pasaulyje) tokių atvejų yra buvę – tokio sveiko pilietinio pasipriešinimo, nedalyvavimo, kada žmogus, matydamas, kad iš jo valdžia ar valstybė reikalauja jo sąžinei prieštaraujančių dalykų, atsisakė juos vykdyti.

Su skausmu turime pastebėti, kad tokio žmoniškumo, tokio pilietiškumo daigai mūsų šalyje dar tiktai dygsta, nes, jeigu jie būtų mūsų visuomenės daugumos savastis, mes nebūtume ten matę tų šimtų uniformuotų pareigūnų: mūsų pagimdytų, užaugintų lietuvių policininkų, kurie sutiko tame košmare dalyvauti ir naudoti fizinę jėgą.

Mes nebūtume ten matę vaiko teisių apsaugos pareigūnių, kurios, tarsi ieškodamos paguodos pas vaiką, sako: „Na, tau sunku, bet ir mums sunku. Mes duodame tau du pasirinkimus (čia, žinot, toks modernios psichologijos triukas): arba eini dabar, arba po minutės“.

Modernios psichologijos dogmos aiškina, kad taip geriau, nes, jeigu sakysi tu negali rinktis, tiktai eik, tai bus trauma, o jeigu po minutės, tai jau būsi paguostas. Mūsų seneliai prisimena, kai stribai ir okupantai juos trėmė,  kai kurie žmoniškesni buvo, nes kartais duodavo dvidešimt minučių pasirengti. Ir tai sako vaikui žmonės, baigę aukštąjį mokslą, turintys ginti vaiko teises. Tu gali rėkti, sako, verkti, šaukti, tai yra normalu.

Mes neturime palaikyti jokių asmens kultų. Man atrodo, kad mūsų lietuviai dar turi  Rusijoje labai įsišaknijusį sindromą: geras caras, bet blogi bajorai ir ministrai, jis nieko nežino, jis negali nieko padaryti.

O mūsų nepelnytai vertinama prezidentė po to smurto akto, kurį matė visa Lietuva (kai vaikas kaip negyvėlis iš namų išnešamas kojomis pirmyn), sako: „Reiktų sudaryti komisiją ir ištirti, ar nebuvo naudojama prievarta prieš vaiką“.

Geras „caras“, arba geras prezidentas, turi veiksmais, o ne gražiomis deklaracijomis, parodyti, kas yra jo vertybės ir jo politika.

Evangelija moko: pažinsite iš jų darbų, iš jų vaisių, kas jie yra – gėris ar blogis. Visa Lietuva matė ir girdėjo per TV3 įrašą, kai buvo uždrausta filmuot (ir, tarp kitko, tai irgi yra tam tikras besikeičiančios mūsų valdžios, mūsų besikeičiančios Lietuvos ženklas, kai į sieną nusukinėjamos filmavimo kameros, kad niekas negalėtų pamatyti tiesos). Prisimenat?

Mes pradėjome nuo to viešumo, Gorbačiovo pavadinto glasnostj, ir tai išlaisvino mus iš tironijos. Dabar, kada uždengiamos kameros ir niekas negali matyti to, kas vyksta, – ar tai nėra akivaizdus sugrįžimas į mūsų nelaisvės būseną, į diktatūrą?

Kažkas sugebėjo įrašyti mergaitės balsą, kai ji šaukė ne, nenoriu, niekada neisiu. Ir vaikas išnešamas. Norintis išeitų savo kojomis, ten, kur  nori, ir gyventų su tais žmonėmis, su kuriais nori, o prezidentė sako:„reikia tirti, ar nebuvo prievartos“. Šį kartą visa Lietuva matė.

Kuo laikomi žmonės? Lietuva yra ne aklas nežmoniškų įstatymų vykdymas, Lietuva yra atsisakymas dalyvauti nežmoniškume.

Vienas iš mūsų išsilaisvinimo rėmėjų ir draugų, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, totalitarizmo viduržiemyje rašė: „Mes negalime jėga pašalinti šito smurto, mes negalime kurti organizacijų, mes negalime, galbūt, greitai ir čia pat pakeisti nežmoniškos būsenos, bet kiekvienas iš mūsų gali nedalyvauti mele“.

Nei žodžiu, nei viešuose pasisakymuose, nei palaikydami viešai melagingus autoritetus, nei eidami balsuoti už tuos, kurie mus engia, – kiekvienas pilietis, net nerizikuodamas labai daug, gali atsisakyti remti melo ir smurto struktūrą – ir jinai akimirksniu subyrės. Be abejo, reikia tam tikros kritinės piliečių masės.

Savo kreipimesi aš parašiau: „Kviečiu Lietuvą į visuotinį taikų valdžios boikotą, kol nebus sustabdytas smurtas prieš vaiką ir nebus nubausti kaltieji“. Ar mes galime įsivaizduoti tokį boikotą? Esame kultūringa, civilizuota tauta. Iš tikrųjų ta gegužės septynioliktoji buvo ribinė data.

Pirmą kartą mūsų nepriklausomoje Lietuvoj smurtas (valdžios smurtas, policijos smurtas) buvo panaudotas prieš taikius piliečius. Tiesa, buvo dar tas nelaimingas atvejis, kai žmonės dėl ekonominių aplinkybių ėjo daužyti seimo langų. Tuomet buvo pogromas. Ir visuomenė suprato teisėsaugininkų veiksmus. Šis atvejis, kaip mes visi suprantame, yra visiškai kitas.

Boikotas, kokį įsivaizduoju,  tai mūsų taikus pasipriešinimas ir rezistencija. Tokį  Indijoje su nuostabiu dvasios tyrumu ir taika atliko Mahatma Gandi.  Mūsiškis irgi  gali būti  panašių formų.

Boikotas. Atitaisykite neteisybę, tada bendradarbiausime. Yra begalė kitų taikaus pilietinio pasipriešinimo ir boikoto formų, kurias galime panaudoti. Viena iš jų yra rinkimai.

Galime iš tikrųjų nušluoti tuos pareigūnus ir tuos jų atstovus, tas politines jėgas, kurios nesustabdė ir nestabdo šio nežmoniškumo, ir išrinkti kitus.

Išrinkime tuos žmones (mes juos matėme per visą šitą ilgą, košmariškai ilgai besitęsiančią dramą), kurie buvo vaiko pusėje, kurie buvo teisės ir taikių derybų, susitarimų, o ne smurto naudojimo pusėje. Mes juos matėme.

Yra Lietuvoje padorių žmonių ir juos reikia palaikyti.

Dalia Grybauskaitė Čikagoje vykusiame susitikime su vietos lietuvių organizacijų ir bendruomenės atstovais sakė:

Tai, kad abi pusės pradėjo dalinti mergaitę kaip daiktą, abi pusės neleido nei vienai, nei kitai džiaugtis mergaite, manau, kad kaltos yra abi pusės, t.y. giminės, kurie mergaitę pradėjo naudoti, kaip būsimų rinkimų atributą. Taip tai dabar atrodo Lietuvoje. Žmonės susiskaldę, vieni – įsitikinę, kiti – įsitikinę. Čia – ne įsitikinimo klausimas. Aš tiesos neturiu, jeigu ją žinočiau, taip ir elgčiausi. Aš tiesos neturiu, bet kviesti nevykdyti teismo sprendimo aš negaliu. Jeigu aš galėčiau pasakyti, kur yra teisybė ir kas teisus, būčiau seniai sutvarkiusi.

Šaltinis: Alfa.lt

Tomo Vinicko nuotrauka

Rytoj, šeštadienį, gegužės 19 dieną, 12 valandą Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros, valdžios smurtu ir melu pasipiktinę piliečiai renkasi į sueigą „Už laisvę ir tiesą“. Iš Simono Daukanto aikštės vyks piliečių vaikštynės Gedimino prospektu į Nepriklausomybės aikštę prie Seimo.

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Gegužės 17 dieną valdžios smurtu pasipiktinę piliečiai spontaniškai susirinko Vilniuje Daukanto aikštėje prie Prezidentūros ir paskelbė šioje vietoje nuolatinę pilietinio pasipriešinimo akciją.

Š. m. kovo 2 d. Vilniaus m. Savivaldybei įteikiau paraišką, kuria trys Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: B. Genzelis, A. Medalinskas ir R. Ozolas, iš kurių du yra ir Nepriklausomybės Akto signatarai, informavome, kad judėjimas „Už Teisingumą“ numato surengti kovo 17 d., 14 val., mitingą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Įteikėme paraišką gerokai iš anksto, kad kilus kokių nors papildomų klausimų, būtų galima juos išspręsti laiku, nesutrukdant suplanuoto renginio.

Įteikęs paraišką, susiskambinau su savivaldybės pareigūne, atsakinga už viešų renginių organizavimą Vilniuje, ir pasitikslinau, ar kokia kita organizacija tuo metu nerengia toje aikštėje savo renginio. Pareigūnė užtikrino, kad tokių renginių nėra. Prašiau, jeigu galima, niekam daugiau tą dieną leidimo rengti akciją prie Seimo neišduoti. Taip pat informavau, kad akciją numato palaikyti ir grupė signatarų savo parašais, be tų, kurie yra akcijos organizatoriai, todėl ketinome kreiptis į Seimo kanceliariją prašydami sutikimo, kad akcija būtų leidžiama rengti arčiau, nei 75 metrų atstumas nuo Seimo rūmų, kad būtų galima išnaudoti visą Nepriklausomybės aikštės plotą.

Būdami užtikrinti, kad niekas kitas tą dieną jokio renginio prie Seimo nerengia, mes tą pačią dieną išsiuntėme informaciją apie numatomą savo renginį ir jau ėmėme spręsti įvairius organizacinius klausimus. Tačiau kitos savaitės pradžioje (kovo 5-6 dienomis) su manimi telefonu susisiekė ta pati Savivaldybės administracijos pareigūnė ir atsiprašė, kad suklydo, teigdama, kad dar anksčiau tai pačiai kovo 17 d. yra prašiusi leidimo rengti savo renginį Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir, kad tai bus eisena nuo Seimo prieigų iki Vyriausybės rūmų Gedimino prospektu. Po to, kovo 7 d., man paskambino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Sigitas Mecelica klausdamas, ar mes negalėtume savo akcijos surengti valanda vėliau, t.y. 15 val. sakydamas, kad tą pačią dieną dėl vykstančios Lenkų rinkimų akcijos policijos pajėgos bus mestos tvarkai palaikyti šiame renginyje, kuris baigsis 14.30. Atsakiau, kad labai dideliam reikalui esant, galėtume apsvarstyti tokį Vilniaus policijos prašymą, bet mūsų renginiai visada vyksta ramiai, be jokių provokacijų, todėl kažkokių ypatingų apsaugos priemonių mūsų mitinge nereikia.

Kaip tik galbūt būtų geriau apsaugoti šį mitingą nuo galimų provokacijų iš ano renginio pusės, ypač, jeigu į jį atvyktų radikalai, chuliganiškai nusiteikę futbolo sirgaliai iš Varšuvos, apie ką skelbta ir žiniasklaidoje. Ir gal kaip tik geriau tada mums rengti jį tuo pat metu, kai vyksta Lenkų rinkimų akcijos mitingas prie Vyriausybės, kad būdami ten, jie negalėtų pasirodyti pas mus.

Visuose pokalbiuose tiek su S. Mecelica tiek su savivaldybės tarnautoja net neužsiminta, jog mitingą, kuriame, kaip mes nurodėme, gali dalyvauti apie 5 tūkst. žmonių, kas nors norėtų perkelti į purvynu virtusią automobilių aikštelę už Seimo rūmų. Priešingai, kalbėjome, ar negalėtume statyti savo pakylą arčiau Seimo rūmų, prie fontano, mažesniu, nei 75 metrai atstumu. Juk šį renginį remia Nepriklausomybės Akto signatarai ir sutarta, kad Seimo Kanceliarija raštu informuos Savivaldybę, jog neprieštaraus rengti mitingą arčiau nei 75 metrai iki Seimo rūmų. Esant tokiom aplinkybėms renginiai vyksta ir arčiau Seimo rūmų, kaip per įvairias valstybinių švenčių dienas.

Tos pačios kovo 7 dienos vakare aptarėme šį klausimą visuomeninio judėjimo „Už Teisingumą“ iniciatyvinėje grupėje ir nutarėme mitingo laiko neperkelti. Tokį sprendimą priėmėme dėl aukščiau minėtų priežasčių: Informaciją apie mitingo laiką jau išsiuntėme po visą Lietuvą ir jį perkeliant gautųsi sumaištis, kuri vėliau ir kilo, kai policijos vadovai savo nuožiūra ėmė siuntinėti savo informacinius pranešimus, labai klaidinančius visuomenę. Bet tai atsitiko jau mitingo išvakarėse. Antra priežastis, tikrai nenorėjome, kad mūsų mitinge pasirodytų radikalai iš Lenkų rinkimų akcijos mitingo, atvykę iš Lenkijos ir geriau buvo savo renginį daryti tuo pačiu metu.

Kai šią informaciją pasakiau S. Mecelicai, girdėjosi susierzinimas jo balse ir kai jokie jo argumentai manęs neįtikino, tada pasigirdo tai, kas vėliau iki pat mitingo tapo klaidinančia informacija, kol jos aš pats nepasitikslinau telefono pokalbyje su Lenkų rinkimų akcijos lyderiu Valdemaru Tamaševskiu. S. Mecelica sakė, kad mums vis tiek reikės pavėlinti savo mitingo surengimo laiką, nes policija negali leisti, kad Nepriklausomybės aikštėje susidurtų dviejų mitingų žmonės. Jis tvirtino, kad iš Gedimino prospekto prie Seimo išjudės Lenkų rinkimų akcija maždaug prieš 14 val., o mūsų mitingo dalyviai gali imti rinktis mažiausiai pusvalandį prieš 14 val. Būtent dėl to sutarėme, kad mes išplatinsime informaciją, jog mūsų mitingo dalyviai ateitų į Nepriklausomybės aikštę ne anksčiau kaip 13 val. Tik likus keletui dienų iki šio mitingo telefono pokalbyje su V. Tomaševskiu man paaiškėjo, kad LLRA renginio dalyviai iš aikštės prie Seimo išeis jau apie 12 val. ir tai Vilniaus policija žino. Kai šią informaciją pasakiau S. Mecelicai, vėl išgirdau susierzinimą jo balse, nes tai labai skyrėsi nuo to, kas buvo nuolat sakoma mums, apie tariamą dviejų mitingu susidūrimą laike ir toje pačioje vietoje.

Policijos vadovai sakė, kad, nepaisant mūsų argumentų, mitingo laikas bus skiriamas 15 val., o ne 14 val. su kuo mes negalėjome sutikti. Netrukus prabilta, kad mitingo negalima rengti arčiau Seimo, nei 75 metrai, nepaisant Nepriklausomybės signatarų ir Seimo kanceliarijos raštų ir pagaliau likus kelioms dienoms iki mitingo surengimo dienos (nes tiek laiko Savivaldybės administracija vilkino sprendžiant renginio vietos ir laiko suderinimo klausimą), Savivaldybės pareigūnai mums kategoriškai pareiškė, kad dėl to, jog paraiškoje nurodėme dalyvausiant 5 tūkst. žmonių, pats mitingas nukreipiamas į automobilių aikštelę už Seimo. Pasirodo Savivaldybės pareigūnų nedomino tai, kad ta aikštelė buvo virtusi purvynu. Įdomus pokalbis įvyko su savivaldybės atsakingu pareigūnu, sprendžiančiu pažymėjimo išdavimo klausimus: jis teigė, kad jeigu mes parašysime paraiškoje, kad dalyvaus apie kelis šimtus žmonių, jis sutiktų, kad mitingą galima būtų rengti pačioje Nepriklausomybės aikštėje, nes jo manymu, toje aikštėje 5 tūkst. žmonių netilptų. Iš tokio pokalbio galima daryti išvadą, kad minėtas Savivaldybės pareigūnus mus mėgino suklaidinti ir skatino padaryti pažeidimą, nurodant klaidingą dalyvių skaičių.

Kaip parodė mitingas, 5 tūkst. žmonių tilpo, nors policija siekė sumažinti mitingo dalyvių skaičių, skelbdama klaidingus pranešimus, kad dalyvavo tik 2,5 tūkst. žmonių. Pagaliau net jeigu ir būtų buvę tie 2,5 tūkst. žmonių (kaip skelbė policija) tai yra kur kas daugiau nei keli šimtai, apie ką kalbėjo Savivaldybės pareigūnai. Vadinasi, savivaldybės pareigūnai dėl neaiškių priežasčių kliudė surengti bent kiek didesnį mitingą Nepriklausomybės aikštėje, siekdami jį „nukišti“ toliau nuo akių.

Supratę, kad Vilniaus policijos vadovai ir Vilniaus savivaldybės pareigūnai sąmoningai imasi veiksmų, panašių į provokacijas, nusprendėme į jokius kompromisus daugiau neiti ir mitingą rengti 14 val. prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje, kaip ir buvo numatyta mūsų 2012-03-02 paraiškoje, į kurią beje, nė vienas iš mitingo organizatorių jokio motyvuoto rašytinio atsakymo iki mitingo negavo. O mes žinojome, kad pilnai įvykdėme Įstatymu nustatytą pilietinę ir subjektinę pareigą. Siekiant išvengti galimų nesusipratimų apie šį mūsų sprendimą nekeisti nei mitingo vietos, nei laiko, informavau Vilniaus policijos vadovus ir savivaldybės pareigūnus, todėl nei vieniems, nei kitiems tai negalėjo būti staigmena. Kovo 14 d. mes trise, t.y. R. Ozolas, A. Nakas ir aš, susitikome su Lietuvos policijos Generaliniu komisaru Sauliumi Skverneliu. Rengiantis mitingui jis irgi buvo informuotas, kad mitingas įvyks kovo 17 d., 14 val., Nepriklausomybės aikštėje ir jo prašyta, kad būtų kiek įmanoma išvengta provokacijų, tiek iš lenkų radikalų pusės, tiek ir visų kitų galimų.

Bet Vilniaus policijos vadovų provokacijos prieš mitingo rengėjus nesibaigė. Artėjant mitingui, jie ėmė skelbti pareiškimus, klaidinančius dėl mitingo laiko ir vietos, ko dar neteko girdėti juos darant prieš bet kokį kitą mitingą. Mitingo išvakarėse, galimai siekiant išgąsdinti žmones ir atgrasinti juos nuo dalyvavimo, pats Vilniaus apskrities policijos viršininkas Kęstutis Lančinskas pareiškė, kad policija, jeigu kas, yra pasirengusi numalšinti neramumus mitinge. Net neabejoju, kad ne vienas žmogus pagalvojo, ar verta eiti į mitingą, kurį policija gal pasirengusi išvaikyti guminėmis kulkomis ir kitomis specialiomis priemonėmis. Galimas dalykas, kad tik ori bei rami mitingo eiga leido išvengti galimų provokacijų ne iš chuliganų, bet Vilniaus policijos vadovų pusės.

Pažymėtina, kad tik gavę ATP bylos medžiagą, sužinojome Savivaldybėje 2012-03-07 vykusio svarstymo dėl mūsų 2012-03-02 paraiškos turinį bei susipažinome su 2012-03-14 Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos E. Tamošiūnaitės Įsakymu Nr.A30-807, kuriuo buvo suderinta susirinkimo vieta ir laikas. LR Susirinkimų įstatymo 11 straipsnyje be kita ko nustatyta, kad „Pažymėjimas dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos arba sprendimas atsisakyti išduoti tokį pažymėjimą išduodamas pranešimo išnagrinėjimo dieną.“ Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad Savivaldybės administracija Pažymėją apie suderintą susirinkimo vietą ir laiką pagal Įstatymą privalėjo išduoti tą pačią 2012 m. kovo 7 dieną. Akivaizdu, kad Savivaldybės administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, šios Įstatymu nustatytos pareigos neįvykdė. Priešingai, Savivaldybės administracijos veiksmus nagrinėjant mūsų paraišką ir priimant sprendimą, laikome trukdymu piliečiams rinktis į taikų susirinkimą, ką imperatyviai draudžia LR Konstitucijos 36 str. 1 dalies nuostata. Be to pastebėtina, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos 2012-03-14 Įsakyme nurodoma „Dėl leidimo organizuoti akciją „Už teisingumą““. Taigi, šis dokumentas savo forma neatitinka LR Susirinkimo įstatymo 11, 12, ir 13 straipsnių nuostatų, nes toks dokumentas, kaip „Leidimas“ Įstatyme apskritai nenumatytas. Tuo tarpu Savivaldybės administracijai, kaip viešosios teisės subjektui taikomas viešosios teisės sričiai būdingas imperatyvus teisinių santykių reguliavimo metodas, t.y. kai viešo administravimo subjektas negali elgtis niekaip kitaip, o tik taip, kaip tiesiogiai numatyta Įstatyme.

Manau, kad pastarosios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog už viešuosius renginius atsakingi Vilniaus m. Savivaldybės administracijos pareigūnai, talkinant Vilniaus policijos vadovams trukdė piliečiams rinktis į taikų susirinkimą, neproporcingai ir viršydami Įstatymu nustatytą legislatyvinę diskreciją ribodami LR Konstitucijos ir Įstatymo garantuotą mūsų, kaip renginio organizatorių ir piliečių teisę į taikų susirinkimą. Manau, kad aukščiau įvardyti Vilniaus m. savivaldybės tarnautojų ir Vilniaus apskr. Vyriausiojo policijos komisariato vadovų veiksmai turi piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal LR Baudžiamojo kodekso 228 straipsnį. Nustačius šias aplinkybes, tai sudarytų pagrindą Administracinio teisės pažeidimo teiseną mūsų, A. Medalinsko, B. Genzelio ir R. Ozolo, atžvilgiu nutraukti ir spręsti dėl atsakingų Vilniaus m. Savivaldybės tarnautojų bei policijos pareigūnų patraukimo atsakomybėn.

Gerbiamasis Teisme!

Ką pasakė mano bičiuliai ir mūsų gerbiamas advokatas, norėčiau papildyti pora pastabų ir akcentuoti štai ką.

Pirma. Ko buvo pareikalauta iš mūsų, mitingo rengėjų, po to, kai pirminis leidimas mitingui buvo atšauktas, nebuvo galima įvykdyti jokių būdu, iš principo. Vadinasi, egzistuojančia teise buvo pasinaudota vadovaujantis bloga valia, piktybiškai. Po to sąlygos rengti mitingą siaurintos dar du kartus. Piktavališkas manipuliavimas įstatymais su aiškiu politiniu tikslu yra nusikalstama veika, todėl esu įsitikinęs, kad vietoj mūsų čia turėtų stovėti tie policijos ir savivaldybės pareigūnai, kurie kaip įmanydami kliudė mums surengti mitingą už teisingumą Lietuvoje mūsų Nepriklausomybės aikštėje.

Antra. Kai įstatymais manipuliuoja bloga valia, ji iš principo tampa piliečių teisių ir laisvių ribojimu, kuriuo manipuliatoriai dažniausiai siekia politinės naudos.
Tačiau kai bloga valia keičia pačius įstatymus, ji paprastai nusitaiko į pačius demokratijos pamatus.

Taip ir buvo pasielgta po atmintinųjų sausio įvykių prie Seimo, kai policija prieš demonstrantus panaudojo šaunamuosius ginklus, o Seimas skubiai pataisė Susirinkimų įstatymą, apribodamas mitingų erdvę Nepriklausomybės aikštėje 75 metrų nuo Seimo pastato, kuriuos nužymi didelius pinigus kainuojančiom surenkamom metalinėm tvorelėm.
Susirinkimų įstatymo antidemokratinės pataisos netaikomos švenčių rengėjams, tik mitingų organizatoriams.

Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius prof. Petras Skarga XVI amžiuje sakė: „Blogas įstatymas baisesnis už žiauriausią tironą“.

Ar neatrodo, gerbiamasis Teisme, kad iš demokratijos Lietuvoje kažkas juokiasi labai piktai?

Tačiau jeigu bus nuspręsta, kad mitingo rengėjai prasižengė, elgsiuosi kaip Lietuvos Respublikai lojalus ir ištikimas pilietis.

Dėkoju.

Romas Kalanta

Kartu su laisvaisiais menininkais paminėkime Vilniuje Romo Kalantos aukos ir pilietinio pasipriešinimo 40-ąsias metines.

Gegužės 14 dieną, pirmadienį, 18 valandą, ateikime prie buvusių KGB rūmų Vilniuje (Gedimino pr. 40/1) ir uždekime atminimo žvakutes žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Po to eisime Gedimino prospektu į Mokytojų namų kiemelį (Vilniaus g. 39), kur nuo 18:45 val. Romo Kalantos atminimui gros, dainuos ir poeziją skaitys Gediminas Storpirštis, Petras Vyšniauskas, Andrius Kulikauskas, Vytautas Labutis, Gediminas Laurinavičius, Rokas Radzevičius, Vyatutas V. Landsbergis, Domantas Razauskas, Aidas Giniotis, Justinas Stanislovaitis ir grupė „Alive Way“, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Vytautas Rubavičius, Vainius Bakas, Tomas Taškauskas, Liudvikas Jakimavičius.

Kvietimas „pdf“ formatu